- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-04-13
- Bylos Nr.
- A-469-390-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Antanas Ablingis, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui
- Pareiškėjas
- V.T.
- Kategorijos
- 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
dalyvaujant atsakovo atstovei N.J.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V.T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir atleidimo nuo delspinigių mokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius (toliau-VSDFV Vilniaus m. skyrius), išnagrinėjęs V.T. prašymą, 2006 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr.3-15169 "Dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo" nusprendė, kad nėra įstatyminio pagrindo atleisti V.T. nuo delspinigių sumokėjimo (b.l.10). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau - VSDFV) 2006 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą Nr. (9.8)-I-3206 "Dėl fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo ir atleidimo nuo delspinigių mokėjimo", kuriuo paliko galioti VSDFV Vilniaus m. skyriaus 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3-15169 (b.1.7).
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama VSDFV Vilniaus m. skyriaus 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3-151169, VSDFV 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (9.8)-I-3206 panaikinti bei atleisti ją nuo 1878 litų delspinigių sumokėjimo. Savo reikalavimus V.T. grindė tuo, kad VSDFV Vilniaus m. skyrius bei VSDFV netinkamai įvertino faktines atleidimo nuo delspinigių aplinkybes ir nepagrįstai neatleido jos nuo delspinigių sumokėjimo. V.T. pabrėžė savo prašymuose neginčijusi, kad jos įmonei nereikėjo mokėti mokesčių ar delspinigių, o tik prašiusi atleisti nuo delspinigių mokėjimo. V.T. pažymėjo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį VSDFV Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (toliau – Taisyklės) nustatyta tvarka gali atleisti draudėjus nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei buvo aplinkybių, kurios nepriklausė nuo draudėjų valios ir kurių jie nenumatė bei negalėjo numatyti, analogiška nuostata numatyta ir Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr.647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 76 punkte. V.T. paaiškino, kad moterų kirpyklą ji įsteigė 1992 metais, kad nuo 1998 metų įmonė veiklos nevykdė ir jokių pajamų negavo. Nors nuo pat įmonės įsteigimo pajamos už kirpyklos paslaugas buvo labai mažos ir pelno nebuvo, ji turėjo mokėti mokesčius ne tik mokesčių inspekcijai ir socialiniam draudimui, bet ir patalpų nuomos mokestį. Dėl įmonės veiklos, kuri iš esmės jokio pelno neatnešė, ji įklimpo į skolas už įvairius mokesčius. Kad galėtų padengti kirpyklos skolas, buvo priversta parduoti butą Užupio g. 21-20 ir pirkti mažesnį. Tačiau gautų pinigų neužteko visoms skoloms grąžinti. Gauto pelno vos užtekdavo pragyventi ir išlaikyti šeimą, todėl laiku sumokėti mokesčius nebuvo už ką. Išaugę įsiskolinimai kelis kartus viršijo per visą laikotarpį įmonės gautą pelną. Net praėjus 5 metams, pradėjus įmonės likvidavimo procedūrą (2001 m. rugpjūčio 17 d.), ji negalėjo baigti mokėti susidariusio įsiskolinimo. V.T. patvirtino, kad 1912 Lt delspinigių jai priskaičiuota už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. kovo 14 d., t.y. už tą laikotarpį, kai įmonė nebeveikė bei pajamų negavo. Neišgalėjimą sumokėti įmokų įmonės veiklos sustabdymo metu pareiškėja prašė pripažinti aplinkybe, nepriklausiusia nuo jos valios, kurios ji nenumatė ir negalėjo numatyti.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus m. skyrius atsiliepimu su skundu nesutiko, nurodydamas, kad pareiškėja VSDF biudžetui 2004 m. kovo 31 dieną buvo skolinga 2134 litus nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 1912 litų delspinigių (delspinigiai už nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas pareiškėjai buvo skaičiuojami už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Atsakovas paaiškino, jog 2004 m. kovo 31 d. pareiškėjai išsiųstas raginimas Nr.9217 dėl įsiskolinimo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sumokėjimo geruoju. 2004 m. birželio 3 d. VSDFV Vilniaus m. skyriaus vedėjas priėmė sprendimą Nr.877 dėl 1912 litų delspinigių išieškojimo į VSDF biudžetą ne ginčo tvarka, kuris buvo perduotas vykdyti antstoliams. 2006 m. vasario 14 d. pareiškėja sumokėjo visą valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą VSDF biudžetui, taip pat ir 34 litus delspinigių. Šiuo metu VSDF biudžetui ji skolinga 1878 litus delspinigių. VSDFV Vilniaus m. skyrius patvirtino, kad V.T. 2006 m. sausio 16 d. kreipėsi į jį, prašydama atleisti ją nuo delspinigių, priskaičiuotų už ne laiku sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas, mokėjimo. Prašyme pareiškėja nurodė, kad delspinigiai apskaičiuoti už laikotarpį, kai įmonė nevykdė veiklos, todėl įmokų mokėti negalėjo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad nors ir turi nuolatines darbines pajamas, jos nėra pakankamos, kad padengti minėtą įsiskolinimą. Atsakovas paaiškino, jog Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 76 punktą VSDFV draudėjams gali atidėti delspinigių, apskaičiuotų už pavėluotai sumokėtas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jeigu buvo aplinkybių, kurios nepriklausė nuo draudėjų valios, kurių jie nenumatė bei negalėjo numatyti ir dėl to negalėjo laiku sumokėti socialinio draudimo įmokų. Taisyklių 79 punktas nustato, kad draudėjai gali kreiptis į VSDFV teritorinius skyrius dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo arba išieškojimo laiko atidėjimo, pateikdami motyvuotą prašymą, dokumentus, patvirtinančius įsiskolinimo priežastis. VSDFV Vilniaus m. skyrius pabrėžė, kad, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, jis padarė išvadą, jog ta aplinkybė, kad V.T. personalinė įmonė nuo 1998 metų nevykdė veiklos ir dėl to pareiškėja negalėjo mokėti privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų, negali būti vertinama kaip nepriklausanti nuo pareiškėjos valios, kurios ji negalėjo numatyti, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo.
Tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime teismui nurodė su pareiškėjos skundu nesutinkanti. VSDFV paaiškino, jog pareiškėja, kaip individualios įmonės savininkė, privalėjo mokėti nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas. Laiku privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų į VSDF biudžetą nesumokėjus, VSDFV Vilniaus m. skyrius paskaičiavo delspinigius. Per 2006 metų pirmą ketvirtį V.T. personalinei įmonei sumokėjus į VSDF biudžetą 200 litų socialinio draudimo įmokų bei 34 litus delspinigių, draudėja 2006 m. balandžio 1 d. liko skolinga VSDF biudžetui 1878 litus delspinigių. VSDFV pabrėžė, kad įmonės veiklos sustabdymas negali būti laikomas aplinkybe, dėl kurios pareiškėja negalėjo vykdyti įstatymu nustatytą prievolę mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. VSDFV patvirtino, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir Taisyklių 107 punkto nuostatas socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolos gali būti pripažintos beviltiškomis ir nurašytos, jeigu jų neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba jas priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta socialinio draudimo įmokų mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) būklė (fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos - jis yra pensinio amžiaus, neįgalus (invalidas), jam reikia gydymo, medicininės profilaktikos ir reabilitacijos, jis yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą - arba tokia parama jam jau teikiama). VSDFV teigimu, pareiškėjos materialinė, finansinė ir socialinė padėtis neatitinka šiuose nuostatuose nustatytų reikalavimų, dėl kurių galima būtų skolą pripažinti beviltiška.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 6 d. sprendimu skundą patenkino, VSDFV Vilniaus m. skyriaus 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr.3-15169 "Dėl atleidimo nuo delspinigių mokėjimo" bei VSDFV 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr.(9.8)-1-3206 "Dėl fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo ir atleidimo nuo delspinigių mokėjimo" panaikino bei atleido V.T. nuo 1878 litų delspinigių sumokėjimo. Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 16 straipsnio 4 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr.647 (toliau-Taisyklės) 76, 79 punktais. Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus m. skyrius ir VSDFV netinkamai įvertino aplinkybes bei pareiškėjos pateiktus dokumentus, įrodančius, jog V.T. nesugebėjo laiku sumokėti privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jos valios, nepagrįstai padarė išvadą, jog aplinkybės, kad V.T. personalinė įmonė nuo 1998 metų nevykdė veiklos, kad V.T. finansinė padėtis buvo sunki ir dėl to ji negalėjo mokėti privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų, negali būti vertinama kaip nepriklausanti nuo jos valios aplinkybė, kurios pareiškėja negalėjo numatyti, ir atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo. Teismas nustatė, kad nuo 1998 metų V.T. įmonė veiklos nevykdė ir jokių pajamų negavo. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad 1912 litų delspinigių buvo priskaičiuota už laikotarpį nuo 1999 m. kovo 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., t.y. už laikotarpį, kai įmonė nebeveikė ir pajamų negavo, kad laikotarpiu nuo 1999 metų iki 2006 metų V.T. vykdė ir kitas pinigines prievoles, susijusias su jos individualios įmonės veikla, nors V.T. sunki finansinė padėtis objektyviai apsunkino minėtų prievolių įvykdymą, kad privalomas valstybinio socialinio draudimo įmokas bei 34 litus delspinigių V.T. įmonė sumokėjo. Teismas nusprendė, jog aplinkybė, kad V.T. personalinė įmonė veiklos nuo 1998 metų nevykdė, yra svarbi, o aplinkybė, kad likviduojamos įmonės statusas V.T. įmonei suteiktas tik 2001 m. rugpjūčio 17 d., nėra svarbi atleidimo nuo delspinigių aspektu. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad buvo aplinkybių, kurios nepriklausė nuo draudėjos V.T. valios, kurių ji nenumatė bei negalėjo numatyti ir dėl to negalėjo laiku sumokėti socialinio draudimo įmokų į fondą. Remdamasis išdėstytu, teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus m. skyrius, 2006 m. balandžio 13 d. priimdamas sprendimą Nr.3-15169, bei VSDFV, 2006 m. gegužės 24 d. priimdama sprendimą Nr.(9.8)-I-3206, pasielgė nepagrįstai, tinkamai neįvertino V.T. atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas tenkintinas.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV Vilniaus m. skyriaus nuomone, teismas nepilnai ištyrė faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė materialines teisės normas. Atsakovas pažymi, jog VSDFV Vilniaus m. skyriaus specialistai nenustatė aplinkybių, kurioms esant V.T. galėjo nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl padarė išvadą, jog atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo nėra pagrindo. Atsakovas paaiškina, jog V.T. personalinė įmonė buvo įregistruota juridinių asmenų registre 1991 m. sausio 7 d. Mokesčių mokėtojų registre ji įregistruota 1998 m. balandžio 20 d. 2001 m. rugpjūčio 17 d. įmonei suteiktas likviduojamos įmonės statusas, o iki to laiko įmonė turėjo veikiančios įmonės statusą. Pareiškėja skunde teigia, kad jos įmonė nuo 1998 m. veiklos nevykdė ir pajamų negavo, tačiau jokių rašytinių įrodymų dėl to nepateikė. Apelianto manymu, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. I-1336 redakcija, galiojusi iki 2005 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 3 dalimi, 34 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2002 m. sausio 1 d., pareiškėja privalėjo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Atkreipiamas dėmesys, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog įmonės veiklos nevykdymas suteikia teisę nevykdyti ar netinkamai vykdyti įstatymuose nustatytas prievoles, išskyrus atvejus, kai įmonė yra įregistravusi likviduojamos įmonės statusą. VSDFV Vilniaus m. skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, kuriais ji įrodinėjo sunkią personalinės įmonės būklę 1999-2001 metais, nustatė, jog jau 1999 m. buvo sunkumų mokant patalpų nuomos bei kitus mokesčius. Tai patvirtino ir pareiškėja, nurodydama, kad 1999 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas priėmė sprendimą iškeldinti jos moterų kirpyklą iš užimamų patalpų bei priteisti nesumokėtą nuomos mokestį su delspinigiais. VSDFV Vilniaus m. skyriaus nuomone, akivaizdu, jog esant tokioms aplinkybėms, pareiškėja galėjo ir privalėjo numatyti, kad dėl susidariusių finansinių sunkumų ji negalės tinkamai vykdyti įstatymais nustatytų prievolių, t.y. laiku mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų. Be to, nors moterų kirpykla, pareiškėjos teigimu, nevykdė veiklos jau nuo 1998 metų, įmonė likviduojamos įmonės statusą įregistravo tik 2001 m. rugpjūčio 17 d. Apelianto nuomone, pareiškėja galėjo ir privalėjo numatyti, kad didės jos įmonės įsiskolinimas socialinio draudimo biudžetui, nes įmonė turėjo finansinių sunkumų ir, pasak pareiškėjos, nevykdė veiklos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengti neigiamų pasekmių. Aplinkybė, kad V.T. personalinė įmonė įregistravo likviduojamos įmonės statusą tik 2001 m. rugpjūčio 17 d., patvirtina, kad pareiškėja neatliko visų nuo jos valios priklausančių veiksmų, kad išvengti įsiskolinimo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Nors atleidimą nuo delspinigių mokėjimo reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kokios aplinkybės yra pripažįstamos nepriklausančiomis nuo asmens valios, kurių jis negalėjo numatyti, VSDFV Vilniaus m. skyriaus nuomone, šiuo atveju galima teisės normų taikymo analogija, aplinkybes, nepriklausiusias nuo pareiškėjos valios, įvertinant kaip Civiliniame kodekse apibrėžtą nenugalimą jėgą (Civilinio kodekso 6.121 str. 1 d.). Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikiamų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių ir kt. Todėl, VSDFV Vilniaus m. skyriaus nuomone, sunki pareiškėjos finansinė padėtis negali būti vertinama kaip nuo jos valios nepriklausanti aplinkybė, kurios ji negalėjo numatyti (pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų įsiskolinimui išvengti ar jį sumažinti).
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV remiasi VSDFV Vilniaus m. skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėja prašymą atleisti nuo socialinio draudimo mokesčio delspinigių grindžia Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 16 straipsnio ,,Atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą“ 4 dalies norma, pagal kurią Socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atidėti delspinigių, apskaičiuotų draudėjams už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei buvo aplinkybės, kurios nepriklauso nuo draudėjų valios ir kurių jie nenumatė ir negalėjo numatyti.
Analogiška norma yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 647) 76 punkte.
Taigi pagal aktualų teisinį reglamentavimą atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindu gali būti tokios faktinės aplinkybės, kurios atitinka du esminius kriterijus: pirma, jos nepriklauso nuo socialinio draudimo mokesčio mokėtojo valios, antra, mokesčio mokėtojas jų nenumato ir negali numatyti. Nagrinėjamo šioje byloje ginčo esmė ir yra tai, ar pareiškėjos nurodyti faktiniai atleidimo nuo delspinigių pagrindai atitinka įstatymo nustatytus kriterijus.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja prašymą atleisti nuo socialinio draudimo mokesčio mokėjimo iš esmės grindžia bloga savo individualios įmonės finansine būkle: pareiškėjos teigimu, nuo pat įmonės įsteigimo (1992m.) pajamos už kirpyklos paslaugas buvo labai mažos, nuo 1998 metų įmonė veiklos faktiškai nevykdė, 2001m. rugpjūčio 17d. įmonei suteiktas likviduojamos statusas; delspinigiai yra paskaičiuoti už laikotarpį nuo 1999m. sausio 1d. iki 2001 m. kovo 14d., pareiškėja mano, kad tai, jo ji neišgalėjo sumokėti socialinio draudimo įmokų įmonės veiklos sustabdymo metu, laikytina aplinkybe, nepriklausiusia nuo jos valios, kurios ji nenumatė ir negalėjo numatyti.
Įvertinusi visumą bylos aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos nurodytos įmonės veiklos aplinkybės negali būti vertinamos kaip Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas.
Įmonės ūkinės veiklos sėkmė nėra nulemiama vien jos savininko valios, tačiau kartu pažymėtina, kad įsteigdama individualią įmonę ir pradėdama privatų verslą pareiškėja tuo pačiu prisiėmė ir ūkinei veiklai būdingą riziką. Be to, veikdama kaip įmonės savininkė pareiškėja turėjo bendrą visiems teisinių santykių dalyviams pareigą elgtis pakankamai rūpestingai ir atidžiai, siekdama tiek savo, tiek su jos vykdoma veikla susijusių subjektų teisėtų interesų apsaugos.
Pareiškėjos teigimu, jos įmonės veikla nuo pat 1992 metų buvo nesėkminga, o 1998 metais faktiškai nutrūko. Bylos duomenimis, 1999 metų rugsėjo mėnesį buvo priimtas teismo sprendimas iškeldinti kirpyklą iš užimamų patalpų. Esant tokiai faktinei padėčiai, pareiškėja turėjo numatyti, kad kirpyklos veiklos, duodančios pakankamą pelną, greitu laiku atstatyti nebus įmanoma, o negaunant pajamų įmonės įsiskolinimai, su jais susijusios netesybos, baudos ir delspinigiai augs, tuo pačiu įmonės finansinė padėtis dar labiau blogės. Įstatymas numatė galimybę sustabdyti įmonės įsiskolinimų socialinio draudimo biudžetui augimą pradėjus jos likvidavimo procedūrą- pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 dalies 5 punktą socialinio draudimo įmokų gali nemokėti asmenys, jeigu jie yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo. Vienok, pareiškėjos įmonei likviduojamos statusas įregistruotas tik 2001 m. rugpjūčio 17 d., t.y. praėjus beveik trims metams nuo to laiko kai, pareiškėjos teigimu, įmonė faktiškai nustojo veikti. Delspinigiai, nuo kurių mokėjimo prašo atleisti pareiškėja, ir buvo priskaičiuoti už laikotarpį, kai faktiškas įmonė veiklos sustabdymas nebuvo įteisintas įstatymų nustatyta tvarka – nuo 1999 01 01 iki 2001 m. kovo 14d.
Pareiškėjos elgesys delsiant pradėti įmonės likvidavimą negali būti vertinamas kaip nepriklausantis nuo jos valios, įmonės finansinės būklės blogėjimas buvo akivaizdus, todėl savo ruožtu negali būti laikomas nenumatyta ar negalėta numatyti aplinkybe.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, nuspręsdamas, kad atsakovo atsisakymas atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo yra nepagrįstas. Dėl nurodytų aplinkybių visumos atsakovo apeliacinis skundas patenkinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjos skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.