- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-22
- Bylos Nr.
- I1-1904-463/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00166-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 71,95 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Skunde teismui pareiškėjas nurodo, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą 2002 m. spalio 7 d. buvo išduoti du vykdomieji raštai dėl 2 465 Lt turtinės žalos išieškojimo iš pareiškėjo ir iš jo įstatyminio atstovo išieškotojo K. P. naudai. Antstolė G. B. priteistą turinės žalos atlyginimą išieškojo iš pareiškėjo įstatyminio atstovo ir 2006 m. spalio 17 d. grąžino vykdomąjį raštą į baudžiamąją bylą. Sprendžia, kad antstolė nepagrįstai siuntė vykdomuosius raštus ir patvarkymus Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl 869,56 Eur išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 0088/02/04000, o kalėjimo administracija nepagrįstai, klaidingu pagrindu, vykdė išskaičiavimus iš pareiškėjo.
Pareiškėjo vertinimu, kalėjimo administracija, pervesdama lėšas į antstolės sąskaitą galėjo kaip nors pasitikrinti, ar antstolės patvarkymas yra teisėtas ir pagrįstas įrodymais. Šiais savo veiksmais atsakovas sukėlė pareiškėjui nepatogumus bei apribojo galimybę apsipirkti parduotuvėje. Įstaigos administracija, neturėdama išsamių duomenų ir taip nepagrįstai pervesdama lėšas antstolei atliko neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjui turi būti atlyginta turtinė ir neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad pataisos įstaiga neturi įgaliojimų aiškintis ir vertinti teisinių santykių, susijusių su antstolių patvarkymų vykdymu. Patvarkyme nurodytų reikalavimų vykdymą kontroliuoja patvarkymą išdavęs antstolis.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vykdė antstolės G. A. 2018 m. balandžio 10 d. Patvarkymą Nr. S-87498 dėl 869,56 Eur sumos (713,91 Eur skolos ir 155,65 Eur vykdymo išlaidų) išieškojimo iš skolininkui priklausančių lėšų vykdomojoje byloje Nr. 0088/02/0400). Vilniaus pataisos namai pateikia išieškojimo detalizaciją.
Pažymėjo, kad viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad atsakovo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Atsakovės atstovo įsitikinimu, jokių neteisėtų veiksmų nebuvo atlikta, todėl pareiškėjui nei turtinės, nei neturtinės žalos atlyginimas negali būti priteistas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2018 m. balandžio 24 d. gavo antstolės G. A. 2018 m. balandžio 10 d. patvarkymą dėl skolos išieškojimo iš skolininkui priklausančių lėšų Nr. 87498 (toliau – ir Patvarkymas) (b. l. 17–18).
Pataisos įstaiga, gavusi Patvarkymą iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos išskaičiavo ir pervedė į antstolės G. A. depozitinę sąskaitą 2018 m. birželio 1 d. – 7,71 Eur; 2018 m. rugpjūčio 1 d. – 10,71 Eur; 2018 m. rugsėjo 3 d. – 11,71 Eur; 2018 m. spalio 1 d. – 23,11 Eur ir 2019 m. vasario 6 d. – 18,71 Eur, iš viso – 71,95 Eur. 2019 m. kovo 4 d. Patvarkymas buvo grąžintas antstolei (b. l. 19).
Byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Pagal CPK 688 straipsnio 1 dalį išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis. CPK 739 straipsnyje yra nustatytos lėšų kategorijos, iš kurių išieškojimas negalimas, tarp jų – sumos, kurios priklauso skolininkui kaip valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, laidojimo pašalpa ar išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai.
Taigi, gavęs antstolio reikalavimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkui priklausančių lėšų, atsakovės atstovas šį reikalavimą privalo vykdyti, atitinkamai, pervesdamas skolininko pinigų sumas, išskyrus nustatytas CPK 739 straipsnyje, iš kurių išieškojimas nėra galimas. Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal antstolio patvarkymą pervesdamas pareiškėjo sąskaitoje esančias pinigines lėšas pataisos namų administracija neatlieka jokių išieškotojo funkcijų, o tik CPK 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka vykdo privalomus antstolio nurodymus.
Iš informacinės sistemos Liteko duomenų (pareiškėjas kartu sus skundu pateikė tik dalį Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties) nustatyta, kad pareiškėjas skundė teismui antstolės veiksmus, susijusius su vykdomais išieškojimais. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo antstolę G. A. nutraukti priverstinį skolos išieškojimą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. spalio 7 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1-816/2002 dėl 2 465 Lt turtinės žalos išieškojimo iš V. A. išieškotojo K. P. naudai ir užbaigti vykdomąją bylą.
Pareiškėjas į teismą dėl antstolės veiksmų kreipėsi 2019 m. kovo 26 d., teismo nutartis priimta 2019 m. balandžio 25 d., atsakovės atstovas Patvarkymą antstolei gražino 2019 m. kovo 4 d. Byloje nėra duomenų, jog antstolės veiksmus ir priimtus sprendimus pareiškėjas būtų skundęs anksčiau. Atsižvelgiant į CPK nuostatas, susijusias su antstolio patvarkymų vykdymu ir išieškojimu iš skolininkui priklausančių piniginių lėšų, konstatuotina, kad pataisos namų administracija privalėjo vykdyti antstolės patvarkymus.
Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su sprendimų vykdymu, teisėtumo. Pagal CPK 510 straipsnį, skundai dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (taigi, ir dėl antstolio patvarkymų, taip pat dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CPK 510 straipsnio 4 dalis) nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme – apylinkės teisme, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Tokiu būdu ginčai dėl antstolių veiksmų teisėtumo bei ginčai dėl jų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Manydamas, kad antstolis, išieškodamas 713,91 Eur skolos ir 155,65 Eur vykdymo išlaidų sumas, atliko neteisėtus veiksmus, pareiškėjas turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
Įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Vilniaus pataisos namai (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), vykdydamas Patvarkymą, teisės aktų nepažeidė. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovės atstovas galėjo pasidomėti, ar antstolio Patvarkymas yra teisėtas laikomi nepagrįstais. Kaip minėta, pataisos namų administracija privalėjo vykdyti antstolės patvarkymus, o teisės aktų nuostatos nesuteikia teisės pataisos namų administracijai kvestionuoti priimtų antstolių sprendimų teisėtumo. Dar daugiau, pareiškėjas nepateikia teismui jokių paaiškinimų ar įrodymų, kad pataisos administracijai teikė paaiškinimus, ar rašytinius įrodymus, susijusius su minėtomis aplinkybėmis, nors apie išieškojimo vykdymą žinojo nuo 2018 m. birželio 1 d. (pirmoji išskaita iš pareiškėjo).
Teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinė ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.