- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- eAS-161-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00291-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- A. J., Ž. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. J. ir Ž. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir Ž. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, dėl sprendimų (aktų) panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. J. ir Ž. J. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2017 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. RNA-33644 ir 2017 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. RNA-37291.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.
Teismas iš pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių, nustatė, kad pareiškėjai nesutinka su VMI 2017 m. sausio 6 d. raštu Nr. RNA-33644 ir 2017 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. RNA-37291. Iš skundžiamų raštų turinio teismui buvo akivaizdu, kad jie priimti Viešojo administravimo įstatymo penktajame skirsnyje Tarnybinės pagalbos sąlygos įtvirtinta tvarka, t. y. ginčijamais raštais yra pateikta Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos prašoma informacija. Šie raštai yra adresuoti išskirtinai tarnybinės pagalbos prašančiam subjektui.
Atsižvelgiant į skundžiamų raštų turinį teismas darė išvadą, kad šie raštai negali būti laikomi administraciniais aktais, nes juose nebuvo išreikštas sprendimas viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjų A. J. ir Ž. J. teisių ar pareigų ir patys savaime šie raštai pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. nelemia jų materialinių teisių ir pareigų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skunde teismui taip pat nenurodė, kokias teisines pasekmes jiems sukelia prašomi panaikinti raštai ir/arba kokiu būdų būtų apgintos jų teisės ir teisėti interesai šiuos raštus panaikinus.
III.
Pareiškėjai nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartimi pateikė atskirąjį skundą kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-1638-643/2018 ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų skundą priimti.
Pareiškėjai paaiškina, kad skundžiami raštai, neatsižvelgiant į procedūrą, kurios pagrindu jie priimti, nustato privalomai vykdytinas sąlygas, kurios yra būtinos siekiant sudaryti sąlygas perleisti pareiškėjams priklausančią žemės sklypo dalį valstybės nuosavybėn, t. y. jie nustato pareiškėjams Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo (toliau Žemės paėmimo įstatymas) 13 straipsnio pagrindu priklausančios kompensacijos, kuri turi būti sumokėta, siekiant atlaisvinti pareiškėjų žemės sklypo dalį nuo arešto, dydį.
Be to, nors skundžiamoje nutartyje yra nurodoma, kad skundžiami aktai priimti vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo penktajame skirsnyje „Tarnybinės pagalbos sąlygos“ įtvirtinta tvarka, tačiau iš ginčijamų aktų turinio matyti, kad VMI skundžiamuose raštuose nustatytos sąlygos yra kildinamos ne iš Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių informacijos teikimą, bet iš Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio, t. y. iš mokesčių administratoriaus pareigų, nustatytų mokesčių administratoriui įgyvendinant su mokesčių administravimu susijusias teises (o ne teikiant valstybės institucijoms informaciją Viešojo administravimo įstatymo penktajame skirsnyje įtvirtinta tvarka).
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad jų manymu teisinėje valstybėje daikto savininkui turėtų būti bent jau suteikta galimybę dalyvauti valstybės institucijai priimant sprendimą dėl to, kokia pinigų suma turi būti sumokėta už asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto perėmimą. Nagrinėjamu atveju VMI skundžiamais raštais nustatė ne tik pinigų sumą, kuri turi būti sumokėta už pareiškėjų nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį, bet ir pareiškėjams Žemės paėmimo įstatymo 13 straipsnio pagrindu priklausančios kompensacijos sumokėjimo būdą bei tvarką, kuria vadovaujantis pareiškėjams turi būti išmokama kompensacija, t. y. pareiškėjams priklausanti kompensacija, VMI nuomone, turėtų būti sumokėta į VMI sąskaitą, skirtą biudžeto pajamoms rinkti, nors tokia kompensacijos mokėjimo tvarka nėra nustatyta nei Žemės paėmimo įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme, nei kokiame kitame teisės akte.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti, kadangi pareiškėjų skundžiami aktai jiems nesukuria pasekmių (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).
Pareiškėjai atskirajame skunde tvirtina, kad skundžiami aktai jiems sukuria teisines pasekmes, nes juose yra nustatytas kompensacijos dydis, kuris jiems bus išmokamas už visuomenės poreikiams paimamą jų sklypą.
Nesutiktina su pareiškėjų teiginiu, kad minėtais raštais yra nustatytas kompensacijos už pareiškėjų visuomenės poreikiams paimamą sklypą dydis, kadangi paimamo visuomenės poreikiams turto vertė apskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualaus turto vertinimo būdą, o turto vertinimo metodas kiekvienu atveju parenkamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintoje Turto ir verslo vertinimo metodikoje. Visuomenės poreikiams paimamo turto vertė įforminama parengiant turto vertinimo ataskaitą. Turto vertinimo ataskaita rengiama tuo metu, kai rengiamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas (Žemės paėmimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, žemės sklypo vertė yra nustatoma VĮ Valstybės žemės fondo parengtoje Turto vertinimo ataskaitoje ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus Žemės paėmimo visuomenės poreikiams akte, o ne tokio pobūdžio raštuose, kuriuos nori apskųsti pareiškėjai administraciniame teisme.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad skundžiami aktai pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukuria ir yra skirti ne patiems pareiškėjams, o – Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, todėl pareiškėjai šiuo atveju mėgino inicijuoti ginčą dėl aktų, kurie jiems iš esmės jokių teisinių pasekmių nesukelia.
Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. J. ir Ž. J. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.