- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-11
- Bylos Nr.
- eI-3256-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01449-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijai
- Advokatai
- Donatas Ramanauskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
dalyvaujant pareiškėjai V. R., pareiškėjos atstovui advokatui Donatui Ramanauskui, atsakovės atstovui T. Č.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijai dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
V. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. KS-41 „Dėl V. R.“ (toliau – Sprendimas) 2 punktą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–6).
Pareiškėja skunde paaiškino, kad Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. T2-80 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktoriaus paskyrimo“ nuo 2015 m. gegužės 4 d. paskyrė pareiškėją Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktore savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Nurodė, kad 2015 m. balandžio 14 d. prisiekus naujai Jurbarko rajono savivaldybės tarybai, paskyrus naują savivaldybės administracijos direktorių ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją, pradėjus eiti pareigas naujam išrinktam merui ir mero pavaduotojui, reikėjo spręsti klausimą dėl tarnybinių automobilių laikymo vietos. Paaiškino, kad 2015 m. birželio 4 d. pareiškėja pateikė savivaldybės merui nusišalinimą nuo sprendimo dėl tarnybinių automobilių laikymo vietos rengimo, svarstymo, priėmimo ir visų su šiuo sprendimu susijusių procedūrų. Pažymėjo, kad 2015 m. birželio 4 d. savivaldybės meras nusišalinimo nepriėmė. Paaiškino, kad atsižvelgusi į tai, kad savivaldybės meras nusišalinimo nepriėmė, pareiškėja 2015 m. birželio 12 d. priėmė įsakymą Nr. O1-510 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“. Pasikeitus tam tikriems administracijos specialistams, 2017 m. kovo 24 d. buvo priimtas įsakymas Nr. O1-339 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“, kuriuo buvo daromas 2015 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. O1-510 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“ pakeitimas, nesusijęs su pareiškėjos tarnybinio automobilio laikymo vieta. Pareiškėja skunde nurodė, kad Sprendimo 2 punkte nustatyta, kad pareiškėja, priėmusi 2017 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. O1-339, kuriuo, be kita ko, nustatė Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio „Škoda Superb“ saugojimo vietą savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pareiškėja skunde paaiškina, kad ji yra Jurbarko rajono savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininkė, todėl įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, siekiant tinkamai organizuoti darbo laiko vykdymą, pareigybinio tarnybinio automobilio laikymo vieta privalo būti nustatyta ir pareiškėjos gyvenamojoje vietoje. Teigia, kad minėtos aplinkybės patirtina, kad tarnybinio automobilio laikymo vieta pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu yra išimtinai susijusi su jos vykdoma tarnybine veikla, tai yra viešuoju interesu, bei yra sąlygota ne pareiškėjos valios. Nurodė, kad 2017 metais savivaldybės administracijos ūkio tarnybos darbuotojas, atsakingas už rajono savivaldybės lengvųjų tarnybinių automobilių eksploataciją ir remontą, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitė kai kurių seniūnijų seniūnai ir yra poreikis tarnybinių automobilių laikymo vietas nustatyti ir kai kuriems administracijos specialistams, parengė įsakymo projektą dėl automobilių laikymo vietos pakeitimo. Siekiant, kad specialistams būtų patogiau naudotis įsakymu, įsakymą parengė iš naujo, tačiau įsakyme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės vadovams priskirtų tarnybinių automobilių laikymo vietos. Paaiškino, kad minėtas įsakymas yra susijęs išskirtinai tik su administracijos darbuotojais. Teigia, kad 2017 metais sprendžiant klausimą dėl pasikeitusiems darbuotojams priskirtų tarnybinių automobilių laikymo vietos ir dėl to priimant 2017 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. O1-339, pareiškėjos 2015 m. birželio 4 d. nusišalinimas buvo galiojantis, todėl pareiškėjai nebuvo teisinio pagrindo pakartotinai nusišalinti.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–43). Paaiškino, kad nors, pareiškėjos teigimu, Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio „Škoda Superb“ saugojimo vietos nustatymas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo susijęs su civilinės saugos, kitaip tariant, viešojo intereso užtikrinimu, tai savaime nereiškia pareiškėjos veiksmų, priimant šį sprendimą, nešališkumo ir objektyvumo. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog aptariamu spendimu buvo siekiama įgyvendinti viešąjį interesą, pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos. Nurodė, kad privataus intereso egzistavimo faktą pripažįsta ir pati pareiškėja. Pažymėjo, kad pateisindama savo veiksmus, pareiškėja akcentuoja, kad nuo panašaus turinio sprendimo buvo nusišalinusi dar 2015 m. Kadangi 2017 m. buvo priimtas iš esmės analogiškas sprendimas, pareiškėjos teigimu, galioja prieš du metus teiktas nusišalinimas. Pažymėjo, kad iš 2015 m. pateikto nusišalinimo turinio, matyti, kad sprendimą nustatyti Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio „Škoda Superb“ saugojimo vietą pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu ji vertino kaip susijusį su jos privačiu interesu. Teigia, kad 2017 m. priimtas sprendimas, kaip ir 2015 m. priimtas sprendimas, buvo susijęs su privačiu pareiškėjos interesu, todėl argumentacija, kad tarnybinio automobilio saugojimo vietos nustatymas gyvenamosios vietos adresu kilo iš būtinybės užtikrinti viešąjį interesą, yra nepagrįsta.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai, kaip Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorei, turi būti žinoma institucijoje rengiamų teisės aktų įforminimo tvarka. Pažymėjo, kad įvertinus pareiškėjos priimto 2017 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 01-339 (toliau – ir 2017 m. kovo 24 d. įsakymas) tekstą, matyti, kad jo antraštėje nurodoma, kad įsakymas priimamas „dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos“, o ne pakeičiamas ankstesnis įsakymas, jo dalis ar punktas. Pažymėjo, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymo preambulėje nenurodoma, kad teisės aktu keičiama ankstesniuoju įsakymu nustatyta tvarka. 2017 m. kovo 24 d. įsakymo dėstomoji dalis suskirstyta į tris dalis, kurių kiekviena pradedama tvarkomaisiais žodžiais „nurodau“, „nustatau“, „pripažįstu“. Pažymėjo, kad nė vienoje 2017 m. kovo 24 d. įsakymo dalyje nėra nurodoma teisės akto pakeitimas. Teigia, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu buvo sukurtas naujas reguliavimas, t. y. nustatyta nauja tarnybinių automobilių saugojimo tvarka, panaikinanti galiojusią tvarką, patvirtintą 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 01-510 (toliau – ir 2015 m. birželio 12 d. įsakymas).
Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo atlikti visus nusišalinimo procedūros veiksmus, tarp jų – apie kilusią interesų konflikto situaciją informuoti institucijos vadovą ar jo įgaliotą asmenį. Pažymėjo, kad Įstatyme įtvirtintos interesų konflikto valdymo priemonės leidžia užtikrinti institucijoje priimamų sprendimų nešališkumą ir įgaliotiems subjektams paskirti asmenis, kurie kilusią interesų konflikto situaciją išspręstų laiku ir tinkamai. Pažymėjo, kad pareiškėjos veiksmuose, priimant 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, nebuvo jokių Įstatyme nurodytų nusišalinimo procedūros požymių. Teigia, kad apie susiklosčiusią interesų konflikto situaciją pareiškėja neinformavo savo tiesioginio vadovo ar kolegialios savivaldybės institucijos, nepareiškė nusišalinimo. Pažymėjo, kad prieš dvejus metus teiktas nusišalinimas negali būti nukreiptas į neapibrėžtą ateitį ir taikomas visais tarnybinių automobilių saugojimo vietos nustatymo atvejais.
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas nurodė, kad skundą palaiko ir prašė jį tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Iš bylos duomenų matyti, kad Jurbarko rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. T2-80 pareiškėja nuo 2015 m. gegužės 4 d. Tarybos įgaliojimų laikui politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirta Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktore (b. l. 60).
Pareiškėja Jurbarko rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) merui pateikė 2015 m. birželio 4 d. tarnybinį pranešimą dėl nusišalinimo (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodė, kad ji privalo priimti sprendimą dėl Savivaldybės tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos (b. l. 15). Savivaldybės mero Skirmanto Mockevičiaus 2015 m. birželio 4 d. rezoliucija pareiškėjos nusišalinimas buvo nepriimtas (b. l. 15).
Pareiškėjos priimtu 2015 m. birželio 12 d. įsakymu jai priskirtas naudotis Savivaldybės administracijai priklausantis tarnybinis lengvasis automobilis „Škoda Superb“ (valst. Nr. CNS 127), nustatyta šio automobilio saugojimo vieta adresais: Dariaus ir Girėno g. 74, Jurbarkas ir Lelijų g. 3, Jurbarkas (b. l. 16–17).
Pareiškėjos priimtu 2017 m. kovo 24 d. įsakymu pripažintas netekusiu galios 2015 m. birželio 12 d. įsakymas. 2017 m. kovo 24 d. įsakymu teisės nuostatos, susijusios su pareiškėjos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio „Škoda Superb“ (valst. Nr. CNS 127) priskyrimo ir saugojimo vieta, nepasikeitė (b. l. 18–19).
Komisija 2018 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. S-3976-(2.5) pranešė pareiškėjai apie pradėtą tyrimą dėl tarnybinio automobilio „Škoda Superb“ (valst. Nr. CNS 127) naudojimo bei prašė pareiškėjos pateikti nagrinėjimui reikšmingus duomenis (b. l. 53–54). Pareiškėja pateikė Komisijai duomenis apie tarnybinio automobilio „Škoda Superb“ naudojimą bei pateikė 2018 m. rugsėjo 21 d. paaiškinimus dėl pradėto tyrimo (b. l. 78–81). Atsakovė Sprendimo 2 punktu pripažino, kad pareiškėja, einanti Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigas, priėmusi 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo, be kita ko, nustatė Jurbarko rajono savivaldybės administracijai priklausančio tarnybinio automobilio „Škoda Superb“ saugojimo vietą savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (b. l. 44–50).
Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).
Iš šių teisės normų matyti, kad jose asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, yra nustatytos šios elgesio taisyklės: 1) draudimas dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą; 2) pareiga informuoti savo institucijos vadovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo tokio sprendimo priėmimo; 3) institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.
Iš šių teisės normų matyti, kad joje įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, tampa privalomomis ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus. Šie kriterijai yra nustatyti Įstatymo 2 straipsnio 2–3 dalyse, pagal kurias privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai.
Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.
Byloje nustatyta, kad 2015 m. birželio 4 d. pareiškėja pateikė tarnybinį pranešimą dėl nusišalinimo, tačiau Savivaldybės meras jo nepriėmė. Savivaldybės merui nepriėmus nusišalinimo, pareiškėja, kaip Savivaldybės administracijos direktorė, priėmė 2015 m. birželio 12 d. įsakymą, nustatantį tarnybinių lengvųjų automobilių stovėjimo vietas, be kita ko, ir jos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio stovėjimo vietą. Priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo buvo nustatomos tarnybinių lengvųjų automobilių stovėjimo vietos, pareiškėja pakartotinai neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo.
Atsakovė Sprendimo 2 punktu pripažino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus būtent dėl to, kad pareiškėja, priimdama 2017 m. kovo 24 d. įsakymą, kuriuo, be kita ko, buvo nustatyta jos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio stovėjimo vieta, neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo.
Pažymėtina, kad interesų konfliktas yra situacija, kai, atsižvelgiant į visų aplinkybių visumą, vertinant iš nešališko stebėtojo pozicijos, yra akivaizdu, kad asmuo sprendžia klausimą, susijusį su jo asmeniais interesais, ir / arba yra suinteresuotas išspręsti klausimą sau palankiu būdu.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėja, 2015 metais spręsdama klausimą dėl tarnybinių lengvųjų automobilių laikymo vietos, pateikė pareiškimą dėl nusišalinimo, kurio Savivaldybės meras nepriėmė. Pareiškėja eina Savivaldybės administracijos direktoriaus, t. y. įstaigos vadovo, skiriamo į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, pareigas. 2017 metais spręsdama iš esmės analogišką klausimą, pareiškėja neteikė pareiškimo dėl nusišalinimo.
Teismo vertinimu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos naudojamo tarnybinio lengvojo automobilio laikymo vietos nustatymu (nesikeitė nei lengvasis automobilis, nei laikymo vietų adresai). Tai, kad 2017 m. kovo 24 d. įsakymu buvo panaikintas 2015 m. birželio 12 d. įsakymas ir priimtas naujas įsakymas, nagrinėjamos bylos kontekste neturi esminės reikšmės vertinant, ar kilo interesų konfliktas. Teismo nuomone, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nustatant tą pačią to paties tarnybinio lengvojo automobilio vietą, pareiškėja neprivalėjo teikti pareiškimo dėl nusišalinimo, kadangi jos 2015 m. birželio 4 d. pareikštas nusišalinimas nebuvo priimtas, o teisinis reguliavimas, nustatytas 2015 m. birželio 12 d. įsakymu ta apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjos, kaip Savivaldybės administracijos direktorės, naudojamu tarnybiniu lengvuoju automobiliu, 2017 m. kovo 24 d. įsakymu nebuvo pakeistas, t. y. neatsirado jokių naujų reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti interesų konflikto atsiradimą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimo 2 punktas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina.
Pareiškėja skunde teismo taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galima reikalauti atlyginti šias išlaidas: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Teismas pažymi, kad pareiškėja teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidų patvirtinančių dokumentų. Iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėja už pateiktą skundą sumokėjo 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjai iš atsakovės priteisiamas sumokėtas 22,50 Eur dydžio žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. R. skundą tenkinti.
Panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. KS-41 „Dėl V. R.“ 2 punktą.
Priteisti pareiškėjai V. R. iš atsakovės Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pareiškėjos sumokėtą 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.