Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A.D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

A.D. dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 253 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš A.D. priteista 1757,85 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo A.A. gydymą, 70000 Lt nukentėjusiajam A.A. neturtinės žalos atlyginimui, 700 Lt nukentėjusiajam A.A. turtinės žalos atlyginimui ir 400 Lt tam pačiam nukentėjusiajam atstovavimo išlaidų.

Kita dalis civilinio ieškinio dėl turtinės žalos priteisimo atmesta.

Aprašomoji dalis

n u statė:

A.D. nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 14 d., apie 7 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiuoju metu šovė ne mažiau 15 šūvių revolveriu „Alfa 620“ A.A. į galvą ir kitas kūno dalis, taip padarė jam šautinę žaizdą dešinės akies apatiniame voke, sukėlusią kraujo išsiliejimą į dešinės akies obuolį, akies tinklainės atšokimą ir apakimą dešine akimi, dvi šautines žaizdas kairiame smilkinyje su smilkinkaulio įspaustiniais lūžimais ir kraujo išlaja virš kietojo galvos smegenų dangalo, šautinę dešinės ausies išorinės landos žaizdą, šautines žaizdas kairės plaštakos antrame piršte, kairiame dilbyje, dešiniame žaste, juosmens dešinėje pusėje, dešinėje šlaunyje, dėl ko nukentėjusysis neteko dalies (daugiau kaip 30 procentų) bendro darbingumo, t.y. padarė A.A. pavojingą gyvybei sunkų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 14 d., apie 7 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė A.A. 700 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Samsung“.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad neteisėtai įgijo ir laikė šaudmenis, tai yra neturėdamas tam leidimo iš nenustatyto asmens nenustatytu laiku įgijo ir iki 2005 m. balandžio 5 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 7 fabrikinės gamybos 35-o kalibro šovinius, skirtus lygiavamzdžiams šaunamiesiems ginklams.

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį dalyje pakeisti perkvalifikuojant nuteistojo A.D. veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. ir paskiriant jam laisvės atėmimą trylikai metų, bei perkvalifikuojant A.D. veiką iš BK 178 str. 1 d. į BK 180 str. 3 d. ir paskiriant jam laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl A.D. išteisinimo pagal BK 253 str. 1 d., priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinti A.D. kaltu pagal BK 253 str. 1 d. bei paskirti jam laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d.d., 5 d. 1, 2 p.p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą trylikai metų. Taip pat prašo patenkinti nukentėjusiojo A.A. civilinį ieškinį dėl pagrobtų papuošalų ir iš nuteistojo A.D. priteisti 5700 Lt turtinės žalos atlyginimo. Prokurorė teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas, perkvalifikuodamas A.D. veiką iš BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. į BK 135 str. 1 d., iš BK 180 str. 3 d. į BK 178 str. 1 d. ir išteisindamas pagal BK 253 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskyrė neteisingą bausmę, o teismo padarytos išvados neatitinka visų bylos aplinkybių.

Teismas teisingai nustatė, kad nuteistojo A.D. ginklas - revolveris „Alfa 620“ yra mažo galingumo, kad pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamas D kategorijos ginklams, kad nuteistajam pasišalinant iš įvykio vietos A.A. buvo gyvas ir A.D. daugiau nebešaudė. Tačiau prokurorė nurodo, kad nustatinėjant nuteistojo tyčios turinį reikia atsižvelgti ir į tai, jog šiuo ginklu pastarasis į nukentėjusįjį šovė ne mažiau kaip 15 kartų, padarė jam 8 šautines žaizdas visame kūne, tarp jų 4 gyvybiškai svarbioje kūno vietoje – galvoje, bei pavojingas gyvybei. Taip pat teismas nepagrįstai neatsižvelgė į sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, į tai, kad nusikalstama veika nutrūko dėl to, jog nukentėjusysis A.A. aktyviais veiksmais pasipriešino - prasiveržė pro ginkluotą ir į jį šaudantį A.D. ir nuėjo prie buto durų, po ko tik tuomet nuteistasis A.D. nustojo šaudyti, iššoko pro langą ir pasišalino iš įvykio vietos. Taip pat į nuteistojo elgesį po nusikaltimo - dar tą pačią dieną jis paskambino nukentėjusiojo dukrai G.A. liepdamas pasiteirauti Šiaulių ligoninėje ar jos tėvas dar reanimacijoje, ar jau morge. Prokurorė teigia, jog šios visos nusikaltimo padarymo aplinkybės rodo, jog A.D. suprato, kad savo veika kėsinasi į A.A. gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir norėjo ją atimti, t.y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 str.

Prokurorė teigia, kad pasikėsinimas nužudyti A.A. turi būti kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika, padaryta iš savanaudiškų paskatų pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. Vienas iš motyvų, dėl ko A.D. veikos perkvalifikuotos kaip padarytos iš asmeninių paskatų ir tuo pačiu perkvalifikuotos iš BK 180 str. 3 d. į BK 178 str. 1 d., yra tai, kad teismas nerado pagrindo manyti, jog nuteistasis atvyko pas nukentėjusįjį turėdamas tikslą užvaldyti pastarojo turtą. Tačiau prokurorė nurodo, kad nukentėjusysis viso bylos tyrimo metu davė nuoseklius parodymus apie tai, jog nuteistasis A.D. į jį šaudė reikalaudamas pinigų ir brangenybių. Be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kada atsirado tokios paskatos - prieš A.D. atvykstant pas A.A., ar jau būnant jo bute, nes A.D. kaltu neprisipažino, o nukentėjusysis šios aplinkybės nurodyti negali. Todėl veika, padaryta siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims, turi būti kvalifikuojama kaip padaryta iš savanaudiškų paskatų ir veikos kvalifikavimui įtakos neturi tokių paskatų atsiradimo momentas - iki veikos pradžios ar jos atlikimo metu.

Prokurorės nuomone, teismo teiginiai, kad pas nuteistąjį A.D. nerasti nukentėjusiojo A.A. papuošalai, kad liudytojos G.A. ir J.K. įvykio dieną nukentėjusiojo nematė ir nežino, ar įvykio metu jis buvo su papuošalais, kad A.A. nuteistajam iš anksto buvo pasakęs, jog bute, kuriame įvyko konfliktas, nuolat negyvena, todėl A.D. ir negalėjo tikėtis, kad A.A. šiame bute laiko pinigus ir brangenybes, yra tik prielaidos. Nuteistasis A.D. buvo sulaikytas beveik po dviejų mėnesių po įvykio, todėl tai, kad pas jį nebuvo rasti pagrobti papuošalai, negali būti pagrindas atmesti nukentėjusiojo teiginį dėl jų pagrobimo. Nėra pagrindo netikėti A.A. parodymais ir dėl to, kad minėtos liudytojos įvykio dieną nukentėjusiojo nematė, todėl negali teigti, kad jis minėtus papuošalus turėjo. Prokurorė nurodo, kad liudytojos G.A. ir J.K. patvirtino, kad nukentėjusysis nešiodavo papuošalus. Nukentėjusysis A.A. bylos tyrimo metu nuosekliai apibūdino turėtus papuošalus, parodė, kad kambaryje, kuriame jis miegojo ir kuriame jie ant stalo buvo padėti, buvo tamsu, kambarys buvo apšviestas tik nuo lauke buvusios lempos, todėl nuteistasis A.D. galėjo jų ant stalo nematyti ir jų reikalauti šaudydamas į nukentėjusįjį. Prokurorės nuomone, ši versija yra logiška, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko nuteistojo A.D. veika nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 180 str. 3 d. į BK 178 str. 1 d. ir A.D. nuteistas tik už A.A. mobiliojo ryšio telefono vagystę. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo A.A. nuoseklius ir neprieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams parodymus. Prokurorė teigia, kad nuteistojo A.D. parodymai nenuoširdūs ir duoda pagrindo abejoti jo parodymų teisingumu. Jis nurodė ne visas įvykio aplinkybes, kurios dar ir nesutampa su įvykio vietoje rastais bei apžiūros protokole užfiksuotais pėdsakais. Tuo tarpu šie duomenys sutampa su nukentėjusiojo A.A. parodymais. Po įvykio nuteistasis A.D. skambino ir siuntė žinutes pagrobtu mobiliojo ryšio telefonu nukentėjusiojo dukrai G.A., nors nuteistasis šią aplinkybę neigia. Tačiau liudytoja G.A. tai patvirtino pateikdama ikiteisminį tyrimą atlikusiam pareigūnui savo telefoną su išsaugotomis minėtomis žinutėmis, kurių turinys užfiksuotas telefono apžiūros protokole. Todėl nėra pagrindo abejoti visais nukentėjusiojo A.A. parodymais, tarp jų ir dėl konflikto kilimo priežasties bei papuošalų pagrobimo. Teismo išvados dėl konflikto kilimo priežasties ir nusikalstamų veikų paskatų laikymo asmeninėmis, yra prielaidos, kuriomis nuosprendis negali būti paremtas. Todėl prokurorė mano, jog nukentėjusiojo A.A. civilinis ieškinys dėl pagrobtų papuošalų turi būti tenkintinas visiškai ir iš A.D. priteistina 5400 litų turtinės žalos atlyginimo.

Be to, A.D. nepagrįstai išteisintas pagal BK 253 str. 1 d. Nors pats nuteistasis neprisipažino kaltu dėl šio nusikaltimo, tačiau liudytojos J.G. ir N.Č. parodė, kad prieš išnuomojant butą O. ir A.D. , jos butą sutvarkė, patikrino stalčius, spinteles ir jokių šovinių nerado. Teismo motyvas, jog jos galėjo nepastebėti šovinių, yra tik prielaida. Minėtų liudytojų parodymai tarpusavyje neprieštaraujantys ir jais abejoti pagrindo nėra. Versija, kad šovinius bute galėjo palikti prieš tai ten gyvenę asmenys, patikrinta bylą nagrinėjant teisme ir paneigta liudytojų J.G. ir N.Č. parodymais. Byloje visos įmanomos versijos dėl šaudmenų atsiradimo bute buvo patikrintos, jos nepasitvirtino ir nuosprendyje minėtas teiginys yra nepagrįstas. Tai, kad nuteistojo žmona O.D. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta, o teisme parodymus duoti atsisakė pasinaudodama BPK 82 str. 2 d. jai suteikta teise, negali turėti įtakos įrodymų vertinimui.

Nuteistasis A.D. padarė tris tyčinius nusikaltimus, kurių du-labai sunkūs, vienas- apysunkis. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 str. 2 d. 9 p., nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kiti du nusikaltimai baigti. Šiais nusikaltimais padaryta neatstatoma žala nukentėjusiojo A.A. sveikatai. Byloje nėra nuteistojo A.D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jis yra recidyvistas, teistas du kartus, tarp jų ir už savanaudišką nusikaltimą, teistumai neišnykę, charakterizuojamas patenkinamai. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais 54 str., o skiriant bausmę už pasikėsinimą nužudyti - ir BK 57 str., nuteistajam A.D. turi būti paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, didesnės kaip straipsnių sankcijose nustatytų bausmių vidurkiai.

Nuteistasis A.D. atsikirtime į apeliacinį skundą prašo atmesti prokuratūros skundą, kaip nepagrįstą bei paremtą spėliojimais. Jis nesikėsino nužudyti nukentėjusiojo ir jo neapiplėšė. O kūno sužalojimus padarė gindamas save, savo sveikatą, garbę ir orumą, nuo jį staiga užpuolusio girto ir agresyvaus, netradicinės lytinės orientacijos žmogaus. Su nukentėjusiuoju jis nebuvo pažįstamas, nežinojo apie jo materialinę padėtį. Apie tai, kad jis važiavo įsidarbinti patvirtina liudytojas A.L. . Teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, nenuoseklūs, nenuoširdūs ir melagingi. Nurodytos įvykio versijos yra išgalvotos ir prieštaringos. Nukentėjusiojo elgesys, veiksmai, seksualinė orientacija privertė jį panaudoti ginklą ir apsiginti nuo užpuolimo. Be to, pats nukentėjusysis pripažįsta muštynes ir kad jis nuteistąjį mušė taburete. Šūvių pobūdis paneigia spėjimus dėl pasikėsinimo nužudyti, įrodo grumtynių faktą, o tai, kad iš viso skaičiaus šūvių buvo pataikyta tik pusę, patvirtina, kad nuteistasis nesitaikė, nenorėjo padaryti žalos ir nesikėsino nukentėjusiojo nužudyti. Teigia, kad jis šaudė neplanuotai, įvykio metu buvo susijaudinęs, be to ekspertai jam nustatė emocinį nestabilumą. Nukentėjusysis nurodo, kad jis prasiveržė pro nuteistąjį ir išbėgo į laiptų aikštelę. Tačiau nuteistasis jo nesivijo, nors galėjo bėgti paskui jį, išeiti pro duris arba atidaryti langą kambaryje. Nuteistasis teigia, kad šios aplinkybės įrodo, kad jis buvo priverstas pasilikti paskutiniame kambaryje, kad langą išdaužė negalėdamas jo atidaryti, o kambario duris uždarė neįleisdamas į kambarį agresyvaus ir jį puolančio nukentėjusiojo. Jo veiksmai buvo neplanuoti ir prieštarauja nukentėjusiojo parodymams. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad nuteistasis įpylė jam migdomųjų vaistų, paneigti ekspertize, o parodymai, kad buvo be sąmonės, prieštarauja kitiems jo parodymams. Byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusysis turėjo papuošalus, kad būtent nuteistasis juos paėmė, nėra šį faktą mačiusių liudytojų. Byloje apklausta nukentėjusiojo dukra yra suinteresuotas asmuo. Liudytoja J.K. nematė, kad įvykio dieną nukentėjusysis turėjo papuošalus, nėra nustatyta ar šie papuošalai juvelyriniai ir tikroji jų kaina. Mano, kad veiksmų pobūdis ir įvykio vietos apžiūra paneigia prokurorės spėjimus dėl pasikėsinimo ir apiplėšimo. Taip pat teigia, kad šoviniai, kurių neteisėtu įsigijimu ir laikymu jis buvo kaltinamas, netinka jo panaudotam ir legaliai įsigytam revolveriui. Nėra jokių įrodymų ir faktų, kad šiuos šovinius būtent jis įsigijo ir laikė nuomojamame bute. Šie šoviniai jam nepriklauso. Tvirtina, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis, kuris įžeidė nuteistojo garbę ir ambicijas, kėlė grėsmę jo sveikatai ir tuo privertė gintis. Mano, kad prokurorės apeliacinis skundas pažeidžia nekaltumo prezumpciją.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėja - atmesti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė sunkaus sveikatos sutrikdymo ir mobilaus ryšio telefono vagystės aplinkybes, šioje dalyje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šių nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus dėl A.A. sužalojimo ir jo turto vagystės, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš paminėto baudžiamojo įstatymo seka, kad jokie teismui pateikiami duomenys neturi pirmenybės prieš kitus duomenis ar iš anksto nustatytos galios, lemiančios tam tikro sprendimo priėmimą. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas. Visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka. Nuteistojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo, taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kuris pagal savo įrodomąją vertę nėra menkesnis už nukentėjusiojo parodymus. Taigi, norint atmesti nuteistojo parodymus, nepakanka vien tik jais netikėti. Būtina, kad nuteistojo nurodomas aplinkybes paneigtų ne vien tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir kiti savarankiški įrodymų šaltiniai. Būtent taip įrodymus dėl A.A. sužalojimo ir jo turto vagystės vertino pirmosios instancijos teismas. Taip įrodymus vertinti reikalauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkto nuostatos.

Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių apelianto teiginį, kad A.D. pas A.A. atvyko jau turėdamas tikslą plėšimo būdu užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Byloje taip pat nėra patikimų įrodymų, leidžiančių daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistasis A.A. užpuolė, turėdamas tokį tikslą. Nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios šias aplinkybes kategoriškai neigė, o nukentėjusysis dėl sužalojimų padarymo motyvų ir aplinkybių nebuvo iki galo nuoseklus. Iš visiškai nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo E.K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 27-28, t.1) matyti, kad A.A. jau iš karto po nusikaltimo padarymo nurodė kitokias sužalojimo ir turto užvaldymo aplinkybes (pasekė iki buto durų, peršovė, sumušė, atėmė auksą, išdaužė lango stiklą ir pabėgo). Šiuos parodymus E.K. patvirtino ir teisme. Galima manyti, kad dėl patirto streso ir gautų sužalojimų A.A. sąžiningai suklydo arba sąmoningai nutylėjo tikrąsias nuteistojo atvykimo ir nakvojimo bute priežastis. Tačiau bet kuriuo atveju tai nedaro nukentėjusiojo parodymų labiau patikimais. Todėl apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A.A. sužalojo konflikto, kilusio dėl nenustatytų priežasčių, metu.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l. 18-26, t.1) matyti, kad intensyviausi sutepimai krauju rasti ant lovos ir kambaryje, kuriame miegojo A.A. . Tai leidžia daryti išvadą, kad į nukentėjusįjį buvo šaudoma būtent tame kambaryje, o ne kitame kambaryje, kuriame miegojo nuteistasis. Šie objektyvus duomenys paneigia A.D. versiją, kad jis į nukentėjusįjį pradėjo šaudyti kambaryje, kuriame jis (A.D. ) miegojo, būdamas susijaudinęs ir gindamasis nuo seksualiai priekabiaujančio A.A. .

Nukentėjusysis nepatvirtino matęs, kad aukso dirbinius pagrobė nuteistasis. Šie dirbiniai pas nuteistąjį nerasti. Tai, kad A.A. nešiodavo papuošalus, dar nereiškia, kad jis juos turėjo nusikaltimo padarymo metu. Kolegijai kelia abejonių ir nukentėjusiojo aiškinimas, kad jis, esant bute nepažįstamam, ir teistam asmeniui (šią aplinkybę nukentėjusysis patvirtino žinojęs) nematė reikalo slėpti papuošalus. Priešingai, jis nurodė, kad juos padėjo matomoje vietoje, nors piniginę nutarė paslėpti.

Neatmetama ir tokia galimybė, kad papuošalus (jų buvimo bute atveju) galėjo pasisavinti kiti asmenys, nukentėjusiajam pabėgus iš buto prašytis pagalbos pas kaimynus. Nors tokia galimybė, atsižvelgiant į laiko tarpą, per kurį buto durys liko atidarytos, yra menka, vis dėlto ji egzistuoja, t.y. yra nepaneigiama.

Taigi, abejonių dėl kaltinime nurodytų A.A. sužalojimo motyvų ir auksinių papuošalų užvaldymo yra. Jų pašalinti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nepavyko. Išnaudojus šias galimybes tai padaryti, šios abejonės turi būti vertinamos nuteistojo, o ne kaltinimo naudai. Todėl apygardos teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino savanaudiškų paskatų buvimą sužalojimų A.A. padarymo metu ir auksinių papuošalų pagrobimą.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis turėjo išankstinį sumanymą užvaldyti mobilaus ryšio telefoną ar kad toks sumanymas kilo smurto pavartojimo metu ar po jo pavartojimo, siekiant išlaikyti užvaldytą turtą. Nukentėjusysis tokių aplinkybių nepatvirtino. Priešingai, jis nurodė, kad pačio telefono paėmimo fakto nematė. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad sumanymas slaptai pagrobti mobilaus ryšio telefoną A.D. kilo po nukentėjusiojo sužalojimo, yra pagrįsta ir teisėta.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltinimo tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str., 130 str. ar 131 str.

Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija, nusikalstamos veikos nutraukimo aplinkybės rodo, jog nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t.y. siekdamas konkretaus tikslo – A.A. mirties. Su tokia apelianto išvada sutikti negalima.

Apibrėžtą ir neapibrėžtą tyčią skiria jos intelektualiojo ir valinio momento ypatumai, o konkrečiai – numatomų ir siekiamų pavojingų padarinių konkretumo laipsnis.

Apibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą jos pobūdį, numato kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių.

Neapibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori, tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių lygio, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių.

Kolegijos nuomone, byloje nepaneigtas nuteistojo aiškinimas, kad jis nesiekė nukentėjusiojo mirties. Jo tyčia buvo nukreipta tik į tam tikros rūšies padarinius – bet kokio sunkumo sveikatos sutrikdymo padarymą, t.y. jis nedetalizavo numatomų ir siekiamų padarinių iki BK 129 str. numatytų padarinių lygio. Tokios išvados nepaneigia prokuroro skunde akcentuojamas sužalojimų ir šūvių skaičius.

Iš teismo medicinos specialisto išvadų (b.l. 77-79 t.1, 106 t.3) matyti, kad nukentėjusiajam padaryti 4 sužalojimai galvos srityje ir penki sužalojimai kitose kūno vietose (rankos, piršte, dilbyje, žaste, juosmenyje, šlaunyje). Tai rodo, kad A.D., šaudydamas iš 2-3 metrų atstumo, prietemoje, nesiekė pataikyti tik į svarbius gyvybei organus, o šaudė tik į nukentėjusiojo pusę. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad dar mažiausiai šešis kartus nuteistasis į A.A. nepataikė. Todėl kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai sureikšmina šūvių, sužalojimų skaičių, jų lokalizaciją, spręsdamas apie nuteistojo tyčios turinį ir kryptingumą. Šios aplinkybės be jokios abejonės turėtų lemiamą reikšmę nustatant tyčios apibrėžtumą, jeigu būtų panaudotas kovinis didelę šaunamąją galią turintis ginklas. Byloje nustatyta, kad į nukentėjusįjį nuteistasis šaudė iš legaliai įgyto mažo galingumo revolverio ,,Alfa 620“. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą jis priskiriamas prie D kategorijos ginklų, kurių įsigijimui nereikia specialaus leidimo. Iš specialisto paaiškinimo apygardos teisme (b.l. 43 t.4) seka, kad net ginklų žinovas nėra įsitikinęs, jog tokiu ginklu galima mirtinai sužaloti žmogų. Todėl teigti, kad šią aplinkybę (galimybę padaryti mirtinus sužalojimus) turėjo suvokti A.D., nėra jokio pagrindo. Kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės (nukentėjusiojo priešinimasis ir pabėgimas, nuteistojo iššokimas per langą, jo elgesys po įvykio) teismo išvadų dėl nuteistojo tyčios turinio nepaneigia. Priešingai, A.D. telefoninis pokalbis su G.A. ir prašymas pasiteirauti ar tėvas morge ar reanimacijoje tik patvirtina šias išvadas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai nuteistąjį pagal BK 253 str. 1 d. išteisino, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų J.G. ir N.Č. parodymais, kad prieš A.D. įsikeliant į butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos šį vieno kambario butą sutvarkė, iškraustė spintas. Pažymėtina, kad šios liudytojos niekada netvirtino, jog šovinių spintoje galėjo nepastebėti. Priešingai, jos kategoriškai nurodė, jog šovinių bute nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo tikrinta ir yra paneigta versija, kad šovinius galėjo palikti J.G. giminaitis, gyvenantis (duomenys neskelbtini). Kokie kiti asmenys galėjo palikti šovinius ir kokias versijas papildomai reikia tirti apygardos teismas nenurodė. Byloje neginčijamai nustatyta, kad šovinių suradimo paminėtame bute metu, jame gyveno nuteistasis su žmona. Pats A.D. niekada netvirtino, jog bute rasti šoviniai priklausė jo žmonai O.D. Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad minėti šoviniai priklausė A.D. Todėl apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo išteisinimo pagal BK 253 str. 1 d. naikintina. Šioje byloje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Nusikaltimas, numatytas BK 253 str. 1 d. priskiriamas prie apysunkių (BK 11 str. 4 d.). Todėl bausmė už šį nusikaltimą ir subendrinta bausmė, paskirta pagal BK 135 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. bendrintina dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

n u sprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį dėl A.D. išteisinimo pagal BK 253 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A.D. pripažinti kaltu pagal BK 253 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 6 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu apėmimo būdu pagal BK 135 str. 1 d. bei 178 str. 1 d. paskirta subendrinta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.