Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei R. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Pareiškėja rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu („kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais“)

Paaiškino, kad Inspekcija atliko pareiškėjos patikrinimą ir 2008 m. kovo 20 d. surašė patikrinimo aktą Nr. GA11-11 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (b. l. 58-82), kuris buvo patvirtintas Inspekcijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (04)-K3-205 (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo). Šiuo sprendimu pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 164 580 Lt GPM, 59 085 Lt GPM delspinigių ir skirta 16 458 Lt GPM bauda. Centrinis mokesčių administratorius 2008 m. liepos 9 d. sprendimu 68-169 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino minėtą Inspekcijos sprendimą. Komisija 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. S-198(7-182/2008) panaikino Sprendimą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. balandžio 12 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) administracinėje byloje Nr. A438-359/2010 paliko galioti VMI 2008 m. liepos 9 d. sprendimą 68-169. 2010 m. birželio 3 d. pareiškėja pateikė Prašymą (dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių).

Be to, mokesčių mokėtoja mokestinio ginčo metu 2008 m. rugsėjo 15 d. paklausimu (toliau – ir Paklausimas) kreipėsi į Kauno AVMI. Kauno AVMI 2008 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (11.6-09)-K-11074 (toliau – ir Atsakymas) išaiškino, kad analogiškoje mokestinio ginčo situacijoje taikytų GPMĮ 23 straipsnį.

Pareiškėja, spręsdama dėl savo mokestinės prievolės pobūdžio ir dydžio, taip pat rėmėsi Kauno AVMI 2004 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. (17)-K3-168 (toliau – ir 2004 m. kovo 1 d. Sprendimas), kuriuo patvirtintas UAB „Amatekus“ 2004 m. sausio 29 d. patikrinimo aktas Nr. 170322824 (toliau – ir UAB „Amatekus“ Patikrinimo aktas). Šiame patikrinimo akte, be kita ko, buvo tikrintas fizinių asmenų pajamų mokestis, kartu išreikšta mokesčių administratoriaus nuomonė dėl pareiškėjos ir UAB „Amatekus“ valios sudarant UAB „Nauduva“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, pažeidimų nenustatyta. Taigi turi būti taikomas vienas esminių mokesčių teisinio reglamentavimo principų, tai yra mokesčių mokėtojų lygybės principas.

Paaiškino, kad Kauno AVMI 2004 m. kovo 1 d. Sprendime ir 2004 m. sausio 29 d. UAB „Amatekus“ Patikrinimo akte mokesčių administratoriaus pateiktos išvados akivaizdžiai suklaidino pareiškėją dėl apmokestinto sandorio tinkamo vertinimo. Manė, kad sprendimu įformintas patikrinimo rezultatas gali ir turi būti vertinamas kaip mokesčių administratoriaus individuali konsultacija mokesčių mokėtojui.

Kitoks įstatymo vertinimas ir taikymas mokesčių mokėtojos pajamų gavimo momentu, priešingas mokesčių administratoriaus įstatymo aiškinimas mokestinio ginčo metu, teisės taikymo praktikos nebuvimas iki mokesčių mokėtojos bei mokesčių administratoriaus mokestinio ginčo išsprendimo leidžia pagrįstai teigti, kad mokesčių mokėtojai taikytinos MAĮ 100 straipsnio ir 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos – mokesčių mokėtoja atleistina nuo delspinigių ir baudos sumokėjimo.

Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad mokesčių administratorius sąmoningai vengė pradėti mokestinių patikrinimų procedūras ir vilkino atliekamą mokestinį patikrinimą bei mokestinį tyrimą, turėdamas vienintelį tikslą – priskaičiuoti kuo daugiau delspinigių. Mokestinio ginčo laikotarpiu susidarė 55 578,66 Lt dydžio delspinigių suma. Tokius mokesčių administratorius veiksmus pareiškėja vertino kaip konstitucinių principų pažeidimą, dėl kurio susidarė neteisinga ir neprotinga delspinigių ir baudų suma, beveik tapati mokestinei prievolei. Šiuos argumentus pareiškėja pagrindė tokiais faktais: apie 2003 m. kovo 21 d. UAB „Nauduva“ akcijų pirkimo pardavimo sandorį mokesčių administratorius žinojo dar 2004 m. sausio 29 d., kai buvo surašytas UAB „Amatekus“ (UAB „Nauduva“ akcijų pirkėjo) patikrinimo aktas. Mokesčių administratorius galėjo pradėti mokestinį patikrinimą dar iki 2004 m. gegužės 4 d., tačiau tyrimas buvo pradėtas tik 2006 m. spalio 12 d., baigtas – 2007 m. birželio 21 d. Iki 2006 m. spalio 1 d. priskaičiuota 23 733,03 Lt delspinigių. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas pradėtas 2007 m. birželio 22 d., baigtas 2008 m. kovo 20 d. Laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2008 m. kovo 20 d. paskaičiuotų delspinigių suma sudaro 35 345,78 Lt.

Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos Prašymą (dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo ir atleidimo nuo baudos bei delspinigių), 2010 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. N2-558 išdėstyti pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir 2010 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (04)-K3-182 neatleisti pareiškėjos nuo 114 663,66 Lt GPM delspinigių ir nuo 16 458 Lt šio mokesčio baudos. Inspekcijos sprendimas patvirtintas VMI Sprendimu. Komisija Sprendimu iš dalies patvirtino minėtą atsakovo Sprendimą, t. y. atleido pareiškėją nuo 1 842,76 Lt GPM delspinigių, tačiau paliko mokėtinus 112 820,90 Lt dydžio GPM delspinigius.

Atsakovas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio ir 141 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šių nuostatų aiškinimu, pateiktu MAĮ komentare bei LVAT praktikoje (2005 m. vasario 9 d. nutartis a. b. Nr. A15-141/2005).

Atsakovo vertinimu, pagrindų (MAĮ 100, 141 str.) atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų nėra.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos argumentai, kad mokesčių administratorius apie mokestinio ginčo akcijų pardavimo sandorį žinojo jau 2004 m., atlikdamas UAB „Amatekus“ patikrinimą, bet sąmoningai vilkino mokestinio tyrimo ir patikrinimo procedūras, siekdamas apskaičiuoti kuo daugiau delspinigių, dėl ko mokestinio ginčo delspinigių suma padvigubėjo lyginant su delspinigių suma mokestinio tyrimo pradžioje, negali būti siejami nei su vienu iš pirmiau išdėstytų atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindų, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Be to, Patikrinimo akte yra tiksliai užfiksuoti visi patikrinimo metu atlikti veiksmai, juos patvirtinantys dokumentai pridėti pasibaigusio mokestinio ginčo byloje. Delspinigiai pareiškėjai buvo apskaičiuoti remiantis delspinigių skaičiavimo trukmę reglamentuojančiomis nuostatomis. Be to, pareiškėja, norėdama sustabdyti delspinigių augimą, turėjo teisę pradėti mokestinį ginčą, sumokėjusi ginčijamą mokestį, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

III.

Byloje buvo analizuotas pareiškėjos prašymas atleisti ją nuo delspinigių ir baudų pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad minėta LVAT Nutartis pakeitė iki tol nusistovėjusią praktiką dėl to, koks subjektas pareiškėjai aktualiu atveju turėjo sumokėti mokestį. Pareiškėja nenurodė nei vieno sprendimo (nei mokesčių administratoriaus, nei teismo), kuriame būtų konstatuojama, jog ir nustačius asmens mokestinės naudos siekimą (vengimą sumokėti mokestį nuo gautų pajamų), GMP nuo A klasei priskirtų pajamų turi sumokėti jį išskaičiuojantis asmuo. Pareiškėja remiasi Komisijos 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. S-198(7-182/2008), kuriame išaiškinta, kad GPM nuo pareiškėjos su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų turėjo būti apskaičiuotas pagal GPMĮ 23 straipsnio nuostatas. Tačiau šiame sprendime Komisija buvo padariusi išvadą, kad mokesčių administratoriui nebuvo pagrindo apskaičiuoti pareiškėjos mokestinę prievolę taikant MAĮ 69 straipsnį. Šis MGK sprendimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimu, kurį patvirtino LVAT Nutartimi. LVAT Nutartis nekeitė iki tol suformuotos praktikos dėl MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, joje pasisakyta, kad tais atvejais, kai nustatomas mokestinės naudos siekimo faktas ir taikomos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma, t. y. prievolė sumokėti mokestį tenka mokestinės naudos siekusiam asmeniui. Mokestinio ginčo metu galiojusios MAĮ nuostatos dėl to, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo paprastai pakeičia mokesčių mokėtoją, t. y. jam MAĮ nuostatos, reglamentuojančios atsakomybę už mokesčio įstatymuose numatytų pareigų nevykdymą, taikomos analogiškai kaip ir mokesčių mokėtojui, tačiau su tam tikromis išimtimis, tarp kurių yra ir MAĮ 69 straipsnyje numatytas atvejis, nesikeitė. Tačiau, bet kuriuo atveju, teismų praktika, Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, negali būti laikoma apibendrintu mokesčio įstatymo paaiškinimu.

Pagal MAĮ 2 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 2 dalį, mokesčio įstatymo paaiškinimas yra mokesčių administratoriaus nuomonė mokesčių įstatymo taikymo atžvilgiu. Pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius turi pareikšti tokią nuomonę dėl visų įmanomų situacijų, kurios gali susidaryti taikant GPMĮ ar kitus mokesčių įstatymus, nėra. Jei mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais reikalinga konsultacija, jis turi teisę ją gauti iš mokesčių administratoriaus (MAĮ 36 str. 2 p.). Šiuo atveju iki atliekant finansinę operaciją (gaunant pajamas už UAB „Nauduva“ akcijas) mokesčių mokėtoja dėl tokios situacijos į mokesčių administratorius dėl konsultacijos nesikreipė.

Komisijos nuostatuose taip pat nėra įtvirtinta Komisijos mokesčių įstatymo aiškinimo ar konsultacijų teikimo teisė, todėl MKG sprendimai nelaikytini apibendrintu mokesčių įstatymo taikymo aiškinimu ar konsultacija mokesčių mokėtojui. Analogiška išvada padaryta ir dėl Kauno AVMI 2004 m. kovo 1 d. Sprendimo bei UAB „Amatekus“ 2004 m. sausio 29 d. Patikrinimo akto.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, kad iš pradžių nepagrįstai mokesčiai buvo apskaičiuoti juridiniam asmeniui, pareiškėjos atsakomybės nepašalina, nes nagrinėjamu atveju buvo nustatytas pareiškėjos individualus mokesčių vengimas, o piktnaudžiaujančiam mokestinėmis teisėmis asmeniui perkėlus GPM mokėjimą kitam asmeniui, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningo mokesčių mokėjimo principai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą dėl pajamų, gautų už turtinę teisę, deklaravimo ir apmokestinimo GPM išaiškinimo pateikė 2008 m. rugsėjo 15 d., t. y. mokestinio ginčo metu, o ne prieš pažeidimo padarymą 2003 m. O tam, kad būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą atleidimo nuo delspinigių pagrindą, mokesčių įstatymo pažeidimą turi nulemti klaidinantis mokesčio įstatymo paaiškinimas, t. y. mokesčių administratoriaus konsultacija mokesčių mokėtojui turi būti suteikta iki mokesčių įstatymo pažeidimo padarymo. Be to, aplinkybės, dėl kurių buvo konstatuotas mokesčių įstatymo pažeidimas, turi būti tokios pačios, kokios buvo nurodytos paklausime mokesčių administratoriui. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Dėl nurodytų aplinkybių Kauno AVMI Atsakymo negalima laikyti pareiškėją suklaidinusia konsultacija, dėl kurios pareiškėja pažeidė įstatymą.

Dėl atleidimo nuo GPM baudos Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, jog MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Kauno AVMI 2010 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. N2-558 išdėstyti pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Tačiau tik šios aplinkybės, nenustačius kurio nors MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atleidimo nuo baudos pagrindo, nepakanka atleidimui nuo baudos.

IV.

Pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus.

Papildomai dėl pareiškėjos argumento, kad UAB „Amatekus“ mokestinio patikrinimo išvados neatitiko pareiškėjos mokestinio patikrinimo išvadų, atsakovas nurodo, jog šį argumentą pareiškėja nurodė dar apeliaciniame skunde, nagrinėjant mokestinį ginčą iš esmės, tačiau LVAT šio motyvo nelaikė pagrįstu ir konstatavo, jog pareiškėja sudarydama formalią UAB „Nauduva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį piktnaudžiavo teise bei siekė mokestinės naudos ir ją gavo. Taip pat teigia, kad mokestinio patikrinimo trukmei įtakos turėjo ta aplinkybė, kad buvo siekiama atskleisti intelektualaus piktnaudžiavimo teise faktą, kas reikalauja nuodugnios aplinkybių analizės ir pakankamo įrodymų kiekio, kadangi tokio pobūdžio pažeidimus mokesčių mokėtojai nuosekliai apgalvoja ir siekia kuo profesionaliau pagrįsti modeliuojamus sandorius, turinčius reikšmės mokesčių mokėtojo prievolėms. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi įstatymuose numatyta teise apskųsti Inspekcijos veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Byloje kilo ginčas dėl galimybės pareiškėją atleisti nuo mokesčių administratoriaus priskaičiuotų GPM delspinigių ir šio mokesčio baudos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių administratoriaus teisės atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių ir(ar) baudų realizavimo pagrindai yra aiškiai apibrėžti Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsniuose. Pagal šiuos straipsnius, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir(ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (MAĮ 100 str. 1 d.). Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalis įtvirtina šiuos atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindus: 1) mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėja prašymą ją atleisti nuo delspinigių ir baudų iš esmės kildina iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto.

Teisėjų kolegija pažymi, jog siekiant pasinaudoti šioje MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu atleidimo nuo minėtų sumų pagrindu, mokesčio mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad jis dėl atitinkamo mokesčio mokėjimo, mokėtino tam tikru laikotarpiu, kreipėsi į mokesčių administratorių, o pastarasis jam suteikė tuo klausimu klaidingą konsultaciją (šiuo aspektu žr. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį a. b. Nr. A438-796/11, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį a. b. Nr. A438-1637/10). Taip pat akivaizdu, jog pagal šios nors prasmę mokesčių mokėtojo atleidimą nuo delspinigių ir baudų lemia ne bet kokia klaidinga konsultacija. Priešingai, mokesčių administratoriaus konsultacija turi būti tas faktas, kuris nulėmė mokesčių mokėtojo padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą. Vadinasi, vertinant laiko atžvilgiu, ji turi būti suteikta prieš mokesčių įstatymo pažeidimą. Be to, mokesčių administratoriaus konsultacijoje nagrinėtas klausimas turi atitikti aplinkybes, dėl kurių konstatuotas mokesčių įstatymų pažeidimas, tai yra konsultacija turi būti pateikta mokesčių mokėtojui nurodant iš principo analogišką situaciją, dėl kurios vėliau jo atžvilgiu konstatuojamas mokesčių įstatymų pažeidimas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja Paklausimą Kauno AVMI pateikė tik 2008 m. rugsėjo 15 d. (Komisijos byla, b. l. 25). Tuo tarpu mokesčių įstatymo pažeidimą, už kurį pareiškėjai buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka ir su ja susijusios sumos, ji padarė dar 2003 metais. Be kita ko, Paklausime pareiškėjos nurodyta informacija neatitinka nustatytosios administracinėje byloje Nr. A438 – 359/2010, kadangi jame nepateikta esminė (reikšminga) informacija – mokestinės naudos siekimo faktas, nenurodyta, jog parduodamų akcijų kaina žymiai skyrėsi nuo juridinio asmens, kurio akcijos parduodamos, turto vertės. Todėl, kaip teisingai nurodoma, Kauno AVMI Atsakyme (Komisijos byla, b. l. 26), mokesčių administratorius, paaiškėjus kitoms reikšmingoms Paklausime nenurodytoms aplinkybėms, turi teisę situaciją vertinti kitaip.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių ir baudų expressis verbis susiejo su klaidingu apibendrintu mokesčio įstatymo paaiškinimu arba mokesčių administratoriaus suteikta klaidinga konsultacija (MAĮ 141 str. 1 d. 4 p.). Konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais – tai mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 2 str. 5 d.). Apibendrintas mokesčio įstatymo paaiškinimas – su Finansų ministerija suderinta centrinio mokesčių administratoriaus arba kitos šiuo Įstatymu tam įgaliotos institucijos pateikta nuomonė, kaip mokesčių administratorius ar minėta institucija supranta ir taiko mokesčio įstatymo nuostatas (MAĮ 2 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąvokas reikia aiškinti skirtingai nei jos apibrėžtos to paties teisės akto 2 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai bei sutinkant su pirmosios instancijos teismo pateikta motyvacija, darytina išvada, jog Mokestinių ginčų komisijos bei teismų sprendimuose suformuota praktika, UAB „Amatekus“ Patikrinimo aktas, Kauno AVMI 2004 m. kovo 1 d. Sprendimas neatitinka 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai ir itin išsamiai pasisakė dėl ginčo dalyko ir kiekvieno pareiškėjos iškelto argumento (dėl mokesčių įstatymų pažeidimo metu žinomos teismų praktikos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. Nutarties reikšmės, Kauno AVMI 2008 m. rugsėjo 30 d. Atsakymo, Kauno AVMI 2004 m. kovo 1 d. Sprendime ir UAB „Amatekus“ Patikrinimo akte konstatuotų aplinkybių įtakos), todėl teisėjų kolegija sutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Komisijos argumentacija, jos nebekartoja.

Dėl apeliaciniame skunde nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (inter alia 2006 m. vasario 21 d. nutarties a. b. Nr. A6-851/06, 2006 m. gegužės 25 d. nutarties a. b. Nr. A17-946/2006, 2007 m. kovo 2 d. nutarties a. b. Nr. A14-225/07) papildomai pažymėtina, jog pareiškėja remiasi nutartimis, priimtomis žymiai vėliau nei jos padarytas mokesčių įstatymų pažeidimas. Taigi jos negalėjo būti pareiškėjos padaryto pažeidimo priežastimi. Kartu akcentuotina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies imperatyvą teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus, atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus. Tuo tarpu pareiškėjos nurodoma teismų praktika biuletenyje paskelbta nebuvo. Įvertinus visa tai, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

Išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad jokių neteisėtų ir nepagrįstų mokesčių administratoriaus veiksmų (pvz., sąmoningo vengimo pradėti mokestinį patikrinimą, mokestinio patikrinimo vilkinimo, teisės aktuose nustatytų terminų nesilaikymo (MAĮ 68, 114, 117, 119 str.)), kurie būtų sutrukdę tinkamą mokesčių mokėtojos pareigų atlikimą, byloje nenustatyta. Todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde šiuo aspektu pateikti abstraktaus pobūdžio, nieko nepagrįsti teiginiai, yra atmestini.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat remiasi protingumo ir teisingumo principais, kurie, jos vertinimu, sudaro pagrindą atleisti pareiškėją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 2255/11 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. Nutartimi (administracinėje byloje Nr. A438 – 359/2010) konstatuota, jog pareiškėjos sudarytų sandorių vienintelis tikslas buvo specialiai perkelti mokesčių mokėjimą bankrutuojančiam mokestį išskaičiuojančiam asmeniui ir taip gauti mokestinę naudą – išvengti GPM mokėjimo (Komisijos byla, b. l. 29-34). Iš to seka, jog pareiškėja piktnaudžiavo teise, siekdama gauti mokestinės naudos, pažeidė mokesčių įstatymus, dėl ko buvo padaryta itin didelė žala valstybei (pareiškėjai papildomai priskaičiuota 164 580 Lt GPM). Atsižvelgdama į visa tai, įvertindama viešojo intereso surinkti mokesčius svarbą, sąžiningų mokesčių mokėtojų interesus bei nenustačiusi jokių pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių ir baudų įstatyminių pagrindų (MAĮ 100, 141 str.), teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijami sprendimai neatleisti pareiškėjos nuo delspinigių ir baudų mokėjimo yra teisėti ir pagrįsti. Priešingai nei nurodo pareiškėja, būtent kitoks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeistų protingumo, teisingumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 8 str. 3 d., 7 str.).

Visa tai apibendrinusi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo priskaičiuotų GPM delspinigių ir baudos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.