- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-09
- Bylos Nr.
- 1A-1-300-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Virginija Žindulienė
- Nukentėjusysis
- S., S. G.
- Nuteistasis
- I.
- Advokatai
- Kristina Pugačienė, Rita Roščenkovienė
- Kategorijos
- 1.2.28.4Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo, panaudojus fizinę prievartą) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 70 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, skirta I. K. baudžiamojo poveikio priemonė – per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo, panaudojus fizinę prievartą) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 70 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, skirta E. P. baudžiamojo poveikio priemonė – per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį atleistas S. S. ir jo atžvilgiu byla nutraukta, tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.
Priteista iš I. K., E. P. ir S. S. nukentėjusiajam S. G. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų), t. y. po 333,33 Lt (tris šimtus trisdešimt tris litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteista iš I. K., E. P. ir S. S. solidariai 8 291,10 Lt (aštuoni tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt vienas litas 10 ct) žalos Valstybinės ligonių kasos prie SAM naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. K. ir E. P. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės S. S., 2006-09-03, apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini) k., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė S. S. tariamą teisę – siekė sugrąžinti S. S. priklausantį benzinpjūklį, savavaldžiavo panaudodami nukentėjusiojo S. G. atžvilgiu fizinę prievartą ir tuo padarė didelės žalos nukentėjusiojo S. G. asmens teisėms ir teisėtiems interesams, nes S. S. S. G. pareikalavus grąžinti jam priklausantį benzinpjūklį, S. G. ištempę iš A. T. priklausančio automobilio „Audi 80“, bendrai sudavė ne mažiau kaip po 1 smūgį rankomis S. G. į veidą, I. K. spyrė koja ne mažiau kaip 1 kartą S. G. į galvą, tuo padarė nukentėjusiajam S. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, didelę žalą S. G. teisėms ir teisėtiems interesams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis S. G. prašo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti I. K. ir E. P. kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje. Taip pat prašo priteisti iš I. K. 13 100 Lt neturtinės žalos, o iš E. P. 14 000 Lt neturtinės žalos ir 500 Lt turtinės žalos.
Skunde nurodo, kad 2006-12-04 TMI Šiaulių skyriaus išvadoje Nr. G 1949/06(04) nustatyta, kad S. G. padaryti šie sužalojimai: galvos smegenų sumušimas, dešinio skruostikaulio lūžis – nustatytas kompiuterinėje tomogramoje, muštinė žaizda kairiame antakyje, galvos ir veido sumušimas, padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl galvos smegenų sumušimo su ryškia neurologine simptomatika. 2007-06-13 TMI Šiaulių skyriaus išvadoje Nr. PG 67-1949/07(04) nustatyta, kad S. G. visi sužalojimai lokalizuoti veide ir galvoje, ir sužalojimų visuma sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą; sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė suduotų smūgių į veidą ir galvą visuma, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 2 smūginių kontaktų kietais daiktais į veidą poveikiu. Mykolo Romerio universiteto TMI Vilniaus skyriaus 2009-11-10 ekspertizės akte Nr. EKG 6(120/09(01)) nustatyta, kad S. G. nustatyti šie kūno sužalojimai: poodinės-poaponeurotinės kraujosruvos dešinėje smilkininėje-momeninėje srityje, kaktos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimai veide, muštinė žaizda kairio antakio srityje, dešinio skruostikaulio kaktinės ataugos lūžis, galvos smegenų sukrėtimas. (duomenys neskelbtini) apskrities ligoninėje nustatytas galvos smegenų sumušimas kaip sužalojimas nevertinamas. Poodinės-poaponeurotinės kraujosruvos dešinėje smilkininėje-momeninėje srityje, muštinė žaizda kairio antakio srityje galėjo atsirasti tiek suduodant smūgį, tiek šia sritimi atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Kaktos sumušimo, pasireiškusio minkštųjų audinių patinimu ir dešinio skruostikaulio kaktinės ataugos lūžio padarymas yra būdingas smūgiui. Galvos smegenų sukrėtimas galėjo atsirasti tiek bet kokio trauminio poveikio, tiek dėl jų visumos. S. G. padaryti sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat nurodo, jog ekspertas R. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o sunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas tada, kai padarytas galvos smegenų sumušimas su ryškiais neurologiniais židiniais simptomais, patvirtintais specialiais tyrimais, ir galvos sumušimas turi būti patvirtintas kompiuterine tomograma arba branduolinio magnetinio rezonanso tyrimo būdu. Kartu jis nurodė, kad padarytos galvos kompiuterinės tomografijos vaizdas nekokybiškas dėl dinaminių artefaktų, t. y. galvos nuotrauka yra nelabai aiški, įvertinus tomogramas, galima pasakyti, jog galvos sužalojimas neturi smegenų sumušimo vizualizacijos, todėl toks sumušimas nepriskiriamas prie sunkių sveikatos sužalojimų. Taip pat nėra neurologinės simtomatikos, neurologinis vaizdas yra užslopintas dėl pajungtos dirbtinės plaučių ventiliacijos, negalima įvertinti, ar koma buvo sukelta dirbtinai, ar ne, nors atskirais atvejais komos trukmė galėtų lemti sužalojimo mastą, jeigu ji būtų susieta su trauma. Taigi, apeliantas teigia, jog esant tokiom prieštaringoms išvadoms teismas privalėjo skirti komisijinę ekspertizę, bet to nepadarė, nors jis teismo posėdžio metu 2010-06-11 ir 2010-09-21 buvo pateikęs teismui prašymą skirti komisijinę ekspertizę, buvo pateikęs klausimus bei prašė į ekspertų komisiją skirti gydytoją neurologą, tačiau šie jo prašymai buvo atmesti. Mano, kad tinkamai nebuvo įvertinta jo būklė po traumos, pasekmės, kurios buvo ir yra dabar, bei kiti surinkti rašytiniai įrodymai. Nurodo, kad teismas išreikalavo jo ligos istoriją, bet net nepagarsino jos teismo posėdžio metu, paaiškinęs, kad joje padaryti neaiškūs įrašai. Taigi, pasak apelianto, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl darydamas tokias išvadas teismas buvo vienpusiškai šališkas ir neobjektyvus. Taip pat nurodo, jog teismas iš kaltinimo pašalino tą aplinkybę, jog nusikalstamą veiką kaltinamieji I. K. ir S. S. padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kadangi byloje nėra surinkta tai patvirtinančių duomenų. Apelianto nuomone, tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o teismas padarė vienašališką išvadą ir rėmėsi tik kaltinamiesiems naudingais įrodymais, kadangi, pasak nukentėjusiojo, jau vien kaltinamųjų elgesys įvykio metu tai paneigia – įžūliai, vandališkai elgėsi jo atžvilgiu, mušė, nežiūrėdami, kad tai gyvybei pavojingos vietos – galva ir veidas, apliejo vandeniu, paliko kraujo klane ir dingo iš įvykio vietos, jis buvo paliktas vandens baloje, kraujuotas. Be to, mano ir tai, kad teismas neatsižvelgė ir į liudytojų L. G. ir I. D. duodamus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, net nedavė liudytojoms pasisakyti nutraukdamas jas teismo posėdžio metu. Teigia, jog nuosprendyje iškreipti I. D. duoti parodymai, neva kaltinamieji apliedami vandeniu norėjo jį atgaivinti. Taip pat nurodo, jog teismas neatkreipė tinkamo dėmesio ir į liudytojo A. T. parodymus, kad jis bandė nutraukti kaltinamųjų nusikalstamus veiksmus, bet vienas iš jų jam kumščiu sudavė vieną kartą į veido sritį, ir jis nugriuvo ant žemės, buvo netekęs sąmonės, pabudęs pamatė, kad G. guli be sąmonės, buvo šlapias, kruvinas. Tą patį patvirtino ir liudytojas T. J.. Jis taip pat nurodė, kad išsigandęs kaltinamųjų smurtinių veiksmų pabėgo už fermos, kadangi bijojo jų agresyvaus ir neprognozuojamo elgesio. Taigi teigia, kad teismas neišsiaiškino visų faktinių bylos aplinkybių ir tiesiogiai neištyrė visų bylos įrodymų, o rėmėsi tik kaltinamųjų parodymais, kurie nėra vieninteliai, ir vertino juos, negretindamas su kitais bylos įrodymais, skirdamas būtent kaltinamųjų parodymams išskirtinę reikšmę. Vien tai, nukentėjusiojo nuomone, turėjo reikšmės skiriant bausmę I. K., ir, nors jo vaidmuo buvo daug svarbesnis negu E. P., bausmė jam skirta švelnesnė. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad jo pareikštas ieškinys kaltinamiesiems buvo pradėtas atlyginti tik per paskutiniuosius teismo posėdžius, taip, pasak apelianto, kaltinamieji norėjo palengvinti savo padėtį ir siekė, kad teismas jiems skirtų kuo švelnesnes bausmes. Todėl apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino kaltinamųjų nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo. Nurodo, kad Šiaulių rajono apylinkės teismui jis pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš I. K. 15 000 litų neturtinės žalos, o iš E. P. 15 000 litų neturtinės žalos ir 500 litų turtinės žalos. Iš minėtos sumos I. K. atlygino jam tik 2400 litų, E. P. – 1000 litų. Nukentėjusysis pažymi, jog žalą kaltinamieji ėmėsi atlyginti tik per paskutinius teismo posėdžius, taip norėdami tik sušvelninti jiems skirtinas bausmės, tai, jo nuomone, parodo jų nenuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat nurodo, jog vieno iš teismo posėdžių metu E. P. sutiko atlyginti jam 8 tūkstančius litų, bet teismas visiškai į tai neatsižvelgė, taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad S. S. sumokėti 10 000 litų yra jo asmeniškai pripažinta jam padaryta žala. Mano, jog teismas jo civilinį ieškinį dėl dalies 17 100 litų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė nepagrįstai, nuosprendyje nurodydamas, kad duomenų, jog po sužalojimo liko žymios pasekmės S. G. sveikatai, jog jis nuolat gydomas ligoninių stacionaruose, byloje nėra, jam nėra nustatytas neįgalumas, nedarbingumas. Taigi nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į byloje buvusius medicininius dokumentus, į jo duotus parodymus, į jo artimųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu duotus parodymus. Mano, kad teismas atmesdamas jo civilinį ieškinį pažeidė įstatymo reikalavimus, atsižvelgė tik į kaltinamųjų turtinę padėtį ir nepakankamai įvertino paties nusikaltimo bei jo patirtų pasekmių, išgyvenimų, nepatogumų ir kitų įstatymo numatytų dalykų. Be to, pasak apelianto, pagal CPK 6.282 straipsnio 3 dalį, teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį tik tuo atveju, jei žala nėra padaryta tyčia, o šiuo atveju teismas nustatė ir konstatavo nuosprendyje, kad padaryta tyčinė nusikalstama veika, bet atmesdamas ieškinį pažeidė įstatymo reikalavimus. Taigi, pasak nukentėjusiojo, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį tinkamai neįvertino kaltinamųjų amžiaus, šeimyninės padėties, darbo turėjimo, socialine nusikalstama veika pažeistų vertybių reikšmingumo, smurtinių veiksmų padarinių jo sveikatai ir nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso metu nukentėjusysis pakeitė savo apeliacinio skundo reikalavimą ir atsisakė skundo dalies dėl I. K. ir E. P. veikos perkvalifikavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam S. G. padarytos turtinės ir neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Pastebėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusysis S. G. dėl nuteistųjų I. K., E. P. ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. S. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į kaltininkų turtinę padėtį, į tai, kad žalą nukentėjusiajam pastarieji padarė tyčiniais nusikalstamais veiksmais, atsižvelgė į kaltininkų turtinę padėtį, kad jie dirba, jų darbo užmokestis minimalus, nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto neturi, I. K. išlaiko mažametį sūnų, į tai, jog nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris nepadarė tolesnių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš kaltininkų neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė tiek į jų asmenybes ir jų turtines padėtis, tiek ir nusikaltimu padarytos žalos (šiuo atveju, nesunkaus sveikatos sutrikdymo) pobūdį ir dydį. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas šias aplinkybes ir pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, konstatuodamas, kad kaltinamieji bendrai iki nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajam žalą atlygino visiškai, sumokėdami pastarajam 13 400 Lt.
Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad priteistas žalos atlyginimas (kurį sudaro bendrai I. K., E. P. ir S. S. iki pirmosios instancijos teismo sprendimo sumokėti 13 400 Lt) nėra per mažas ir neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sąžiningumo kriterijus. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės ir turtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam nustatyto atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydžio nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinę žalą galima įvertinti tik sąlygiškai, todėl tokio atlyginimo paskirtis tik kompensacinė ir čia negali būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas. O tai, kad kaltininkų asmenybių ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Tuo labiau, kad apeliacinės instancijos teisme atliktu ekspertizės aktu Nr. EKG 59(192)/12 (01), nustatyta, kad šiuo metu S. G. nustatyta sveikatos būklė nekeičia jam 2006-09-03 nustatyto sveikatos sutrikdymo masto bei tai, kad jam nėra nustatyta jokių sveikatos komplikacijų, kurios būtų susijusios su 2006-09-03 jam padarytais kūno sužalojimais (3 t., 297–307 b. l.).
Taigi, nenustačius naujų aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimą nukentėjusiajam reikėtų vertinti kitaip, nėra ir objektyvaus pagrindo didinti apeliantui priteisto žalos atlyginimo.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino tą aplinkybę, jog nusikalstamą veiką I. K. ir S. S. padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas nukentėjusiojo dėmesys, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir visiškai pagrįstai nurodė, kad byloje nėra surinkta duomenų, jog nusikalstamą veiką I. K. ir S. S. padarė, būdami apsvaigę nuo alkoholio. Priešingai deklaratyviems apelianto tvirtinimams, tokią apylinkės teismo išvadą patvirtina ne tik kaltininkų parodymai, tačiau ir kitų teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymai, kai jie nenurodė, kad I. K. ir S. S. būtų buvę apsvaigę nuo alkoholio.
Taip pat nesutiktina su nukentėjusiojo teiginiu, kad teismas nepagrįstai pripažino kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo. Baudžiamajame įstatyme (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte) nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko atsakomybę, yra esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas savo valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad kaltininkai savo kaltę pripažino, nurodė veikos padarymo aplinkybes, bendrininkus, iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą bei Valstybinei ligonių kasai dėl S. G. gydymo patirtą žalą. Taigi kaltininkai ne tik pripažino, bet ir gailėjosi padarę nusikalstamą veiką. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė advokatė R. Roščenkovienė pateikė pinigų priėmimo kvitus. Teismui buvo pateikti 2011 m. kovo 7 d., 2011 m. kovo 17 d. ir 2013 m. balandžio 17 d. pinigų priėmimo kvitai Nr. LAT 577527, 577531, 702446 (1 t., 271 b. l.), patvirtinantys iš viso 1500 Lt sumokėjimą advokatui už atstovavimą apeliacinio proceso metu. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009). Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nuteistieji apeliacine tvarka neskundė teismo sprendimo ir procesas vyko pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, bei vertinant tai, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei tuo, kad bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, yra ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kolegija daro išvadą, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas, priimdamas 2010 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nukentėjusiojo S. G. apeliacinį skundą atmesti.