Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-12 · Administracinė byla Nr. eI-2782-583/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-12
Bylos Nr.
eI-2782-583/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01514-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Atsakovas
B. B.
Pareiškėjas
UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras
Advokatai
Saulena Gasiūnienė
Kategorijos
  • 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-2782-583/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01514-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 38; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 12 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas,sekretoriaujant Dianai Šeperienei,dalyvaujant atsakovui B. B.,dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei Saulenai Gasiūnienei,

2016 m. rugpjūčio 1 d. viešame teismo posėdyje rašytinio išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovui B. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi prašymu į teismą, prašydamas iš atsakovo B. B. priteisti 245,80 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti ir 36,30 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Plungės rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013-06-27 sprendimu Nr. T1-168 patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatus (toliau - ir Nuostatai), kurių 6 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojai – tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Taip pat nurodo, kad remiantis šių nuostatų 34 punktu minėtos vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Teigia, kad pagal šių nuostatų 60 punktą minėtos vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų vykdo pareiškėjas.

Prašyme nurodoma, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo B. B. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Nuostatų 6 p. ir 34 p. atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas, todėl jam kyla prievolė mokėti vietinę rinkliavą proporcingą valdomai nekilnojamojo turto daliai. Pažymi, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.1 punkte nurodyta, kad rūsio patalpose įrengtos paslaugų paskirties patalpos, kurių plotas 149,02 kv. m., gyvenamasis plotas pagal VĮ Registrų centras duomenimis yra 225,38 kv. m. Atsižvelgiant į tai, vietinė rinkliava skaičiuojama už du objektus – gyvenamąjį namą ir verslo patalpas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, kad su prašyme nurodytais reikalavimais nesutinka, prašo prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymi, jog iš pareiškėjo gavęs du vietinės rinkliavos pranešimus 2014-04-18 ir 2014-05-15 kreipėsi į TRATC su prašymu panaikinti nepagrįstai apskaičiuotą mokėjimo pranešimą Nr. PL-14-037991, tačiau pareiškėjas atsisakė tenkinti jo prašymus. Mano, kad dviejų skirtingų vietinių rinkliavų apskaičiavimas vienam nekilnojamojo turto objektui prieštarauja vietinę rinkliavą reglamentuojantiems teisės aktams, peržengia pareiškėjo kompetencijos ribas. Prašo iš pareiškėjo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaiko atsiliepime nurodytus argumentus, neneigia, jog dalis nekilnojamojo turto naudojamas paslaugoms teikti, tačiau pažymi, kad tokia veikla užsiima retai, tik įsigijus verslo liudijimą ir dėl šios veiklos didesnis komunalinių atliekų kiekis nesusirado.

Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodo, jog atsakovui už objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Plungė skaičiuojamos skirtingos paskirties vietinės rinkliavos, kadangi minėtame objekte yra du skirtingi taršos šaltiniai – gyvenamasis plotas kuriame gyvena atsakovas ir paslaugų paskirties patalpos, kuriuose vykdoma komercinė veikla. Nurodo, jog faktines aplinkybes įrodo nekilnojamojo turto registro išraše nurodyti duomenys, interneto tinklalapyje esanti reklama apie teikiamas pokylių salės nuomos paslaugas ir žiniasklaidoje esantis straipsniai. Pažymi, jog toks vietinės rinkliavos skaičiavimas atitinka vietinę rinkliavą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos atliekų įstatyme įtvirtintą principą „teršėjas moka“.

Pareiškėjo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą informuoti tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėta bylos šalims nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę (Įstatymo 1 straipsnis). Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas ir už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Įstatymo 12 straipsnio 1-4 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT bylose (LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. LVAT yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 25, 28 ir 30 straipsniai) (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010, Administracinė jurisprudencija. 2010, 19). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.

Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, ABTĮ 13 straipsnis). LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Plungės rajono savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-317 (aktuali ginčui 2013-06-27 sprendimo Nr. T1-168 1 punktu patvirtinta redakcija), patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 60 punktą per nustatytą laikotarpį nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) išieškojimą (pagal bendrovės valdybos patvirtintą tvarką) iš rinkliavos mokėtojų vykdo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras.

Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Pagal VĮ Registrų centro 2016-05-18 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą su istorija nustatyta, kad nuosavybės teisė į 58/100 gyvenamojo namo su paslaugų paskirties patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), Plungė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai) nuo 2001-06-13 įregistruota B. B. vardu. Nuo 2011-01-28 atsakovas tapo ir 16/100 aukščiau minėto nekilnojamojo daikto savininkas, todėl ginčo laikotarpiu B. B. nuosavybės teise valdė 74/100 gyvenamojo namo su paslaugų paskirties patalpomis. 26/100 įvardijamo nekilnojamojo daikto dalys nuosavybės teise priklauso L. A. ir tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.1 punkte nurodytas aktualus įrašas.

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui už nekilnojamąjį daiktą, adresu (duomenys neskelbtini), Plungė skaičiuoja vietinę rinkliavą dvejais skirtingais tarifais – už gyvenamąsias patalpas (mokėtojo kodas – 0129070) ir už verslo paskirties patalpas (mokėtojo kodas (0180609). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija nurodyta, jog aukščiau minėto nekilnojamojo daikto bendras plotas – 508.25 kv. m. iš kurių gyvenamasis plotas sudaro – 225.38 kv. m., o verslo patalpos – 149.02 kv. m. Ginčas tarp šalių kyla dėl pareiškėjo apskaičiuotos 245.80 Eur dydžio vietinės rinkliavos už paslaugų paskirties patalpas. Ginčo dėl atsakovo prievolės mokėti vietinę rinkliavą už gyvenamosios paskirties patalpas nėra. Pažymėtina, jog atsakovas neneigia, kad retkarčiais dalis gyvenamojo namo patalpų, įregistruotų kaip paslaugų paskirties, yra naudojamos komerciniais tikslais.

Nagrinėjant administracinę bylą aktualus yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, jo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs būtinybės viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atlikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją pripažįstami neteisėtais (žr. pvz. 2008-11-28 sprendimą administracinėje byloje I444-4/2008, 2010-11-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. I756-1486/2010, 2016-07-07 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA1391-756/2016 ir kt.).

ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje teigiama, jog šį pareiga administracinėse bylose dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo išieškojimo, visu pirma, sietina su vietinės rinkliavos administratoriaus pareiga pagrįsti jo rinkliavos mokėtojui apskaičiuotas vietinės rinkliavos sumas. Vietinės rinkliavos administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo bei sumokėjimo pagrįstumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A2015-556/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 ir kt).

Pareiškėjas prašyme ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą argumentus dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo grindžia teigdamas, jog atsakovui nuosavybes teise priklausančiame gyvenamajame name yra du taršos šaltiniai, nurodo, jog Nuostatų 14 punktas suteikia teise pareiškėjui siųsti du skirtingus vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus vienam nekilnojamajam turto objektui, pažymi, kad priimta vietinės rinkliavos skaičiavimo metodika atitinka Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ turinį.

Nuostatų 14 punkte nurodyta, jog rinkliavos mokėtojų registravimą organizuoja ir tvarko UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, o 15 punkte teigiama, kad TRATC registro duomenų bazėje registruoja ir tvarko šiuos duomenis apie rinkliavos mokėtojus: 1. Nekilnojamojo turto savininko ar naudotojo vardą, pavardę arba juridinio asmens pavadinimą, 2. Nekilnojamojo turto unikalų numerį, 3. Nekilnojamojo turto adresą, 4. Rinkliavos mokėtojo kodą apskaitos sistemoje, 5. Kitus duomenys, būtinus registrui administruoti. Nuostatų 45 punkte reglamentuota, jog TRATC turi teisę priimti sprendimą taikyti kitos paskirties metinę vietinę rinkliavą be rinkliavos mokėtojo prašymo, jei TRATC nustatė, kad rinkliavos mokėtojas naudoja nekilnojamąjį turtą pagal kitą, nei įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, paskirtį. Remiantis teisiniu reguliavimu, pareiškėjas yra institucija turinti teise Plungės rajono savivaldybės teritorijoje kurti, tvarkyti ir organizuoti vietinės rinkliavos mokėtojų registrą ir nustačiusi, jog faktinės nekilnojamojo daikto naudojimo aplinkybės neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotos pastato naudojimo paskirties, taikyti kitos paskirties vietinės rinkliavos tarifą.

Pažymėtina, jog Nuostatų 14 punkte įtvirtinta teise pareiškėjui tvarkyti ir organizuoti vietinės rinkliavos mokėtojų registrą nėra absoliuti. Nuostatų 17 punkte reglamentuota, jog rinkliavos mokėtojų registro tikslais TRATC nustatyta tvarka privalo naudotis VĮ Registrų centras, Gyventojų registro, tesimų sprendimais, Plungės rajono savivaldybės ir kitų subjektų turimais duomenimis, reikalingais rinkliavos mokėtojų registrui ir vietinei rinkliavai administruoti. Analizuojant byloje esančius vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus 2014-03-04 Nr. PL-14-029374, 2014-04-09 Nr. PL-14-037991, 2015-03-17 Nr. PL-15-030938 ir 2015-08-31 Nr. PL-15-029681 darytina išvada, jog pareiškėjas vietinę rinkliavą tiek už gyvenamosios paskirties objekto dalį, tiek už paslaugų paskirties objekto dalį, apskaičiavo visa apimtimi taikydamas vietinės rinkliavos dydį, kuris numatytas Nuostatų 1 priedo 1 punkte (individualus namas Plungės miesto teritorijoje) ir 2 priedo 3 punkte (pastatai, skirti paslaugoms teikti virš 100 kv. m.), t. y neatsižvelgdamas į Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, jog tiek gyvenamosios patalpos, tiek verslo patalpos sudaro tik dalį pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Plungė. Taigi iš atsakovo yra reikalaujama sumokėti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už dvi skirtingas paskirtis, apmokestinant pagal abi paskirtis 100 procentų tarifu, nenustatant jokių proporcijų pagal įregistruotą nekilnojamojo daikto skirtingą patalpų paskirtį.

Vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo metodika reglamentuojama Nuostatų V skyriuje „Vietinės rinkliavos dydis“. Nuostatų 34 punkte nurodyta, jog Vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės teritorijoje organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Nuostatų 35 punkto 35.1 papunktyje reglamentuojama, jog fiziniams asmenims už naudojimąsi individualiu ar bendru konteineriu vietinės rinkliavos suma apskaičiuojama patvirtintą metinę minimalią atliekų susikaupimo normą, išreikštą kubiniais metrais, dauginant iš nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio. Nuostatų 41 punkte nurodyta, jog gyvenamosios paskirties objektams minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal du parametrus: objekto pagrindinę tikslinė naudojimo paskirtį ir gyvenamąją vietovę. Tuo tarpu negyvenamosios paskirties objektams minimali komunalinių atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir turimą bendrą plotą (Nuostatų 42 punktas).

Nagrinėjant Nuostatų 1 ir 2 prieduose nurodytus metinės vietinės rinkliavos dydžius matyti, jog nėra tarifo atitinkančio šios administracinės bylos faktines aplinkybes t. y situacija kai viename nekilnojamojo turto objekte yra dviejų naudojimo paskirčių patalpos. Atkreiptinas dėmesys, jog teisės aktų leidėjas Nuostatuose nenumatė galimybės vietinės rinkliavos administratoriui vieną nekilnojamąjį daiktą, kuriam suteiktas vienas unikalus numeris, adresas ir pan. apmokestinti dviem skirtingais vietinės rinkliavos tarifais. Nuostatų 45 punktas numato galimybę TRATC taikyti kitos paskirties metinę vietinę rinkliavą, tačiau nesuteikia teises vieną nekilnojamąjį daiktą apmokestinti dviem skirtingais vietinės rinkliavos tarifais, apskaičiuojant ją už visą objektą.

Pažymėtina ir tai, kad vietinė rinkliava atsakovui yra apskaičiuota už visą nekilnojamąjį daiktą, tačiau Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.1 punkte nurodytas aktualus įrašas, pagal kurį nustatyta, jog 26/100 įvardijamo nekilnojamojo daikto dalys nuosavybės teise priklauso L. A. Taigi ir šiuo aspektu atsakovas skaičiuodamas vietinę rinkliavą tik vienam iš bendraturčių, nepagrindė savo veiksmų teisėtumo.

Atsižvelgiant į administracinėje byloje esančius įrodymus, aukščiau minėtus teisės aktus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė apskaičiuotos ginčo rinkliavos pagrįstumo, visa apimtimi taikydamas vienam nekilnojamajam daiktui du skirtingus vietinės rinkliavos tarifus, neįvertino skirtingų patalpų dalies proporcijų nekilnojamajame daikte, todėl viršijo savo kompetencijos ribas. Įvertinus aukščiau išdėstytą, pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl nesumokėtinos vietinės rinkliavos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, laikytina, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo iš UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas.

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovas teismui pateikė 2016-06-02 teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016-07-08 atstovavimo sutartį, kuria pagrindžiama jog atsakovo interesus atstovavo advokatė Saulena Gasiūnienė, tačiau nenurodė patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos, nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą ir administracinėje esančius įrodymus palieka atsakovo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtu. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiantis dokumentai gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo UAB Telšių regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Remigijus Arminas