Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB-F "VITI" ieškinį atsakovui S. A. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu liudytoja G. D. nurodė, kad ji yra įmonės buhalterė. Teigė, kad atsakovas be direktoriaus parašo negalėjo pirkti jokių prekių, bet jis savavališkai jas pirko ir nešė sąskaitas sekretorei. Be atsakovo prekes dar pirkdavo jo tiesioginis viršininkas – S. P., bet jis jas pirkdavo itin retai. Kad atsakovas nesilaiko nustatytos prekių pirkimo tvarkos, buvo pastebėta nuo pat pradžių, bet jis įspėjimų neklausė. Apie susidariusią situaciją žinojo ir direktorius. Į buhalterinę apskaitą įtraukdavo nepasirašytas sąskaitas, nes jų nebuvo galima išmesti. Atsakovas žinojo, kad jo pirktos prekės nėra nurašytos. Atsakovas kelis metus tvarkos laikėsi, tik vėliau pradėjo elgtis savavališkai. Inventorizacija kiekvienais metais atliekama nebuvo.

Liudytojas A. A. įmonėje dirba šaltkalviu. Teigė, kad detales jam atveždavo atsakovas. Dėl detalių poreikio tardavosi atsakovas, jis, S. P.. Nepamena, kad mechanizmai neveiktų dėl nepristatytų detalių. Detales pristatydavo tik atsakovas, S. P. itin retai. Su atsakovu dirbo 12 metų, niekada nekilo jokių problemų.

Liudytojas A. T. įmonėje dirba elektriku apie 10 metų. Teigė, kad atsakovas pirko įvairias detales, kurias užsakydavo A. T.. Jis visada atveždavo reikiamas detales. Kartais tekdavo užsakyti prekes du kartus per dieną.

Liudytojas I. J. yra įmonės vairuotojas. Ar reikia detalės, jis spręsdavo kartu su S. P.. Sandėlyje prekių atsargų, detalių nebūdavo pakankamai.

Liudytojas S. P. yra technikos tarnybos vadovas. Atsakovas yra jo pavaldinys. Anksčiau buvo žodinis susitarimas, jog darbuotojai galėjo pirkti prekes iki 100 Lt be generalinio direktoriaus leidimo. Vėliau atsakovas pradėjo pirkti daugiau prekių, tai nepatiko direktoriui, todėl jis nepatvirtindavo sąskaitų – faktūrų. Atsakovas visų prekių pasisavinti negalėjo, bet kai kurios pirktos prekės buvo nereikalingos. Detalių užsakymus darydavo atsakovas. Įmonės tvarka perkant prekes buvo aiški ir žinoma, bet būdavo įvairių situacijų, kai užtekdavo žodinio direktoriaus leidimo ir tik vėliau buvo einama gauti jo parašo. Atsakovo pirkimų, prekių panaudojimo kontroliuoti nepavyko.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2004-08-09 ieškovas su atsakovu sudarė Darbo sutartį (el. b. l. 8-9, II tomas), kuri buvo nutraukta 2016-06-17 (el. b. l. 10, II tomas). Atsakovas su pareigybės nuostatais buvo supažindintas 2004-08-09 (el. b. l. 11-14, II tomas). 2004-08-09 šalys taip pat sudarė Darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį (el. b. l. 15-16, II tomas). 2009-11-30 ieškovo direktorius priėmė įsakymą dėl PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo tvarkos (el. b. l. 17, II tomas). Ieškovas į bylą pateikė daug atsakovo užpildytų Paraiškų medžiagoms, kurios nebuvo patvirtintos direktoriaus, dėl to byloje ginčo nėra. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros buvo apmokėtos. 2016-05-17 buvo sudaryta Perdavimo komisija (el. b. l. 547, II tomas), kuri atliko inventorizaciją ir nustatė prekių trūkumą atsakovo prižiūrėtame sandėlyje 8 608,07 EUR sumai.

Materialinė atsakomybė – turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje. Ši atsakomybė suprantama kaip pareiga atlyginti žalą, kuri padaroma vieno darbo santykio subjekto kitam neatlikus arba netinkamai atlikus darbo pareigas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 245 straipsnis). Darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas yra darbdavio prerogatyva, nes tokia sutartis gina darbdavio interesus. Sudarydamos sutartį abi sutarties pusės prisiima įsipareigojimus, dėl kurių nevykdymo atsiranda teisinės pasekmės.

DK 256 straipsnio 1 dalis numato, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Ji kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šios konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Nagrinėjamu atveju, šalys 2004-08-09 sudarė Darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir susitarė, kad atsakovas yra atsakingas už įmonės gamybos bazės transportą bei mechanizmus.

Pagrindas visiškos materialinės atsakomybės taikymui yra visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų pažeidimas, jų nesilaikymas, tačiau materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.

Ieškovas nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, jog jam padaryta 8 608,07 EUR dydžio žala. Kaip žinia, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kuri yra rungimosi principo, dominuojančio civiliniame procese, išraiška, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog ieškovas, prašydamas patraukti atsakovą materialinėn atsakomybėn, privalo įrodyti, jog šios bylos atveju egzistuoja aukščiau nurodytų sąlygų, būtinų materialinės atsakomybės atsiradimui, visetas.

Ieškovas žalos dydį grindė direktoriaus nepatvirtintomis paraiškomis medžiagoms bei inventorizacijos aktu. Teigė, kad atsakovas pirko medžiagas nesilaikydamas įmonėje nustatytos prekių pirkimo tvarkos, nenurodė, kur jos buvo panaudotos, vadinasi, šios medžiagos turėjo būti ieškovo sandėlyje. Po darbo sutarties su atsakovu nutraukimo buvo sudaryta komisija, kuri atliko sandėlio inventorizaciją ir nustatė, jog minėtų medžiagų sandėlyje nėra, trūkstamų medžiagų vertė – 8 608,07 EUR.

Teismas negali sutikti su ieškovo daroma išvada, jog nurodytos prekės turėjo būti ieškovo sandėlyje. Iš ieškovo, atsakovo bei liudytojų paaiškinimų matyti, jog tik maža dalis prekių buvo laikomos sandėlyje – dažniausiai jos būdavo panaudojamos mechanizmuose. Iš liudytojų paaiškinimų matyti, jog visi mechanizmai veikdavo, reikiamas detales ir kitas medžiagas įmonės darbuotojai iš atsakovo visada gaudavo. Ieškovas neneigia, jog dalis medžiagų buvo naudojama jo naudai. Taigi, negalima daryti išvados, kad ginčo prekės turėjo būti sandėlyje.

Be to, ieškovas pripažino, jog įmonėje inventorizacija nebuvo atliekama kas metus, kaip to reikalauja teisės aktai, ji buvo atlikta tik nutraukus darbo sutartį su atsakovu. Pažymėtina, kad į sandėlį galėjo patekti ne tik atsakovas, bet ir kiti įmonės darbuotojai, o inventorizacija buvo atlikta jau atsakovui nedirbant, todėl teismas vertina, jog atsakovas negali būti laikomas atsakingu už sandėlyje buvusias medžiagas. Teismas atkreipia ieškovo dėmesį, jog prekės, net jei buvo sandėlyje atsakovo darbo metu, galėjo būti prarastos jau atsakovui nedirbant, nes inventorizacija atlikta po atsakovo išėjimo iš darbo.

Ieškovas neteigė, jog atsakovas visas ginčo medžiagas pasisavino ar nepanaudojo jų įmonės naudai, neįrodinėjo, kurią nerastų sandėlyje prekių dalį atsakovas sugadino, pasisavino ar kitaip jas prarado. Pagrindinis ieškovo argumentas, kuriuo jis grindžia žalos padarymo faktą, yra įmonėje nustatytos prekių pirkimo tvarkos nesilaikymas. Vis dėlto, vien nustatytos tvarkos nesilaikymas savaime žalos nesukelia ir neįrodo jos dydžio.

Iš šalių paaiškinimų matyti, jog ieškovo vadovas bei buhalteriai žinojo apie prekių pirkimo tvarkos pažeidimus nuo pat pradžių, t. y. visus trejus metus. Teismo neįtikina argumentas, jog atsakovas neklausė, piktybiškai pažeidinėjo įmonės tvarką visus trejus metus, nes jam nebuvo taikytos drausminės nuobaudos, nesiimta jokių kitų priemonių šiems pažeidimams pašalinti. Be to, atsakovo pateiktos sąskaitos buvo apmokamos, kas leidžia daryti išvadą, jog tokia prekių pirkimo tvarka ieškovui buvo priimtina.

Byloje iš esmės nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti žalos dydį ir jos padarymo faktą, ieškovas jokių įstatymo leistinų įrodymų, kad atsakovas pasisavino ar sugadino, prarado turtą, teismui nepateikė. Ieškovas iš viso neįrodinėjo, jog atsakovas turtą pasisavino.

Apibendrinant teismas konstatuoja, kad šioje byloje ieškovas nepateikė įrodymų apie realiai patirtos žalos dydį, todėl neįrodė pirmosios sąlygos, reikalingos materialinei darbuotojų atsakomybei taikyti (DK 246 straipsnio 1 punktas, 257 straipsnio 3 dalis).

Ieškovas nurodė, kad pagrindas žalai atlyginti yra tai, kad žala padaryta atsakovui nevykdant ieškovo direktorius 2009-11-30 priimto įsakymo dėl PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo.

Pagal bendras sąlygas darbuotojas už padarytą įmonei žalą atsako tik tuomet, kai ji atsirado dėl jo neteisėto elgesio, kuriuo buvo pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat ir įmonės lokaliniai norminiai aktai (darbo tvarkos taisyklės, kolektyvinė sutartis, pareiginė instrukcija, saugos darbe instrukcija ir kt.). Darbuotojas šiuos neteisėtus veiksmus gali įvykdyti tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (nerūpestingumo, aplaidumo). Atskirais atvejais nuo darbuotojo kaltės formos priklauso ir atlygintinos žalos dydis. Darbo įstatymai įpareigoja darbdavį įrodyti darbuotojo padarytą tikrąją žalą, jo neteisėtą ir kaltą elgesį dėl tos žalos atsiradimo bei priežastinį ryšį tarp tos veikos ir žalos atsiradimo. Jei žala padaroma turtui, kai tarp darbo sutarties šalių yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojo kaltė yra preziumuojama. Tokiu atveju darbuotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti darbdaviui atsiradusią turtinę žalą, jei jis įrodo, kad ši žala atsirado ne dėl jo kaltės. Savo ruožtu darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas, kurios jam užtikrintų galimybę išsaugoti patikėtą įmonės turtą. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kai žala atsirado dėl to, kad nebuvo sudarytos būtinos sąlygos patikėtų vertybių išsaugojimui, teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir darbuotojo kaltės laipsnį, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį.

Viena iš būtinų materialinės atsakomybės sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas; jo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Pažymėtina, kad nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis. DK 257 straipsnio 2 dalis numato, jog tuo atveju, kai žala padaroma tyčia, turi būti atlyginama visa žala.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad paraiškos medžiagoms nėra pasirašytos direktoriaus, taigi, tvarka iš tiesų galimai pažeista. Vis dėlto, atsakovas teigė, kad dėl to įmonė niekada jam nereiškė priekaištų, atsakovui nebuvo taikyta drausminių nuobaudų dėl minėtos tvarkos nesilaikymo. Atsakovas prekes nesilaikydamas nustatytos tvarkos pirko apie trejus metus, kaip minėta aukščiau, įmonės administracija apie tai žinojo, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Teismas pažymi, kad įmonėje nustatytos tvarkos nesilaikymas yra pagrindas taikyti drausminę nuobaudą, tačiau tai savaime nesukelia ir neįrodo žalos padarymo fakto ir dydžio.

Kaip nurodyta aukščiau, ieškovas nebaudė atsakovo drausmine nuobauda, nesiėmė kitų veiksmų, todėl tikėtina, kad panaši praktika perkant prekes ieškovui buvo gana įprasta, juolab, kad pats ieškovas, sužinojęs apie tvarkos pažeidimą, nereagavo ir tik atsakovui išėjus iš darbo pradėjo reikšti pretenzijas.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais sprendžia, jog realios žalos dydis nėra įrodytas, todėl ieškinys atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė įrodymus, jog jis patyrė 50 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 50 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str.).

Atsakovo atstovė nurodė, jog valstybė, teikdama antrinę teisinę pagalbą, patyrė 144,75 EUR bylinėjimosi išlaidų, todėl valstybei iš ieškovo priteistina 144,75 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str.).

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 11,55 EUR ir yra didesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta minimali 3 EUR suma, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 11,55 EUR pašto išlaidų (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo AB-F "VITI", į. k. 221504240, 11,55 EUR (vienuolika eurų 55 euro ct) pašto išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovo AB-F "VITI", į. k. 221504240, 50 EUR (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo S. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo AB-F "VITI", į. k. 221504240, 144,75 EUR (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 75 euro ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.