- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-31
- Bylos Nr.
- 1A-746-365/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-63608-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Gintaras Dzedulionis, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- S. Š.
- Advokatai
- Igoris Manzurovas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Kisieliaus ir Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorui Vytautui Jancevičiui, nuteistajam S. Š., jo gynėjui advokatui Igoriui Manzurovui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – S. Š. uždrausta naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš S. Š. valstybės naudai konfiskuota transporto priemonės „Mitsubishi Pajero“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 3157 (trys tūkstančiai vienas šimtas penkiasdešimt septyni) Eur.
Kardomoji priemonė – dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus vairuotojo S. Š. pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta perduoti VĮ „Regitra“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. S. Š. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 5 d., apie 23:43 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims vairavo automobilį „Mitsubishi“, valst. Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,23 promilės etilo alkoholio).
Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą įrodymų visumą, darė išvadą, kad S. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, kadangi jis vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,23 promilės etilo alkoholio), tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 14 punkto reikalavimus. Įvertinęs kaltinamojo parodymus, kad alkoholį jis vartojo tik nuvažiavęs toliau iš kiemo, automobiliui sustojus, kuriuos patvirtino S. Š. sutuoktinė N. L., teismas konstatavo, jog tokia kaltinamojo versija paneigta byloje surinktų įrodymų visuma bei liudytojų R. Š., S. B. ir A. B. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, jog kaltinamojo S. Š. sutuoktinės N. L. parodymai teisme, laikytini kaip duoti suinteresuoto asmens, todėl jos parodymus vertino kritiškai, akcentuodamas, kad N. L. pozicija iš esmės keitėsi viso baudžiamojo proceso metu.
3. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, ir skirdamas bausmę S. Š. darė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam baudą, kurios dydis nustatytinas, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis BK 61 str. 2 d. nuostatomis, mažesnis už BK 281 str. 7 d. sankcijoje numatytą bausmės šios bausmės rūšies vidurkį. Sprendė, jog yra pagrindas skirti S. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise, o pripažinęs vairuotą automobilį nusikalstamos veikos priemone, atsižvelgęs į tai, kad kaltinamojo nusikalstamos veikos padarymo metu vairuotas automobilis „Mitsubshi“ nuosavybės teise priklauso ne pačiam kaltininkui, o UAB „mogo LT“, nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad kaltinamajam paskiriant tarpusavyje susijusias ir suderinamas baudžiamojo poveikio priemones, nebus pažeisti proporcingumo principai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniu skundu S. Š. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodydamas, jog kategoriškai nesutinka su jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu, teikia argumentus:
4.1. Nurodo, jog niekas nematė apelianto neblaivaus už vairo. Aplinkybė, jog automobiliu jis atsitrenkė namo bromoje, patvirtina, jog ten yra blogas matomumas.
4.2. Teismas neteisingai nurodo, kad nuo automobilio atsitrenkimo į namo bromą iki policijos pareigūnų atvykimo ir jo suradimo praėjo 20 min., tvirtina, jog praėjo daugiau kaip 40 min. Todėl teigia, kad per tokį laikotarpį, kuomet vartojo alkoholį automobilyje, jis galėjo būti apgirtęs tokiu lygiu, kokį nustatė policijos pareigūnai. Pažymi, kad RPLC jam buvo nustatytas dar didesnis girtumas, kas, anot apelianto, patvirtina, jog alkoholis vis dar įsisavino, o tai liudija, jog alkoholis buvo vartotas neseniai. Aplinkybė, kad policijos pareigūnai automobilyje nerado alkoholio butelio, nereiškia, kad jo ten nebuvo, nes butelis buvo po priekine keleivio sėdyne.
4.3. Jo sugyventinė pirminiuose parodymuose nurodė, jog automobilį vairavo ji (N. L.) bijodama, jog apeliantas praras teises, o namo kaimynas (R. Š.), kaip ir kiti liudytojai nematė kad apeliantas būdamas neblaivus vairavo automobilį. Pasak apelianto, kitų liudytojų parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės ir nepatvirtina apelianto kaltės.
5. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
6. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
7. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
8. Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad apeliantas nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu, kelia reikalavimą S. Š. išteisinti, manant, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog S. Š. automobilį vairavo neblaivus, teigiant, jog apeliantas alkoholį vartojo tik automobiliui sustojus. Tokie skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, bandant apeliuoti į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes.
9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad žemesnės instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas pripažino S. Š. kaltu padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus: paties nuteistojo parodymus, liudytojų parodymus, taip pat teisiamajame posėdyje ištirtus rašytinius įrodymus.
11. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 47), tiek pirmosios instancijos teisme S. Š. kaltės nepripažino, teigė, kad dienos metu, t.y. iki 16 val. jis gėrė brendį. Alkoholį vartojo tik pirmoje dienos pusėje, vakare su atvykusiais draugais gerti nesinorėjo, tik gurkšnojo. Naktį apie 23.30 jis su sugyventine N. L. nuvažiavo iki aikštelės, maždaug už 50 m, kad ramiai pavartoti alkoholio, nes namuose buvo tėvai ir vaikai. Važiuodamas užkabino bromą, tačiau liko tik įbrėžimai, jis pagal bamperį matė, kad bromui nieko neatsitiko. Įvykio metu iš mašinos išlipęs nebuvo, bet pažiūrėjo pro langą. Nuvažiavęs į aikštelę, ten „maktelėjo“ brendžio ir nusprendė su sugyventine pasimylėti. Pareigūnai atvažiavo už 20 minučių. Visą tą laiką jis su žmona buvo automobilyje. Automobilį vairavo, nes nesijautė girtas. Pripūtė 1,8 promiles, nes buvo tik ką išgėręs automobilyje, butelis buvo mašinos priekyje, po sėdyne, jį rasti sunku, todėl pareigūnai jo nerado (b.l. 135-136).Tokius kaltinamojo parodymus apklausta teisme tvirtino liudytoja N. L. (S. Š. sugyventinė), kuri nurodė, jog įvykio vakarą namie buvo geriama, tačiau S. Š. negėrė. Išvykus svečiams, jiedu su vyru važiavo pasimylėti ir išgerti iki kitos aikštelės, esančios už maždaug apie 50 m. S. Š. pradėjo gerti tik automobilyje. Taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus būdama neblaivi, tuo metu išsigandusi, šoke, todėl pamelavo, kad vairavo ji, nors pati nevairuoja (b. l. 102-104).
12. Nors nuteistasis S. Š. savo kaltę neigia, minėti kaltinamojo parodymai, jog jis alkoholį vartojo tik automobiliui sustojus aikštelėje, ir kuriuos tvirtino S. Š. sutuoktinė N. L., pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo vertinti, kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, kadangi bylos nagrinėjimo metu jie buvo paneigti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. liudytojų R. Š., S. B. ir A. B. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma paneigia nuteistojo keliamą versiją, jog automobilį jis vairavo blaivus, o tik sustojus aikštelėje, alkoholį vartojo automobilyje.
13. Teisme apklaustas liudytojas R. Š. (nuteistojo S. Š. kaimynas) kategoriškai tvirtino, kad automobilį, kuris atsitrenkė į bromą, vairavo būtent jo kaimynas S. Š., tai jis matė gerai. Taip pat gerai įsidėmėjo vairavusį asmenį, nes išgirdęs trenksmą, jis išėjo į balkoną ir pamatė į bromą atsitrenkusią mašiną, kuri po to dar kartą atsitrenkė. Matomumas buvo geras, nes aikštelė apšviesta. Pašaukė automobilio vairuotojui, kad šis sustotų, nes matė, kad automobilio langas atidarytas, tačiau automobilis išvažiavo. Todėl, įtaręs grėsmę dėl vairavimo neblaiviam, jis iškvietė policiją, į kurią pusę nuvažiavo kaimynas jis nematė dėl bromo. Po pusės valandos jam paskambino policija ir išsikvietė į aikštelę, kurioje buvo išgėręs S. Š. su savo sutuoktine (b. l. 124-125). Nors į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. B. ir S. B. tiesiogiai vairavimo fakto nematė, tačiau jų parodymai patvirtina liudytojo R. Š. parodymus. Liudytojai A. B. ir S. B. davė parodymus, iš kurių seka, kad šių pareigūnų ekipažas gavo iškvietimą dėl eismo įvykio. Važiuodami Pilaitės kryptimi, jie rado liudytojo R. Š. nurodytą automobilį. Tuo metu automobilyje kaltinamasis ir jo žmona gulėjo tam tikra poza ir alkoholio tuo metu nevartojo. Įtarus, jog S. Š. yra neblaivus, alkotesterio pagalba jam nustačius 1,86 promilių girtumą, S. Š. vežant į Priklausomybės ligų centrą, šis pareigūnams papasakojo, kad grįžo iš kelionės, kad vartojo alkoholį apie 16-17 val. Apie alkoholio vartojimą automobilyje S. Š. jiems nieko neminėjo. Taip pat liudytojai nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad asmuo buvo rastas neblaivus automobilyje, tuo tikslu jie visur apžiūrėjo automobilį, tačiau automobilyje alkoholio nerado, jo nerado ir šalia automobilio, kadangi apžiūrinėjo automobilio sugadinimus (b.l. 133-134). Automobilio vairavimą esant S. Š. neblaiviam bei minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir Medicininiame apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte užfiksuotas S. Š. paaiškinimas, kuris, pristatytas neblaivumo patikrinimui į Priklausomybės ligų centrą, medicinos darbuotojams nurodė, kad jis alkoholį, t.y. 500 ml. degtinės, vartojo apytiksliai nuo 17 iki 20 val. (b.l. 54). Taigi tokie duomenys paneigia apelianto iškeltą versiją, kad alkoholį jis vartojo tik nuvažiavęs toliau iš kiemo ir automobiliui sustojus.
14. Šių liudytojų parodymai esminėse detalėse sutampa, jų parodymus patvirtina ir policijos pareigūno A. B. tarnybiniame pranešime išdėstytos aplinkybės (b.l. 5), garso įrašo iš BPC apžiūros protokolas, kuris detaliai aptartas skundžiamame nuosprendyje, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jo nebekartoja (b. l. 39), BIRT žiūryklėje nurodyta informacija apie išsiųstų policijos pajėgų laiką ir policijos registruojamų įvykių registro suvestinės duomenys dėl pareigūnų atvykimo laiko (b. l. 4), todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs liudytojų R. Š., A. B. ir S. B. parodymuose jokių esminių prieštaravimų ar neatitikimų su kitais byloje ištirtais įrodymais, taip pat nesant pagrindo manyti, kad minėti liudytojai yra suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį, pagrįstai jų paaiškinimus laikė vienu iš įrodymų nustatant faktines nusikalstamos veikos aplinkybes.
15. Be to, pažymėtina, jog liudytojų R. Š., A. B. ir S. B. parodymai patvirtina ir liudytojos N. L. (S. Š. sugyventinės) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 21), kuomet ji nurodė, kad 2017-12-05 vakare turėjo svečių, ji ir S. Š. nuo 19.30 vartojo alkoholinius gėrimus, gėrė brendį, du butelius 0,7 l talpos išgėrė keturiese, kad būdami išvykę į aikštelę, jiedu automobilyje alkoholio nevartojo, pareigūnai apžiūrėjo automobilį (b.l. 21). Tokie liudytojos N. L. parodymai atitinka bylos medžiagą ir patvirtina, jog S. Š. automobilį vairavo neblaivus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos N. L. parodymais, duotais teisme, kadangi šios liudytojos pozicija iš esmės keitėsi baudžiamojo proceso metu. Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo išvadai, kad N. L. yra suinteresuota bylos baigtimi, o jos parodymai duoti pirmosios instancijos teisme vertintini kaip siekis padėti išvengti sugyventiniui S. Š. baudžiamosios atsakomybės už padarytus veiksmus.
16. Be liudytojų R. Š., S. B. ir A. B. parodymų S. Š. kaltę patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria konstatuota, kad 2017-12-06, 01.05 val. tyrimams paimtame S. Š.kraujyje nustatyta 2,23 promilių etilo alkoholio (b.l. 53). Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nesiremti Toksikologijos laboratorijos specialistės E. Š. pateiktomis išvadomis dėl S. Š. nustatytos etilo alkoholio koncentracijos kraujyje, nes šias išvadas patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.
17. Apelianto argumentai, jog policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko tik po daugiau kaip 40 min., nešalina S. Š. atsakomybės už padarytus veiksmus, atmetus jo argumentus šios nutarties išvadomis, pateiktomis 13-16 punktuose. S. Š. subjektyvus vertinimas dėl alkoholio kiekio nustatymo iškvėptame ore ir kraujyje, nesudaro pagrindo manyti, kad Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) negalima vadovautis, nes toksikologijos laboratorijos specialisto kompetencija apygardos teismui abejonių nekelia.
18. Atmestini skundo argumentai bei liudytojos N. L. parodymai teisme, jog N. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo įtakoti baimės, neblaivumo ar išgąsčio. Pažymėtina, kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė, būdama įspėta apie galimybę neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos klausimus, nes yra įtariamojo šeimos narė (b. l. 18). Apklausiama iš karto po įvykio (t.y. 2017-12-06 03.14 val.) liudytoja N. L., pasinaudodama šia teise, atsisakė duoti parodymus (b.l. 19). Vėliau, praėjus daugiau kaip 9 valandoms nuo atsisakymo duoti parodymus (t.y. 2017-12-06 12.22 val.), N. L. liudytojo apklausos protokolo tikrumą patvirtino savo parašu, pastabų ar papildymų dėl protokolo surašymo ji nepateikė (b.l. 21). Be to, nustatytos aplinkybės, kad teisme N. L. patvirtino, jog ji atsimena, ką pasirašė (b.l. 104), policijos pareigūno A. B. nurodyta aplinkybė, kad liudytoja buvo konfliktiška, dėl ko jai pačiai buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas (b.l. 30), ko neneigė ir pati N. L. teisme, bei jos siekis suklaidinti ikiteisminį tyrimą (tyrimo metu tvirtinant, jog automobilį vairavo ji), toks liudytojos N. L. elgesys nesudaro pagrindo teigti, jog jos pirminių parodymų davimas buvo įtakotas dėl apsvaigimo nuo alkoholio, baimės ar išgąsčio.
19. Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentus šiam tvirtinant, jog liudytojų parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės ir nepatvirtina apelianto kaltės, atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje surinktus duomenis pripažindamas įrodymais, juos vertindamas būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio nuostatas, padaręs išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.
20. Taigi, nagrinėjamu atveju jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad S. Š. automobilį vairavo būdamas neblaivus, nekyla. Byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti neabejotinas išvadas dėl S. Š. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir S. Š. išteisinti nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 straipsnio, 41 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams šešiems mėnesiams (BK 68 str. 1 d., 2 d.) bei turto konfiskavimą, išieškant konfiskuotino turto vertę iš nusikaltimą padariusio asmens (BK 72 straipsnio 5 dalis), sprendimą priėmė tinkamai įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis įstatymu. Skirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra proporcingos ir adekvačios kaltininko asmenybei, jo padarytai nusikalstamai veikai.
21. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nuteistajam ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumento, t.y. vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimas, o nuosprendyje nėra nustatyta data, nuo kurios skaičiuotinas realaus teisės vairuoti transporto priemones praradimo terminas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šią nuosprendžio dalį būtina patikslinti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos (b. l. 48-49) matyti, kad paskyrus S. Š. kardomąją priemonę – dokumento paėmimą – vairuotojo pažymėjimas iš jo buvo paimtas 2017-12-06. Bylos duomenimis laikinas leidimas vairuoti transporto priemones S. Š. išduotas nebuvo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindu skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės pradžią nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos turėtų būti tai, jog šioje byloje taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitiko baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Ši kardomoji priemonė buvo skirta apriboti S. Š. teises valdyti didesnio pavojaus šaltinį – automobilį, t.y. tokio pobūdžio draudimas skirtas pagal BPK 119 straipsnio nuostatas, turint tikslą užkirsti kelią naujoms analogiškoms nusikalstamoms veikoms. Vadovaujantis generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. I-306 patvirtintose Rekomendacijose dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, skyrimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos ir nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės, 7 skyriaus „Dokumentų paėmimo sąlygų laikymosi kontrolės tvarka“ nuostatomis, vairuotojo pažymėjimas paimamas siekiant apsunkinti asmens judėjimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kurios gali būti padarytos vairuojant transporto priemonę ir ji laikoma paskirta, kai priimamas nutarimas ar nutartis bei dokumentas paimamas. Kai paimamas vairuotojo pažymėjimas, įtariamasis, kuriam skirtas dokumentų paėmimas, įspėjamas, kad išduota pažyma (apie kardomosios priemonės dokumento paėmimą) nelaikytina dokumentu, patvirtinančiu teisę vairuoti transporto priemones. Taigi minėtų teisės normų analizė leidžia spręsti, kad faktiškai asmuo teisės vairuoti transporto priemones neteko būtent nuo dokumento, patvirtinančio minėtos teisės turėjimą, netekimo dienos, šiuo atveju nuo 2017-12-06. Tad būtent nuo šios dienos, o ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir turėtų būti skaičiuojamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujai formuojamoje praktikoje (2018 m. gegužės 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144/2018). Šis skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies netikslumas nelaikytinas esminiu, todėl ištaisytinas apeliacinės instancijos teismo nekeičiant skundžiamo nuosprendžio.
22. Remiantis visuma aukščiau išdėstytų argumentų darytina išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendį ir nustatyti, kad:
S. Š. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams šešiems mėnesiams terminą skaičiuoti nuo 2017 m. gruodžio 6 d.
Kitą Vilniaus mesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.