Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Galina TaraškevičBaudžiamoji byla Nr. 1A-910/11Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02812-2009-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2011 m. spalio 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

gynėjams Ramutei Veronikai Šalaviejūtei, Aldevinui Švedui, Simui Algirdui Jankauskui, Elenai Žilėnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B., Val. B., R. A. ir I. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

Val. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

I. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. B. , Val. B., R. A. ir I. D. solidariai priteistas nuketėjusiajam L. Č. 530 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B., Val. B., R. A. ir I. D. nuteisti už tai, kad jie, bendrais veiksmais panaudodami fizinį smurtą ir peilį bei atimdami galimybę nukentėjusiam priešintis, pagrobė svetimą turtą: 2009-08-29, apie 22.00 val., transporto laukimo paviljone, esančiame netoli (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėję prie Ž. G. ir L. Č., paklausė „ar turi cigarečių“. L. Č. atsakius, kad ne, paklausė „kiek valandų“. L. Č. atsakius, kaltinamasis V. B. , priėjo prie Ž. G. ir kairės rankos kumščiu sudavė jam vieną kartą į kairę veido pusę, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Šiam pabėgus, kaltinamasis Val. B. priėjo prie nukentėjusiojo L. Č. ir vieną kartą kumščiu sudavė jam į kairę veido pusę. Nuo smūgio nukentėjusysis suklupo. Pastarajam atsistojus, kaltinamasis V. B. , grasindamas L. Č. papjauti, išsitraukė peilį. Tuomet nukentėjusysis kaire ranka sugriebė kaltinamajam V. B. už dešinės rankos, kurioje buvo peilis, ir dešinės rankos kumščiu sudavė jam į dešinę ranką. V. B. paleidus peilį, R. A., Val. B. , V. B. ir I. D., apsupo nukentėjusįjį L. Č. ir pradėjo jį mušti kumščiais suduodami ne mažiau 6 smūgius į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiajam L. Č. parkritus ant žemės, ir taip atėmus galimybę jam priešintis, V. B. paklausęs „ką turi kišenėse“, jas apieškojo ir iš galinės džinsų kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną Nokia 652i, 400 Lt vertės, su SIM kortele, 10 Lt vertės, mėlynos spalvos piniginę, 40 Lt vertės, su joje buvusiais 40 Lt, nuo rankos nusegė laikrodį, 40 Lt vertės, ir tokiu būdu, bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam L. Č. priklausantį 530 Lt vertės turtą. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, V. B. , R. A., Val. B. ir I. D. nukentėjusįjį spardė kojomis, suduodami smūgius į įvairias kūno vietas: V. B. , įspyrė 2-3 kartus, Val. B. spyrė dešine koja vieną kartą į pilvo sritį, I. D. įspyrė 2-3 kartus į kojas, o R. A. spardė jį kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais padarydami nukentėjusiajam L. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą bei 530 Lt turtinę žalą.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog nukentėjusysis L. Č. ikiteisminio tyrimo metu negalėjęs atpažinti užpuolikų, bei tiksliai apibūdinti jų aprangos, galėjo nurodyti, kas ir kiek kartų jam sudavė, kas jį apiplėšė bei panaudojo peilį. Be to, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, jog jo daiktus paėmė V. B. , teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad daiktus paėmė R. A. Apelianto nuomone, abejonių kelia ir aplinkybė, jog ant peilio, kurio V. B. nespėjo panaudoti dėl to, kad jis buvo išmuštas L. Č. kumščio smūgiu, galėjo atsirasti kraujo pėdsakai, juolab, kad pjautinių žaizdų L. Č. nebuvo nustatyta.

Į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai, susiję su jo sulaikymo aplinkybėmis, pagal apeliantą, taipogi prieštarauja vieni kitiems. Atkreipia dėmesį į tai, kad tik iš Val. B. buvo paimti pastarojo asmeniniai daiktai ekspertizei. Mano, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog liudytojas J. V. matė sulaikytų asmenų kruvinas rankas, kadangi pastarasis teigė, kad prie sulaikytųjų priėjęs nebuvo ir jų rankų nematė. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusi teisėja netinkamai įvertino liudytojų parodymus, pasikliovė prokurorės pozicija, nesiremdama surinktais įrodymais.

Teismo posėdyje nuteistieji V. B. , Val. B. ir jų gynėjai, nuteistųjų R. A. ir I. D. gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. B., Val. B., R. A. ir I. D. apeliaciniai skundai, jų ribose, atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apeliantų kaltės, jų veiksmų juridinis vertinimas pagal LR BK 180 str. 2 d. yra teisingas.

Sprendžiant iš nuteistųjų V. B., Val. B., R. A. ir I. D. apeliacinių skundų argumentų, pastarieji ginčija du, jiems inkriminuojamos veikos, numatytos LR BK 180 str. 2 d., momentus, t. y. tai, kad nukentėjusiajam L. Č. buvo grasinama peiliu bei, kad naudodami fizinį smurtą ir tokiu būdu atėmę galimybę priešintis, jį apiplėšė.

Tačiau šie apeliantų argumentai yra paneigiami byloje surinktais įrodymais ir visų pirma, nukentėjusiojo L. Č. parodymais iš kurių analizės matyti, jog 2009-08-29, apie 22.00 val., jam su liudytoju Ž. G. atėjus į Naujininkų transporto stotelę, kurios paviljone buvo keturi vaikinai, prie jo priėjo vienas, įvardintas Nr. 1, ir paklausė ar turi cigarečių. Nukentėjusiajam atsakius neigiamai, pastarasis pasidomėjo kiek yra valandų. Sužinojęs valandas, vaikinas Nr. 1, nuėjo prie Ž. G., ir kažko paklausęs, trenkė jam vieną kartą į veido sritį. Kai, po šio smūgio, susiėmęs už veido, Ž. G. nubėgo link parduotuvės „Maxima“, prie L. Č. priėjo vaikinas, kurį jis įvardino Nr. 2, ir kumščiu trenkė jam vieną smūgį į kairės pusės skruostą, nuo kurio jis suklupo. L. Č. atsistojus, vaikinas Nr. 1, liepė vaikinui Nr. 2 nemušti jo ir grasindamas nukentėjusįjį papjauti, išsitraukė šviesios spalvos rankena, maždaug 20 cm geležtės, kuri, kaip pasirodė jam, iššoko iš rankenos, peilį. L. Č. kaire ranka sugriebė vaikino Nr. 1 dešinę ranką, kurioje šis laikė peilį, ir dešinės rankos kumščiu, trenkęs per ją, peilį išmušė. Iš karto po to, jį apsupo visi, paviljone buvę keturi vaikinai, ir pradėjo jį daužyti kumščiais. Sudavė apie šešis kartus. Kai po suduotų smūgių jis pargriuvo ant pilvo, vaikinas Nr. 1, paklausė ką jis turi kišenėse ir apieškojęs jį, iš galinės džinsų kišenės, paėmė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6520i su jame buvusia SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), džinsinę mėlynos spalvos piniginę, kurioje buvo 40 lt., nuo rankos nusegė laikrodį. Po to jį pradėjo vėl visi spardyti. Kas vyko toliau, neprisimena. Prisimena tik tą momentą, kai policijos pareigūnai jį kėlė nuo žemės. Šiuo nusikaltimu jam buvo padaryta 520 lt turtinė žala.

Netikėti šiais nukentėjusiojo L. Č. parodymais nėra pagrindo, kadangi jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, ko negalima pasakyti apie apeliantų pasirinktą gynybos poziciją, buvo nuoseklūs. Be to, jie vienu ar kitu aspektu, priešingai nei mano apeliantai, pagrįsti ir kitais bylos duomenimis, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d., padarymo.

Taigi analizuojant bylos medžiagą matyti, kad nukentėjusiojo L. Č. nurodytas aplinkybes, iki buvo suduotas pirmas smūgis Ž. G., patvirtino ir pastarasis ( miręs 2010-01-30 ), nurodydamas, kad jam su L. Č. stotelėje laukiant autobuso, prie jų pradėjo kabinėtis, vienas iš sustojime buvusių trijų ar keturių vaikinų, tai klausdamas kiek valandų, tai prašydamas cigarečių, o po to, priėjęs prie jo, sudavė ranka jam vieną smūgį į kairę veido pusę. Po smūgio, jis iš karto išėjo. Kad stotelėje likusį L. Č. taipogi sumušė joje buvę asmenys, jis sužinojo sekančios dienos ryte ( 1 t. b. l. 21 ).

Iš liudytojo J. V. parodymų matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu, būdamas namuose ir išgirdęs lauke triukšmą, pasižiūrėjo pro langą. Stotelėje, esančioje prie jo namo pamatė, kaip keturi jaunuoliai, kojomis spardė gulintį ant žemės vyrą, suduodami maždaug šešis smūgius į galvą bei daug smūgių į kitas kūno vietas. Taipogi matė, kaip keturi minėti vaikinai, sumuštą vyrą nutempė į krūmus prie kirpyklos laiptų. Po to, trys grįžo prie stotelės, o ketvirtasis iš jų, pasišalino. Jis apie įvykį pranešė telefonu 112. Kai jis apsirengęs išėjo į lauką, atvykę policijos pareigūnai, sulaikė tris vaikinus. Jis pareigūnams patvirtino, kad būtent tie vaikinai sumušė vyrą, bei pasakė, kad kartu su jais buvo ir ketvirtas, kuris pasišalino.

Liudytojai T. U. ir V. B., pagal gautą pranešimą atvykę nurodytu adresu, stotelėje sulaikė tris jaunuolius – R. A., I. D. ir Val. B., kurie, pasak įvykį mačiusių ir prie pareigūnų priėjusių liudytojų J. V. ir Č. S., sumušė vyrą. Nukentėjusysis buvo rastas stipriai sumuštas už stotelės krūmuose prie laiptų, vedančių į kirpyklą. Iškviesta GMP brigada, nukentėjusįjį išvežė į Lazdynų ligoninę, o sulaikytieji buvo pristatyti į Vilniaus m. 2 PK. Pasak liudytojų T. U. ir V. B., pastarieji matė kraujo žymes ant Val. B. rankos ir dešinės kojos sportinio batelio bei ant R. A. rankų.

Atlikus iš Val. B. paimtų sportinių batų „NIKE“ DNR tyrimą buvo nustatyta, kad ant tirti pateikto dešinės kojos sportinio batelio, rasto vyro genotipas sutampa su L. Č. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų L. Č. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,0000000000004 %. Ant tirti pateikto kairės kojos sportinio batelio, taipogi rasta žmogaus kraujo, nors ir netinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR ( 1 t. b. l. 48, 60-61 ).

Iš byloje esančių medicininių dokumentų, specialisto išvados matyti, kad L. Č. dėl galvos sumušimo, ausies kirstinės žaizdos į gydymo įstaigą buvo atvežtas GMP 2009-08-29, 23:16. L. Č. buvo nustatyta odos nubrozdinimai dešinėje užausinėje srityje, muštinė žaizda dešinės ausies kaušelyje, muštinės žaizdos su poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, padaryti kietu buku daiktu prieš patenkant į gydymo įstaigą, galimai vienu metu, įvykio aplinkybėse nurodytu laiku – 2009-08-29 ir vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu ( 1 t. b. l. 39-42, 45-47 ).

Atlikus Naujininkų stotelės, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijos apžiūrą, laukimo paviljone, po vitrina, kuri yra iš dešinės pusės, stovint prieš paviljoną, ant žemės buvo rastas šviesios spalvos rankena peilis ( 1 t. b. l. 9 ).

Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis L. Č. atpažino Val. B. kaip asmenį, panašų į tą, kuris pirmas jam sudavė ( 2 t. b. l. 11-14 ).

Analizuojant nagrinėjamo įvykio dinamiką aukščiau išdėstytų įrodymų, tame tarpe ir nuteistųjų parodymų, kontekste, matyti, kad konfliktą, pasibaigusį nukentėjusiojo L. Č. apiplėšimu, pradėjo nuteistasis V. B., kurį nukentėjusysis buvo įvardinęs vaikinu Nr. 1, be jokios priežasties sudavęs Ž. G. vieną smūgį į veido sritį. Šią aplinkybę nurodė ne tik L. Č., bet ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Ž. G. Be to, šį faktą, nors ir kitaip interpretuodamas, tačiau patvirtino ir nuteistasis V. B. Tokiu būdu ir buvo nustatyta šio nuteistojo, įvardinto vaikinu Nr. 1, asmenybė bei jo atlikti nusikalstami veiksmai.

Po gauto smūgio Ž. G. pabėgus, nuteistasis Val. B., kurį nukentėjusysis L. Č. buvo įvardinęs vaikinu Nr. 2, o vėliau ir atpažinęs, kaip asmenį panašų į tą, kuris pirmas jam sudavė smūgį, išties, ką pripažįsta ir pats, sudavė pirmą smūgį L. Č. į kairės pusės skruostą, nuo kurio jis suklupo. O kai atsistojo, priėjo nuteistasis V. B. ir pagrasinęs papjauti, išsitraukė šviesios spalvos rankena, maždaug 20 cm geležtės, peilį. Kai tik pastarasis išmušė iš V. B. rankos peilį, jį apsupo visi keturi paviljone buvę vaikinai ir pradėjo daužyti kumščiais, suduodami maždaug šešis smūgius, nuo kurių jis pargriuvo ant pilvo. V. B., paklausęs ką L. Č. turi kišenėse, jį apieškojo ir iš galinės džinsų kišenės, paėmė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6520i su jame buvusia SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), džinsinę mėlynos spalvos piniginę, kurioje buvo 40 lt., nuo rankos nusegė laikrodį. Po šių veiksmų, vėl visi pradėjo spardyti L. Č. Ir tik po šių smurto veiksmų, pastarasis negalėjo prisiminti, kas toliau buvo.

Ir nors, kaip pagrįstai skunde nurodo nuteistasis R. A., nukentėjusysis iš jam parodytų atpažinti asmenų, atpažino tik vieną – nuteistąjį Val. B., kaip asmenį, panašų į tą, kuris pirmas jam sudavė, tačiau nusikaltime dalyvavusių asmenų tapatybės bei veiksmai, objektyviai buvo nustatyti, kitomis priemonėmis, tame tarpe ir pačių nuteistųjų parodymais.

Nustatytos aplinkybės: nukentėjusiojo L. Č. prieš įvykio vietos apžiūrą parodymuose apibūdintas peilis, kuriuo, pasak šio, kaip nustatyta bylos medžiaga, jam grasino V. B. žadėdamas jį papjauti, bei, įvykio vietos apžiūros metu rastas nukentėjusiojo nurodytus požymius atitinkantis peilis, objektyviai patvirtina L. Č. nurodytas jo atžvilgiu demonstruoto peilio, kaip įbauginimo priemonės, aplinkybes. Tai, kad kriminalistinio ir DNR tyrimų metu ant peilio, paimto įvykio vietos apžiūros metu, išryškėję rankų pėdsakai nebuvo tinkami asmens identifikavimui, nes juose atsispindėjusios dvi trys papiliarinio rašto detalės nesudarė individualių požymių visumos, ar, kad ant jo rasti žmogaus biologiniai pėdsakai dėl per mažo DNR kiekio netiko asmens tapatybei nustatyti, nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, priešingai nei mano nuteistieji, paneigti negali, kaip ir nuteistų R. A. bei I. D. argumentas, jog peilį neva tai turėjo rasti iš karto į įvykio vietą atvykę pareigūnai. Viena vertus, į įvykio vietą, pagal gautą pranešimą atvykę policijos pareigūnai, įvykio vietos apžiūros, kaip procesinio veiksmo, neatliko, nes jiems, be to, kad stotelėje mušamas vyras, nebuvo žinomos jokios kitos L. Č. atžvilgiu padaryto nusikaltimo aplinkybės. Kita vertus, jie pagal savo pareigas, ėmėsi priemonių, kad būtų sulaikyti nukentėjusiojo sumušimu įtariami asmenys – Val. B., R. A. ir I. D., bei, iškviesta GMP, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicininė pagalba. Tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo grasinama peiliu, kurį šis išmušė, tapo žinoma tyrėjui tik po jo apklausos, dėl ko, tikrinant L. Č. nurodytas aplinkybes, tuoj pat, t.y. 2009-08-30, apie 02.10 val., buvo atlikta į įvykio vietos apžiūra, kurios metu, kaip jau minėta, ir buvo rastas nukentėjusiojo nurodytus požymius atitinkantis peilis. Ši aplinkybė paneigia ir nuteistojo V. B. skundo argumentą, neva tai L. Č., pamatęs jo rankose didelį raktų ryšulį, panašų į peilį, galėjo suklysti. Taipogi niekuo nepagrįsta ir nuteistojo R. A. skunde keliama abejonė, dėl neva tai ant peilio tyrimo metu rastų kraujo pėdsakų, argumentuojant tuo, kad pjautinių žaizdų L. Č. nebuvo nustatyta. Tačiau reikia pažymėti tai, kad priešingai nei teigia šis, nei vienoje specialisto išvadoje nebuvo pasakyta, kad ant peilio, paimto įvykio vietoje buvo rasti kraujo pėdsakai ( 1 t. b. l. 58-59, 64 ).

Apeliantų argumentai, neva tai nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis buvo apiplėštas, motyvuojant tuo, kad nei vienas iš liudytojų nematė daiktų paėmimo fakto, be to, nei pas vieną iš jų nebuvo rasti L. Č. priklausantys daiktai, taipogi nepagrįsti ir atmetami.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų analizės, pastarasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigia, kad po visų nuteistųjų naudoto smurto pargriuvus jam, nuteistasis, kaip nustatyta bylos medžiaga,V. B., paklausęs „ką turi“, jį apieškojo, ir iš galinės džinsų kišenės, paėmė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6520i su jame buvusia SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), džinsinę mėlynos spalvos piniginę, kurioje buvo 40 lt., nuo rankos nusegė laikrodį. Tuo jam buvo padaryta 520 lt turtinė žala. Netikėti šiais pastarojo parodymais, įvertinus visas bylos aplinkybes, teismui nebuvo jokio pagrindo. Ir nors, kaip pagrįstai teigia nuteistieji, iš nukentėjusiojo L. Č. pagrobti daiktai nebuvo rasti nei pas vieną iš jų, ši aplinkybė, kaip pagrįstai nurodė teismas, svetimo turto užvaldymo fakto nepaneigia, nes iki pastarieji buvo sulaikyti – Val. B., R. A. ir I. D. tame pačiame sustojime, o iš įvykio vietos pasišalinęs nuteistasis V. B. savo namuose tik sekančią dieną, t. y. 2009-08-30, apie 15.00 val., buvo visos galimybės savo nuožiūra naudotis pagrobtu turtu, juo disponuoti ar jį valdyti, o tai reiškia, jog turėjo galimybę pagrobtus iš nukentėjusiojo daiktus paslėpti, perduoti kitiems asmenims, ar jais tiesiog atsikratyti. Nuteistojo V. B. argumentas, kad byloje daiktų pagrobimo fakto nukentėjusysis negali patvirtinti, nes buvo be sąmonės, o kadangi daiktai nebuvo rasti, todėl jų arba nebuvo, arba juos pastarasis prarado kitomis aplinkybėmis taipogi yra nepagrįstas ir atmetamas. Reikia pažymėti, kad iki nuteistieji pradėjo spardyti gulintį L. Č., šis, visas aplinkybes, tame tarpe ir vagystės faktą, gerai prisiminė. Tik kai po daiktų pagrobimo vėl visi keturi nuteistieji pradėjo jį gulintį spardyti, kas vyko toliau, jau negalėjo prisiminti. Kita vertus, tai, kad L. Č. išties turėjo nurodytus daiktus, matyti ir iš nuteistojo Val. B. parodymų, kuris, nors neva tai kitomis aplinkybėmis, tačiau pripažino pas L. Č. matęs mobilaus ryšio telefoną, kaip kad jam atrodė, NOKIA. Pasak Val. B., nukentėjusysis įkyriai ir primygtinai reikalavo, kad jie šį mobilaus ryšio telefoną iš pastarojo pirktų.

Priešingai nei mano apeliantai, nepaneigia jų kaltės dėl inkriminuojamos veikos – plėšimo padarymo ir liudytojo J. V. parodymai. Sprendžiant iš pastarojo nurodytų aplinkybių analizės matyti, kad šis, pradėjo įvykį stebėti tik nuo to momento, kai keturi jaunuoliai, kaip nustatyta bylos medžiaga, nuteistieji, jau kojomis spardė ant žemės gulintį vyrą, suduodami maždaug šešis smūgius į galvą bei daug smūgių į kitas kūno vietas, o tai reiškia po to, kai nukentėjusysis jau buvo apiplėštas. Be to, pastarasis matė ir tai, ko negalėjo prisiminti nukentėjusysis, t. y. tai, kaip nuteistieji, sumuštą vyrą nutempė į krūmus prie kirpyklos laiptų. Po to trys iš jų grįžo prie stotelės, o ketvirtas iš įvykio vietos, iki atvyko policija, pasišalino. Visos šios aplinkybės objektyviai paaiškina, kodėl minėtas liudytojas nematė, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas peilis bei iš jo pagrobti daiktai.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. A., V. B., Val. B. ir I. D. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybę, į tai, kad jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, be to, įvertino kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, tame tarpe nepripažino ir jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nuteistasis R. A. praeityje buvo penkis kartus teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka, kas neigiamai apibūdina šio nuteistojo asmenybę. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu, pagal bylos duomenis, pastarasis nedirbo ( 1 t. b. l. 158, 160 ). Nuteistasis V. B. taipogi praeityje jau buvo teistas už nusikalstamų veikų, tame tarpe ir nuosavybei, padarymą. Ir nors teistumas yra išnykęs, tačiau tai taipogi neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę. Kita vertus, V. B. dirba, pagal darbo vietą charakterizuojamas teigiamai ( 1 t. b. l. 91, 3 t. b. l. 119-120 ).

Nuteistieji Val. B. ir I. D. praeityje nebuvo teisti, administracine tvarka nebausti. Tačiau reikia pažymėti ir tai, kad veikos padarymo metu abu nuteistieji nedirbo, o I. D. nedirba ir dabar ( 1 t. b. l. 125, 191 ). Be to, visi keturi nuteistieji veikdami bendrininkų grupe bei būdami pakankamai stipriai apsvaigę nuo alkoholio: I. D. buvo nustatytas 2.02 promilių, Val. B. - 2.14 promilių, R. A. – 2.35 promilių alkoholinis apsvaigimas ( 1 t. b.l. 69 ), kas rodo didesnį jų pavojingumo laipsnį, viešoje vietoje padarė nusikaltimą nuosavybei susijusį su smurtu, kuris pagal įstatymą priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Už šio nusikaltimo padarymą įstatymo leidėjas straipsnio sankcijoje numato tik realią laisvės atėmimo bausmę. Alternatyvių bausmių nėra.

Nors LR BK 62 straipsnis reglamentuoja atvejus, kuriems esant teismas galėtų paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, o nesant šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, nustatęs, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, motyvuotai galėtų taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ar esant LR BK 75 str. numatytoms sąlygoms, galėtų atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau, nagrinėjamu atveju, šių nuteistųjų atžvilgiu taikyti minėtų įstatymų nuostatas nėra jokio pagrindo. Viena vertus, kaip jau minėta, pastarieji yra nuteisti už sunkaus nusikaltimo padarymą. Kita vertus, jokių sąlygų, kad būtų galima taikyti LR BK 62 straipsnio nuostatas, nėra. Tuo tarpu LR BK 54 str. 3 d. gali būti taikoma, tik esant išimtinėms aplinkybėms. Tačiau vėlgi, tokių aplinkybių byloje nėra.

Nuteistieji Val. B., V. B. , R. A. ir I. D. yra tipinės asmenybės. Aplinkybės, kad nuteistieji Val. B. ir V. B. dirba, kur charakterizuojami teigiamai, kad Val. B. ir I. D. nebuvo teisti ar, kad R. A. daugiau nei penkerius metus nebuvo nusikaltęs, 2010 m. dirbo pagal verslo liudijimą, todėl turėjo pragyvenimo šaltinį ar kad buvo užsiregistravęs darbo biržoje, nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo jų atžvilgiu taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatų.

Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pastariesiems pagrįstai paskyrė sankcijoje už jų padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu neviršija sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkio. Šią bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

Taipogi nepagrįstas ir nuteistojo R. A. prašymas atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Bylos medžiaga nustatyta, kad L. Č. turtinė žala atsirado dėl bendrų nuteistųjų nusikalstamų veikų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti šią žalą solidariai iš visų nusikalstamą veiką padariusių asmenų yra pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų V. B., Val. B., R. A. ir I. D. apeliacinius skundus, jų ribose, atmesti.