Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų R. P. bei R. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. S. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. P. ir R. S. solidariai priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo A. K. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. ir R. S. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdami bendrai tarpusavyje bei su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, įvardydami savo reikalavimus tariamos nukentėjusiojo A. K. skolos bei priaugusių procentų už minėtą skolą jiems gražinimu, pavartodami psichinę prievartą, tai yra grasindami pavartoti fizinį smurtą nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu, grasindami su juo susidoroti, grasindami sunaikinti nukentėjusiojo turtą – tai yra grasindami padegti jo namus, bei pavartodami fizinį smurtą nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu savo naudai vertė nukentėjusįjį A. K. perduoti jiems didelės vertės turtą 500 000 litų, o būtent:

2010 m. sausio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip iki 23 dienos, apie 14 val. UAB „X” (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, patalpose R. P. kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, R. P. pavartojant psichinę prievartą, tai yra garsiai šaukiant ir keikiantis necenzūriniais žodžiais nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu, išsakant žodžius, kad jie žino, kur nukentėjusysis gyvena, grasindami padegti nukentėjusiojo namus, bei R. P. suduodant vieną smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajam A. K. į galvos sritį, kuo buvo padarytas nukentėjusiajam galvos sužalojimas – muštinė žaizda kaktos kairės pusės apatinėje dalyje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, neįvardydami konkrečių sumų reikalavo iš A. K. mokėti jiems pinigus kaip skolos T. K. padengimą;

po to, 2011 m. liepos mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie vidurdienį, UAB „X” (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, patalpose R. P. kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, nurodydami, kad nukentėjusysis A. K. privalės jiems mokėti pinigus, nes neva įmonėje UAB „(Y)” buvo investuoti jų pinigai, bei nurodydami, kad tai yra procentai už įšaldytus toje įmonėje pinigus, nurodė, kad nukentėjusysis privalėtų jiems mokėti 100 000 litų, bet dėl nukentėjusiojo A. K. „naglumo“ jis dabar turės jiems sumokėti 500 000 litų;

po to, 2011 m. rugpjūčio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet nevėliau kaip iki 30 dienos, apie 17-18 val. UAB „X” (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, teritorijoje, R. P., kartu su asmeniu kurio atžvilgiu ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, bei R. S., šaukdami ant nukentėjusiojo A. K., klausdami jo, ar jam gyventi nusibodo ir tokiu būdu jam grasindami fiziniu susidorojimu, nurodė, kad dabar nukentėjusysis turės mokėti jiems „pusę limono” – 500 000 litų „už mandrumą”,

po to 2011-10-12 11 val. 20 min. UAB „X” (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, patalpose ir teritorijoje R. P. ir R. S. su A. K. derino tariamos nukentėjusiojo A. K. skolos jiems gražinimo variantus ir sąlygas, po ko 2011-10-26 apie 16 val. 11 min. 56 sek. UAB „X“ (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, patalpose R. P. ir R. S. sutarus, kad nukentėjusysis A. K. mokės jiems po 1000 litų per mėnesį tariamos skolos ir priaugusių procentų padengimui ir pažadėdami nukentėjusiajam A. K., kad niekas kitas jokių „naujų skolų“ iš nukentėjusiojo A. K. neieškos ir nurodydami, kad atvažiavus kokiems nors asmenims su kokiais nors piniginiais reikalavimais nukentėjusysis A. K. nedelsiant apie tai telefonu informuotų juos, 2011-11-03 16 val. 53 min. UAB „X” (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, patalpose R. P. ir R. S. paėmė iš nukentėjusiojo 800 litų tariamos skolos ir priaugusių procentų padengimo, tai yra prievartavo iš nukentėjusiojo A. K. perduoti jiems didelės vertės turtą - 500 000 litų.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu dalyje dėl nuteistiesiems R. S. ir R. P. paskirtųjų bausmių. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl R. S. ir R. P. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį skirtinų bausmių dydžio. Antai, apygardos teismas neatsižvelgė į nuteistųjų įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, tyčios turinį, į tai, kad vykdydami nusikalstamą veiką nuteistieji siekė turtinės naudos, į tai, kad abu nuteistieji anksčiau jau ne kartą teisti, todėl yra recidyvistai. Byloje nenustatyta jokių R. S. bei R. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

R. P., pripažintam kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę aštuoneriems metams.

R. S., pripažintam kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams.

Nuteistojo R. P. apeliaciniame skunde teigiama, kad nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas, jis nepadarė, todėl Panevėžio apygardos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei apkaltinamajam teismo nuosprendžiui keliamus reikalavimus.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad jo sutuoktinė J. P. paskolino T. K. 30 000 Lt ir šią suteiktą paskolą įformino rašytine sutartimi, pagal kurios sąlygas, paskolintus pinigus galima atsiimti tik likvidavus UAB „(Y)“. T. K. savo įmonę pardavė ir nurodė apeliantui, kad paskolintus pinigus jis gali atsiimti iš naujojo UAB „(Y)“ savininko A. K.. Šis paprašė R. P., kad skolos grąžinimo terminas būtų atidėtas dar vieneriems – dvejiems metams. Nuteistasis tvirtina, kad būtent dėl šios paskolos grąžinimo jis su R. S. kreipėsi į A. K.. Nuosprendį priėmęs teismas tokius apelianto parodymus nepagrįstai vertino tik kaip jo gynybinę versiją.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nesurinkta jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad R. P. padarė BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaltinimo dalis dėl 100 000 Lt ar net 500 000 Lt reikalavimo iš A. K. pagrįsta vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurie nepatvirtinami jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis. Pastarasis savo parodymuose teigė, kad apelianto reikalavimą mokėti 500 000 Lt „už mandrumą“, girdėjo dalis įmonės darbuotojų, tačiau apklausti teisiamajame posėdyje jie tokių aplinkybių nepatvirtino. Tuo tarpu liudytojas A. R. patvirtino būtent nuteistojo byloje duotus parodymus.

Anot apelianto, nuosprendį priėmęs teismas turėjo itin atidžiai vertinti liudytojos A. P. parodymus, kadangi ją su nukentėjusiuoju sieja artimi santykiai, taigi, ji yra suinteresuota duoti jam palankius parodymus. Kita vertus, pasak R. P., ir šios liudytojos parodymai patvirtino, kad jis iš A. K. reikalavo būtent skolos grąžinimo. Anot nuteistojo, liudytojai A. K., J. M. savo parodymuose nenurodė jokių bylai svarbių aplinkybių, todėl nuosprendį priėmusio teismo išvada, kad ir šių liudytojų parodymai patvirtina R. P. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta ir neteisinga. Negali būti pripažįstami patikimais apelianto kaltės įrodymais ir liudytojų J. G. bei A. S. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kadangi pirmosios instancijos teismas, vos tik pradėjęs šių liudytojų apklausas, pagarsino jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tokiu būdu pademonstruodamas išankstinį šališkumą ir pažeisdamas BPK 279 straipsnio reikalavimus.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo V. P. byloje duoti parodymai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti netiksliai. Liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje nenurodė tikslios A. K. veido vietos, kur matė mėlynę, nenurodė jos dydžio, tikslaus laiko, kada taip buvo; tuo tarpu teismo nuosprendyje šios aplinkybės paminėtos. Be to, liudytojas nieko neminėjo ir apie tai, kad R. P. UAB „X“ teritorijoje lankėsi su vienu ar dviem vyrais, nenurodė, kad jis būtų klausinėjęs apie įmonėje saugomas prekes; ir šios aplinkybės skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytos kaip paminėtos liudytojo V. P. parodymuose. Pirmosios instancijos teismas, iškraipydamas šio liudytojo byloje duotų parodymų turinį, pademonstravo tai, jog apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne teisiamajame posėdyje ištirtais, o tik ikiteisminiame tyrime surinktais duomenimis.

Nors liudytoja O. M. savo parodymuose patvirtino mačiusi sužalotą A. K., tačiau jos nurodytos aplinkybės nesutampa su kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei su paties nukentėjusiojo parodymais dėl jo sužalojimo aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, kritiškai įvertinęs liudytojo T. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau būtent pastarųjų liudytojo T. K. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, o apygardos teismas, atmesdamas jo teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kurie sutampa ir su liudytojo E. G. byloje duotais parodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė liudytojo R. Č. byloje duotų parodymų.

Pasak nuteistojo, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai konstatavo, jog liudytojų J. P. bei R. P. parodymai gali būti pripažįstami patikimu įrodymu tik iš dalies. R. P. nuomone, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, šių liudytojų parodymai sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Be to, apygardos teismas nenurodė, kuri šių liudytojų parodymų dalis yra melaginga bei prieštaringa.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo nuosprendyje suformuluoto kaltinimo dalis, pagal kurią R. P. reikalavo iš A. K. mokėti pinigus kaip skolos T. K. padengimą, yra visiškai neteisinga ir prieštarauja net paties nukentėjusiojo parodymams. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad nuosprendį priėmęs teismas šios baudžiamosios bylos išsamiai neišnagrinėjo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad J. P. buvo paskolinusi T. K. 30 000 Lt, kuriuos, pasak T. K., turėjo grąžinti A. K., padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog apeliantas, neturėdamas jokio teisėto pagrindo, prievartavo turtą iš A. K.. Be to, skundžiamame teismo nuosprendyje neaptarti ir neatskleisti subjektyvieji R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šiuo atveju neįvertintos tos aplinkybės, kad R. P. su A. K. dėl skolos grąžinimo susitikdavo viešose vietose, dienos metu, šalia esant ir pašaliniams asmenimis. Šios aplinkybės, pasak nuteistojo, patvirtina, kad jis nesuprato darantis kokią nors teisei priešingą veiką, o tik ėmėsi priemonių atgauti jo šeimai priklausančius pinigus.

Anot apelianto, nuosprendį priėmęs teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė jo byloje duotus parodymus apie tai, kad jis iš A. K. jokių pinigų nereikalavo, tiesiog dalyvavo kartu su R. P. šiam prašant nukentėjusiojo grąžinti paskolintus 30 000 Lt. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. S. būtų reikalavęs iš nukentėjusiojo A. K. 100 000 Lt ar 500 000 Lt. Šios aplinkybės nustatytos remiantis vien tik nukentėjusiojo A. K. parodymais, kurie, anot apelianto, patvirtina jo byloje duotus parodymus. Be to, apelianto byloje duotus parodymus patvirtina ir slapto sekimo užfiksuoti duomenys.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde kritikuoja liudytojų A. P., A, K., J. G., J. M., V. P., O. M., A. S. byloje duotų parodymų įrodomąją vertę, kaip ir nuteistasis R. P. teigia, kad šie liudytojai arba nesuteikė jokios informacijos, patvirtinančios jo kaltę padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką arba liudytojų parodymai negali būti pripažįstami įrodymais dėl BPK 20, 279 straipsnių pažeidimų. Analogiškais kaip ir R. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, R. S. nesutinka su liudytojų J. P., R. P., T. K. parodymų vertinimu.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad skundžiamame teismo nuosprendyje neaptarti ir neatskleisti subjektyvieji R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Neįvertinta ta aplinkybė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. S. būtų siekęs kokios nors materialinės naudos. Be to, skundžiamas teismo nuosprendis surašytas neaiškiai, neišskiriant, kokius konkrečius veiksmus nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu atliko apeliantas, o kokius – R. P.; taip pat nenurodyta, kokie konkrečiai byloje surinkti duomenys patvirtina apelianto, o kurie – R. P. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tokiu būdu, nuteistojo nuomone, apygardos teismas pademonstravo išankstinį šališkumą ir neišnagrinėjo baudžiamosios bylos išsamiai.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji bei jų gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji, nurodydami iš esmės analogiškus argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jų kaltės padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdami šiuos teiginius, apeliantai kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti juos įkaltinančių nukentėjusiojo, liudytojų parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, tinkamai įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymais. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad R. P. ir R. S. kaltė prievartavus turtą iš nukentėjusiojo A. K. tinkamai neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis.

Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Priešingai, bylos faktinės aplinkybės nustatytos išsamiai išanalizavus nuteistuosius R. P. ir R. S. tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis, jų visumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog apygardos teismas atmetė apeliantų versiją apie tariamą A. K. skolą, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jų kaltumą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo analizuojami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus. Antai BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama veiksmuose. Tuo tarpu nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Didžioji nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų dalis yra akcentuota į nukentėjusiojo A. K. parodymų kritiką – teigiama, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien tik nepatikimais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne byloje surinktų duomenų apimtis, o jų patikimumas ir jais remiantis daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tai reiškia, kad vien tai, jog R. P. ir R. S. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama nukentėjusiojo A. K. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Vertinant A. K. parodymus jų patikimumo aspektu, nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti apeliantus nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie juos melagingus parodymus.

Nukentėjusysis A. K. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad jis 2008 metais iš T. K. įsigijo 50 procentų UAB „(Y)“ akcijų, už kurias pilnai atsiskaitė grynaisiais pinigais. UAB „(Y)“ bankrutavus, A. K. pradėjo dirbti UAB „X“. 2009 metų rudenį į šios įmonės teritoriją atvyko R. P. su asmeniu, vardu „Vyga“, ir pasiteiravo, ar A. K. neketina grąžinti T. K. skolos. Nukentėjusysis atsakė, kad T. K. jis nieko neskolingas, už įmonės „(Y)“ akcijas jis yra pilnai atsiskaitęs. Po kelių dienų į jo darbovietę vėl atvyko R. P. kartu su T. K., A. R., „Vyga“ ir ėmė šaukti reikalaudamas pripažinti, jog A. K. yra skolingas T. K.. R. P. nurodė A. K. žinantis, kur šis gyvena ir pagrasino, jog degs jo namai ir jis daugiau sandėliuose nedirbs. A. K. atsakius, kad jis nieko neskolingas, R. P. sudavė jam ranka į veidą. Suduodant smūgį jam buvo prakirstas antakis, o vėliau žaizdos vietoje liko randas. 2011 metų liepos mėnesį į A. K. darbovietę vėl atvykęs R. P. kartu su „Vyga“ pareikalavo iš A. K. pinigų. Jis nurodė, kad 100 000 Lt buvo investavęs į įmonę „(Y)“, bet už A. K. „naglumą“, šis turi sumokėti didesnę sumą – 500 000 Lt. Po kelių savaičių į UAB „X“ teritoriją vėl atvyko R. P., „Vyga“ ir R. S.. R. P. prie jų priėjusiam A. K. ėmė grasinti klausdamas, ar jam nusibodo gyventi, ir pareikalavo sumokėti 500 000 Lt „už mandrumą“. Netrukus po šio įvykio nukentėjusysis išvyko atostogauti, todėl tik iš savo darbuotojo J. G. sužinojo, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. į darbovietę vėl buvo atvykę R. P. ir „Vyga“, kurie ieškojo A. K.. Minėti asmenys, savavališkai vaikščiodami po UAB „X“ patalpas, nukentėjusiojo ieškojo ir 2011 m. spalio 4 d. 2011 m. spalio 12 d. nuteistieji R. P. ir R. S. vėl buvo atvykę pas A. K. ir reikalavo iš jo pinigų, nurodydami, kad jis turi padengti seną skolą, kuri vis auga. A. K. nurodė galintis jiems mokėti ne daugiau kaip po 1000 Lt per mėnesį. Nuteistieji su tokia jo pasiūlyta suma sutiko ir nurodė, kad A. K. galės jaustis saugus, niekas iš jo daugiau pinigų nereikalaus, o jeigu kas nors reikalautų, jis galės kreiptis į R. P.. Po šio pokalbio 2011 m. lapkričio 3 d. A. K. R. P. ir R. S. perdavė 800 Lt. Pinigus paėmė ir suskaičiavo R. S.. Nukentėjusysis A. K. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, jog iš A. S., J. P. ir R. P. jokių paskolų nėra gavęs ir jų nepažįstantis. Apie tai, kad turi joms kokių nors finansinių įsipareigojimų, nukentėjusiajam nesakė ir T. K. (1 t. 3-7, 8-10, 11-12, 13-14 b.l., 4 t. 3-4 b.l.).

Kaip jau minėta, pirmiau aptarti nukentėjusiojo A. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir detalūs, todėl, byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo suinteresuotumą apkalbėti R. P. ir R. S., pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo jais nesiremti. Juolab, kad apygardos teismo išvados dėl apeliantų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiamos ir kitais įrodymais, kurie turi savarankišką įrodomąjį reikšmę, todėl ne tik patvirtina, bet ir papildo A. K. parodymus. Antai, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos A. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kuriuose ji patvirtino, kad 2009 metų rudenį A. K. buvo padarytas sužalojimas virš kairės akies, kur vėliau liko randas. Šį sužalojimą liudytoja nufotografavo mobiliojo ryšio telefonu. A. K. jai pasakė, kad jį sužalojo R. P. (4 t. 4 b.l.). Priešingai nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais liudytojos A. P. parodymais, kadangi jie patvirtinami kitais objektyviais bylos duomenimis – daiktų apžiūros protokolu, kuriame apžiūrėta A. P. mobiliojo ryšio telefone išsaugota sužaloto A. K. nuotrauka (1 t. 44-45 b.l.), bei teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad A. K. yra likęs randas kaktos kairės pusės apatinėje dalyje; randas susiformavo po buvusios muštinės žaizdos, kuri galėjo būti padaryta suduodant smūgį kumščiu ar panašiai (1 t. 36 b.l.). Nukentėjusiojo A. K. nurodytą aplinkybę, jog jis buvo sužalotas savo darbovietėje, UAB „X“ patalpose, patvirtina liudytojų A. R., J. M., V. P., O. M. parodymai bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t. 30-33 b.l.). Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinių skundų argumentus, jog apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje iškraipė liudytojo V. P. parodymus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (4 t. 17-18 b.l.) matyti, kad liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje patvirtino matęs sužalotą A. K.. Iš tiesų, šios apklausos metu jis nedetalizavo, kurioje konkrečioje veido vietoje ir kokio dydžio buvo matytas sužalojimas. Kita vertus, liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje visiškai patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, kuriuose minėtas aplinkybes jis buvo nurodęs. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi vien tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Taigi nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis liudytojo V. P. ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Nukentėjusiojo A. K. parodymus apie tai, kad R. P. kartu su „Vyga“ ir (ar) su R. S. nuolat lankydavosi jo darbovietėje, patvirtina liudytojų A. K., V. P., J. G., A. G. parodymai. Liudytojai J. G. bei V. P. patvirtino ir tai, kad stebint A. K. ir nuteistųjų pokalbius, būdavo akivaizdu, kad santykiai tarp jų nebuvo draugiški, nukentėjusysis būdavo įsitempęs, susinervavęs (4 t. 16, 17 b.l.).

Nepagrįstais pripažįstami apeliacinių skundų argumentai, jog apygardos teismas, apklausdamas liudytojus J. G. ir A. S., pademonstravo išankstinį šališkumą ir pažeidė BPK 279 straipsnio reikalavimus, kadangi apklausą pradėjo nuo šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pagarsinimo. Iš tiesų, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, pirmosios instancijos teismas, apklausdamas dalį liudytojų šioje byloje, pagarsino jų ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, prašydamas juos patvirtinti arba paneigti. Tokiu būdu apygardos teismas iš dalies nesilaikė BPK 279 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pagal kuriuos liudytojo apklausa turi būti pradedama išsiaiškinant liudytojo santykius su kaltinamuoju bei nukentėjusiuoju ir pasiūlant pranešti teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių. Kitaip tariant, liudytojo apklausa turi būti pradedama nuo laisvo pasakojimo ir baigiama klausimų stadija. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Kita vertus, šis pažeidimas negali būti pripažįstamas esminiu ir pakankamu pagrindu atmesti byloje apklaustų liudytojų, tarp jų ir J. G. bei A. S., parodymus kaip gautus neteisėtu būdu. Pažymėtina, kad BPK 276 straipsnyje yra įtvirtinta galimybė pagarsinti anksčiau proceso dalyvių byloje duotus parodymus, jeigu jie teisiamajame posėdyje nurodo kitokias aplinkybes, nei ikiteisminio tyrimo metu, arba neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pagarsinti liudytojų ir kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paklausti jų pozicijos dėl tokių parodymų. Vien ta aplinkybė, kad buvo pažeistas apklausos stadijų eiliškumas nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad tokiu būdu apygardos teismas demonstravo išankstinį šališkumą.

Nuteistieji R. S. ir R. P. savo apeliaciniuose skunduose, kaip ir pirmosios instancijos teisme, kelia versiją, pagal kurią A. K. buvo skolingas R. P. sutuoktinei 30 000 Lt ir būtent šių pinigų grąžinimo apeliantai reikalavo iš nukentėjusiojo. Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš tiesų, objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad R. P. sutuoktinė J. P. buvo paskolinusi T. K., vėliau pardavusiam dalį UAB „(Y)“ akcijų A. K., 30 000 Lt. Pastaroji aplinkybė nustatyta remiantis liudytojų J. P., V. S., A. S., R. P., pačių nuteistųjų parodymais. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šios skolos grąžinimo pareiga, įsigijus įmonės akcijas, būtų perėjusi nukentėjusiajam. Priešingai, A. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog su T. K. už UAB „(Y)“ akcijas buvo visiškai atsiskaitęs ir jokių įmonės skolų grąžinti neprivalėjo. Tokius jo parodymus patvirtina liudytojo V. R. ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriuose šis liudytojas patvirtino kartu su A. K. iš T. K. pirkęs UAB „(Y)“ akcijas. Liudytojas paaiškino, kad J. P. galimai buvo suteikusi paskolą T. K., tačiau apie A. K. skolą R. P. ar jo sutuoktinei A. R. teigė nieko nežinantis. Tiek jis, tiek A. K. už įsigytas įmonės akcijas su T. K. buvo pilnai atsiskaitę (1 t. 79-81 b.l., 4 t. 6-7 b.l.). Minėti nukentėjusiojo bei liudytojo A. R. parodymai sutampa ir su liudytojo T. K. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, kuriuose jis patvirtino, kad A. K. už UAB „(Y)“ akcijas visiškai atsiskaitė ir nėra jam skolingas (1 t. 95-96, 100-101 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas T. K. pakeitė tokius savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog jis buvo susitaręs su A. K., kad šis grąžins jo (liudytojo T. K.) 90 000 Lt dydžio skolą J. P., A. S., R. P.. Apeliantai skunduose pagrįstai teigia, kad, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau, kaip jau buvo minėta, ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Siekdamas patikrinti liudytojo T. K. teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumą, apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus šio liudytojo parodymus, nes jie iš esmės prieštaravo jo parodymams, duotiems teisme. Liudytojas T. K. negalėjo nurodyti įtikinamų savo parodymų pakeitimo priežasčių, tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu apie skolą nenurodė todėl, kad nesuprato, jog klausiama apie UAB „(Y)“ suteiktą paskolą; nurodė ir tai, kad buvo pamiršęs, jog paskolintus pinigus jis pats įnešė į įmonės kasą ir pan. Tačiau tokie liudytojo parodymai visiškai nesutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kur jis kategoriškai patvirtino, kad nei pats asmeniškai, kaip fizinis asmuo, nei UAB „(Y)“ jokių paskolų iš J. P., A. S. ir R. P. nėra gavęs (1 t. 100-101 b.l.). Vertinant liudytojo T. K. teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors bylos medžiagoje yra rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią A. S., R. P. ir J. P. suteikė T. K. 90 000 Lt dydžio paskolą, tačiau jokio rašytinio priedo, kurio pagrindo šios sutarties įvykdymo pareiga tektų A. K., bylos medžiagoje nėra. Priešingai, viena iš minėtos paskolos sutarties sąlygų yra ta, kad net ir pasikeitus UAB „(Y)“ akcininkams, paskolos sutarties sąlygos nenustoja galioti. Tai reiškia, kad ir sutarties įvykdymo prievolė išlieka T. K.. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai atmetė liudytojo T. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir rėmėsi jo ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, tiek, kiek tokių parodymų panaudojimo ribos apibrėžtos BPK 276 straipsnio 4 dalyje.

Tą aplinkybę, jog R. P. ir R. S. iš nukentėjusiojo A. K. reikalavo mokėti pinigus neteisėtai, patvirtina ir byloje esantys slapto sekimo protokolai (1 t. 132-143 b.l.), kuriuose užfiksuoti pokalbiai, vykę tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo. Iš šių pokalbių turinio akivaizdu, jog R. P. ir R. S., kalbėdami apie pinigus, ėmėsi konspiracinių priemonių, baiminosi galimo pokalbių įrašymo („... R. S.: Gal einam į kiemą? Primėtyt visokių bajer. Negal būt?...“). Be to, iš šių pokalbių turinio akivaizdu ir tai, kad nuteistieji, reikalaudami pinigų iš A. K., žadėjo jam tolimesnę apsaugą („... R. P.: Susitariam kažką i daram. Dirbi, visks tvarkoj, pri tavs nieks nebekiš nagų. Nieks nebeatvažiuos nei kalbėt ni nieka ...“; „...R. P.: Nu gal kur nors kasiak kokių es prisidaręs, žinė. Gal atvažiuos kas nors tav vėl irgi smaugt, kaip mes atvažiavom su tavim kalbėt...“; „...R. S.: Ne, ti mes sakem, kad vači paliktų tav, bet ir kad nesmaugtų...“; „...Būtent, jie ti či ni kojos nebekels...“; „...R. P.: Ne ti ir kiti nebekels. Kas či kels?...“). Akivaizdu, jog tuo atveju, jei nuteistieji būtų teisėtai reikalavę būtent skolos grąžinimo, jie nebūtų už tai žadėję A. K. apsaugos nuo kitų neteisėtų reikalavimų. Be to, iš protokolų matyti, kad R. P. ir R. S. šiame pokalbyje nenurodo konkrečios jiems reikalingos pinigų sumos, kurią neva A. K. yra skolingas, tačiau reikalauja mokėti tiek, kiek šis gali, priklausomai nuo uždarbio („...R. P.: Dirbam, va tu kažkaip tai dirbi, kažką siūlom viens kitam, nu ir darom kažkaip, bandom kažkaip bilietuotis, nu i visks...“; „..Tigi nebus, kad ten penkias štukas uždirbai ir penkias štukas mes pasiimsim, kaip pavyzdį duod...“).

BK 181 straipsnio 1 dalis numato, kad tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pagal šio straipsnio 3 dalį baudžiamas tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turtas didelės vertės kriterijų įgauna tuomet, kai jis viršija 250 MGL. Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistieji R. P. ir R. S., grasindami panaudoti fizinį smurtą bei sunaikinti turtą, reikalavo iš A. K. perduoti jiems didelės vertės turtą – 500 000 Lt. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis buvo skolingas apeliantams, toks jų reikalavimas pagrįstai pripažintas neteisėtu. Akivaizdu ir tai, jog abu nuteistieji, būdami suaugę, normalaus protinio išsivystymo asmenys, neabejotinai suvokė savo reikalavimų neteisėtumą ir norėjo taip elgtis, t.y. neteisėtai reikalauti pinigų iš A. K.. Vadinasi, R. P. ir R. S. neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimo institutą reglamentuojančias BK bendrosios dalies nuostatas. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad, nors aktyvesnis nusikalstamos veikos padaryme buvo R. P., tačiau BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius savo veiksmais realizavo ir R. S. – jis kartu su R. P. lankėsi pas A. K., išsakė jo atžvilgiu reikalavimus perduoti pinigus; kaip matyti iš slapto sekimo protokolų, R. S. buvo aktyvus derantis dėl kas mėnesį mokėtinos sumos ir pats tiesiogiai paėmė iš nukentėjusiojo pinigus. Taigi R. S. yra šio nusikaltimo bendravykdytojas, nes savo veiksmais įgyvendino dalį inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems R. P. ir R. S., netinkamai įvertino byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tai lėmė akivaizdžiai per švelnių bausmių paskyrimą.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas kaltininkui straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad skiriant konkrečią bausmę turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir pasisakyta, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį. Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje nepakanka vien deklaratyviai išvardinti bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o būtina jas susieti į vieną visumą ir motyvuotai pasisakyti, kodėl kaltininkui skiriama švelnesnė ar griežtesnė bausmė, atsižvelgiant į BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Šiuo atveju nuosprendį priėmęs teismas šių reikalavimų nesilaikė ir nors teisingai išdėstė bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau R. P. ir R. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių nustatytas dydis yra neadekvatus aplinkybėms, apibūdinančioms apeliantų asmenybes ir jų įvykdytą nusikalstamą veiką.

Nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas R. P. ir R. S. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, pažymėjo, kad nuteistieji padarė sunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, veikdami bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bendrininkų R. P. ir R. S. veiksmai nusikaltimo padaryme nebuvo vienodo intensyvumo, todėl ir pagal šį kriterijų būtina individualizuoti jiems skirtinas bausmes. Šiame kontekste pažymėtina, jog prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistųjų įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą didina tai, jog jie nusikalto iš savanaudiškų paskatų, yra nepagrįstas. Turto prievartavimas savo prigimtimi yra savanaudiška nusikalstama veika, todėl ši aplinkybė negali būti pagrindas įžvelgti didesnį jos rūšinį pavojingumą konkrečioje baudžiamojoje byloje. Kita vertus, nuteistųjų įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą didina tai, kad ji nebuvo vienkartinio pobūdžio, nukentėjusiojo bauginimas truko ilgą laiko tarpą, jo atžvilgiu buvo panaudotas ir fizinis, ir psichologinis smurtas.

Vertindamas nuteistųjų R. P. ir R. S. asmenybes, apygardos teismas pagrįstai akcentavo jų ankstesnius teistumus – abu jie teisiami trečią kartą, vadovaujantis BK 27 straipsnio nuostatomis, pripažinti recidyvistais. R. P. baustas administracine tvarka. Abu nuteistieji iki sulaikymo dirbo apsaugos darbuotojais, charakterizuojami teigiamai.

Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai R. P. ir R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Tuo tarpu jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų. Taigi bausmės vidurkis yra šešeri metai ir šeši mėnesiai. Nuosprendį priėmęs teismas R. S. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę trejiems metams ir šešiems mėnesiams, o R. P. – laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Tai reiškia, kad paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį nustatė mažesnį, nei BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios R. P. ir R. S. paskirtosios bausmės yra neadekvačios ir neproporcingos pirmiau aptartoms bausmės individualizavimui reikšmingoms aplinkybėms, todėl griežtintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendį pakeisti.

R. P., pripažintam kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. S., pripažintam kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų R. P. ir R. S. apeliacinius skundus atmesti.