- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-07
- Bylos Nr.
- e2A-2649-232/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04314-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Elektrėnų savivaldybės tarybai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) Elektrėnų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ieškinį atsakovui Elektrėnų savivaldybės tarybai dėl Elektrėnų savivaldybės tarybos 2014-06-25 sprendimo Nr. TS-162 „Dėl priedų nustatymo" panaikinimo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Elektrėnų savivaldybės tarybos 2014-06-25 sprendimą Nr. TS-162 „Dėl priedų nustatymo" (toliau - sprendimas). Nurodė, kad ginčijamu sprendimu atsakovas nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nustatė 30 procentų mėnesinės algos priedus VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės direktoriui ir VšĮ Elektrėnų ligoninės direktoriui už papildomus darbus. Šis sprendimas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau tekste SPĮĮ) 151 straipsnis nustato Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų (toliau tekste LNSS viešosios įstaigos) vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo tvarką. Jų mėnesinė alga susideda iš pastoviosios ir kintamosios algos dalių. Šio straipsnio 6 dalis numato, jog LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies dydis priklauso nuo praėjusių kalendorinių metų įstaigos veiklos finansinių rezultatų ir nustatomas vieniems metams. Mėnesinės algos kintamoji dalis negali būti nustatoma, jeigu praėjusių metų įstaigos veiklos finansiniai rezultatai yra neigiami. SPĮĮ 15¹ straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančiajam darbuotojui už gerus darbo rezultatus ir gerą darbo pareigų atlikimą paskutinį kalendorinių metų mėnesį iš sutaupytų viešosios įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, gali būti išmokama premija, kuri negali būti didesnė už tą mėnesį mokamos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį. Kitų priedų ar priemokų sveikatos priežiūros viešųjų ištaigų vadovaujantiems darbuotojams SPĮĮ 15¹ straipsnis nenumato. VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės ir VšĮ Elektrėnų ligoninės praėjusių metų finansiniai veiklos rezultatai yra neigiami. Ieškovas nurodo, jog atsakovas vadovaujasi Vietos savivaldos įstatymo (toliau tekste VSĮ) 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris nustato savivaldybės tarybos paprastąją kompetenciją - savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimą į pareigas ir atleidimą iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais; taip pat darbo kodekso (toliau tekste DK) 197 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau. Tačiau nei ši, nei kitos DK nuostatos nenustato darbo apmokėjimo tvarkos, priedų ar priemokų skyrimo tvarkos. Šiuo atveju DK normos negali būti taikomos, nes SPĮĮ normos yra specialiosios DK normų atžvilgiu. Todėl turi būti taikomos specialiosios SPĮĮ normos, numatančios, jog mėnesinės algos kintamoji dalis negali būti nustatoma, jeigu praėjusių metų įstaigos veiklos finansiniai rezultatai yra neigiami. Valstybinės darbo inspekcijos (toliau tekste ir VDĮ) konsultacija, kuria remiasi atsakovas, nėra teisės aktas ir yra tik konsultacinio pobūdžio. Darbo masto savaiminis padidėjimas nėra pagrindas skirti įstaigų vadovams darbo užmokesčio priedus, nebent darbo mastas butų padidintas darbdavio sprendimu tokia apimtimi, kuria nėra numatyta pareigybių aprašyme.
Atsiliepimas
Atsakovas Elektrėnų savivaldybės taryba atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog Elektrėnų savivaldybės taryba 2014-06-25 sprendimu Nr.TS-162 „Dėl priedų nustatymo" nustatė priedus savivaldybės įstaigų vadovams už papildomus darbus. Tai nėra vadovų skatinimas. Šiuo atveju negalima vadovautis lex specialis derogat generali principu, kadangi viena teisės norma papildo kitą, DK papildomas specialiuoju SPĮĮ. Atsakovas veikė nepažeisdamas įstatymų, nes iš Valstybinės darbo inspekcijos gavo oficialią konsultaciją, kurioje nurodyta, jog SPĮĮ nereglamentuoja viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo, kai yra padidinamas darbuotojo darbo mastas, todėl reikia vadovautis DK 197 straipsniu. Be to, draudimas mokėti daugiau, kai padidinamas viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo mastas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, garantuojančiam kiekvienam žmogui teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tai, kad SPĮĮ 15¹ straipsnio 1 dalyje nėra numatyti kiti priedai ar priemokos, nereiškia jog negali būti kitų mokėjimų, tokių kaip atostoginių, komandiruotpinigių, išeitinių ir kitokių išmokų, kurių mokėjimą numato kiti teisės aktai. Įstatymo leidėjas SPĮĮ 15¹ straipsnyje nustatęs, kad „mėnesinės algos kintamoji dalis negali būti nustatoma, jeigu praėjusių metų įstaigos veiklos finansiniai rezultatai yra neigiami“ siekė sureguliuoti LNSS sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovaujančiųjų darbuotojų skatinimo, o ne mokėjimo už papildomą darbą klausimus.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, panaikino Elektrėnų savivaldybės tarybos 2014-06-25 sprendimą Nr. TS-162 „Dėl priedų nustatymo" ir priteisė iš Elektrėnų savivaldybės tarybos 41 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, nurodė, jog atsakovas, teigdamas, kad sveikatos priežiūros įstaigų vadovams algos priedai buvo nustatyti už papildomus darbus, nenurodė už kokius papildomus darbus skirti priedai ir nepateikė jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie tokio teiginio pagrįstumą. Taip pat nurodė, jog SPĮĮ LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams numato dvi galimybes gauti daugiau darbo užmokesčio negu numatyta pastovioji algos dalis: kintamąją algos dalį, priklausomai nuo praėjusių metų rezultatų, ir vienkartinę premiją už gerus darbo rezultatus. Kitos išmokos gali būti mokamos Darbo kodekso numatytais pagrindais ir tvarka, tame tarpe ir už papildomus darbus. Kadangi ginčijamu sprendimu nustatyti periodiniai priedai 6 mėnesiams, teismas sprendė, jog tai skatinimo priemonė SPĮĮ 15¹ straipsnio 7 dalies prasme, kuriems skirti nebuvo pagrindo. Atsakovas susitarimų su VšĮ vadovais dėl papildomų darbų nepateikė, todėl algos priedų nustatymas už neaišku kokius darbus, negali būti laikomas teisėtu. Nesant pagrindo teigti, kad ginčijamu sprendimu nustatyti algų priedai sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovams yra darbo užmokestis už papildomus darbus, teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad šiuo sprendimu nustatyti priedai yra SPĮĮ 15¹ straipsnio 1 dalyje ir 6 dalyje numatyta kintamoji algos dalis, kuri, esant neigiamiems praėjusių metų rezultatams negalėjo būti nustatyta.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantė (atsakovė) Elektrėnų savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašė panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2015-04-14 sprendimą. Nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės taryba negali būti atsakovu civilinėje byloje, nes nėra nei fizinis, nei juridinis asmuo. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis Elektrėnų savivaldybės taryba, kurios juridinio asmens kodas 188744455, Teisingumo ministro įsakymo pagrindu iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota dar 2006-06-06. Trakų rajono apylinkės teismas 2015-04-14 sprendimu civilinėje byloje Nr.e2- 744-424/2015 m. panaikino Elektrėnų savivaldybes tarybos 2014-06-25 sprendimą Nr.TS-162 „Dėl priedų nustatymo", kurio galiojimas yra pasibaigęs (2014- 12-31). Todėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015-04-14 sprendimas yra beprasmis, nes nesukelia jokių teisinių pasekmių. Nurodė, jog atsakovas neturėjo pagrindo teikti pirmosios instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių, kad priedai už papildomus darbus LNSS viešųjų įstaigų vadovams buvo skiriami už konkrečiai nurodytus darbus, kadangi tarp Vyriausybės atstovo ir Elektrėnų savivaldybės tarybos niekada nebuvo kilęs ginčas dėl tarybos 2014-06-25 sprendimo teisėtumo minėtoje dalyje. Apeliantas teikia naujus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad priedai buvo skiriami už konkrečius darbus t.y. už Europos sąjungos struktūrinių fondų, Valstybės investicijų programos lėšomis įgyvendinamų projektų administravimą. Pažymėjo, jog priedai buvo paskirti ne kaip skatinimo priemonė, o už papildomus darbus t.y. Europos sąjungos struktūrinių fondų, Valstybės investicijų programos lėšomis įgyvendinamų projektų administravimą. Apelianto teigimu nesant Vyriausybės atstovo teikimui, kuriuo jis būtų pareikalavęs savivaldybės tarybos keisti arba naikinti sprendimą dėl priedų skyrimo už papildomus darbus dėl netinkamo papildomų darbų pavedimo įforminimo, teismas negalėjo nagrinėti Vyriausybes atstovo ieškinio Elektrėnų savivaldybes tarybai dėl Vyriausybės atstovo teikimo neįvykdymo, nes buvo praleista pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas būtina ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija.
Atsiliepimas
Ieškovas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu prašė atsakovo – Elektrėnų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti, o Trakų rajono apylinkės teismo 2015-04-14 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas Elektrėnų savivaldybės taryba gali būti atsakovu civilinėje byloje. Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba, o 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Pažymėjo, kad Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlė Sprendimą priėmusiam savivaldybės administravimo subjektui, savivaldybės tarybai, svarstyti jos priimto teisės akto panaikinimo klausimą, ir tik jai atsisakius panaikinti savo pačios priimtą ginčijamą teisės aktą, kreipėsi į teismą. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (toliau – SAPĮ) įpareigoja Vyriausybės atstovą skųsti savivaldybės administravimo subjektą, atsisakiusį panaikinti ginčijamą sprendimą. Priešingu atveju, Vyriausybės atstovui, nustačius savivaldybės administravimo subjekto neveikimą įstatymų įgyvendinimo procese, taptų neįmanoma įgyvendinti SAPĮ Vyriausybės atstovui nustatytų įgaliojimų - pareigos kreiptis į teismą, savivaldybės administravimo subjektui atsisakant vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą, o taip pat savivaldybės administravimo subjektui atsirastų sąlygos ir toliau neveikti, pažeidžiant įstatymų nuostatas. Nors sprendimas jau yra negaliojantis, ginčo sprendimo teiginiai dėl priedų nustatymo LNSS viešųjų įstaigų vadovams, gali turėti reikšmės priimant analogiškus sprendimus ateityje. Tuo atveju, jeigu ginčo sprendimu priedai yra skirti neteisėtai, susiklosto teisinė situacija, kai teismo sprendimu įteisinama neteisė, o tai jau pažeistų vieną iš pagrindinių teisės principų, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Nesutinkame su apelianto teiginiais, kad atsakovas neturėjo pagrindo teikti pirmosios instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių, kad priedai už papildomus darbus LNSS viešųjų įstaigų vadovams buvo skirti pagrįstai, nes ginčas tarp šalių ir kilo dėl Sprendimo, kuriuo buvo nustatyti priedai teisėtumo bei pagrįstumo. Esant ginčui atsakovas ne tik turėjo, bet ir privalėjo pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius, kad priedai skirti teisėtai. Sprendimo projekto rengimo medžiaga (travaux preparatores), kurią atsakovas prideda prie apeliacinio skundo, pas atsakovą buvo visada ir jis turėjo visas sąlygas bei galimybes pateikti šią medžiagą pirmosios instancijos teismui, tačiau šia savo teise nepasinaudojo, todėl apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kuriuos apeliantas galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Ginčas byloje yra kilęs tarp Vyriausybės atstovo apskrityje ir apskričiai priklausančios savivaldybės tarybos dėl tarybos sprendimo, kuriuo savivaldybės taryba, veikdama kaip viešųjų gydymo įstaigų steigėjas nustatė algos priedus dviem viešųjų įstaigų vadovams. Byla buvo pradėta nagrinėti administracinių bylų teisenos tvarka, prašymą dėl ginčo sprendimo panaikinimo, paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Prašymas buvo priimtas, pateiktas atsiliepimas. Bylos eigoje, nustatęs, kad ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 02 14 nutartimi bylą pagal teismingumą perdavė nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad ginčijamą sprendimą Elektrėnų savivaldybės taryba priėmė iš esmės įgyvendindama LNSS viešųjų įstaigų steigėjo įgaliojimus. Nagrinėjant ginčą, turi būti sprendžiami klausimai, susiję su LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo apmokėjimu, t. y. su darbo teisiniais santykiais, o ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams (Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis).
Ginčo esmę sudaro tai ar ginčijamu LNSS viešųjų įstaigų steigėjo sprendimu paskirti priedai viešųjų įstaigų vadovams yra minėtų vadovų skatinimo priemonė ar apmokėjimas už papildomus darbus. Darytina išvada, kad vienoks ar kitoks ginčo išsprendimas betarpiškai liečia įstaigų vadovų neįrauktų į bylą darbines teises ir pareigas, o pirmosios instancijos teismas patenkinęs ieškinį nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, o būtent minėtų viešųjų įstaigų vadovų materialiųjų teisių ir pareigų, kas laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu numatytu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Todėl skundžiamas sprendimas naikintinas bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įtraukiant į bylą dalyvauti trečiuosius asmenis ir atitinkamai tikslinant ieškinio pareiškimą.
Šalies argumentai
Apeliantas Elektrėnų savivaldybės taryba savo apeliaciniame skunde nurodo jog tai, kad jis buvo patrauktas šalimi administracinėje byloje atitiko ABTĮ nuostatas, tačiau nebūdamas juridiniu asmeniu jis negali būti negali būti atsakovu civilinėje byloje. Kaip jau minėta Savivaldybės taryba šiuo atveju yra ginčo darbo santykių šalis, nors ginčas vyksta ieškovui ginant viešą interesą. Kitomis darbo santykių šalimis yra viešųjų įstaigų vadovai, kuriuos atitinkamai skiria ir atleidžia šių įmonių steigėjas savivaldybė, nepaisant to kuris jos organas, priima sprendimą susijusį su vadovų paskyrimu, ar darbo apmokėjimu ar kitais klausimais. LNSS biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovų priėmimo į darbą tvarką nustato SPĮĮ 15 straipsnis Minėto straipsnio 1,5,6 dalyse numatyta, kad LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu. Jų teises ir pareigas nustato šių įstaigų įstatai (nuostatai) ir pareiginės instrukcijos, o į darbą jie priimami ir iš darbo atleidžiami Darbo kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais.
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) yra pasisakęs, šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyviai (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyviai yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.). Ieškovas, ieškinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą. Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (LAT 2007 02 20 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007). Šiuo atveju kai ginčijamas Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimas byloje nagrinėjamojoje spręstinas klausimas ar savivaldybė kaip viešosios įstaigos steigėjas ar Taryba kaip atitinkamas savivaldybės organas yra tinkama šalis byla nagrinėjant bendrosios kompetencijos tvarka kai ginčo objektas yra savivaldybės įsteigtos įstaigos vadovo darbo apmokėjimo klausimai.
2009 05 05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009 Nagrinėjamoje byloje aktualus trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų institutas. Tretieji asmenys yra byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 straipsnio 2 dalis). Jie gali būti pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis) arba jų nepareiškiantys (CPK 47 straipsnis). Asmens, kaip dalyvaujančio procese trečiuoju asmeniu, procesinę padėtį lemia jo suinteresuotumas byla. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio dalyviai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nuo procesinių bendrininkų (CPK 43 straipsnis) skiriasi tuo, kad bendrininkus paprastai sieja bendra teisė arba pareiga, o tarp šalies ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, tokio ryšio nėra, be to, šie tretieji asmenys nereiškia jokių savarankiškų pretenzijų į ginčo dalyką. Tuo tarpu ieškovas reiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti. Reikalavimas reiškiamas kitai šaliai – atsakovui. Tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Teismui sprendžiant klausimą, kokia konkretaus asmens procesinė padėtis, – kaip atsakovo ar kaip trečiojo asmens atsakovo pusėje, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, – byloje yra tinkama, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialinio teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialinio teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje. Šiuo atveju apeliantas nurodė jog ginčijamo įsakymo galiojimas yra pasibaigęs, todėl ginčo tolesnis nagrinėjimas praranda prasme su tokiu teiginiu negalima sutikti kadangi ieškinio tenkinimo atveju atsirastu pagrindas spręsti dėl neteisėtai išmokėtų lėšų.
Šioje byloje ieškovas yra vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, kurio veiklą, įgaliojimus apibrėžia savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (SAPĮ), šio įstatymo paskirtis nurodyta SAPĮ 1 straipsnyje nurodant jog šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslai – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką. SAPĮ 2 straipsnis numato, kad savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Vyriausybė apskrityje skiria vieną Vyriausybės atstovą. Vyriausybės atstovo įgaliojimai numatyti SAPĮ 4 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1,3,4, punktų nuostatas prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas: tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (toliau – įstatymai ir Vyriausybės sprendimai) neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Straipsnio 3,4 dalyse numatyta jog nustatęs, kad remiantis savivaldybės administravimo subjekto teisės aktu, neatitinkančiu Konstitucijos ir įstatymų, yra sudarytas sandoris savivaldybės vardu ir tas sandoris pažeidžia viešąjį interesą, taip pat kai yra kitų įstatymų numatytų sandorių negaliojimo pagrindų, Vyriausybės atstovas bendrosios kompetencijos teismui pareiškia ieškinį dėl viešojo intereso gynimo pagal Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 1 dalį. Manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį. Pagal SAPĮ 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas: motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą, o pastarajam atsisakius atitinkamą aktą pakeisti ar panaikinti šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui. Taigi, galiojantis teisinis reguliavimas numato teisę Vyriaussybės atstovui apskrityje atitinkamai ginti viešąjį interesą kreiptis tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo tvarka į administracinius teismus, tiek CPK tvarka į bendrosios kompetencijos teismus.
LNSS biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių, filialų vadovų ir sveikatos priežiūros specialistų priėmimo į darbą tvarką nustato Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (SPĮĮ) 15 straipsnis, pagal kurio nuostatas LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu penkeriems metams. Viešą konkursą organizuoja ir jo nuostatus tvirtina atitinkamos įstaigos steigėjas arba visuotinis dalininkų susirinkimas. LNSS biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovų teises ir pareigas nustato šių įstaigų įstatai (nuostatai) ir pareiginės instrukcijos į darbą jie priimami ir iš darbo atleidžiami Darbo kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais.
Kolegija priima apelianto naujai pateiktus įrodymus, nes byloje esant darbo ginčo elementams, kai nagrinėjami darbo apmokėjimo klausimai, pirmosios instancijos teismas turėjo laikytis CPK XX skyriuje suformuluotų procesinių nuostatų, tame tarpe ir CPK 414 straipsnio nuostatų apie aktyvų teismo vaidmenį darbo bylose savo iniciatyvą renkant įrodymus, įtraukiant antrąjį atsakovą, viršijant pareikštus reikalavimus.
Remiantis išdėstytu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijoje nebuvo atskleista bylos esmė, byloje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Todėl byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
NUTARIA:
Trakų apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.