Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjai G. V. ir jos atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei, atsakovės atstovei Linai Mikuckienei, trečiojo suinteresuoti asmens atstovėms Kristinai Grižaitei ir Jūratei Paragytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėja G. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-4), kurį patikslino (b. l. 27-30) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Ministerija, AM) 2011-10-04 raštą Nr. (12-2)-D8-8891 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę patikslinti Utenos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemą, išbraukiant iš jos 2, 2111 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį šalia (duomenys neskelbtini) g., Utenoje (toliau – ir ginčo žemės sklypas).

Skunde nurodė, kad pareiškėja, kaip G. Š. įstatyminė įpėdinė, 2011-04-22 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 2, 2111 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį šalia (duomenys neskelbtini) g., Utenoje (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) g., Utena). Utenos apskrities viršininko administracijos 2010-05-07 raštu Nr. (3.19)-10-146 buvo informuota, kad įregistravus žemės sklypą valstybės vardu ši institucija kreipsis dėl valstybinio miškų kadastro duomenų pakeitimo ir šios teritorijos išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų sąrašo. Pareiškėja 2011-08-18 kreipėsi į Ministeriją dėl valstybinio miškų kadastro duomenų pakeitimo, kuri skundžiamu Sprendimu buvo informuota, kad ginčo žemės sklypo išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų nėra pagrindo. Pažymėjo, kad iš 2008-06-03 Valstybinės miškotvarkos tarnybos rašto Nr. 480, 2011-08-19 Valstybinės miškų tarnybos rašto Nr. 1500, Sprendimo matyti, kad 2, 2111 ha žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, taigi, ir negrąžintinas natūra. Teigė, kad 1997-10-23 Vyriausybė nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtinto valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtas schemas (1 p.) ir pavedė Žemės ir miškų ūkio ministerijai per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo 1 punkte nurodytas schemas pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms (2.1 p.). Atkreipė dėmesį, kad šiame Vyriausybės nutarime valstybinės reikšmės miškų plotai buvo nurodyti pagal apskritis ir rajonus; miestams priskirti valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nebuvo nurodyti. Tik 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 Vyriausybė pakeitė 1997-10-23 Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 dalį „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ ir patvirtino miestams priskirtų valstybinės reikšmės miškų plotus. Tačiau konkrečios miestams priskirtų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos viešai paskelbtos nebuvo ir neaišku kada jos buvo parengtos. Nors valstybinės reikšmės miškų plotai turėjo būti nustatyti pagal atsakovės parengtas schemas, taigi iki 2004-11-03 Vyriausybės nutarimo priėmimo. Taigi, pareiškėjos nuomone, ginčo atveju, svarbu, ar faktiškai ginčo žemės sklype yra miškas, nes tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais. Miško realumo faktas yra reikšmingas ginčijant miško ribas. Žemės įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos ir socialinės bei ekonominės plėtros poreikio sąlygota pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente, lemianti šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygas. Iš teismui pateikiamo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad 2, 2111 ha žemės sklypo tikslinė paskirtis yra kita (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti). Jokių duomenų apie miško paskirties žemę šiame žemės sklype nėra. Pagal 1996-09-24 Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl mano, kad nuo pat ginčo žemės sklypo suformavimo buvo laikoma, kad dėl teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos ir socialinės bei ekonominės plėtros poreikio sąlygota pagrindinio žemės naudojimo kryptis, lemianti šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygas yra komercinės paskirties smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti. Akcentavo, kad duomenys apie ginčo žemės paskirtį nėra nuginčyti iki šiol. Akivaizdu, kad tvarkant Miškų valstybės kadastrą į Nekilnojamojo turto registro duomenis atsižvelgta nebuvo, nors pagal Miškų valstybės kadastro nuostatų reikalavimus (38.2 p.) tai yra privalu. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypų savininkas gali turėti teisėtų lūkesčių, o tuo pačiu ir pareigą tvarkyti sklypą, atsižvelgiant į nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pobūdį. Kadangi Miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, akivaizdu, kad Miškų valstybės kadastro duomenys negali prieštarauti Nekilnojamojo turto registro duomenims. Pareiškėjai kaip privačiam asmeniui negali tekti neigiamos Nekilnojamojo turto registro ir Miškų valstybės kadastro duomenų neatitikimo pasekmės. Tvirtino, kad 2008-10-30 Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-276 buvo patvirtintas Utenos miesto bendrasis planas. Iki šio norminio akto patvirtinimo galiojo 1993-07-20 Utenos rajono valdybos potvarkiu Nr. 562v patvirtintas Utenos miesto bendrasis planas. Nei viename iš šių dokumentų miško plotai ginčo žemės sklype nėra numatyti. Priešingai, pagal 2008-10-30 Utenos miesto bendrąjį planą, 2, 2111 ha žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų, pramonės ir sandėliavimo bei infrastruktūros objektų teritoriją. Taigi, Utenos rajono savivaldybės taryba kaip valstybinės žemės patikėtinė Utenos mieste nuosekliai laikosi pozicijos, kad ginčo teritorija nepagrįstai priskirta miesto miškui, nes ginčo žemės sklype auga menkaverčiai medžiai (baltalksnės drebulės ir beržai) ir karklų krūmai. Pagal Miškų įstatymo nuostatas, miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pareiškėjos nuomone, žemės sklypas nepagrįstai įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotus ir dėl tos priežasties, kad ši teritorija niekada nebuvo naudojama kaip miško paskirties žemė. Iki nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą, teritorija buvo apaugusi karklais ir naudojama kaip statybinių atliekų sąvartynas. Kad ginčo žemė faktiškai neatitinka miškui keliamų reikalavimų patvirtina ir 2005-10-11 VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto raštas Nr. 28, kuriame teigiama, kad tokios menkos vertės miškas miesto teritorijoje yra netoleruotinas, 2008-05-06 Utenos rajono savivaldybės mero raštas Nr. (3.17)-S-1066, kuriame nurodyta, kad ginčo sklype miško nėra, apie jį nėra duomenų ir taksoraštyje, 2008-03-31 Utenos rajono savivaldybės mero raštas Nr. (3.17)-S-810, 2011-11-11 Utenos rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. (6.4)8-2825, taip pat 2011-05-09 Utenos miesto seniūnijos želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos posėdžio Nr. 15.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l.36-38) nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005-07-21 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-663-320/2005 konstatavo, kad 1999 m.atlikta Utenos miesto miškų inventorizacija, remiantis kurios duomenimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-10-21 nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ patvirtino Utenos apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms sąrašus, pagal kuriuos Utenos miesto miškai yra priskirti miestų miškams. Remiantis minėtais duomenimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Utenos miesto valstybinės reikšmės miškų plotus, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės ir pil. G. V. Ministerija 2005-04-01 raštu Nr. (3-1)-D8-2561 kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo užtikrinimo ir priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises į miestų miškus pagrįstumo. Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2004-12-20 sprendimą Nr. 13-10518 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo G. Š.“ (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Panevėžio apygardos administracinis teismas minėtą sprendimą panaikino tuo pagrindu, kad valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė ir negali priklausyti asmenims privačios nuosavybės teise. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-11-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4-1724/2005 paliko nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005-07-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-663-320/2005. Panevėžio apygardos teismas 2009-04-24 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 panaikino sandorius sudarytus dėl žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą grąžino valstybės nuosavybei. Lietuvos apeliacinis teismas 2010-06-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-144/2010 paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009-04-24 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009. Tvirtino, kad pareiškėjos nurodyta teritorija atitinka Miškų įstatyme nustatytus miško ir miško žemės reikalavimus, dalyje (0,2 ha) yra medynas, likusioje dalyje – kirtavietė, kuri susidarė neteisėtai iškirtus mišką. Kad žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra miškas, atitinkantis Miškų įstatyme nurodytus miškui keliamus reikalavimus, konstatuota ir ankščiau nurodytuose teismo sprendimuose. Be kita jo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 str. taip pat nustatyta, kas yra valstybinės reikšmės miškai, ir nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir miestų miškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime (byla 44/04-10/06) konstatavo kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994-11-22 priėmė šį įstatymą)“. Žemės įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. nustatyta, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams. Taip pat pabrėžė, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjusiais teismo sprendimais grąžintas Lietuvos valstybei, kaip išimtinė valstybės nuosavybė, todėl Sprendimu atsakovė jokių pareiškėjos teisių ar įstatymo saugomų interesų negalėjo pažeisti. Be to, miško buvimo faktas žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuotas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, o pagal ABTĮ 58 str. 2 d. faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Tretysis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos G. V. skundu sutiko ir prašė jį tenkinti visiškai.

Atsiliepime į skundą (b. l. 70-71) nurodė, 2008-10-30 Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.TS-276 buvo patvirtintas Utenos miesto teritorijos bendrasis planas. Iki šio norminio akto patvirtinimo galiojo 1993-07-20 Utenos rajono valdybos potvarkiu Nr. 562v patvirtintas Utenos miesto bendrasis planas. Pagal Utenos miesto teritorijos bendrąjį planą, žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų, pramonės ir sandėliavimo bei infrastruktūros objektų teritoriją. Utenos rajono savivaldybės administracija 2011-11-11 raštu Nr.(6.4)S-2825 informavo pareiškėją, kad pagal Utenos miesto teritorijos bendrąjį planą, žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini) g., Utenoje (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) g.), patenka į komercinės paskirties objektų, pramonės ir sandėliavimo bei infrastruktūros objektų teritoriją. Šioje teritorijoje turėtų dominuoti prekybos, paslaugų, pramogų, biurų, gyvenamieji pastatai. Miškai šioje teritorijoje nenumatyti. 2006 Utenos rajono savivaldybės administracija užsakė VĮ Valstybiniam miškotvarkos institutui atlikti Utenos miesto miškų inventorizaciją ir parengti patikslintą valstybinės reikšmės miškų ploto schemą. Atlikus inventorizaciją, schemoje buvo siūloma eliminuoti iš valstybinių miškų plotų visus plotus prie (duomenys neskelbtini) g., kaip neatitinkančius miško žemės reikalavimų, iš jų ir miško plotą, esantį ginčo žemės sklype, paliekant jame tik 20 arų beržyno. Visi miškų plotai buvo eliminuoti iš valstybinių miškų plotų, tačiau miškas jau minėtame žemės sklype nebuvo eliminuotas. Utenos rajono savivaldybės administracijos nuomone, Utenos miesto bendrojo plano sprendiniai turėtų būti realizuojami, o miškas, neatitinkantis miško reikalavimų, turėtų būti išbrauktas iš Valstybinės reikšmės miškų schemos.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovės patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Ministerija, AM) 2011-10-04 rašto Nr. (12-2)-D8-8891 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų“ (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 14, 42).

Taigi, nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, kaip G. Š. įstatyminė įpėdinė, 2011-04-22 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 2, 2111 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį šalia (duomenys neskelbtini) g., Utenoje (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) g., Utena) (b. l. 18). Utenos apskrities viršininko administracija dar 2010-05-17 raštu Nr. (3.19)-10-146 pareiškėjai nurodė, kad įregistravus žemės sklypą valstybės vardu, ši institucija kreipsis dėl valstybinio miškų kadastro duomenų pakeitimo ir šios teritorijos išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų sąrašo. Pareiškėja 2011-08-18 su prašymu kreipėsi į Ministeriją dėl valstybinio miškų kadastro duomenų pakeitimo (b. l. 67). Ministerija, išnagrinėjusi minėtą pareiškėjos prašymą, priėmė Sprendimą, kuriame pareiškėjai nurodė, kad ginčo žemės sklypo išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų nuosavybės teisių atkūrimui nėra pagrindo, nes dalis žemės sklypo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, nes atitinka Miškų įstatyme nustatytus miško ir miško žemės reikalavimus, dalyje (0,2 ha) yra medynas, likusioje dalyje – kirtavietė. Pažymėjo, kad Miškų įstatymo 4 str. nustatyta, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra valstybės išperkami ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos (b. l. 14, 42).

ABTĮ 58 str. d. nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2004-12-20 administracinėje byloje Nr. I-663-320-2005 nusprendė panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 13-10518, kuriuo G. Š. (paveldėtoja – pareiškėja) atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra 2,2111 ha žemės sklypą Utenoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje (b. l. 43-45).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-11-22 nutartyje priėmė sprendimą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Šioje nutartyje teismas, be kita ko, konstatavo, kad į ginčo žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miškas (b. l. 46-51).

Be kita ko, byloje nustatyta ir tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2009-04-24 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 panaikino sandorius sudarytus dėl žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą grąžino valstybės nuosavybei (b. l. 61-63).

Lietuvos apeliacinis teismas 2010-06-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-144/2010 paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009-04-24 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-128-425/2009 (b. l. 64-66).

Ginčo santykius reglamentuoja Miškų įstatymas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

Vadovaujantis Įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise išskyrus žemę, pagal Įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Įstatymo 13 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta nuostata, kad miškai iš Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams.

Miškų įstatymo 4 str.4 d.2 p. reglamentuojama, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir Lietuvos Respublikai priklauso išimtine nuosavybės teise.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-22 nutarimu Nr. 1138, Aplinkos ministerija, atlikdama miškų ūkio valstybinio valdymo funkcijas, rengia teisės aktų miškų ūkio klausimais, tarp jų ir dėl miškų plotų priskyrimo ar išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų, taip pat ir dėl miškų plotų priskyrimo miško parkams, projektus.

Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-19 nutarimu Nr. 1369, nustato valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo, tikslinimo tvarką ir už tai atsakingas institucijas. Pagal Aprašo 2 p., valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimą ir tikslinimą organizuoja Aplinkos ministerija, o jų rengimą ir derinimą atlieka Valstybinė miškų tarnyba. Remiantis Aprašo 13 p., schemos tikslinamos šiais atvejais: 13.1. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ar miško žemės sklypų kadastrinius matavimus ir jų metu nustačius valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčius; 13.2. ištaisius valstybinės sklypinės inventorizacijos klaidas ar nustačius schemos rengimo klaidas ir nustatyta tvarka patikslinus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis; 13.3. kai teritorijų planavimo dokumentų projektų sprendiniai numato miško žemę paversti kitomis naudmenomis (vadovaujantis pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą parengtais, viešai apsvarstytais, suderintais ir teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos patikrintais, bet savivaldybės tarybos ar savivaldybės administracijos direktoriaus nepatvirtintais detaliaisiais planais); 13.4. kai Nacionalinė žemės tarnyba kreipiasi dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų patikslinimo, pateikdama pagrindžiančius dokumentus apie valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose pageidaujamas grąžinti natūra turėtas nuosavybės teise žemės ar miško valdas (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2–6 punktuose nustatytus atvejus); 13.5. kai Nacionalinė žemės tarnyba pateikia pasiūlymus dėl valstybinių miškų įtraukimo į valstybinės reikšmės miškų plotus; 13.6. kai patvirtinti specialieji teritorijų planavimo dokumentai – infrastruktūros plėtros schemos ar planai, parengti komunikaciniams koridoriams, inžineriniams tinklams ar susisiekimo komunikacijoms įrengti, kurių buvo atliktos poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir kurie numato miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

Taigi, pareiškėja 2011-08-18 raštu prašė atsakovo inicijuoti 2,2111ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. Utenos mieste žemės pakeitimą išbraukiant 1,2 ha miško ploto iš miško kadastro. Atsakovė skundžiamu sprendimu nurodė teisės aktus ir pranešė pareiškėjai, kad išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų miesto miškų nuosavybės teisių atkūrimui nėra pagrindo.

ABTĮ 57 str. nustatyta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Todėl, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nustačiusi, kad 2,2111 ha žemės sklypo Utenos mieste dalis, t. y. apie 1,2 ha žemės, yra užimta valstybinės reikšmės mišku (Įstatymo 13 str. 1 d. 3 p.), todėl nuosavybės teisės į šią žemės dalį negali būti atkuriamos, kad minėtame 1,2 ha žemės plote yra valstybinės reikšmės miškas įrodyta anksčiau paminėtais teismo sprendimais, kurie yra įsiteisėję, remdamasi ištirtų rašytinių bylos įrodymų visuma, aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti ir įpareigoti atsakovę patikslinti Utenos rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemą, išbraukiant iš jos 2, 2111 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį šalia (duomenys neskelbtini) g., Utenoje, nurodytais ir kitais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 str., naikinti nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, jos prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, remiantis ABTĮ 44 str., taip pat netenkintinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 44 str., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos G. V. prašymo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas nepatenkinti.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.