Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015-12-21 nutarties panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2015-12-21 nutartimi tenkino prokuroro prašymą ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 145 str., leido padaryti kratą L. G., dirbančiai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiuose: žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ant jo esančiuose pastatuose adresu (duomenys neskelbtini) sav. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), siekiant surasti ir paimti V. M., gim. (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikomą aparatą, skirtą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus, nedenatūruotą ar techninį etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) bei kitus tyrimui reikšmingus daiktus ir dokumentus. Nutartyje nurodoma, kad kratą daryti tik gavus L. G., dirbančios (duomenys neskelbtini) pareigose, sutikimą.

Skundu pareiškėjas V. M. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2015-12-21 nutartį. Nurodo, kad šios nutarties pagrindu atliktos kratos metu nebuvo rasta jokių su tiriama galimai padaryta nusikalstama veika susijusių daiktų. Pirmosios instancijos teismas, sankcionuodamas kratą, nemotyvavo jos atlikimo pagrįstumo, nes nutartyje nurodytos tik realybės neatitinkančios prielaidos, kad jis galimai laiko aparatą alkoholiniams gėrimams gaminti, bei namų gamybos stipriuosius alkoholinius gėrimus, denatūruotą ir techninį etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) bei kitus tyrimui reikšmingus daiktus, dokumentus, tačiau nutartyje nenurodyta kokie konkrečiai ikiteisminio tyrimo duomenys tai patvirtina ir kuo remiantis pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pareiškėjo tvirtinimu, šiuo atveju, nebuvo nei faktinio nei procesinio pagrindo kratai daryti. Mano, kad apylinkės teismas leido daryti kratą vadovaudamasis vien subjektyvia prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nuomone, spėliojimais ar prielaidomis, nes pirminė, akivaizdžiai nepatikima ir subjektyvi informacija nebuvo tikrinama, o iš karto kreiptasi dėl kratos sankcionavimo pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju buvo pasirinkta neproporcinga taktika taikyti prievartos priemones, prieš tai nesikreipus nei į jį, nei į jo sutuoktinę dėl ieškomų daiktų, dokumentų pateikimo ar pasinaudota kitomis švelnesnėmis priemonėmis gauti minėtus objektus, dėl ko buvo pažeistas BPK įtvirtintas proporcingumo principas. Be to, jis neturi duomenų ar buvo gautas, kaip nutartyje nurodoma, nekilnojamojo turto objektų, kuriuose buvo atlikta krata, savininkės L. G. sutikimas.

V. M. nuomone, jo skunde nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad skundžiamos Utenos rajono apylinkės teismo 2015-12-21 nutarties pagrindu atlikta krata neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų suformuotos praktikos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nuostatų.

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą nutartį bei teismui pateiktą medžiagą, teismas konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015-12-21 nutartis yra pagrįsta ir jos naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Nustatyta, jog prokuroras, vadovaudamasis BPK 147 straipsniu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas priimti nutartį dėl kratos. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo teisėja, įvertinusi bylos duomenis, prokuroro prašymą dėl kratos atlikimo patenkino.

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė tiek ieškotinus objektus, tiek ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie leido pagrįstai manyti, jog jie gali būti nurodomose vietose. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad nutartyje nurodomi duomenys baudžiamojoje byloje yra. Byloje esančiais duomenimis, apie kratos atlikimą telefonu buvo informuota nekilnojamojo turto, kuriame ir buvo atliekama krata, savininkė L. G., kuri paaiškino, kad yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos, o nurodytame objekte būna retai, patvirtindama, kad dažniausiai (duomenys neskelbtini) sav., lankosi V. M. ir jos motina M. M..

Kratos protokolo turinys patvirtina, kad atliekant šį procesinį veiksmą dalyvavo pats V. M. (b.l. 31-33). Jokių prašymų ar pareiškimų kratos atlikimo metu jis nepateikė. Aplinkybė, kad kratos metu nebuvo surasti nutartyje nurodyti daiktai, savaime tokio procesinio veiksmo nedaro neteisėtu. Taigi, iš pateiktos bylos medžiagos matyti, jog krata buvo atlikta laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju buvo galima kreiptis tiesiogiai dėl ieškomų daiktų išreikalavimo ar pateikimo ar taikyti švelnesnę procesinę prievartos priemonę, t.y. poėmį. Aukštesnysis teismas pažymi, kad prokuroro statusas nulemia tai, jog jis procesinius sprendimus priima savo nuožiūra, vadovaudamasis įstatymais ir ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas negali nurodyti, kokį procesinį sprendimą byloje priimti ar veiksmą atlikti – būtent prokuroras priima sprendimus dėl tyrimo krypties bei apimties ir sprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti, siekiant išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 164 str. 1 d., 170 str. 5 d.), ikiteisminio tyrimo teisėjas savo iniciatyva jokių veiksmų neatlieka (BPK 173 str. 4 d.).

Skunde dėstoma pozicija dėl 2015-12-21 nutarties pagrindu atliktos kratos neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms, Europos Žmogaus teisių Teismo ir Lietuvos teismų suformuotos praktikos bei BPK nuostatoms yra nepagrįsta. Įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka paskirtos kratos atlikimas savaime dar nereiškia aukščiau minėtų principų pažeidimo. Tiriant nusikalstamas veikas galimas įstatymo numatytų procesinių prievartos priemonių taikymas, tačiau šios priemonės turi atitikti proporcingumo principą. Skundą nagrinėjantis teismas laiko, kad siekiant išaiškinti šią nusikalstamą veiką ir atliekant kratą žemės sklype bei ant jo esančiuose pastatuose adresu (duomenys neskelbtini) sav., procesinių prievartos priemonių proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad svarstydamas procesinės prievartos priemonės klausimą teismas nevertina byloje esančių įrodymų ir nesprendžia kaltės, o taip pat ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimo. Todėl skundą nagrinėjantis teismas nepasisako dėl skundą padavusio V. M. argumentų apie ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad naikinti Utenos rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. M. skundą atmesti ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.