- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-02
- Bylos Nr.
- eI2-6777-583/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00904-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Remigijus Arminas (pirm.), Eglė Kiaurakytė, Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- P. K.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės,
2021 m. birželio 29 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 128-136 „Dėl Ukrainos piliečio P. K. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Teigia, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius (toliau – ir atsakovas) išnagrinėjo dokumentus dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas nustatė, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. kovo 24 d. iš Lenkijos Respublikos turėdamas Ukrainos biometrinį pasą, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 14 d. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas atvyko pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1.2 punkto reikalavimą, draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo.
Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pažeidė Nutarime numatytus draudimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nuostatomis ir nustatytomis aplinkybėmis, skundžiamu sprendimu nusprendė įpareigoti pareiškėją per 30 dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Atkreipia dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis individualus administracinis aktas privalo būti pagrįstas ir motyvuotas. Skundžiamame sprendime nėra konkrečių motyvų kodėl pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas. Akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas yra formalus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų reikalavimais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nagrinėdamas kilusi ginčą neatsižvelgė į pateiktus dokumentus, patvirtinančius, jog jis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lenkijos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje jam yra suteiktas asmens kodas, išduotas leidimas dirbti Lenkijos Respublikoje ir, kad jis buvo komandiruotas dirbti Lietuvoje.
Remiantis Nutarimo 2.1.2 punktu, valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Tačiau Nutarimo 2.1.2.1 punkte nurodyta, kad Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės, Andoros, Monako, San Marino ir Vatikano piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims Nutarimo 2.1.2 punktas netaikomas.
Pareiškėjas akcentuoja, jog jis teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje – Lenkijos Respublikoje, kadangi jis ten yra deklaravęs gyvenamąją vietą, jam yra suteiktas asmens kodas. Asmuo, turėdamas leidimą dirbti įgyja teisę deklaruoti nuolatinę gyvenamąją vietą bei būti mokesčių rezidentu Lenkijoje, todėl jis turi būti laikomas Europos ekonominės erdvės teisėtu gyventoju, tačiau priimant skundžiamą sprendimą ši aplinkybė nebuvo tinkamai įvertinta, kas sąlygojo neteisėto ir naikintino sprendimo priėmimą.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Nutarimo esmė yra siekis apriboti kitų šalių piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, kad būtų paprasčiau ir lengviau kontroliuoti COVID-19 pandemijos plitimą valstybėje. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas buvo atlikęs visus reikiamus testus, siekiant nustatyti ar jis neserga minėtu virusu. Pareiškėjui buvo nustatytas neigiamas rezultatas, taigi jis nesukėlė jokio pavojaus, todėl neturėjo kilti poreikis jį įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjo nuomone skundžiamas sprendimas nepagrįstai riboja laisvą asmenų judėjimą Europos Sąjungoje. Laisvas darbuotojų judėjimas – viena iš pagrindinių Europos Sąjungos piliečių laisvių ir vienas iš vidaus rinkos ramsčių. Jis įtvirtintas sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45straipsnyje. Asmuo teisėtai dirbantis kitoje Europos Sąjungos narėje, komandiruotės pagrindu gali laisvai atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas yra socialiai apdrautas Lietuvoje, taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad 2021 m. gegužės 18 d. pareiškėjas buvo apklaustas Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriuje. Apklausos metu nustatyta, kad užsienietis į Lietuvą atvyko 2021 m. kovo 24 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas Ukrainos Respublikos biometrinį pasą, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 14 d., kuriame buvo Estijos Respublikos nacionalinė D viza, išduota 2019 m. gruodžio 13 d. Minėta viza galiojo nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 28 d., daugkartinė, buvimo dienų skaičius nurodytas 180 dienų. Aiškinantis aplinkybės pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. kovo 24 d. kirto Ukrainos – Lenkijos valstybės sieną, vyko į Lietuvą darbo tikslais. Ukrainoje darėsi testą dėl COVID-19 ligai nustatyti. Gyveno Rūtų g. 12-7, Klaipėdoje. Paaiškino, kad jis HIRELABAS Group SP. Z. O. O įmonės buvo komandiruotas darbui į UAB „Lankstinys“.
Tarnybos pareigūnė, atlikusi administracinio nusižengimo tyrimą ir surinkusi įrodymus, 2021 m. gegužės 18 d. išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą ir priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 538 straipsnyje. Minėtame nutarime pareiškėjas pripažintas pažeidęs Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimą draudžiantį užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi nebuvo nustatyta Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose nustatytų sąlygų dėl draudimo netaikymo. Taip pat nutarime konstatuota, kad vadovaujantis UTPĮ 10 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 8 punktu pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką laikomas neteisėtu, dėl ko jam buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Be to, pareiškėjas skundžiamu sprendimu buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Nurodo, kad Šengeno konvencijos, kurios nuostatos Lietuvai privalomos nuo prisijungimo prie Šengeno sutarties, 5 straipsnyje nustatyta, kad esant šiame straipsnyje nustatytoms sąlygoms, bei nesant kliūčių, užsieniečiai į Susitariančių Šalių teritorijas gali atvykti ir ten būti ne ilgiau kaip tris mėnesius. 18 straipsnyje nustatyta, jog Vizos, ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, yra nacionalinės vizos, išduodamos vienos iš Susitariančiųjų Šalių pagal jos nacionalinius teisės aktus.
2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau - Vizų kodeksas), VII priedo 7 skirsnyje nustatyta, jog siekiant palengvinti kontroliuojančių institucijų darbą, šiame skirsnyje nurodytos vizos žymimos raidėmis A,C ir D, kur „D“ raide žymimos ilgalaikės vizos.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 „Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau - Šengeno sienų kodeksas) 2 straipsnio 16 punkte nurodyta, jog leidimas gyventi - tai a) visi leidimai gyventi, išduoti valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1030/2002 ( 1 ), ir leidimų gyventi šalyje kortelės, išduotos laikantis Direktyvos 2004/38/EB; b) visi kiti dokumentai, išduoti valstybių narių trečiųjų šalių piliečiams, kuriais leidžiama būti jų teritorijoje, apie kuriuos buvo pranešta ir kurie yra atitinkamai paskelbti laikantis 39 straipsnio, išskyrus: i) laikinus leidimus, išduotus nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl leidimo gyventi, kaip nurodyta a papunktyje, arba prieglobsčio prašymą, ir ii) vizas, išduotas valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1683/95.
Sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas matyti, kad ilgalaikės vizos išduodamos pagal nacionalinius teisės aktus, ir jas išdavusios valstybės narės leidžia tokių vizų turėtojams būti savo valstybėje netaikydamos bendrojo 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį skaičiavimo, t.y. ilgalaike „D“ tipo viza patvirtina leidimą būti darbo (ar kitais, atitinkančiais šalies interesus) tikslais būti toje valstybėje narėje visą vizos galiojimo laiką.
Lenkijos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 30 d. priimto įstatymo „Dėl užsieniečių“ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nacionalinė viza leidžia užsieniečiui atvykti į Lenkijos Respublikos teritoriją ir būti šioje teritorijoje nepertraukiamai arba per kelias iš eilės viešnages, kurios iš viso trunka ne ilgiau kaip 90 dienų per vizos galiojimo laikotarpį. Šio įstatymo 60 straipsnyje išvardyti visi Šengeno arba nacionalinės vizos išdavimo pagrindai, tarp kurių paminėtini: atlikti darbus ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui per ateinančius 12 mėnesių, remiantis deklaracija dėl darbo patikėjimo į registrą įrašytam užsieniečiui (5 papunktis); atlikti darbus, nenurodytus 5 ir 5a punktuose (6 papunktis). To paties įstatymo 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad Leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui arba 160, 181 ir 187 straipsniuose nurodytais atvejais jo prašymu gali būti išduodamas, jeigu jis atitinka deklaruotam gyvenamosios vietos tikslui nustatytus reikalavimus ir jeigu aplinkybės, kuriomis remiantis teikiamas prašymas išduoti tą leidimą, pateisina jo buvimą Lenkijos Respublikos teritorijoje ilgiau kaip 3 mėnesių. Toliau einančiuose šio įstatymo straipsniuose detalizuojami leidimų gyventi išdavimo atvejai ir rūšys, iš kurių paminėtini: Leidimai laikinai gyventi ir dirbti išduodami, kai užsieniečio buvimo Lenkijos Respublikos teritorijoje tikslas yra dirbti darbą (114straipsnis), Leidimas laikinai gyventi siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos profesiją (127 straipsnis), ir kiti atvejai, kuriais Lenkijos Respublikoje gali būti išduoti leidimai laikinai gyventi.
Įvertinus tai, kad Šengeno konvencija prie šio susitarimo prisijungusioms šalims taikoma vienodai, Lietuvos Respublikoje užsieniečių buvimo ir gyvenimui joje atvejus ir tvarką reglamentuoja UTPĮ, kurio 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas - ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį, kuris negali viršyti 12 mėnesių. UTPĮ 2 straipsnio 14, 15 punktų sąvokose yra aiškiai apibrėžta, kad dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai ar nuolat gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi. Užsieniečių laikinas gyvenimas Lietuvos Respublikoje legalizuojamas išduodant leidimą laikinai gyventi arba leidimą nuolat gyventi.
Atkreipia dėmesį, jog Šengeno sienų kodekse nustatyta, jog numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlyga – jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių visuomenės sveikatai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė Nutarimo 2.1.2 papunktyje buvo nustatytas valstybės sienos kirtimo apribojimas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką bei šio draudimo taikymo išlygos, nustatytos 2.1.2.1-2.1.2.18 papunkčiuose. Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje nurodyta, kad Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims nutarimo 2.1.2 papunktis netaikomas.
Pagal minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti.
Nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neturėdamas nei Lietuvos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Nutarimo 2.1.2 papunkčio reikalavimus. Pabrėžia, jog pareiškėjo atsakovui pateikti dokumentai yra susiję su darbo santykiais, o ne su gyvenimu šalyje.
Atsakovo nuomone vertinant surinktus įrodymus, faktinių aplinkybių visetą bei galiojantį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 24 d. atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, skundžiamas sprendimas priimtas pagrįstai. Taip pat mano, kad skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme individualiam administraciniams aktams keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus, jo panaikinti nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių kilo ginčas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 128-136 „Dėl Ukrainos piliečio P. K. grąžinimo į Ukrainą“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos savanoriškai išvykti į Ukrainą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis, kuris 2021 m. kovo 24 d., turėdamas galiojantį Ukrainos Respublikos biometrinį pasą, iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas yra įdarbintas Lenkijos Respublikoje veikiančioje įmonėje HIRELABAS Group SP. Z. O. O., kuri jį nuo 2021 m. kovo 26 d. iki 2021 m. birželio 19 d. komandiravo dirbti į Klaipėdos mieste veikiančią įmonę UAB „Lankstinys“.
Pareiškėjas 2021 m. gegužės 18 d. buvo VSAT apklaustas pareigūnų. Po apklausos Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus vyriausioji specialistė surašė skundžiamą sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Nutarimo (bylai aktuali Nutarimo redakcija galiojusi nuo 2021-03-22 iki 2021-03-27) 2.1.2 papunkčio reikalavimus ir neatitiko sąlygų dėl draudimo netaikymo. Atsakovas atsižvelgdamas į šią aplinkybę, vadovaudamasis UPTĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2021-03-01 iki 2021-06-12) 10 straipsnio 1 punktu bei 23 straipsnio 8 punktu konstatavo, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką bei buvimas joje yra neteisėtas ir remdamasis UPTĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo sprendimo gavimo savanoriškai išvykti į Ukrainos Respubliką.
Pareiškėjas nesutikdamas su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kreipėsi su skundu į teismą prašydamas jį panaikinti. Skunde keliamą reikalavimą pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų – yra nepagrįstas bei motyvuotas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nagrinėdamas kilusį ginčą nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog jis teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje – Lenkijos Respublikoje. Nurodo, jog jis yra deklaravęs laikinąją gyvenamąją vietą Varšuvos mieste, jam Lenkijos Respublikoje yra suteiktas asmens kodas, turi leidimą dirbti ir jis į Lietuvos Respubliką buvo komandiruotas dirbti UAB „Lankstinys“. Pabrėžė, jog remiantis Lenkijos Respublikos įstatymais, asmuo turintis leidimą dirbti turi teisę deklaruoti gyvenamąją vietą, turėti asmens kodą, t.y. būti Lenkijos gyventoju.
Pagal UPTĮ 23 straipsnio 8 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalimi ir 3 dalies 1 punktu bei atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. lapkričio 4 d. pasiūlymą, nutarė paskelbti visoje valstybės teritorijoje karantiną. Nutarimo 2.1. punkte nustatytos judėjimo per sieną ir šalies viduje sąlygos.
Nutarimo 2.1.2 papunktyje buvo nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šio draudimo išimtis buvo nurodytos Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose. Kaip ir anksčiau minėta pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. kovo 24 d., t. y. tuo metu, kai galiojo ribojimai užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (Nutarimo redakcija, galiojusi nuo 2021-03-22 iki 2021-03-27).
Bylos nagrinėjamu atveju aktuali yra šios išimties nuostata, kuri numatė, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims (Nutarimo 2.1.2.1 papunktis).
Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad į sąvoką „Europos ekonominės erdvės valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys“ patenka ir jis, kadangi jam kaip Ukrainos Respublikos piliečiui yra taikomas bevizis režimas Europos Sąjungoje ir jis gali laisvai atvykti į Europos Sąjungą. Pareiškėjas yra teisėtai gyvenantis Lenkijos Respublikoje, yra laikoma gyventoju pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus, todėl turėjo būti taikoma Nutarimo 2.1.2.1 papunkčio draudimo atvykti išimtis.
2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 2 straipsnio (Apibrėžimai) 16 punkte apibrėžti leidimai gyventi: a) visi leidimai gyventi, išduoti valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1030/2002, ir leidimų gyventi šalyje kortelės, išduotos laikantis Direktyvos 2004/38/EB; b) visi kiti dokumentai, išduoti valstybių narių trečiųjų šalių piliečiams, kuriais leidžiama būti jų teritorijoje, apie kuriuos buvo pranešta ir kurie yra atitinkamai paskelbti laikantis 39 straipsnio, išskyrus: i) laikinus leidimus, išduotus nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl leidimo gyventi, kaip nurodyta a papunktyje, arba prieglobsčio prašymą, ir ii) vizas, išduotas valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1683/95.
2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viza – valstybės narės išduotas leidimas: a) vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos; b) vykti tranzitu per valstybių narių oro uostų tarptautines tranzito zonas.
UTPĮ 11 straipsnio 1 dalis numato, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pagal UPTĮ 11 straipsnio 4 dalį užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį (UPTĮ 11 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teisminę praktiką ir aiškindamas minėtas Nutarimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, 2021 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3125-602/2021 konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įtvirtina leidimus gyventi ir vizas, kaip skirtingas teisines sąvokas, kaip ir yra nustatyta minėtuose Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose. Įstatymas, nustatydamas užsieniečių teises Lietuvos Respublikoje, įsakmiai nustato, kad tokios teisės gali būti įgyvendinamos turint tiek kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi, tiek nacionalinę vizą. Pvz. Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2015 11 26 įstatymo Nr. XII-2080 dalies redakcija) nustatyta, kad užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.
Akcentuota ir tai, kad Nutarimo 2.1.2. punkte nustatytas laikinas valstybės sienos kirtimo apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, turėjo būti taikomas ir tokiems užsieniečiams, kurie turėjo kitos Šengeno valstybės išduotą nacionalinę vizą, o Nutarimo 2.1.2.1. punkte nustatyta išimtis iš minėtos taisyklės, kad draudimas laikinai atvykti netaikomas užsieniečiams, kurie yra Europos ekonominės erdvės valstybių valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys, turintys leidimus gyventi. Nutarimo 2.1.2.1 punktas negali būti aiškinamas kitaip, nes kaip minėta, tiek 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/399, tiek Įstatymas leidimus gyventi ir vizas, įtvirtina kaip skirtingas teisines sąvokas.
Pažymėtina, kad analogiškai buvo aiškinamos ir taikytos normos dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).
Taigi vertinant aukščiau išdėstytą, Nutarimo 2.1.2.1. punkte neįtvirtinus nuostatos, kad valstybės sienos kirtimo apribojimas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas vizos turėtojams, o taip pat tokios pat išimties nenumačius užsieniečiams, kuriems taikomas bevizis režimas, šiems asmenims Nutarimo 2.1.2 punktu buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.
Lietuvos įmonėse laikinai įdarbinti užsieniečiai galėjo atvykti į Lietuvą dirbti tik tuo atveju, jeigu jie turi leidimus laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje arba yra Europos ekonominės erdvės valstybių valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys, turintys leidimus gyventi. Trečiųjų šalių piliečiams, turintiems galiojančias nacionalines D, Šengeno C vizas ar atvykstantiems bevizio režimo (biometrinio paso) pagrindu, atvykti į Lietuvą karantino metu yra draudžiama, jeigu nėra kitų aukščiau nurodytų išimčių.
Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika, konstatuotina, jog pareiškėjo skunde pateikti argumentai, kad jis turėjo leidimą dirbti Lenkijos Respublikoje, jam joje buvo suteiktas asmens kodas bei buvo deklaravęs Lenkijos Respublikoje savo laikinąją gyvenamąją vietą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jam gali būti taikomos sąlygos kaip užsieniečiams, kurie yra Europos ekonominės erdvės valstybių valstybėse teisėtai gyvenantys asmenys, turintys leidimus gyventi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų leidžiančių teigti, kad Lenkijos Respublikoje jam buvo išduotas leidimas gyventi, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai netaikė Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje reglamentuotos draudimo išimties.
UPTĮ 125 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai.
Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UPTĮ 128 straipsnio 1 dalis).
UPTĮ 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių rašytinių įrodymų leidžiančių teigti, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino UPTĮ 128 straipsnio 1 dalyje bei UPTĮ 130 straipsnyje nustatytų vertinamųjų aplinkybių. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde taip pat nekelia klausimo dėl netinkamo UPTĮ 128 bei 130 straipsnių nuostatų taikymo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Akcentuotina, jog minėtos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019).
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, pripažįsta, jog šis individualus administracinis aktas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais bei teisės aktų normomis, todėl minėti pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 128-136 „Dėl Ukrainos piliečio P. K. grąžinimo į Ukrainą“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 70 straipsnio 9 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo P. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinti 2021 m. birželio 1 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 128-136 ,,Dėl Ukrainos piliečio P. K. grąžinimo į Ukrainą“ galiojimo laikiną sustabdymą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.