Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-31 · Administracinė byla Nr. I-4579-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-31
Bylos Nr.
I-4579-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rytis Krasauskas, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
V. O.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4579-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-05231-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 1.21; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

V. O. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. spalio 28 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) direktoriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 28-951 (toliau – nutarimas) skirtą nuobaudą; 2) pripažinti, kad Vilniaus PN direktorius savo veiksmais pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį ir priteisti 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pasak pareiškėjo Vilniaus PN direktorius nutarimu nepagrįstai skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų. Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus PN direktorius, nedalyvaujant pareiškėjui, 2015 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą pareiškėją perkelti iš 6 į 3 būrį. Tokio sprendimo priežastys, pasak pareiškėjo, jam nebuvo nurodytos ir išaiškintos. Pareiškėjui atsisakius eiti į 3 būrį, Vilniaus PN direktorius skundžiamu nutarimu skyrė pareiškėjui nuobaudą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl Vilniaus PN direktoriaus nutarimo kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), kuris 2015 m. spalio 23 d. raštu nurodė, kad nuobauda buvo skirta pagrįstai. Pareiškėjas paaiškina, kad nuobaudos galiojimo metu jam buvo apribotas pasivaikščiojimas (1 val. per dieną), buvo draudžiama skambinti telefonu ir rašyti laiškus, žiūrėti televizorių. Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad skirta nuobauda blogina jo charakteristiką ir bus vertinama, pavyzdžiui, skiriant piniginę pašalpą, papildomą skambutį, papildomą pasimatymą, sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą ir pan. Pareiškėjas mano, kad buvo pažeistas jo orumas.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai, pareiškėjas nurodė, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 79).

Atsiliepimas

Vilniaus PN atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–21). Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN direktorius pareiškėjui nuobaudą skyrė pagrįstai, nes pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, numatančius, kad nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos ir vykdyti administracijos nurodymus ir BVK 12 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad nuteistieji privalo laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmių vykdymo institucijos nurodymus ir įsakymus. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas taip pat pažeidė Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą būrį. Pažymi, kad teisės aktai nenumato nuteistiesiems teisės rinktis būrį. Pagal pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, nuteistuosius į būrius skirsto nuteistųjų skirstymo į būrius komisija. Vilniaus PN atsiliepime pažymi, kad nuteistųjų rotacija vykdoma taip pat ir tam, kad būtų prevenciškai valdoma kriminogeninė situacija pataisos įstaigoje. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos – pasipelnymo iš valstybės.

Vilniaus PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 77).

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–43). Nurodo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis, kurių tikslas užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu. Paaiškina, kad Kalėjimų departamentas išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl paskirtos nuobaudos ir konstatavo, kad pareiškėjas padarė pažeidimus ir jam skirtos nuobaudos panaikinti nėra pagrindo. Kalėjimų departamento nuomone, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nėra sąlygų kilti viešajai atsakomybei.

Kalėjimų departamento atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 77).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – pareiškėjui paskirtos nuobaudos pagrįstumas ir teisėtumas bei pareiškėjo reikalavimo priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Kaip teisingai skunde nurodė pareiškėjas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN ar Kalėjimų departamento (jų pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Vilniaus PN direktoriaus nutarimo, kuriuo buvo pareiškėjui paskirta nuobauda, taip pažeidžiant pareiškėjo orumą.

Skundžiamu nutarimu Vilniaus PN direktorius nutarė pareiškėjui skirti nuobaudą – uždarymą į bausmės izoliatorių 15 parų (b. l. 45). Skundžiamame nutarime nurodyta, kad jis buvo priimtas, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 21 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. kategoriškai atsisakė vykdyti administracijos nurodymą eiti į jam paskirtą 3 būrį. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad jis buvo priimtas atsižvelgus taip pat ir į pareiškėjo rašytinį pasiaiškinimą. Skundžiamame nutarime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei Vilniaus PN direktoriaus 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 7-255 reikalavimus. Minėtame nutarime nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis BVK 142 straipsniu ir gali būti skundžiama per 5 dienas nuo jos paskyrimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su nuobauda, prieš kreipiantis į administracinį teismą, dėl šios nuobaudos privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pateikė skundą Kalėjimų departamentui (b. l. 62–63), kuris 2015 m. spalio 169 d. raštu „Dėl skundų išnagrinėjimo“ nurodė, kad nuobauda buvo skirta pagrįstai (b. l. 64–65).

BVK (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.) 142 straipsnyje įtvirtintos nuobaudų rūšys, skiriamos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuobauda – nuteistojo uždarymas į baudos izoliatorių iki 15 parų.

Pataisos įstaigų režimo reikalavimai įtvirtinti BVK. Pagal BVK 112 straipsnio 1 dalį, režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. BVK 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Bendrosios nuteistųjų pareigos yra įtvirtintos BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatose, numatančiose, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Specialiąsias nuteistųjų pareigas įtvirtina BVK 110 straipsnis, kurio 1 ir 2 dalys numato nuteistųjų pareigą laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas A. M. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, nurodydamas, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 21 d. 11 val. atsisakė vykdyti nurodymą eiti į jam paskirtą 3-ią būrį (b. l. 59). Prie minėto tarnybinio pranešimo buvo pridėtas pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 21 d. pareiškimas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad atsisako atlikti bausmę paskirtame 3 būryje, nes toks paskyrimas yra neteisėtas ir nemotyvuotas (b. l. 58). Iš skundžiamo nutarimo turinio taip pat matyti, kad nurodomas pažeidimas siejamas su pareiškėjo atsisakymu vykdyti nurodymą dėl persikėlimo į kitą būrį.

Terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 65 punktas reglamentuoja nuteistųjų paskyrimą gyventi į būrius ir numato, kad pataisos namų, gydymo – pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius priskiria grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Perkėlimas iš būrio į būrį yra įstatymų reglamentuotas pataisos įstaigos administracijos nuteistojo atžvilgiu priimamas sprendimas, kurio priėmimo eigoje nuteistojo teisė į gynybą ir su ja susijusių veiksmų atlikimą (paaiškinimų, pareiškimų pateikimą) nenumatyta, nes jokie kaltinimai ar įtarimai dėl nusižengimo nuteistajam nepateikiami ir šiuo sprendimu jo teisinė padėtis nėra griežtinama. Posėdžio metu tai patvirtino ir liudytoju iškviestas Vilniaus PN pareigūnas A. M., nurodęs, kad 3 būrys nėra išskirtinis, kad visi būriai lygūs.

Nustatyta, kad Vilniaus PN Nuteistųjų suskirstymo į būrius komisija (toliau – Komisija) 2015 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą pareiškėją perkelti iš gyvenamosios patalpos 6-407-7 į gyvenamąją patalpą 3-205-04. Minėtame sprendime nurodyta perkėlimo priežastis – BVK 70 straipsnio 1 dalies 4 punktas (padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų). Pareiškėjas su minėtu sprendimu supažindintas, pasirašyti atsisakė (b. l. 48). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, susijęs su pareiškėjui nenurodyta perkėlimo priežastimi, atmestinas kaip nepagrįstas. Minėto Komisijos sprendimo pagrindu Vilniaus PN direktorius 2015 m. rugsėjo 10 d. priėmė įsakymą dėl pareiškėjo perkėlimo į gyvenamąją patalpą 3-205-04 (b. l. 47). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. 11.00 val. Vilniaus PN pareigūnas teisėtai ir pagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas eitų į 3 būrį, kuriame yra minėta gyvenamoji patalpa. Pataisos namai yra specifinė įstaiga, kurios veikla yra griežtai reglamentuota ir nuteistieji privalo laikytis nustatytų elgesio taisyklių. Todėl pareiškėjas, žinodamas pataisos namų tvarką ir, neesant ypatingų priežasčių, dėl kurių privalomų pareigų atlikimas nebūtų galimas, turėjo vykdyti pareigūnų nurodymus, tačiau elgėsi priešingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo gali būti pareikšta įstatymu nustatyta tvarka, o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-99/2014).

Pareiškėjas skunde taip pat rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – Kalėjimų taisyklės) 18.6 punktu, numatančiu, kad kaliniai gali kartu būti laikomi tik jei yra tinkamos sąlygos ir kaliniai gali sugyventi vienas su kitu, bei 18.7 punktu, numatančiu, kad jei kaliniai apgyvendinami kartu su kitais kaliniais, tai, pagal galimybes, jie turėtų turėti pasirinkimą.

Dėl Kalėjimų taisyklių Europos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad rekomendacijos ir išvados neturi privalomos teisinės galios, tačiau jos neabejotinai turi autoritetingos rekomendacijos reikšmę (Byla Nr. 322/88 Grimaldi [1989] ECR 4407). Kalėjimų taisyklėse, be kita ko, yra nuostatos dėl tinkamų gyvenimo sąlygų sudarymo kalinamųjų skirstymo ir apgyvendinimo aspektu (minėti 18.6 ir 18.7 punktai). Rekomendacijomis Europos Sąjungos institucijos išreiškia savo nuomonę ir pasiūlo gaires atitinkamais Europos Sąjungos politikos klausimais į kurias valstybės narės turėtų atsižvelgti, kurdamos savo vidaus teisę. Minėtu nacionaliniu teisiniu reguliavimu yra numatytas nuteistųjų atskiras ir izoliuotas laikymas pataisos įstaigoje, kuriuo siekiama įstatyme nustatytų tikslų (BVK 70 straipsnio 1 dalis) – tarp jų ir padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad reikalavimu persikelti į kitą būrį buvo siekiama kitų nei numatyta įstatyme tikslų. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius 2015 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio tyrimo išvadoje nurodė, kad šio skyriaus pareigūnai neturi duomenų, kad 3 būrio nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus (b. l. 61). Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negali gyventi pataisos įstaigos paskirtoje vietoje. Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas. Pagal BVK 143 straipsnio 2 dalį, skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Skundžiamu nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda (uždarymas 15 parų į baudos izoliatorių) yra vidutinio griežtumo, nelaikytina neproporcinga pareiškėjo padarytiems pažeidimams. Konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus PN nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Teisėtu ir pagrįstu Vilniaus PN direktoriaus nutarimu pareiškėjo orumas negalėjo būti ir nebuvo pažeistas, todėl pareiškėjo reikalavimas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo konstatuoti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, teismui nekyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu bei 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Rytis KrasauskasRasa Ragulskytė-MarkovienėHalina Zaikauskaitė