Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu (b. l. 95–104) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. liepos 30 d. Agentūrai pateikė paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ gauti, kurioje numatyta, jog prašoma paramos suma – 303 194,61 Lt. Pareiškėja 2014 m. balandžio 9 d. su Agentūra pasirašė Paramos sutartį, pagal kurią įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. 2IM-KS-12-1-011487-PR001 „Privačių miškų visuomeninės estetinės vertės didinimas, plėtojant rekreacinę infrastruktūrą“, nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir LR teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų (Paramos sutarties 1.1 p.). Pareiškėja 2014 m. gegužės 14 d. Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą, kuriame deklaravo, kad įrengti rekreaciniai pažintiniai takai, stalai, pavėsinės, laužavietės, suolai, mediniai atrakcionai ir kt. (pateiktos įvairios sąskaitos faktūros, darbų priėmimo perdavimo aktai, paslaugų teikimo sutartys). Agentūros vyriausiasis specialistas D. R., 2014 m. gegužės 27 d. – 2014 m. gegužės 29 d. atlikęs patikrą vietoje, surašė ataskaitą, kurios pastabose, be kita ko, nurodoma, kad įrengti stalai ir sūpynės neatitinka rekreacinių nesudėtingų statinių supaprastintame projekte apibrėžtų konstrukcijų bei montavimo sąlygų, o projekto pakeitimai nebuvo su Agentūra raštu suderinti). UAB „Civitta“, vykdydama su Agentūra pasirašytą konsultavimo paslaugų teikimo sutartį bei įvertinusi pareiškėjos pateiktus darbų pirkimo dokumentus, 2014 m. liepos 11 d. surašė ekspertinio konsultavimo ataskaitą, kurioje nurodoma, jog: 1) investicinių išlaidų vertė, įsigyjant 1 100 m² rekreacinių takų įrengimo darbus pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 1125 sudaro 165 000 Lt (be PVM), o šių takų įrengimo rinkos kaina yra 60 819 Lt (be PVM), t. y. 104 181 Lt mažesnė, negu prašyme nurodytos šių darbų išlaidas; 2) investicinių išlaidų vertė, įsigyjant 815 m² rekreacinių takų įrengimo darbus pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 0813 sudaro 122 250 Lt (be PVM), o šių takų įrengimo rinkos kaina yra 45 061,35 Lt (be PVM), t. y. 77 108,65 Lt mažesnė, negu prašyme nurodytos šių darbų išlaidos; 3) investicinių išlaidų vertė, įsigyjant bei įrengiant medienos gaminius ir laužavietę pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 0813, atitinka rinkos kainas. Žemės ūkio ministerija 2014 m. lapkričio 17 d. pranešimu pritarė Agentūros sprendimo projektui sumažinti pareiškėjai skirtiną paramą 169 532,08 Lt. Agentūra, įvertinusi visus paramos administravimo metu surinktus įrodymus, 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. BRK-11063 nusprendė pareiškėjos mokėjimo prašymą tenkinti iš dalies – vietoj prašomos 294 869 Lt paramos apskaičiuota 125 336,92 Lt kompensuotina paramos suma bei nutarta nekompensuoti 169 532,08 Lt prašomos paramos, nes tokiai sumai taikoma sankcija. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjos rekreacinių takų įrengimo vertė rinkoje yra 105 880,35 Lt, t. y. daug mažesnė už pareiškėjos nurodytą 287 250 Lt (be PVM) vertę; įrengti stalai ir sūpynės neatitinka rekreacinių nesudėtingų statinių supaprastintame projekte apibrėžtų konstrukcijų bei montavimo sąlygų, o šių objektų projekto pakeitimai su Agentūra nebuvo suderinti. Atsižvelgus į tai, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 110, 111.4 punktų, Administravimo taisyklių 5.9, 5.10, 197.1.1, 197.1.7, 197.1.8 punktų nuostatomis bei įvertinusi, kad paramos intensyvumas 90 proc., pareiškėjai kompensuotinos išlaidos sumažintos 169 532,08 Lt (294 869,08 Lt – 125 336,92 Lt tinkama finansuoti paramos išlaidų = 169 532,08 Lt taikoma sankcija).

Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti Agentūros 2014 m. gruodžio 12 d. ir Komisijos 2015 m. sausio 29 d. sprendimus bei įpareigoti atsakovą kompensuoti pareiškėjos mokėjimo prašyme nurodytą visą paramos sumą pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo Agentūros 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 ir kt.). Todėl ir šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo akto tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu. Iš pareiškėjos skunde nurodytų motyvų matyti, kad pareiškėja neginčija skundžiamame Agentūros Sprendime pateikiamų apskaičiavimų, kuriais grindžiamas sankcijos dydis, matematinio teisingumo, o skundo reikalavimai remiami tokiais motyvais: 1) skundžiamame Agentūros sprendime faktinės aplinkybės nėra siejamos su taikytinais teisės aktais, nes apsiribota tik teisės aktų punktų išvardijimu; 2) buvo pažeistos Įgyvendinimo taisyklių 56 punkto nuostatos, nes Agentūra išlaidų tinkamumu turėjo įsitikinti iki Paramos sutarties sudarymo; 3) galiojantys teisės aktai nereikalauja iš projektų vykdytojų vadovautis mažiausių kainų kriterijumi, o pareiškėjos patirtos išlaidos atitinka Metodikoje nustatytą rinkos kainų vidurkį; 4) Agentūra paneigė Paramos sutarties 6 punkte nurodytų išlaidų teisingumą, taip pat pareiškėjos teisėtus lūkesčius; 5) Agentūra nesurinko įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos padarytus pažeidimus.

Teismas, pasisakydamas dėl rekreacinių takų įrengimo kainos pagrįstumo ir vertindamas pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėjo, kad pagal Įgyvendinimo taisyklių 92 punktą, vertinant mokėjimo prašymą, nustatomos tinkamos finansuoti išlaidos, nuo kurių yra skaičiuojama kompensuojama paramos suma, o 110 punkte nustatyta, kad paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas. Pagal Įgyvendinimo taisyklių 111.4 punktą, paramos sumažinimas taikomas, jeigu yra pažeidžiamos kitos sutarties sąlygos arba teisės aktų nuostatos. Administravimo taisyklių 197 punkte, be kita ko, nustatyta, kad paramos sumažinimas taikomas, jeigu paramos gavėjas pažeidžia kitas paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus (197.1.7 p.); jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad paramos gavėjo atlikto pirkimo prekių, paslaugų ar darbų kaina yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytos konkrečios investicijos didžiausios rinkos kainos (197.1.8 p.). Pagal Administravimo taisyklių 5.9 punkto nuostatas, Agentūra, vykdydama jai priskirtinas paramos lėšų administravimo funkcijas, atlieka projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūrą, patikras vietoje, priima ir registruoja pateiktus mokėjimo prašymus ir kasmetinius prašymus, tikrina paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, kasmetiniuose prašymuose arba paramos paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, tiria pažeidimus, vertina projektų įgyvendinimo eigą bei galutinę projekto įgyvendinimo ir užbaigto projekto metinę ataskaitas, tikrina paramos gavėjų atitiktį projekto priežiūros rodikliams, esant poreikiui taiko priemones, skirtas paramos gavėjų atitikčiai projekto priežiūros rodikliams gerinti, prižiūri ir kontroliuoja šių priemonių įgyvendinimo eigą, užtikrina, kad visi patikrinimai, nustatyti Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktuose, būtų atlikti ir tinkamai dokumentuoti (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Minėtų taisyklių 5.10 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, gali atlikti tikrinimą vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus). Iš aptartų teisės normų analizės darytina išvada, jog Agentūra, administruodama paramos išmokų mokėjimą, gali sumažinti prašomos paramos sumos dydį, jeigu nustatoma, kad paramos gavėjo atlikto pirkimo prekių, paslaugų ar darbų kaina yra nepagrįstai didelė. Pagal Administravimo taisyklių 5.9–5.10 punktus, pirkimo prekių, paslaugų ar darbų kainos vertinimui gali būti atliekama ekspertizė. UAB „Civitta“ (šios bendrovės vykdoma veikla – projektavimo darbai, statyba, verslo konsultacijos ir kt.), vykdydama su Agentūra pasirašytą konsultavimo paslaugų teikimo sutartį bei įvertinusi pareiškėjos pateiktus darbų pirkimo dokumentus, 2014 m. liepos 11 d. surašė ekspertinio konsultavimo ataskaitą, kurioje nurodoma, kad investicinių išlaidų įsigyjant rekreacinių takų įrengimo darbus vertė ženkliai skiriasi nuo tokių darbų rinkos kainų, o šis skirtumas sudaro net apie 270 proc. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nei Komisijai, nei teismui jokių įrodymų, paneigiančių UAB „Civitta“ 2014 m. liepos 11 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje padarytas išvadas, nepateikė, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų abejoti minėtoje ataskaitoje nurodytų išvadų patikimumu. Pačioje ekspertinėje ataskaitoje nurodoma, kad ji sudaryta įvertinus visus pareiškėjos pateiktus dokumentus (sutartis, sąskaitas faktūras, priėmimo perdavimo aktus), vadovaujantis statybos skaičiuojamų kainų nustatymo rekomendacijomis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą, UAB „Civitta“ 2014 m. liepos 11 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodytais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Pareiškėjos teiginiai, jog Metodikoje nustatyti maksimalūs įkainiai atitinka rinkos kainų vidurkį, yra grindžiami subjektyviu bei klaidinančiu Metodikoje ir jo 5 priede nurodytų nuostatų aiškinimu, todėl atmestini. Teisėjų kolegijos nuomone, Metodikoje įtvirtinti didžiausi įkainiai nustato maksimalų tinkamų finansuoti išlaidų dydį visų kategorijų investicijoms, neatsižvelgiant į kokybinius atskirų investicijų požymius (nedetalizuojant naudojamų medžiagų, atliekamų darbo specifikos ar pan.). Taigi Metodikoje naudojami didžiausi įkainiai ir Agentūros užsakyto ekspertinio tyrimo rezultatai pagal savo pobūdį yra visiškai skirtingi rodikliai. Priešingai aiškinant Metodikos nuostatas, t. y. taip, kaip nurodo pareiškėja, pripažįstant, kad Metodikoje nurodyti įkainiai laikytini atskirų darbų kategorijų kainų vidurkiais, iš esmės būtų paneigiamas vienos iš atsakovui priskirtinų funkcijų vykdymas – administruojant paraiškas vertinti, ar prekių, paslaugų ar darbų kaina nėra nepagrįstai didelė, nes toks vertinimas iš esmės būtų vykdomas formaliai palyginus pareiškėjų pateiktas kainas su Metodikoje nustatytomis. Akivaizdu, jog tokiu atveju nekiltų jokios būtinybės atlikti ekspertinių tyrimų ar kitų vertinimo veiksmų, numatytų Administravimo taisyklių 5.10 punkto nuostatose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skundo motyvai, jog Agentūra, sudarydama Paramos sutartį, neįsitikino išlaidų tinkamumu, todėl pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 56 punkto nuostatas, yra visiškai nepagrįsti. Vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 56 punkto nuostatomis, atliekamas pirminis pateiktos paraiškos projekto vertinimas, taip pat daromos išvados, ar prašoma parama gali būti skiriama pagal pateiktą projektą. Taigi šioje prašomos paramos projekto administravimo stadijoje neatliekamas joks vėliau atliktinų darbų kainos pagrįstumo vertinimas, o nurodytos atskirų įrengimų, vykdomų darbų kainos vertinamos tik tiek, ar jos neviršija Metodikoje nustatytų maksimalių kainų. Kaip minėta, pareiškėjos paraiškoje numatytas projektas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl su ja buvo pasirašyta Paramos sutartis. Tačiau tai, jog projekte numatyti atskirų įrengimų ir statinių įkainiai neviršijo Metodikoje nustatytų maksimalių įkainių, nereiškia, jog įvykdžius projekte numatytas priemones negali būti vertinama, ar pirkimo prekių, paslaugų bei darbų kaina yra reali. Taigi pareiškėja neturėjo jokių teisėtų lūkesčių, kad projekto (jo dalies) faktinis įvykdymas bei mokėjimo prašyme nurodyta prašoma išmokėti paramos išmoka nebus vertinami pagal Administravimo taisyklių 5.9–5.10 punktų nuostatas. Be to, iš Paramos sutarties 6.1–6.2 punktų įtvirtintų nuostatų matyti, kad, įvykdžius numatytą projektą, įsipareigojama išmokėti ne didesnes negu šiuose punktuose nurodytas išmokas, o ne visas numatytas, kaip teigia pareiškėja, lėšas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Agentūra, nustačiusi, jog pareiškėjos įrengtų rekreacinių takų įrengimo vertė yra nepagrįsta, teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjos prašomos paramos išmokas už šių statinių įrengimą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos įrengtų sūpynių ir stalų nukrypimo nuo projekto, vadovavosi Administravimo taisyklių 190 punktu, kuriame nustatyta, kad neleidžiami jokie su Agentūra raštu nesuderinti nukrypimai nuo planuoto projekto įgyvendinimo, keičiantys projekto apimtį, keičiantys projekto išlaidas, pratęsiantys projekto įgyvendinimo laikotarpį ar kitaip keičiantys projektą ar paramos sutartyje ir (arba) paraiškoje bei sprendime skirti paramą nustatytus paramos gavėjo įsipareigojimus. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Įgyvendinimo taisyklių 115 punkte, o taip pat Paramos sutarties 17.3 punkto nuostatose. Taigi pareiškėja numatytų įrengti statinių projektus galėjo keisti tik tuo atveju, jeigu šie pakeitimai būtų raštiškai suderinti su Agentūra. Agentūra, gavusi prašymą pakeisti projektus, turėtų atlikti tokių pakeitimų analizę ir savo pritarimą (nepritarimą) pakeitimams pagrįsti vertinimu, ar prašomi pakeitimai nekeičia projekto esmės ir jo apimties, ar neprieštarauja teisės aktams, taip pat, ar padės pasiekti paraiškoje nurodytus tikslus bei uždavinius. Byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog įrengti stalai ir sūpynės neatitinka rekreacinių nesudėtingų statinių supaprastintame projekte apibrėžtų konstrukcijų bei montavimo sąlygų. Vienos supynės, vietoje planuotos „A“ formos, buvo įrengtos apverstos „T“ formos; vietoje stalų pastatyti kelmai. Pareiškėja taip pat neginčija, kad įrengtų stalų bei sūpynių projektiniai pakeitimai nebuvo raštiškai suderinti su Agentūra. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Agentūra, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 110 111.4 punktais, Administravimo taisyklių 197.1.7 punktu, pagrįstai atsisakė kompensuoti įrengtų stalų ir sūpynių išlaidas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir nurodė, kad iš skundžiamo Agentūros Sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog šios dalies pabaigoje yra išvardytos ginčo atveju taikytų teisės aktų – Administravimo taisyklių, Įgyvendinimo taisyklių – ir Paramos sutarties nuostatos, kurios nėra tiesiogiai siejamos su atlikto vertinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Toks teisės aktų dėstymas, kaip teisingai nurodo pareiškėja, nelaikytinas tinkamu sprendimo pagrindimu. Kita vertus, iš sprendimo motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad Sprendime daromos išvados yra grindžiamos faktinių aplinkybių analize, taip pat faktinę situaciją reglamentuojančių ir tiesiogiai Administravimo taisyklėse, Įgyvendinimo taisyklėse nurodytų teisės normų taikymu. Taigi Agentūros Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos teismui teikiamas skundas grindžiamas išsamia tų pačių teisės normų, kurios nurodytos ginčijamo sprendimo teisiniu pagrindu, analize, nuosekliai išdėstyti nesutikimo su sprendimu motyvai bei argumentai. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad pareiškėja aiškiai suvokė tiek faktinius, tiek teisinius šio sprendimo pagrindus, taip pat šiuo sprendimu sukeliamas teisines pasekmes. Tokia teismo išvada grindžiama ir tuo, jog Komisijai teiktame skunde pareiškėja analogiškų argumentų, t. y. jog jai neaiškūs Agentūros Sprendimo pagrindai, nenurodė, o šio skundo motyvuose yra pateikiamas visų teisės aktų aiškinimas. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundo motyvai, kuriais teigiama, jog Agentūros Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes faktinės aplinkybės nėra siejamos su taikytinais teisės aktais, yra atmestini. Agentūra Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Minėtas sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl reikalavimas jį panaikinti atmestinas. Remiantis tais pačiais motyvais, atmestinas ir skundo reikalavimas panaikinti Komisijos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą, kuris priimtas įstatymo nustatyta neprivaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjos keliamą ginčą. Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjai visą paramos sumą, yra išvestinis reikalavimo panaikinti Agentūros Sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).