- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2-2662/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02255-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Ieškovas
- UAB „ZIP travel“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5749-262/2013 pagal ieškovo UAB „ZIP travel“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo viešajame konkurse panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje kilo ginčas, ar teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
Ieškovas UAB „ZIP travel“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo sprendimą dėl ieškovo pasiūlymo bei priteisti iš atsakovo visas ieškovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti viešojo pirkimo konkurso procedūras ir įpareigoti atsakovą nesudaryti viešojo pirkimo sutarčių supaprastintame atvirame konkurse „Tarnybinių komandiruočių organizavimo paslaugų pirkimą“ (pirkimo Nr. 138370). Nurodė, kad iš ieškinyje pateiktos informacijos bei argumentų konstatuotina, jog atsakovas pažeidė imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Tokiu būdu yra sudarytos sąlygos toliau tęsti neteisėtas pirkimo procedūras ir galimai sudaryti neteisėtą pirkimo sutartį. Tam, kad būtų išvengta šių neteisėtų veiksmų, taip pat ginant visuomenės interesą užtikrinti konkurso kandidatų sąžiningą varžymąsi, siekiant užtikrinti racionalų valstybės lėšų naudojimą, būtina imtis tam tikrų veiksmų ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas Viešųjų pirkimų įstatyme bei Civilinio proceso kodekse.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 10 d. nutartimi ieškovo UAB „ZIP travel“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Sustabdė atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pirkimo Nr. 138370 procedūras ir uždraudė atsakovui sudaryti bei vykdyti viešojo pirkimo sutartis.
Teismas konstatavo, kad ieškovas prašė panaikinti tam tikrus atsakovo (perkančiosios organizacijos) sprendimus. Teismo vertinimu, tiekėjo teisėtų interesų požiūriu teisė prašyti sustabdyti pirkimo procedūras yra svarbi, nes pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą viešasis pirkimas laikomas pasibaigusiu, kai sudaroma pirkimo sutartis (preliminarioji sutartis) arba nustatomas konkurso laimėtojas, kuris kviečiamas tolesnėms pirkimo procedūroms. Tai reiškia, kad konkurso procedūrų sustabdymas yra tiekėjo interesų gynimo priemonė, taikytina pareiškus teisme ieškinį dėl viešojo pirkimo procedūrų pažeidimų, kol tos procedūros dar nėra baigtos.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, nesustabdžius viešojo pirkimo, būtų susilpnintas tiekėjo pažeistų teisių gynybos mechanizmas, t. y. tiekėjo teisėtų interesų teisminė gynyba būtų apsunkinta arba taptų nebeįmanoma. Be to, viešųjų pirkimų ginčai nėra vien tik privataus pobūdžio, o susiję su viešojo intereso apsauga. Visuomenė yra suinteresuota ne tik pirkimo objektu, kurio įsigijimą užtikrina perkančiųjų organizacijų vykdomos viešojo pirkimo procedūros, ir jo teikiama socialine ir ekonomine nauda, bet ir tuo, kad tiekėjų varžymasis dėl jo pirkimo objekto vyktų skaidriai, o viešasis sandoris būtų sudarytas pagal racionalumo reikalavimus. Net socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų viešųjų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos per se neturi būti vertinamas mažiau palankiai. Galimybė viešąjį interesą pirkimo objektui iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).
Teismas motyvavo, kad iš į bylą pateiktų duomenų negalima daryti išvados, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principai, viešasis interesas ar laikinųjų apsaugos priemonių neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti reali ar realiai numatoma žala visuomenei ar jos daliai, neigiama įtaka žmonių gerovei. Taigi, nesustabdžius pirkimo procedūrų, egzistuoja reali grėsmė, jog konkurso procedūros bus baigtos, dėl ko galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas faktiškai nebebūtų įmanomas, ieškovui pretenduojant į viešojo pirkimo sutarties sudarymą ieškovo grąžinimas į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį taps neįmanomas, o teismo sprendimo reikšmė iš esmės būtų sumenkinta, nes sąlygotų galimų naujų ginčų atsiradimą. Nors laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos kitoje byloje Nr. 2-5587-262/2013 dėl to paties pirkimo, tačiau teismo nuomone, tai nebus perteklinis prašymas. Todėl, yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – pirkimo procedūrų sustabdymą, tame tarpe uždraudžiant atsakovui sudaryti ir/ar vykdyti pirkimo sutartis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad vykdant pirkimo procedūras, tarnybinių komandiruočių organizavimo paslaugos yra perkamos, vykdant mažos vertės pirkimus apklausos būdu. Tokiu būdu paslaugas galima pirkti iki 100 000 Lt (Viešųjų pirkimų įstatymo 2 str. 15 d.). Kadangi atsakovas šių paslaugų nupirko jau daugiau kaip už 366 474 Lt, atsakovas nebeturi teisės vykdyti mažos vertės pirkimų apklausos būdu. Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpiu yra padidėjęs komandiruočių poreikis, dėl ko atsakovas nuo šių metų pradžios iki 2013 m. birželio 17 d. nupirko 238 aviabilietus. Nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. spalio 16 d. buvo įvykdyti 89 pirkimai. Be to, 2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais atsakovas organizuos 3 konferencijas su užsienio pranešėjais, kurių kelionės išlaidas turi apmokėti. Neturint galimybės šiems asmenims nupirkti aviabilietų, suplanuoti renginiai gali vykti ne pagal iš anksto suplanuotą darbotvarkę arba apskritai neįvykti, taip nukentės Lietuvos valstybės prestižas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyros principą bei neįvertino Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai fakto. Kadangi pirkimo objektas yra tarnybinių komandiruočių organizavimo paslaugų pirkimas, panaikinus viešojo konkurso rezultatus nekils problemų vieną tiekėją pakeisti kitu bei paskaičiuoti ieškovui padarytą žalą. Be to, atsakovas kaip valstybinė biudžetinė įstaiga visada turėtų galimybę atlyginti žalą.
Ieškovas UAB „ZIP travel“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra visiškai teisėta ir pagrįsta, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Atskirasis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi tais pačiais teisiniais kriterijais. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Šiuo konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teisme dėl to paties pirkimo (Nr. 138370) rezultatų panaikinimo yra nagrinėjama dar viena civilinė byla pagal ieškovo UAB „Estravel Vilnius” ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiasis asmuo UAB „Aviaekspresas“ (civilinės bylos Nr. 2-5587-262/2013). Šioje byloje Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi taip pat taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė atsakovo Teisingumo ministerijos pirkimo Nr. 138370 procedūras, uždraudė atsakovui sudaryti bei vykdyti viešojo pirkimo sutartis. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2-2514/2013).
Kadangi nagrinėjamoje byloje vertinamos tapačios aplinkybės dėl to paties pirkimo (Nr. 138370) kaip ir jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2514/2013, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju būtina vadovautis jau suformuluota Lietuvos apeliacinio teismo praktika analogiškoje byloje kaip ir nagrinėjama.
Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Iš Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalies teisinių nuostatų darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie yra prima facie pagrįsti, įvykdymą tuo atveju, jei bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Vadinasi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.).
Tuo tarpu Civilinio proceso kodekso 423⁷ straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose. Pagal minėto straipsnio 1 dalį teismas laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose gali taikyti tik tuo atveju, jei jos nepažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso. Taigi, iš Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje ir Civilinio proceso kodekso 423⁷ straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinių nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, iš pradžių yra nustatinėjama, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustačius šios grėsmės egzistavimą – vertinama, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas.
Viešųjų pirkimų bylose viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi. Nagrinėjamu atveju įvertinus viešojo pirkimo dalyko turinį (apgyvendinimo bei kelionės lėktuvu paslaugos) ir viešojo pirkimo tikslą (valstybės tarnautojų komandiruotėms skirtų apgyvendinimo ir transportavimo paslaugų pirkimas), darytina išvada, kad šiuo atveju pirkimo procedūrų sustabdymas nesukels negrįžtamų neigiamų pasekmių visuomenei ar jos daliai, Europos Sąjungos fondų lėšų praradimo ar grėsmės socialiai jautriems visuomenės interesams. Pažymėtina, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai, kuriais jis įrodinėja ieškovo galimybę išsiieškoti žalą iš atsakovo tuo atveju, jei ieškinys šioje byloje būtų patenkintas, taip pat savaime neįrodo būtinybės tęsti viešojo pirkimo procedūras. Be to, atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl Lietuvos prestižo smukimo, negalint padengti užsienio valstybės tarnautojams apgyvendinimo ir transportavimo išlaidų į Lietuvą, paneigiami kitais paties atsakovo atskirojo skundo argumentais, kuriais jis įrodinėja ir toliau vykdantis valstybės tarnautojų komandiruotėms skirtų apgyvendinimo bei transportavimo paslaugų pirkimą, nepaisant tebesitęsiančio ginčo šioje byloje. Taigi, atsakovui atskirojo skundo argumentais neįrodžius neproporcingai didelės žalos kilimo visuomenei dėl viešųjų pirkimų sustabdymo fakto, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi prioritetą suteikė ne kuo greitesniam viešojo pirkimo procedūrų užbaigimui (kas sudarytų pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones remiantis atskirojo skundo argumentais), o vienodų viešojo pirkimo dalyvių konkurencinių sąlygų bei skaidraus ir racionalaus valstybės biudžeto lėšų panaudojimo užtikrinimui, vykdant viešųjų pirkimų procedūras (kas sudaro pagrindą palikti galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones) (CPK 144 str. 1 d., 423⁷ str. 1 d.).
Pažymėtina, kad atsakovas tol, kol šioje byloje vyksta ginčas, skubias apgyvendinimo bei transportavimo paslaugas gali pirkti supaprastinto konkurso būdu (Viešųjų pirkimų įstatymo 92 str. 3 d. 3 p.). Tuo tarpu atsakovo argumentai, kad jis nebegali toliau atlikti viešbučio ir transportavimo paslaugų pirkimo supaprastinto konkurso būdu dėl viršytos mažos vertės viešojo pirkimo kainos atmetami kaip neatitinkantys Viešųjų pirkimų įstatymo teisės normų. Atvejai, kuomet perkančioji organizacija dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra priversta įsigyti prekes, paslaugas ar darbus supaprastinto pirkimo būdu, patenka į Viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus atvejus, kuomet perkančiajai organizacijai yra būtina skubiai įsigyti prekių, paslaugų ar darbų dėl įvykių, kurių perkančioji organizacija negalėjo iš anksto numatyti. Kaip matyti iš šių teisinių nuostatų, įstatymo leidėjas nėra numatęs ribojimų, leidžiančių perkančiajai organizacijai šiais atvejais atlikti tik mažos vertės pirkimus, priešingai nei teigia atsakovas atskirajame skunde. Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atskirojo skundo argumentus, susijusius su galimai padidėjusiu vieno iš atsakovo darbuotojų darbo krūviu. Kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l. 20) R. Ž. yra paskirtas atsakingu už tarnybinių komandiruočių organizavimo paslaugų mažos vertės pirkimų organizavimą ir atlikimą, todėl tokio asmens atliekamos darbinės pareigos priežastiniu ryšiu nesusijusios su šioje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad už galimai papildomų pareigų atlikimą tokiam darbuotojui būtų papildomai apmokėta.
Apeliacine tvarka išnagrinėjus ieškovo Teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarties, nebuvo nustatyta pagrindų, įtvirtintų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Taip pat nebuvo nustatyta Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.