Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. C. ir atsakovo D. C. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo ir 2006 m. gruodžio 18 d.papildomo sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. C. ieškinį ir atsakovo D. C. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovė K. C. Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovui D. C. ir prašė nutraukti šalių santuoką, įregistruotą 1997-05-10 Kauno miesto CMB, įrašo Nr.638, po santuokos nutraukimo palikti ikisantuokines pavardes – atsakovui C. , ieškovei – K. ;

Nustatyti sūnaus Ž. C. gyvenamąją vietą su ieškove;

Priteisti iš atsakovo sūnaus Ž. C. išlaikymui nuo 2006-04-01 iki vaiko pilnametystės po 400 Lt kas mėnesį;

Ieškovei pripažinti asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaunas;

Atsakovui pripažinti asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaunas.

Priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, grąžinti jai 492 litus žyminio mokesčio, sumokėto jos daugiau nei numato įstatymas.

Nustatyti sūnaus Ž. C. gyvenamąją vietą su atsakovu;

Priteisti iš ieškovės sūnaus Ž. C. išlaikymui nuo 2006-06-01 iki vaiko pilnametystės po 350 Lt kas mėnesį;

Pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaunas;

Pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaunas;

Priteisti iš ieškovės atsakovui 80 000 Lt piniginę kompensaciją.

Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad sutuoktiniai nebegyvena kartu, neveda bendro ūkio beveik metus laiko, negyvena santuokinio gyvenimo, abu pripažįsta santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl santuoką nutraukė pripažįstant, kad ji iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo paliko šalių pasirinktas ikisantuokines pavardes. Taip pat teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, išklausęs vaiko Ž. C. nuomonę, nustatė, kad tėvas tinkamai tenkina vaiko poreikius ir užtikriną jo ugdymą, lavinimą. t.y. tinkamai vykdo tėvo pareigas sūnui. Tuo tarpu ieškovė, vaikui gyvenant pas ją, laiku neteikė jam būtinos medicininės pagalbos, nepakankamai domėjosi jo mokymusi, papildomu lavinimu ir ugdymu, vaikas faktiškai gyveno ir buvo jos promočiutės priežiūroje, todėl teismas sprendė, kad vaiko tėvas D. C. geriau užtikrins vaiko priežiūrą, auklėjimą, lavinimą ir jo materialinį aprūpinimą, dėl ko vaiko gyvenamąją vietą nustatė kartu su tėvu. Teismas nustatė, kad šalių pajamos mėnesiui yra panašios, kad sūnus turi specialių poreikių: jam nustatytas įgimtas susirgimas, dėl ko reikalingas specialus maitinimas, vaistai, priežiūra, berniukui reikalingi akiniai regėjimo korekcijai. Kadangi vaikas turi specialių poreikių, jo išlaikymas reikalauja daugiau lėšų, dėl ko teismas konstatavo, kad prašoma priteisti iš ieškovės 350 Lt suma devynerių metų vaiko išlaikymui nebūtų per didelė. Todėl, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, iš ieškovės sūnaus išlaikymui priteisė periodines išmokas po 350 litų kas mėnesį nuo 2006-06-01 iki sūnaus pilnametystės. Taip pat teismas nustatė, kad gyvendami santuokoje 2005-10-04 šalys įgijo butą (duomenys neskelbtini) , Kaunas. Turtas buvo pirktas už jį sumokant 98000 Lt ir įregistruotas D. C. vardu. Kadangi ginčo turtas įgytas 2005-10-04, todėl teismas nustatė, kad turėtų būti dalijamas vadovaujantis įsigaliojusiu 2001-07-01 CK. Teismas, įvertinęs šalių argumentus, padarė išvadą, kad sutuoktiniai butą (duomenys neskelbtini) , Kaunas įgijo bendrojon jungtinėn nuosavybėn, ir jis turi būti dalintinas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nes atsakovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kad ieškovė davė jam sutikimą įgyti butą už atsakovui dovanotus pinigus jo asmeninėn nuosavybėn, vidutinę buto rinkos vertę pagal registrų centro dokumentus nurodant 98112 Lt. Teismas taip pat grąžino ieškovei 492 Lt žyminio mokesčio, sumokėto daugiau, nei numato įstatymas.

Atsakovas D. C. kreipėsi su prašymu priimti papildomą sprendimą, kadangi teismo sprendimu, priimtu 2006-11-21, nebuvo išspręstas jo reikalavimas priteisti jo naudai iš K. C. 80000 Lt piniginę kompensaciją.

Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino situaciją ir be pagrindo nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, nes tai prieštarauja vaiko interesams - jis prisirišęs prie ieškovės, prie įprastos nuo gimimo aplinkos, mokykla, gydymo įstaiga, sekanti jo sveikatą, yra šalia namų, jam nebuvo trukdžių bendrauti su tėvu ir jis nebuvo nuteikinėjamas prieš tėvą, todėl jis turėjo savo nuomonę, nebuvo verčiamas paklusti kitų valiai. Ieškovė nurodė, kad ji jokių kliūčių bendrauti vaikui su tėvu nedarė ir jie bendravo, o po vieno iš jų pabuvimo kartu, vaikas ieškovei nebuvo grąžintas. Ieškovės teigimu, teismas neteisingai nustatė, jog ieškovė netinkamai prižiūrėjo sūnų ir tokios teismo išvados ir sprendimas pagrįsti ne įrodymais, ne objektyviu situacijos vertinimu. Skunde nurodoma, kad atsakovas, manipuliuodamas vaiku, siekė ieškovės atsisakymo dalintis santuokoje iš santuokinių lėšų įgytą butą, kadangi dar 2006-04-19 ieškinyje, atsakovas laikė, kad berniukas yra nedidelio amžiaus, prisirišęs prie mamos, todėl jo gyvenamoji vieta nustatytina su motina. Nuomonę pakeitė tik sužinojęs, kad ieškovė užvedusi bylą ir prašo dalinti santuokinį turtą. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad sūnus išreiškė savo norą gyventi pas tėvą, kadangi parengiamojo teismo posėdžio metu VTAT atstovė pripažino, kad vaikas neturi savo nuomonės, jo valia aiškiai paveikta tėvo. Ir tokia teismo apklausa buvo tendencinga, kadangi teismas prieš apklausiant vaiką, ieškovės nepaklausė, kokius pageidauju vaikui užduoti klausimus. Taip pat, ieškovės nuomone, teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą, kadangi ieškovė už teismo patenkintus ieškinio reikalavimus yra sumokėjusi 1570 Lt žyminio mokesčio, todėl remiantis CPK 93 str. ši suma turi būti priteista iš atsakovo. Taip pat remiantis CPK 83 str. 1 d. 2 p., teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės 126 Lt valstybei.

Apeliaciniais skundais atsakovas D. C. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti pilnai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės atstovė ieškovės apeliacinį skundą prašė tenkinti, o atsakovo skundą atmesti. Atsakovas D. C. ir jo atstovė prašė tenkinti jo skundus, o ieškovės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini.

Dėl ieškovės K. C. apeliacinio skundo

Ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręsti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko išlaikymo priteisimo klausimai bei paskirstytos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas šalių nepilnamečio sūnaus Ž. , gimusio 1997-11-05, gyvenamosios su vienu iš tėvų nustatymo klausimą, netinkamai įvertino esamą situaciją ir, nuspręsdamas nustatyti jo gyvenamąją vietą su tėvu, priėmė sprendimą, pažeidžiantį vaiko interesus. Apeliantės teigimu, sūnus yra labiau prie jos prisirišęs, o jai su vaiku yra trukdoma bendrauti. Kolegija su šiais apeliantės teiginiais nesutinka, kadangi jie nėra pagrįsti įrodymais, o priešingai, prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms ir byloje surinktai medžiagai (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina tai, kad teismų praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu yra nusistovėjusi ir gana aiškia suformuota, ši praktika orientuoja teismus nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005 ir kt.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Aplinkos keitimas vaikui padaro tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Mihailova v. Bulgarija). Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs pastovus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinė ir Lietuvos teismų praktika orientuota į ilgesnį nei vienerių metų gyvenimą vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Nagrinėjamoje byloje teismas ištyrė faktines aplinkybes, abiejų tėvų santykius, materialinę padėtį, gebėjimą vykdyti tėvų pareigas. Pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks vaiko interesus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nuo 2006 m. gegužės mėnesio šalių sūnus gyvena kartu su tėvu, dėl šios faktinės aplinkybės tarp šalių ginčo nėra. Teismas konstatavo, kad vaikas turi sveikatos problemų, kurios, jam apsigyvenus pas tėvą ir pastarajam tam skiriant pakankamai dėmesio, pakrypo teigiama linkme (t.1, b.l. 140, 141), taip pat pagerėjo ir vaiko mokymasis (t.1, b.l.142). Pirmosios instancijos teismas išklausė šalių sūnų teismo posėdyje, pastarasis išreiškė aiškų norą gyventi kartu su tėvu, savo nuomonę pagrindė ir motyvavo (t. 1, b.l.175-176). Byloje nėra duomenų, kad vaikas būtų nepakankamai brandus ir negalėtų suformuoti savo nuomonės. Teismas neturėjo pagrindo manyti, kad šis vaiko noras prieštarauja jo interesams, todėl į šį norą pagrįstai atsižvelgė (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai vaiko nuomonę įvertino ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kurios atstovas davė išvadą byloje, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu D. C. vaiko interesams neprieštarautų (t.1, b.l.178). Kolegija priešingų aplinkybių byloje nenustatė, todėl teismo sprendimas šioje dalyje nekeistinas. Nustatęs sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės išlaikymą sūnui, kurio dydžio apeliantė neginčija, todėl ši teismo sprendimo dalis taip pat nekeistina.

Kolegija taip pat nesutinka su skundo motyvais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi šį klausimą teismas išsprendė teisingai pagal tai, kokie reikalavimai buvo patenkinti. Tiek ieškovė, tiek atsakovas reiškė reikalavimus dėl santuokos nutraukimo, abu juos apmokėjo žyminiu mokesčiu. Šie abiejų šalių reikalavimai buvo patenkinti, todėl teismui nebuvo pagrindo vienai iš kitos priteisinėti to paties dydžio žyminį mokestį. Teismas taip pat pagrįstai priteisė valstybei iš ieškovės žyminį mokestį išlaikymo priteisimo dalyje, kadangi šis išlaikymas buvo priteistas pagal priešieškinio reikalavimą iš ieškovės, kurią nuo šio mokesčio atleisti CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tokiu atveju nėra pagrindo.

Dėl atsakovo D. C. apeliacinių skundų

Atsakovo apeliacinio apskundimo ribas iš esmės sudaro piniginės kompensacijos už jo panaudotas asmenines lėšas įsigyjant santuokinį turtą priteisimo klausimas ir su tuo susijęs bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių. Byloje yra susidariusi situacija, kad priimant teismo sprendimą nebuvo išspręstas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo (t.1, b.l.55, priešieškinio reikalavimų 5 punktas). Šį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė CPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka priimdamas papildomą sprendimą, kuriuo atsakovo reikalavimą atmetė, dėl ko byloje yra paduoti du apeliaciniai skundai. Papildomas sprendimas yra sudedamoji teismo sprendimo dalis, todėl jo pakeitimo klausimas spręstinas vientisu dokumentu – apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Nustatyta, kad atsakovas D. C. , pareikšdamas byloje priešieškinį, prašė padalinti tarp jo ir ieškovės butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, paskiriant abiem po ½ dalį ir priteisti iš ieškovės 80 000 litų piniginę kompensaciją už jo panaudotas asmenines lėšas šio buto įsigijimui. Pastebėtina, tai, kad atsakovas, nurodydamas, jog ginčo butas buvo įsigytas išimtinai už jo asmenines lėšas – tėvo V. C. dovanotus pinigus, neprašė šio buto pripažinti jo asmeniniu turtu, o prašė priteisti iš ieškovės piniginę kompensaciją CK 3.98 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu. Nutraukiant santuoką, dalijamas turtas, sutuoktiniams priklausantis bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.118 straipsnio 1 dalis), todėl pirmiausia nustatoma, koks sutuoktinių turtas priklauso jiems šia nuosavybės forma. Šalims nesutariant dėl konkretaus turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ar teisių į jį apimties, šiuos klausimus, ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes, išsprendžia teismas. Tik konstatavęs pakankamą teisinį pagrindą ginčo turtą laikyti bendrąja jungtine nuosavybe, teismas gali jį dalyti. Nagrinėjamoje byloje ginčo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, yra bendroji jungtinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė tarp šalių nebuvo ir atsakovas, kaip jau minėta, neprašė šį nekilnojamąjį daiktą pripažinti jo asmeniniu turtu. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo analizavo aplinkybes, jog ieškovė nebuvo davusi sutikimo atsakovui įsigyti šį butą asmeninėn nuosavybėn, kadangi tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas, papildomame sprendime nurodydamas, jog šių motyvų pagrindu yra atmestas atsakovo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos už panaudotas asmenines lėšas priteisimo, netinkamai taikė CK 3.98 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Nustatyta, kad šalims gyvenant santuokoje atsakovas D. C. 2005-10-04 pirkimo – pardavimo sutartimi iš R. K. , A. L. ir P. L. bei A. K. įsigijo nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune (t.1, b.l.78-87). Iš byloje esančio atsakovo sąskaitos, esančios Parex banke, išrašo matyti, jog atsakovas pirkėjams sumokėjo bankiniais pervedimais pinigais, kuriuos į atsakovo sąskaitą pervedė jo tėvas V. C. (t.1, b.l.88, 91-94). Taip pat nustatyta, kad atsakovo tėvas šiuos pinigus padovanojo atsakovui būtent ginčo buto pirkimui, ką patvirtina Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarės Z. R. patvirtinta 2005-09-28 dovanojimo sutartis (t.1, b.l.107). Kad dovanojimo sutartis buvo realiai įvykdyta patvirtina jau minėtas banko sąskaitos išrašas. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, jog atsakovo tėvas buvo ką tik pardavęs didelės vertės turtą, todėl turėjo realias galimybes dovanoti dalį gautų lėšų sūnui (t.1, b.l. 110-118). Iš dovanojimo sutarties akivaizdu, kad pinigai buvo dovanoti asmeniškai atsakovui, kadangi sutartyje nėra nurodyta, jog pinigai perduodami bendrojon sutuoktinių nuosavybėn, todėl gautos lėšos laikytinos asmeninėmis atsakovo lėšomis (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiu būdu, kolegija laiko įrodytu ir nustatytu faktą, kad butas (duomenys neskelbtini) , Kaune buvo įsigytas išimtinai už asmenines atsakovo lėšas. Civilinio kodekso trečiosios knygos normos, nustatančios sutuoktinių turto teisinį režimą, skiria sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę ir asmeninę nuosavybę, priklausomai nuo turto įgijimo momento ir į turtą įdėtų lėšų.Atsakovas neginčija, jog buto įsigijimo metu nebuvo aiškiai išreikšto ieškovės sutikimo, kad turtas bus įgyjamas atsakovo asmeninėn nuosavybėn, todėl teismas pagrįstai šį turtą pripažino bendrąja jungtine šalių nuosavybe. Tačiau teismas neturėjo pagrindo atmesti atsakovo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo, kadangi šis reikalavimas pagrįstas įstatymo nuostatomis. Tas sutuoktinis, kuris būdamas santuokoje, panaudojo asmenines lėšas įgyti turtui, turi teisę į didesnę to turto dalį ir įgyja teisę į panaudotų asmeninių lėšų kompensavimą (CK 3.98 str., 3.123 str. 1 d.). Kadangi ieškovei yra priteista ½ dalis ginčo buto natūra, ji privalo kompensuoti atsakovui jo panaudotas asmenines lėšas, šiuo atveju sudarančias ½ dalį buto vertės. CK 3.119 straipsnis nustato, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindus, 6 punktą bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia teismo sprendimu padalijus bendrą turtą. Sistemiškai taikant minėtas teisės normas, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimą, privalo vadovautis teismo sprendimo priėmimo dieną esančiomis dalijamo bendro turto rinkos kainomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta 2005-06-20 civilinėje byloje Nr.3K-3-347/2005). Todėl kolegija, spręsdama šalių turto padalijimo klausimą, vadovaujasi apelianto D. C. apeliacinės instancijos teismui pateikta pakartotine turto vertinimo ataskaita. Turto vertintojai – asmenys, turintys teisę nustatinėti konkretaus turto rinkos kainą konkrečiu momentu. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nekėlė klausimo dėl vertinimo ataskaitos tinkamumo, savo įrodymų, išskyrus registro duomenis, dėl buto įkainojimo byloje iš viso nėra pateikusi, todėl kolegija laiko nustatytu, jog ginčo buto rinkos kaina šalių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje sudaro 210 000 litų, todėl ieškovė privalo kompensuoti atsakovui pusę šios sumos. Toks kompensacijos dydžio nustatymo principas, vadovaujantis panaudotų lėšų proporcijos nustatymu, yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktikoje (2002 m. balandžio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje 3K-3-613/200 m.). Kolegija taip pat nelaiko, jog šiuo atveju bus išeinama už ieškinio ribų tuo požiūriu, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 80 000 Lt kompensaciją, o šiuo atveju jam pripažįstama teisė į 105 000 Lt kompensaciją, kadangi nagrinėdamas šeimos santykių bylą teismas yra aktyvus – jis vertina ne tik šalių pateiktus įrodymus, bet, siekdamas teisingai išspręsti bylą, turi teisę juos rinkti savo iniciatyva (CPK 376 straipsnio 1 dalis), gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis).

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismo priimtas papildomas sprendimas panaikinamas, o teismo sprendimas, laikant kad papildomas sprendimas buvo sudėtine jo dalimi, atitinkamai pakeičiamas, patenkinant atsakovo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tuo pagrindu naikintina sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio 470 litų priteisimo iš atsakovo valstybei. Patenkinus šį atsakovo reikalavimą žyminis mokestis valstybei priteistinas iš ieškovės. Atsakovui taip pat priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias jis turėjo apeliacinės instancijos teisme, susidedančios iš žyminio mokesčio bei išlaidų advokatės pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis). Atsakovui taip pat priteistinos jo turėtos išlaidos už turto vertinimo atlikimą, kadangi jos yra būtinos ir pagrįstos rašytiniais įrodymais (CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

Ieškovės K. C. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo D. C. apeliacinius skundus patenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. papildomą sprendimą panaikinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti, nurodant, jog atsakovo D. C. priešieškinys tenkinamas pilnai. Priteisti atsakovui D. C. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 105 000 (vieno šimto penkių tūkstančių) litų piniginę kompensaciją iš ieškovės K. C. , asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo valstybei priteista 470 litų žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės K. C. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) litų žyminio mokesčio, 600 (šešis šimtus) litų advokato atstovavimo išlaidų bei 500 (penkis šimtus) litų turto vertinimo išlaidų, viso 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) litų atsakovui D. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės K. C. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2710 (du tūkstančius septynis šimtus dešimt) litų žyminio mokesčio valstybei.