Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 13 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.

Byloje esantys duomenys (b. l. 15, 16, 19–21, 23–24) patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 16 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį, 4 brigadą, kurios plotas – 66,25 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,154 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. balandžio 10 d. ir nuo 2017 m. liepos 31 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. buvo paskirtas gyventi į 6 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 52,16 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 11 d. iki 2017 m. birželio 28 d. buvo paskirtas gyventi į 16 būrį, 4 brigadą, kurios plotas – 50,74 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. liepos 18 d. ir nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. spalio 13 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį, 2 brigadą, kurios plotas – 51,82 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,23 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 19 d. iki 2017 m. liepos 30 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. spalio 5 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį, 3 brigadą, kurios plotas – 66,68 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m.

Taip pat pareiškėjas atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 12 kameroje, kurios plotas 6,15 kv. m. Kameroje pareiškėjas buvo vienas.

Pareiškėjas skunde teigia, jog dvi savaites jam teko miegoti ant žemės, kadangi nebuvo laisvų lovų. Atsakovas teigia, jog nuteistiesiems paskiriamos lovos ir jose jie turi miegoti bei pabrėžė, jog ant grindų nuteistieji neguldomi. Pirmąsias dvi savaites pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 4 brigadą ir jam buvo priskirta 20 lova (b. l. 21). 4 brigadoje pagal Pataisos įstaigos pateiktus duomenis buvo įrengta 21 miegamoji vieta. Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą į skundą bei prie jos pridėtus priedus, šių duomenų nenuginčijo, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam teko dvi savaites miegoti ant žemės, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovės pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Teismas pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes spręstina, jog atsakovė nepažeidė Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktų nuostatų, todėl šioje dalyje nekonstatuotina atsakovės neteisėti veiksmai.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. teisės aktai nereglamentavo kiek sanitariniame mazge turi būti įrenginių.

Atsakovė nurodė, jog 2 būryje buvo 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo sietelis, 5 unitazai, 3 pisuarai; 6 būryje – 8 praustuvės, 2 kranai kojoms plauti, 5 unitazai ir 3 pisuarai; 9 būryje – 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 unitazai ir 3 pisuarai; 15-16 būryje 9 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 6 unitazai ir 4 pisuarai (b. l. 23-24).

2017 m. sausio 3 d. 9 būryje buvo 52 nuteistieji, 2017 m. sausio 17 d. 6 būryje buvo 54 nuteistieji, 2017 m. balandžio 11 d. 16 būryje buvo 81 nuteistasis, 2017 m. birželio 29 d. 15 būryje buvo 57 nuteistieji, 2017 m. liepos 19 d. 2 būryje buvo 37 nuteistieji, 2017 m. liepos 31 d. 6 būryje buvo 49 nuteistieji, 2017 m. rugsėjo 21 d. 2 būryje buvo 29 nuteistieji, 2017 m. spalio 6 d. 15 būryje buvo 50 nuteistųjų, 2017 m. spalio 13 d. 15 būryje buvo 51 nuteistasis (b. l. 22).

Pagal pateiktus duomenis ir atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą spręstina, jog sanitariniuose mazguose įrenginių kiekis atitiko teisės aktuose numatytą kiekį, todėl šioje dalyje neteisėtų veiksmų atsakovės atžvilgiu negali būti pripažinta, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad lokaliniame sektoriuje yra parazitų (blakių, blusų, tarakonų ir graužikų), jie naikinami labai retai bei neefektyviai. Nurodė, jog jį nuolat berdavo nuo blakių.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 25–28). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai, graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalai (b. l. 29–48), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami darbai. Iš teismui pateiktų darbų atlikimo aktų matyti, kad ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus gyvenamosiose bei bendro naudojimo patalpose 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, iš dalies yra pagrįsti.

Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.

Pareiškėjas teigia, jog buvo sukandžiotas blakių, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikia. Atsakovė pateikė medicininį pažymėjimą iš kurio matyti, jog pareiškėjas dėl parazitų sukandžiojimo į gydytojus nesikreipė (b. l. 17).

Tačiau, svarbu pažymėti, kad pripažinus pagrįstu pareiškėjo nusiskundimą dėl buitinių parazitų gyvenamojoje aplinkoje buvimo, vertinama, ar pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų pasekmių. Pareiškėjas nenurodė konkrečių šio pažeidimo atvejų, neindividualizavo buitinių parazitų jam sukeltų neigiamų pasekmių, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl buitinių parazitų keliamų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pataisos įstaigos pareigūnus, administracija, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ir pan., todėl neesant tokių duomenų spręstina, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pataisos įstaigos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.