- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-07
- Bylos Nr.
- 2A-1049-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- A. S., I. S.
- Advokatai
- Saulius Aviža, Grigorijus Leonovas
- Kategorijos
- 22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. S. , I. S. dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos natūra taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti ieškovo ir atsakovo A. S. 1994 m. gruodžio 27 d. sudarytą AB ,,Algbarsa“ 193 574 vardinių paprastųjų vieno lito nominalios vertės akcijų pirkimo - pardavimo sutartį dėl esminio atsakovo A. S. sutarties pažeidimo; taikyti restituciją natūra ir grąžinti AB ,,Algbarsa“ 193 574 vardines paprastąsias vieno lito nominalios vertės akcijas ieškovo A. B. nuosavybėn.
Nurodė, kad 1994 m. gruodžio 27 d. A. B. ir A. S. sudarė AB „Algbarsa” (šiuo metu - UAB „Algbarsa“) akcijų pirkimo - pardavimo sutartį (toliau tekste - Sutartį), pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn 193 574 paprastąsias vardines vieno lito nominalios vertės AB „Algbarsa“ akcijas, o atsakovas įsipareigojo priimti parduodamas akcijas ir sumokėti už jas 48 393 Lt. Ieškovas Sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus įvykdė tinkamai, t. y. AB „Algbarsa“ paprastąsias vardines akcijas perrašė atsakovo A. S. nuosavybėn, 1995 m. sausio 5 d. AB „Algbarsa“ akcininkų registracijos knygoje padarant įrašus dėl nuosavybės teisių į akcijas perleidimo atsakovui. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų atsiskaityti už parduotas akcijas neįvykdė - nesumokėjo ieškovui Sutartyje nurodytos akcijų kainos. Sutartyje numatyta, kad už akcijas atsakovas įsipareigoja sumokėti iš karto, t. y. Sutartyje prievolės įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas, todėl ieškovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.53 straipsniu, akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso 180 straipsniu, 2008 m. birželio 6 d. atsakovui išsiuntė pretenziją dėl atsiskaitymo už parduotas akcijas, kurioje pareikalavo sumokėti už parduotas akcijas. Kadangi atsakovas nesumokėjo ieškovui už parduotas akcijas pagal pareikalavimą, pastarasis prašė nutraukti tarp šalių sudarytą akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, nes atsakovas sutartį pažeidė iš esmės. Nutraukus sutartį taikytina dvišalė restitucija natūra, nes perleistų 193 574 akcijų savininkas yra atsakovas A. S. , t. y. jis akcijas valdo, naudoja ir jomis disponuoja, akcijų nėra perleidęs trečiajam asmeniui, todėl aplinkybių, kurios restitucijos natūra taikymą darytų neįmanomu.
Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo teiginys, kad atsakovas nesumokėjo Sutartyje nurodytos akcijų kainos ieškovui, neatitinka tikrovės bei ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių. Pasak atsakovo, jis įvykdė visas Sutarties sąlygas, apie tai buvo padaryta atžyma akcijų registracijos žurnale, kur pasirašė pats ieškovas, vienas sutarties egzempliorius buvo atiduotas ieškovui, kai jis už parduotas akcijas pasirašė akcijų registracijos žurnale bei akcininko pažymėjime. Prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas, o ne atvirkščiai, kaip teigia ieškovas, kad įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas. Sutartis buvo sudaryta 1994 m. gruodžio 29 d., kur apmokėjimo tvarka ir sąlygos - pirkėjas įsipareigoja nurodytą sumą sumokėti iš karto, o tai reiškia, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia ieškiniui dėl Sutarties nutraukimo yra šios Sutarties sudarymo diena. Pagal 1964 m. CK nuostatas, ieškovo reikalavimams pareikšti taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas yra pasibaigęs 1997 m. gruodžio 29 d., todėl atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir sutinkamai su CK 1.131 straipsniu.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad su juo nebuvo atsiskaityta pagal tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą Sutartį. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad šis iš atsakovo negavo Sutarties 2 punkte nurodytos pinigų sumos. Teismas nurodė, kad iš šalių sudarytos Sutarties 3.1 punkto matyti, kad jos susitarė, jog pirkėjas įsipareigoja nurodytą sumą sumokėti iš karto, tai yra Sutartis nustato, kad atsiskaitoma sudarant sutartį, kadangi žodžių junginys ,,iš karto“ reiškia ,,tuojau pat“, ,,iš pirmo sykio“, ieškovas pinigus gavo, tai jis patvirtino pasirašydamas AB ,,Algbarsa“ akcininkų registracijos knygoje, nurodydamas, kad visas savo vardines akcijas perleido kitam akcininkui A. S. bei pateikė šios bendrovės valdybai pranešimą dėl šių akcijų perleidimo. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas būdamas verslininkas ir veikiantis savo rizika darydamas tokį įrašą gavo Sutartyje nurodytą pinigų sumą už minėtas akcijas.
Šalies argumentai
Teismas konstatavo, kad yra pagrindas atmesti ieškinį atsakovo prašymu taikant ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą, per šį laikotarpį nuo 1994-12-27 Sutarties sudarymo ieškovas neatliko jokių veiksmų, kurie liudytų apie jo pretenzijas dėl neva nevykdomos Sutarties sąlygų. Ieškinio senaties terminas prasidėjo Sutarties pasirašymo dieną, kadangi 3.1 punkte numatyta sąlyga turėjo būti įvykdyta nedelsiant, skirtingai nei nurodė ieškovas, prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas.
Ieškovas A. B. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinant byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškinant ir taikant materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje surinkti įrodymai nepagrindžia, kad atsakovas sumokėjo ieškovui ginčijamą sumą už paprastąsias vardines akcijas. Teismas padarytos išvados, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitė, nepagrindė jokiais įrodymais. Apeliantas nurodo, kad įrašai akcininkų registracijos knygoje patvirtina ir pagrindžia tik vieną aplinkybę – nuosavybės teisės į akcijas perleidimą, tačiau atsiskaitymas su tuo nėra susijęs.
Tai, kad pasak atsakovo, su ieškovu jie susitiko Vilniuje, Laisvės prospekte, automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Pasidaryk pats“, kur A. B. priklausančiame automobilyje ir atsiskaitė, perduodamas 6 000 JAV dolerių ir 24 000 Lt tėra deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti liudytojų parodymais ar kitais įrodymais.
Teismas netinkamai aiškino Sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo už parduotas akcijas momento, nesivadovavo Civilinio kodekso 6.189 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šalių sudarytos Sutarties 3.1 p. aiškiai įtvirtinta, kad „Pirkėjas įsipareigoja nurodytą sumą sumokėti iš karto“, iš šios nuostatos nėra aišku, kada „iš karto“ atsiskaitoma, t.y. ar po Sutarties pasirašymo, ar po nuosavybės teisės į akcijas perleidimo, ar iš karto pareikalavus ir pan., taigi prievolės įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Kadangi prievolės įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas, ieškovas turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti. Ieškovas apie pažeistas teises sužinojo 2008-06-06, išsiųsdamas pretenziją dėl atsiskaitymo už akcijas atsakovui, nuo 2008-06-13 jam tapo aišku, kad atsakovas nesumokės ieškovui už perleistas akcijas, taigi nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Nurodo, kad teismas nesiaiškino ir nenustatė ieškinio senaties termino pradžios.
Atsiliepimas
Atsakovai A. S. ir I. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinant byloje esančius įrodymus, tai, kad už perleistas akcijas buvo atsiskaityta su ieškovu Sutarties pasirašymo metu. Atsakovai nesutinka su apeliantu, kad teismas netinkamai aiškino sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo momento ir neteisingai aiškinio ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes prievolė buvo įvykdyta Sutarties sudarymo metu, nuo tada, kai ieškovas išsiuntė pretenziją atsakovui, jam tapo žinoma apie teisių pažeidimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 1994 m. gruodžio 27 d. ieškovas A. B. ir atsakovas A. S. sudarė AB „Algbarsa“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn 193 574 paprastąsias vardines vieno lito nominalios vertės AB „Algbarsa“ akcijas, o atsakovas įsipareigojo priimti parduodamas akcijas ir sumokėti už jas 48 393 Lt (b.l. 17-18).
Ieškovas A. B. prašė teismo nutraukti šalių sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes atsakovas nevykdė sutarties sąlygos – nesumokėjo už akcijas sutartyje nustatytos kainos.
Pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį pritaikęs ieškinio senatį. Vertindama, ar bylą nagrinėjęs teismas teisingai sprendė ieškinio senaties termino ieškovo A. B. pareikštiems reikalavimams klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties institutas yra nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškinio senatis, kaip įstatymuose nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, kreipdamasis su ieškiniu į teismą (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis), viena vertus, yra susijusi su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga. Taigi tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma civilinių teisinių santykių aiškumo ir stabilumo užtikrinimo.
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios. Ieškovas prašo nutraukti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra sudaryta 1994-12-27, ieškinį pareiškė 2008-06-30, t.y. nuo sutarties sudarymo praėjus daugiau nei trylika metų. Jis nurodo, kad sutartyje prievolės sumokėti ieškovui sutartą sumą įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas, todėl sutinkamai su Civilinio kodekso 6.53 straipsnio nuostata terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti praėjus 7 dienoms nuo kreditoriaus pareikalavimo įvykdyti prievolę. Atsakovas nurodė, kad prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas, nes Sutarties 3.1 punkte numatyta, kad jis įsipareigoja nurodytą sumą sumokėti iš karto, ką ir padarė – su ieškovu pagal sutartį atsiskaitė iš karto, o tai reiškia, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia ieškovo ieškiniui yra Sutarties sudarymo diena. Nors šalių sutartis sudaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnis nustato, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui, todėl sprendžiant sandorio nutraukimo klausimą, jį aiškinant, tikslu nustatyti šalių tikrąją valią, reikia vadovautis Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Viena iš taisyklių įtvirtinta Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 1 dalyje nustato, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, reiškia, kad esant ginčui, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį siekė ir kaip suderino savo valią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, tikrąją šalių valią, o ne tik į rašytinės sutarties gramatinį tekstą. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000, 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2000 ir kt.). Tikrąją šalių valią galima nustatyti, aiškinantis, vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios ir nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis bei sudaryti sutartį būtent tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo sudaryta. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis Civilinio proceso kodekso 185 straipsniu, įtvirtinusiu laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis Civilinio proceso kodekso nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Šių nuostatų pirmos instancijos teismas nepažeidė. Sutarties 3.1 punkte numatyta, kad A. S. įsipareigoja nurodytą sumą sumokėti iš karto (b.l. 17-18). Šį sutarties punktą teisingai išaiškino tiek gramatine prasme, tiek lingvistine prasme, o taip pat atsižvelgė į šalių Sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę bei šalių veiksmus po sutarties sudarymo. Pagal sutarties sąlygas ieškovas įsipareigojo perduoti jam nuosavybės teise priklausančias AB „Algbarsa“ paprastas vardines akcijas atsakovui, o atsakovas įsipareigoja priimti akcijas ir už jas sumokėti šalių sutartą sumą iš karto. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išaiškintu, jog Sutarties tekste žodžių junginys „iš karto“ reiškia „tuojau pat“, „iš pirmo karto“, t.y. pagal Sutarties sąlygą atsakovas įsipareigojo priimti ieškovo perduodamas akcijas ir tuojau pat sumokėti šalių sutartą sumą. Šalių veiksmai po sandorio sudarymo rodo, kad pirmos instancijos teismas teisingai išaiškino šios sąlygos prasmę, nes ieškovas sutarties sudarymo dieną pasirašė AB „Algbersa“ akcininkų registracijos knygoje, nurodydamas, kad savo vardines akcijas perleido akcininkui A. S. (baudž.byla Nr. 57-2-140-07, t 1, b.l. 55), pateikė bendrovės valdybai pranešimą dėl šių akcijų pardavimo (baudž.byla Nr. 57-2-140-07, t 1, b.l. 48). Atsakovas nuo 1994-12-27 šiomis akcijomis disponavo kaip jų savininkas, įgyvendindamas tiek savo turines, tiek neturtines teises, o ieškovas jokių pretenzijų dėl atsiskaitymo už akcijas iki 2008-06-06 ieškovui nereiškė. Šios aplinkybės rodo, kad šalys siekė sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su apibrėžtu atsiskaitymo už akcijas terminu – akcijų perdavimo metu („iš karto“).
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad sutarties įvykdymo terminas pagal sutarties sąlygas nėra apibrėžtas. Tik tuo atveju, jeigu po sutarties sąlygos atsiskaito “iš karto“ būtų nurodytas kažkoks veiksmas, įvykis ar sąlyga sutarties įvykdymo terminas irgi būtų nustatytas, kuris priklausytų nuo veiksmo, įvykio ar sąlygos. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas šalys turėtų vadovautis Civilinio kodekso 6.314 straipsnio nuostatomis, kuriame nurodyta: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 1 dalis); jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu (Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 2 dalis); jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (Civilinio kodekso 6.314 straipsnio 4 dalis). Tokiu būdu teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad kitokio nei numatyta sutartyje atsiskaitymo būdo ieškovas neįrodė.
Teismui nustačius, kad Sutarties įvykdymo terminas buvo šalių suderintas ir nurodytas Sutartyje, tai 1994-12-27 atsakovui neatsiskaičius už ieškovo jam perduotas akcijas, kaip nurodyta ieškinyje, ieškinio ginti savo pažeistą teisę terminas prasidėjo 1994-12-28. Ieškovas pareikšdamas reikalavimą dėl pažeistų teisių gynimo (prašydamas nutraukti sutartį) tik 2008-06-30 praleido Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 d. (įst red. iki 2001-07-01) nustatytą bendrą trijų metų ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 d. ieškinio termino pabaiga iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Ši įstatymo nuostata nepasikeitė ir nuo įstatyminės nuostatos galiojusios ieškinio senaties termino pasibaigimo metu (Civilinio kodekso 90 straipsnio 1 d., įst.red. iki 2001-07-01). Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 d.), todėl teismas, nesant prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pagrįstai, vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, ieškinį atmetė. Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka aptarto instituto tikslus, tarp jų, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Ieškovas per trejus metus nuo suvokimo apie pažeidžiamas teises dienos turėjo teisę ir galimybes pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau per įstatymo nustatytą terminą savo teise nepasinaudojo, kita vertus, atsakovas, pasibaigus ieškinio dėl ieškinio dėl atsiskaitymo už akcijas (sutarties nutraukimo) senaties terminui, galėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovė neturi jokių pretenzijų, laikė, kad ieškovas sutiko su tuo, jog su juo atsiskaityta pagal sutartį.
Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismui padaryti išvadą, jog ieškovas darydamas įrašą AB „Algbarsa“ akcininkų knygoje apie jam priklausančių akcijų perleidimą atsakovui patvirtino, kad jis gavo už šias akcijas Sutartyje nurodytą pinigų sumą, vien šis ieškovo padarytas įrašas nėra pakankamas įrodymas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas pagrįstai ieškinį atmetė pritaikęs ieškinio senatį, todėl pagal Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu, sprendimo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 21 punkto 2 papunktyje nurodyta, jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį. Netenkinus ieškovo reikalavimo dėl to, jog jis neįrodė, kad jo teisės pažeistos, nebūtų pagrindo dar ieškinį atmesti ir kitu pagrindu, t.y. pritaikius ieškinio senatį, todėl sprendimo motyvai dėl atsiskaitymo už akcijas fakto nustatymo iš sprendimo šalinami, nekeičiant teismo sprendimo iš esmės.
Kiti apeliacinio skundo argumentai, netenkinus ieškinio dėl ieškinio senaties praleidimo, neturi teisinės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, išskyrus aptartą aukščiau motyvą dėl nustatyto atsiskaitymo už akcijas fakto. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu šalims, kurias sudaro 10,50 Lt, į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
nutarė:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. B. 10,05 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.