Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl 2014 m. lapkričio 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Nuosprendžiu iš A. D. nukentėjusiajai V. P. priteista 80 Lt (23,17 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. D. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 19 d. apie 15 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), išdaužęs lango stiklą įsibrovė į patalpą – V. P. sodo namelį, iš kur pagrobė įvairaus jos turto už 44 litus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, sušvelninti bausmę. Nukentėjusioji sutiko, kad bausmė apeliantui yra griežta. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. Už tokią veiką numatyta bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Apeliantas skundu ginčija tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, todėl skundą nagrinėjantis teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. prasme, skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

BK 54 str. 2 d. numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kolegija sutinka su tuo, kad apelianto pagrobto turto vertė šiuo atveju tikrai nėra didelė, pats pagrobtas turtas taip pat nėra itin vertingas. Tačiau, ši veika vis tik yra apysunkis nusikaltimas, ir jo pavojingumo laipsnį lemia ne pagrobto turto vertė, o jo padarymo būdas (veiką kvalifikuojanti aplinkybė) – tai, kad nusikaltimas buvo padarytas įsibraunant į patalpą. Pažymėtina, kad esant kvalifikuojančiai aplinkybei, numatytai BK 178 str. 2 d., pagrobto svetimo turto vertė veikos kvalifikavimui esminės įtakos taip pat neturi.

Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas 2 metų laisvės atėmimo bausmę nuteistajam pirmos instancijos teismas įvertino ne tik šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį (nusikaltimas baigtas, tyčinis, savanaudiškas), tačiau ir kitas reikšmingas aplinkybes. O būtent, tai, kad buvo nustatytos tiek apelianto atsakomybę lengvinanti, tiek sunkinanti aplinkybės, kad jis anksčiau ne kartą teistas už iš esmės analogiškas veikas nuosavybei ir savo nusikalstamo elgesio visiškai nesistengia pakeisti, nes naują nusikaltimą padarė nepraėjus nei mėnesiui po to, kai buvo paleistas atlikęs bausmę. Nors apeliantas savo skunde išreiškė ketinimus įsidarbinti ir atlyginti iš jo priteistą civilinį ieškinį, tačiau, ką visiškai pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, paleistas iš pataisos namų jis taip niekur ir neįsidarbino bei nesiekė gauti kokių nors realių legalių pajamų pragyvenimui, o vėl ėmė daryti nusikaltimus. Taigi, tokie jo ketinimai laikytini tiesiog deklaratyviais teiginiais, kurių nepatvirtina jokie realūs nuteistojo veiksmai. Kolegija pažymi ir tai, kad šiuo atveju apylinkės teismas skyrė apeliantui laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei jos vidurkis, pagrįstai taikė BK 64¹ str. nuostatas ir bausmę sumažino 1/3 dalimi.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad tarp bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., yra ir tokie kaip nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Apeliantas teistas daugybę kartų, iš esmės tik paleistas iš laisvės atėmimo vietos jis vėl daro naujus nusikaltimus, kas reiškia, kad galimybės sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų ar kitaip jį paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nebenusikalstų, yra minimalios, jis jokių išvadų nedaro, todėl tik realia laisvės atėmimo bausme galima sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje. Tokiu būdu kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas esmines, reikšmingas teisingam bausmės skyrimui faktines bylos aplinkybės, jas tinkamai įvertino, teisingai taikė BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra iš esmės teisinga, atitinka ir nuteistojo asmenybę bei šiuo atveju nelaikytina aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Apelianto argumentai dėl sudėtingų kalinimo sąlygų, galimai neigiamos jų įtakos jo sveikatai yra suprantami, tačiau tai ne šio apeliacinio proceso dalykas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.