- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-20
- Bylos Nr.
- I-3120-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zabarovska, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-282(145) (I t., b. l. 5–8) atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos pilietei A. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde (I t., b. l. 1–2) prašo panaikinti Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamento nurodomi duomenys apie pareiškėjos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes yra surinkti vien tik iš neturinčių atitinkamos juridinės kompetencijos ir abejotino patikimumo šaltinių, tokiems duomenimis bandant suteikti juridinę galią. Jos atžvilgiu tendencingai taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, administraciniais veiksmais ir nurodymais bandoma kištis į jos asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus ir tuos reikalus trukdyti. Juridinio asmens veiklą riboti, tirti Lietuvos Respublikoje galima tiktai įstatymų nustatyta tvarka. Todėl visi teiginiai apie pareiškėjos įmonės fiktyvumą, veiklos nevykdymą ar jos neteisėtumą turi būti pagrįsti juridiškai pakankamais ir teisėtais būdais gautais įrodymais. Atsakovas nėra pateikęs (ar bent apie tai nurodęs) nei teismo leidimo dėl pareiškėjos įmonės veiklos tyrimo, nei teismo leisto tokio tyrimo išvadų, nei VĮ Registrų centro išrašo apie atitinkamą UAB „Nauja galimybė“ (toliau – ir įmonė, bendrovė) fiktyvumo, veiklos nevykdymo, likvidavimo, bankroto ar kitokį statusą. Iš pareiškėjos reikalaujama įrodymų ne tik apie jos verslą, bet ir turėti kažkokius dar papildomus socialinius, šeimyninius ryšius, nepaisant pačios pareiškėjos teisės nuspręsti, ar ji nori turėti tokių ryšių ar ne, o turėdama juos, viešai visiems atskleisti arba ne. Taip pat bandoma, pareiškėjai nurodinėti, kaip ji turi tvarkyti savo verslą Lietuvoje, kaip ji, suaugęs žmogus ir veiksnus privatus asmuo turi elgtis: gali pasisamdyti įmonei menedžerių, nėra jokio būtino reikalo pačiai būti čia, galima būti ir kitoje valstybėje, galbūt net ne Europos Sąjungoje (pvz. Rusijoje); o jeigu jau esi Lietuvoje, tai niekur iš Lietuvos neišvažiuok, nuolat būk arba savo įmonės buveinėje, arba deklaruotoje gyvenamoje vietoje, ir joje gyvenk pastoviai, o žmonės iš gatvės turi patvirtinti, kad tave pažįsta, žino kur, kaip ir su kuo tu gyveni, kad tu vykdai tikrą, o ne fiktyvų verslą, be verslo dar turi socialinių ryšių, šeimų ir pan. Bet kuris nukrypimas nuo tokių nurodymų jau savaime tampa „rimtu pagrindu manyti“, kad esi pažeidęs Įstatymą, ir minimali sankcija už tai yra atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tokie reikalavimai nesiderina su Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės ir ES narės kasdienio gyvenimo normomis, jie prieštarauja Civiliniam kodeksui ir daugybei kitų teisinių normų, trukdo asmens privatų gyvenimą ir verslo veiklą. Pareiškėjos atžvilgiu yra pažeidžiamas principas „viskas leidžiama, kas nėra uždrausta“. Pareiškėjos verslui ir jai yra naudojami neteisėti diskriminaciniai administraciniai metodai, kadangi ji nėra nei Lietuvos, nei ES pilietė.
Skundžiamą sprendimą priėmę pareigūnai šiurkščiai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d. reikalavimus, kadangi individualiame teisės akte remiamasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, ne visiškai teisėtais būdais gautų ir nepakankami patikimų duomenų įvertinimu, subjektyvia nuomone.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti, skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (I t., b. l. 17–21) paaiškino, kad šiuo atveju buvo nustatyti trys atsisakymo išduoti leidimą pagrindai (kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; kai neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu), todėl pareiškėjai pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą.
Visi duomenys Migracijos departamento buvo gauti teisėtais būdais ir nereikalavo jokio teismo leidimo jiems gauti, be to, didžiąją dalį dokumentų pateikė pati pareiškėja. Todėl pareiškėjos teiginiai apie Migracijos departamento veiklos neteisėtumą laikytini nepagrįstais ir deklaratyviais.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas teigia, kad pareiškėjos atžvilgiu yra taikomi neteisėti, diskriminaciniai metodai, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Migracijos departamentas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę vykdo, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, todėl šios kontrolės vykdymas objektyviai negali būti pripažintas, kaip nurodo pareiškėja, neteisėtu kišimusi į užsieniečio „asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus“. Užsieniečiai, kurie kreipiasi dėl leidimo išdavimo, turi ne tik teises, bet ir Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas pareigas, kurias privalo vykdyti (tarp jų – ir teikti Migracijos departamentui tikrovę atitinkančius duomenis).
Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. nurodytų aplinkybių konstatavimas jau savaime duoda pagrindą įtarti nelegalios migracijos grėsmės, nurodytos Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p., buvimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės (toliau – ir Gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, atsisakymas išduoti leidimą, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Leidimo Įstatymo 45 str. pagrindu išdavimo tikslas - ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Šiuo atveju surinktų duomenų visuma patvirtino, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo ir sąlygų, jos sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios minėtos bendrovės veiklos, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą Migracijos departamentas veikė išskirtinai teisės normų ribose ir jų nepažeidė, pareiškėjos teiginiai deklaratyvūs.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. kovo 20 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Todėl teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjos deklaruotas atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl bendrovės UAB „Nauja galimybė“ teisėtos veiklos, yra realus, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas). Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas yra ne įmonės įsteigimas o reali, vykdoma teisėta veikla (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 16 d. pareiškėja, tuo pagrindu, kad ji yra UAB „Nauja galimybė“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, vadovė ir jos atvykimo tikslas yra darbas minėtoje bendrovėje, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka (I t., b. l. 23–52) ir šiuos dokumentus: kelionės dokumento kopiją ir išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą (I t., b. l. 34–45); UAB „Nauja galimybė“ steigimo aktą (I t., b. l. 51); UAB „Nauja galimybė“ įstatus (I t., b. l. 48–50); UAB „Nauja galimybė“ išrašą iš Lietuvos Respublikos juridinio asmenų registro (I t., b. l. 46–47); 2016 m. gruodžio 2 d. UAB „Nauja galimybė“ akcininkų sprendimą dėl šios bendrovės direktorės A. K. paskyrimo (I t., b. l. 152); 2016 m. spalio 13 d. UAB „Nauja galimybė“ akcininkų sąrašą (I t., b. l. 52); UAB „Nauja galimybė“ didžiąją knygą (I t., b. l. 105–113); UAB „Nauja galimybė“ sudarytas darbo sutartis su 3 Lietuvos Respublikos piliečiais (I t., b. l. 150–151, 153–154, 155–156); A. K. darbo sutartį, sudarytą su UAB „Nauja galimybė“ (I t., b. l. 148–149); 2016 m. gruodžio 8 d. UAB „Nauja galimybė“ balansą (I t., b. l. 100) bei pelno (nuostolių) ataskaitą (I t., b. l. 101); UAB „Nauja galimybė“ metinę pelno mokesčių deklaraciją už 2015 metus (I t., b. l. 102–104); Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos išduotą pažymą, kad šioje valstybėje A. K. nebuvo teista (I t., b. l. 158–159).
Pareiškėja prašymui pagrįsti pateikė šiuos dokumentus dėl UAB „Nauja galimybė“ vertimo paslaugų suteikimo: 2016 m. spalio 19 d. bei 2016 m. lapkričio 25 d. vertimo sutartis su užsakove V. D. (I t., b. l. 68–69, 132–133) ir jai išrašytą 2016 m. gruodžio 2 d. sąskaitą–faktūrą Nr. 00049-113 (I t., b. l. 54), 2016 m. spalio 28 d. sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00049 (I t., b. l. 135) bei 2016 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderį Nr. AG 49 (I t., b. l. 134); 2017 m. sausio 11 d. vertimo sutartį su užsakove E. K. (I t., b. l. 63–64) ir 2017 m. vasario 1 d. jai išrašytą sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00054 (I t., b. l. 65); 2016 m. gruodžio 5 d. vertimo sutartį su UAB „Rent2Go“ (I t., b. l. 58–59) ir jai išrašytą 2016 m. gruodžio 13 d. sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00050/1 (b. l. 61) bei 2016 m. gruodžio 16 d. kasos pajamų orderį Nr. AG-51 (b. l. 60); 2016 m. rugsėjo 12 d. vertimo sutartį su užsakove V. S. (I t., b. l. 120–121) ir jai 2016 m. rugsėjo 22 d. išrašytą sąskaitą–faktūrą Nr. AG00046 (b. l. 122) bei 2016 m. rugsėjo 22 d. kasos pajamų orderį Nr. AG 0000046 (I t., b. l. 123); 2016 m. rugsėjo 26 d. vertimo sutartį su užsakove V. I. (I t., b. l. 124–125) ir jai 2016 m. rugsėjo 30 d. išrašytą sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00047 (I t., b. l. 126) bei 2016 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderį Nr. AG 0000047 (I t., b. l. 127); 2016 m. spalio 3 d. vertimo sutartį su užsakove N. D. (I t., b. l. 128–129) ir jai išrašytą 2016 m. spalio 7 d. sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00048 (I t., b. l. 130) bei 2016 m. spalio 7 d. kasos pajamų orderį Nr. AG 0000048 (I t., b. l. 131); 2016 m. lapkričio 14 d. vertimo sutartį su G. S. (I t., b. l. 136–137) ir jai išrašytą 2016 m. lapkričio 21 d. sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00050 (I t., b. l. 138) bei 2016 m. lapkričio 21 d. kasos pajamų orderį Nr. AG 50 (I t., b. l. 139); 2016 m. rugpjūčio 22 d. vertimo sutartį su užsakovu S. D. (I t., b. l. 140–141) ir jam išrašytą 2016 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00045 (I t., b. l. 142) bei 2016 m. rugpjūčio 25 d. kasos pajamų orderį (I t., b. l. 143); 2016 m. liepos 19 d. vertimo sutartį su užsakove R. B. (I t., b. l. 144–145) ir jai išrašytą 2016 m. liepos 30 d. sąskaitą–faktūrą Nr. AG 00044 (I t., b. l. 146) bei 2016 m. liepos 30 d. kasos pajamų orderį Nr. AG 0000044 (I t., b. l. 147).
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą ir dokumentus, padarė išvadą, kad bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, UAB „Nauja galimybė“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti ir 2017 m. kovo 20 d. priėmė skundžiamą sprendimą neišduoti leidimo.
Įvertinęs rašytinius įrodymus, teismas laiko, kad nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėja nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Rašytiniai bylos įrodymai (I t., b. l. 48–50, 51, 152) patvirtina, kad pareiškėja bendrovės „Nauja galimybė“ direktorė yra nuo 2016 m. gruodžio 2 d.; bendrovė teikia vertimo į lietuvių kalbą paslaugas juridiniams bei fiziniams asmenims; bendrovė įkurta 2014 m. sausio 20 d. Pareiškėjos pateiktos bendrovės vertimų sutartys su užsakovais, kasos pajamų orderiai bei sąskaitos-faktūros dėl minėtų sutarčių vykdymo (I t., b. l. 54–84, 114–147), buvo sudaryti nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. Todėl Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja Bendrovės direktore tapo nuo 2016 m. gruodžio 6 d., t. y. prieš 10 dienų iki pateikiant prašymą išduoti leidimą (2016 m. gruodžio 16 d.), nors bendrovė buvo įkurta nuo 2014 m. sausio 20 d., į tai, kad pareiškėja pateikė vertimų veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus už 6 mėnesių laikotarpį iki prašymo padavimo dienos, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėja siekė tik formalaus atitikimo Įstatymo 45 straipsnio reikalavimams.
Pareiškėjos kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktos bendrovės vertimo sutartys bei sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai buvo pasirašytos Rusijos Federacijos pilietės A. G.. Tačiau patikrinus A. G. duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje, buvo nustatyta (I t., b. l. 93–94), kad ji dirbo šioje bendrovėje nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2016 m. balandžio 3 d. ir nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2017 m. sausio 6 d. Taigi atsakovas nustatęs aplinkybę, kad pareiškėjos pateiktos vertimo sutartys, sąskaitos – faktūros, kasos pajamų orderiai, darbo sutartys buvo pasirašyti Rusijos Federacijos pilietės A. G., kuri laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. spalio 10 d. nedirbo, neturėjo įgaliojimų ir negalėjo pasirašyti dokumentų, Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas buvo grindžiamas juridinės galios neturinčiais dokumentais.
Atsakovas, įvertinęs tai, kad bendrovėje 3 Lietuvos Respublikos piliečiai (M. B., V. J. ir A. P.) buvo įdarbinti tik nuo 2016 m. spalio 10 d., pagrįstai padarė išvadą, kad iki šios datos bendrovė negalėjo vykdyti deklaruotos veiklos, nes joje nebuvo darbuotojų. Šių darbuotojų darbo sutartyse nėra įrašų, kad jie dirba nuotoliniu būdu, kaip tai nurodyta 2017 m. vasario 15 d. pareiškime (I t., b. l. 74, 75). Teismas atsižvelgia į tai, kad M. B. dirbo ir kitoje bendrovėje (UAB „Nuad“), kurios dalyviai yra užsieniečiai, kurie siekia gauti leidimus laikinai gyventi (I t., b. l. 5–8).
Pareiškėja nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui duomenų, kad bendrovės darbuotojams buvo faktiškai mokamas darbo užmokestis (byloje esantys įrodymai patvirtina tai, kad pavedimai buvo atliekami tik Valstybinio socialinio draudimo fondui tenkantiems mokesčiams mokėti). Atsakovui paprašius (I t., b. l. 181), pareiškėja pateikė bendrovės 2016 m. balandžio 4 d. vertimo sutartį, sudarytą su vertėju S. R., veikiančiu pagal verslo liudijimą Nr. (21.26)-332-3288, pagal kurią S. R. įsipareigojo atlikti užsakovo, t. y. bendrovės „Nauja galimybė“, pateikto teksto vertimą iš užsienio kalbos į lietuvių kalbą (I t., b. l. 83–84), ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 25 d. nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos Nr. (21.26)-332-3288 kopiją, kurioje nurodyta, kad S. R. vykdo vertimo raštu ir žodžiu veiklą (I t., b. l. 85). VSDFV informacinės sistemos duomenimis, minėtas asmuo nuo 2016 m. sausio 1 d. individualios veiklos nebevykdo (vykdė ją iki 2015 m. gruodžio 31 d.) (I t., b. l. 87–92). Pareiškėja nepateikė dokumentų, įrodančių 2016 m. balandžio 4 d. vertimo sutarties su S. R. vykdymą, 2017 m. vasario 15 d. pareiškime (I t., b. l. 74, 75) pareiškėja paaiškino, kad bendrovė ir jos darbuotojai neturi vertėjų licencijos.
Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjos pateiktus duomenis įvertino kaip neatitinkančius tikrovės, surinktų duomenų visuma patvirtina ginčijamo sprendimo išvadą, kad kyla pagrįstos abejonės dėl minėtos užsienietės tikslo bei sąlygų, sąžiningo šios užsienietės siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip bendrovės „Nauja galimybė“ direktore, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.
Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad atsakovas duomenis surinko iš neturinčių teisinės galios šaltinių.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 patvirtintų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (2011 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1V-79 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 9 d.) 2 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas įgyvendina valstybės politiką migracijos srityje ir aptarnauja šios politikos formavimą ir įgyvendinimą. Nuostatų 11 punkte nustatyta, kad pagrindinis Migracijos departamento veiklos tikslas yra pagal kompetenciją užtikrinti vizų, imigracijos, prieglobsčio, Lietuvos Respublikos pilietybės procedūrų vykdymą, kelionės dokumentų, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitų dokumentų užsieniečiams išdavimą ir laisvo asmenų judėjimo principo įgyvendinimą. Nuostatų 12.2 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1V-445 „Dėl Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatytais atvejais priima užsieniečių prašymus išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi, nagrinėja užsieniečių prašymus išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi, priima sprendimus leidimų laikinai gyventi ir leidimų nuolat gyventi klausimais, išduoda ir keičia leidimus laikinai gyventi, išduoda leidimus nuolat gyventi. Pagal Nuostatų 13.2 punktą, Migracijos departamentas, siekdamas jam nustatyto veiklos tikslo ir atlikdamas jo kompetencijai priskirtas funkcijas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų asmenų, valstybės ir žinybinių registrų, informacinių sistemų informaciją, kurios reikia Migracijos departamento veiklos tikslui pasiekti ir funkcijoms atlikti.
Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas laiko, kad faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, priešingai nei teigia pareiškėja, buvo nustatytos iš patikimų šaltinių, nepažeidžiant Migracijos departamentui suteiktos kompetencijos, duomenis apie pareiškėją ir jos vykdomą veiklą nustatė iš pačios pareiškėjos pateiktų dokumentų, juos patikrino Lietuvoje veikiančiuose registruose (VSDFV registro, Juridinių asmenų registro), duomenys, kuriais buvo grindžiamas sprendimas, buvo gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant suteiktų teisių, ir nereikalavo teismo leidimo jiems gauti.
Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu taikė neteisėtus diskriminacinius metodus, bandė kištis į jos asmeninį gyvenimo, judėjimo laisvės, privataus verslo vykdymo reikalus, juos trukdyti, nes Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad: užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai (1 dalis); užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras (2 dalis); užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (3 dalis).
Teismas įvertinęs teisės aktų nuostatas, laiko, kad Migracijos departamentui priskirtų funkcijų vykdymas (užsieniečių buvimo ir gyvenimo kontroliavimas), kaip tai numato teisės aktai, negali būti pripažįstamas neteisėtu kišimusi į pareiškėjos nurodytas jo gyvenimo sritis (privatų gyvenimą, verslo reikalus, judėjimo laisvės varžymas).
Pareiškėja, siekdama gauti leidimą gyventi, turėjo pareigą įrodyti, kad atitinka imperatyviai Įstatyme nustatytas sąlygas šiam leidimui gauti. Pareiškėjai neįrodžius atitikimo minėtiems reikalavimams, Migracijos departamentas privalėjo priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą, kaip tai numato Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis. Todėl nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad tokie Įstatymo reikalavimai nesiderina su kasdienio gyvenimo normomis, prieštarauja Civiliniam kodeksui ir kitiems teisės aktams, trukdo asmens privačiam gyvenimui ir verslo veiklos vykdymui. Pateikus prašymą išduoti leidimą, tarp šalių susiklosto ne civiliniai, bet administraciniai teisiniai santykiai, kurie imperatyviai sureguliuoti viešosios teisės normų.
Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas.
Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, skundas atmetamas, o Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-282(145) paliekamas nepakeistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.