- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- 2-5399-587/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00732-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Žemaitienė
- Ieškovas
- G. J.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- D. V.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. J. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui D. V. dėl prašymo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašo G. K. 2000-10-03 prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, pateiktą Kauno raj. žemėtvarkos sk. gauti kompensaciją pinigais, pripažinti negaliojančiu.
1.1 Ieškovo atstovas teismo posėdyje pilnai palaikė ieškinį bei patikslintą ieškinį ir prašė juos tenkinti. Paaiškino, kad J. V. (miręs) ir O. V. (M.), mirusi 1979 m. iki žemės nacionalizacijos Kauno apskrities Garliavos valsčiaus Juragių kaime – pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą – Kauno apskrities, Kauno rajono, Juragių kaime nuosavybės teise valdė 10,45 ha žemės. Santuokoje jie turėjo tris vaikus – V. V., gimusį (duomenys neskelbtini) bei mirusį (duomenys neskelbtini), A. V.-J., mirusią (duomenys neskelbtini) bei G. G. V. (K.), gimusią (duomenys neskelbtini) ir mirusią (duomenys neskelbtini).
1.2. 1991 m. prasidėjus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisės lygiomis dalimis kreipėsi šie įstatyminiai įpėdiniai: duktė A. V.-J. ir vaikaitis A. V.. (duomenys neskelbtini) A. V.-J. mirė. Po jos mirties liko vienintelis įstatyminis įpėdinis – sūnus G. J., kuris paveldėjimo teisės liudijimą į motinos palikimą, t.y. 3,48 ha žemės, esančios Kauno apskrities Kauno rajono, Juragių kaime gavo 2005 m. gegužės 21 d. A. V. taip pat yra atkurtos nuosavybės teisės į senelio J. V. 3,48 ha žemės dalį.
1.3. G. V.-K. (J. V. dukra) mirė (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities viršininko sprendimu 2005 m. gegužės 26 d. Nr. 52/13938 jos vardu atstatyta nuosavybės teisė į 3,48 ha žemės, išmokant jai kompensaciją pinigais. Dabartiniu metu yra likęs gyvas įstatyminis įpėdinis, palikėjos vaikaitis, pretenduojantis į palikimą – G. J. (antros eilės įpėdinis). Kadangi nėra ankstesnės eilės įpėdinių, G. J. yra vienintelis įstatyminis pretendentas į mirusios G. K. turtą.
1.4. Ieškovui 2008 m. kovo 27 d. yra išduotas notarinis liudijimas, patvirtintas Vilkaviškio raj. 1-ojo notaro biuro notarės R. V., registro Nr. 1646, kuriuo yra liudijama, kad G. J., a. k. (duomenys neskelbtini) yra priėmęs (duomenys neskelbtini) mirusios G. K. palikimą. Šis liudijimas suteikia teisę įpėdiniui tvarkyti paveldėjimo reikalus Valstybės įmonės registrų Centre, Lietuvos bankuose ir kitose įstaigose, gauti reikiamus dokumentus bei pažymas, reikalingus pateikti paveldėjimo teisės liudijimo gavimui. Paveldėjimo teisės liudijimas kol kas neišduotas dėl tos priežasties, kad ieškovas iš esmės nesutiko su siūlymu G. K. palikimą priimti 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 52/19398 pagrindu gaunant išmokamą kompensaciją pinigais, nes K. valia buvo su trūkumais, todėl toks valios išreiškimas negali sukelti jokių pagrįstų teisinių pasekmių.
1.5. Kauno apskrities viršininko įsakymas buvo priimtas gavus G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog už paveldimą žemę Kauno apskrities Kauno rajono Juragių kaime prašoma kompensacijos pinigais. Prašymas pasirašytas G. K. vardu bei patvirtintas jos parašu.
1.6. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimu 2000 m. birželio 2 d. civ. byloje Nr. 2 -285/2000 G. K. buvo pripažinta sergančia lėtine protine liga – paranoidine šizofrenija, todėl negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl teismo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia. Vadovaujantis LR CK 3.238 str. 1 d. jai turėjo būti paskirta globa, kuri užtikrintų neveiksnaus fizinio asmens teisių ir interesų įgyvendinimą bei apsaugą. Globa yra viena iš priemonių, padedanti neveiksniam fiziniam asmeniui užtikrinti jo, kaip teisės subjekto, teisių įgyvendinimą ir panašiai. Globa yra teikiama fiziniams asmenims, kurie teismo dėl psichikos ligos arba silpnaprotystės pripažinti neveiksniais Globėjas yra savo globotinio atstovas pagal įstatymą ir gina neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens interesus be specialaus pavedimo. Šiuo atveju to nebuvo. G. K. prašymas sumokėti kompensaciją pinigais už paveldimą žemę yra rašytas jau įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ji buvo pripažinta neveiksnia. Akivaizdu, kad G. K. negalėjo suvokti savo veiksmų vardu prašydama kompensacijos pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
1.7. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymas dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo pripažintinas negaliojančiu, nes buvo sudarytas neveiksnaus asmens ir patvirtintas neveiksnaus asmens parašu. Vadovaujantis LR CK 1.84 str. 2 d., fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudarytas sandoris negalioja, nes neveiksniu pripažintas asmuo adekvačiai nesuvokia jį supančio pasaulio ir jo valios išraišką neturi teisinės reikšmės.
1.8.
Ieškovas 2017 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, Kauno rajono skyrių su prašymu pakeisti Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 52/19398 administracine tvarka. Kauno rajono skyrius rašte Nr.7SD5673 konstatavo, kad nėra duomenų apie G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymo nuginčijimą.
Žemesnės instancijos teismas
1.9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką, yra nurodęs, kad pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės (iki 2002 m. balandžio 19 d. - valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą), gali ne tik tas asmuo, kuris buvo išreiškęs tokią valią, bet ir tas asmuo, kuriam teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo vėliau perduota paveldėjimo ar kitu įstatymo numatytu teisių perdavimo būdu Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir gali būti paveldima. Tokią išvadą pagrindžia ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi kartu su šiomis teisėmis įpėdiniai įgyja ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisę keisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės.
1.10. Ieškovas yra G. K. turto paveldėtojas ir įvertinant tai, kad nuosavybės teisė neatkurta, neįgyvendintos ir jo teisės pavelėti turtą. Esant tokioms aplinkybėms ieškovas priverstas kreiptis į teismą dėl G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymo pripažinimo negaliojančiu. Prašo G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, pateiktą Kauno raj. žemėtvarkos sk. gauti kompensaciją pinigais, pripažinti negaliojančiu
7. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė N. P. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Teismo posėdyje atstovė paaiškino ir procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2000 m. spalio 3 d. gavo G. K. prašymą, pageidaujant už paveldimą žemę gauti kompensaciją pinigais, prie prašymo buvo pridėti dokumentai: invalido pažymėjimas, indėlio knygelės sąskaitos numeris, pensininko pažymėjimas, Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos pažymėjimas, kuriame nurodoma invalidumo priežastis – „bendras susirgimas“.
2.2. Kauno apskrities viršininko administracijos direktoriaus 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 52/19398 G. K. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. V. nuosavybe valdytą turtą, išmokant kompensaciją pinigais.
2.3. 2017 m. rugpjūčio 9 d. Nacionalinė žemės tarnyba gavo G. J. prašymą Nr. 7FP-4116, panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 52/19398, kuriuo G. K. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. V. nuosavybe valdytą turtą, išmokant kompensaciją pinigais.
2.4. 2017 m. rugpjūčio 28 d. Nacionalinė žemės tarnyba išnagrinėjusi G. J. prašymą 2017 m. rugpjūčio 9 d. atsakė raštu Nr. 7SD-5673-( 14.7.104.), kuriame nurodė, kad peržiūrėjus skyriuje turimus dokumentus matyti, kad dėl galimybės panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą atsakyta Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. balandžio 15 d. raštu Nr. S6-980 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2010 m. spalio 12 d. raštu Nr. S6-757.
2.5. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.84 straipsnio 4 dalimi, ieškinį dėl neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti neveiksnaus asmens atstovai pagal įstatymą ir prokuroras.
2.6. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.242 straipsnyje yra numatyta, kad Teismas, pripažinęs asmenį neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, privalo nedelsdamas paskirti šio asmens globėją ar rūpintoją toje srityje. Nepilnamečio globėjas ar rūpintojas skiriamas šios knygos XVIII skyriaus normų nustatyta tvarka. Globėju ar rūpintoju gali būti skiriamas tik veiksnus šioje srityje fizinis asmuo ir tik tuo atveju, kai yra jo rašytinis sutikimas. Skiriant asmenį globėju ar rūpintoju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo ar rūpintojo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma globa ar rūpyba. į globotinio ar rūpintinio pageidavimą. į globėjo ar rūpintojo pageidavimą bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Šio straipsnio normos netaikomos, jeigu globėju ar rūpintoju yra paskirta atitinkama gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija, kurioje yra neveiksnus tam tikroje srityje ar ribotai veiksnus tam tikroje srityje asmuo.
2.7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.240 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad globėjas ir rūpintojas yra savo globotinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo.
2.8. Ieškovas nepateikė dokumentų, kurie įrodytų, kad jis buvo paskirtas G. K. globėju ar rūpintoju, t. y. atstovu pagal įstatymą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad G. K. yra mirusi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.84 straipsnio 4 dalimi, ieškinį dėl 2000 m. spalio 3 d. prašymo nuginčijimo galėjo paduoti tik prokuroras.
Žemesnės instancijos teismas
2.9. Iš byloje pateikto Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-285/2000, matyti, kad pareiškėjas šioje byloje buvo Didvydžių pensionatas. Tačiau Lietuvos Respublikos Marijampolės apskrities viršininko administracijos Didvyžių pensionato direktorės S. G. G. 2002 m. vasario 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijai pateiktoje pažymoje Nr. 92 „Dėl G. K. gyvenamosios vietos ir šeimos narių“, nurodoma, kad „G. K. gyvena Didvydžių pensionate nuo 1986 metų. Yra II grupės invalidė ir dalinai valstybės išlaikoma. Už gyvenimą pensionate G. K. moka 80 % gaunamos šalpos pensijos, šeimos narių neturi“. Pateikiat nurodytą pažymą nebuvo nurodytas pateiktas 2000 m. birželio 2 d. teismo sprendimas, kuriuo pilietė G. K. pripažinta neveiksnia.
2.10. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas, pripažinus G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymą negaliojančiu, siekia atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą, tačiau Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 52/19398, G. K. nuosavybės teisės į buvusio savininko J. V. nuosavybe valdytą turtą, atkurtos išmokant kompensaciją pinigais ir šis sprendimas nėra nuginčytas.
2.11. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 52/19398, kuriuo pilietei G. K. atkurtos nuosavybės teisės, yra administracinis aktas, kuriam vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, turi būti taikomas ABTĮ 33 str. įtvirtintas vieno mėnesio procesines teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013.
Žemesnės instancijos teismas
2.12. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d.. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ARTĮ 5 str. 1 d ), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d.. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.. 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teises, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju - ABT) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis pareiškimo teismui pateikimo terminų.
2.13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėjo, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai ABTĮ redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XI1-2399 redakcija), iš esmės pakito praleistų skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminų atnaujinimo teisinis reglamentavimas. Šiuo metu galiojančios redakcijos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016).
2.14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016).
2.15. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 52/19398, kuriuo pilietei G. K. atkurtos nuosavybės teisės, kuris nėra ginčijamas, yra priimtas 2005 metais. Duomenų apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo sprendimo priėmimu, byloje nėra. Taigi nuo sprendimo priėmimo dienos praėjo daugiau nei 10 metų. todėl vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatomis, terminas negalės būti atnaujinamas.
2.16. Atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčijamas Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas, ir yra praleisti terminai ginčyti 2005 Kauno apskrities viršininko sprendimų Nr. 52/19398, net ir pripažinus G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymą negaliojančiu, nesukels ieškovui norimų pasekmių.
II. Byloje nustatytos aplinkybės
8. Nustatyta, kad G. K. 1993 m. liepos 2 d. kreipėsi į Kauno rajono agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti žemę (b.l. 64-65). 2000 m. spalio 2 d. ji prašyme nurodė, kad už jos paveldimą žemę Juragių kaime prašo išmokėti kompensaciją pinigais (b. l. 66). 2000 m. birželio 2 d. sprendimu G. K. buvo pripažinta neveiksnia. 2000 m. vasario 15 d. teismo psichiatrinės ekspertizės akte (civ. Byla Nr. 2-285/2000, b.l. 13) nurodyta, kad „Suvokimo patologijos nėra“, „ Gerai orientuojasi savy, laike ir vietoj“, „Atmintis nebloga, dėmesį fiksuoja gerai“. Ji mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 63). 2005 m. gegužės 26 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu nuspręsta atkurti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį – 3,48 ha žemės G. K. atlyginant pinigais 4319 Lt (b. l. 60-61, 51-52). Iš Lietuvos Respublikos Marijampolės apskrities viršininko administracijos Didvydžių pensionato 2002 m. vasario 19 d. rašto Nr. 92 matyti, kad G. K. gyveno Didvydžių pensionate nuo 1986 m., buvo antros grupės invalidė ir dalinai valstybės išlaikoma, už gyvenimą pensionate mokėjo 80 procentų gaunamos šalpos pensijos, nurodoma, kad šeimos narių neturi (b.l. 71, 74, 75). Duomenų apie tai, kad administraciniu aktu ar teismo sprendimu jai būtų nustatyta globa ir paskirtas globėjas byloje nėra, todėl darytina išvada, kad to padaryta nebuvo, ją kaip gyventoją bei neveiksnų asmenį globojo Didvydžių pensionatas (b.l. 91, 93).
9. G. K. mirusios (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė įstatyminis įpėdinis G. J., t.y. ieškovas šioje byloje (b.l. 63,10, 47).
Žemesnės instancijos teismas
10. Kaip matyti iš prašymo bei 2017 m. rugpjūčio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atsakymo, jis kreipėsi į atsakovą norėdamas panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą, kuriuo G. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę išmokant kompensaciją pinigais, tačiau toks jo prašymas buvo netenkintas (b.l. 6-7, 27). 2010 m. spalio 10 d. taip pat atsakyta į ieškovo 2010 m. rugpjūčio 30 d. reikalavimą pripažinti sprendimą dėl paveldimos žemės atmatavimo bei suformavimo ir administracinių procedūrų šiuo klausimu atlikimo, atsakyme nurodyta, kad sprendimas nebus keičiamas. (b.l. 34-38). 2009 m. balandžio 15 d. Kauno apskrities viršininko administracijos atsakyme taip pat nurodyta, kad netenkinamas 2009 m. kovo 30 d. ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 52/19398, kuriuo G. K. už grąžinamą žemės sklypą nuspręsta sumokėti piniginę kompensaciją ir priimti sprendimą grąžinti žemę natūra (b.l.53-57).
11. 2008 m. sausio 28 d. sprendimu ieškovui buvo atnaujintas terminas kreiptis dėl paveldėjimo po G. K. mirties, ieškovas posėdyje buvo nurodęs ir teismas tai nurodė motyvuose, kad jis apie tai, kad turi tetą G. K. praktiškai nieko nebuvo girdėję, jų tėvai su G. K. nebendravo, apie jos mirtį pranešta nebuvo (b.l. 41).
III. Teismo argumentai
12. Ieškovas iš esmės ieškinį grindžia vieninteliu argumentu – kad G. K. išreikšdama valią už grąžinamą žemę gauti kompensaciją pinigais jau buvo pripažinta neveiksnia ir negalėjo suprasti savo veiksmų, prašydama kompensacijos pinigais, jos valia buvo su trūkumais. Nurodo, kad neveiksniu pripažintas asmuo adekvačiai nesuvokia jį supančio pasaulio ir jo valios išraiška neturi teisinės reikšmės.
13. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.242 straipsnyje yra numatyta, kad teismas, pripažinęs asmenį neveiksniu tam tikroje srityje ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, privalo nedelsdamas paskirti šio asmens globėją ar rūpintoją toje srityje. Nepilnamečio globėjas ar rūpintojas skiriamas šios knygos XVIII skyriaus normų nustatyta tvarka. Globėju ar rūpintoju gali būti skiriamas tik veiksnus šioje srityje fizinis asmuo ir tik tuo atveju, kai yra jo rašytinis sutikimas. Skiriant asmenį globėju ar rūpintoju, turi būti atsižvelgiama į jo moralines ir kitokias savybes, jo galimybę įgyvendinti globėjo ar rūpintojo funkcijas, jo santykius su asmeniu, kuriam nustatoma globa ar rūpyba, į globotinio ar rūpintinio pageidavimą, į globėjo ar rūpintojo pageidavimą bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Šio straipsnio normos netaikomos, jeigu globėju ar rūpintoju yra paskirta atitinkama gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija, kurioje yra neveiksnus tam tikroje srityje ar ribotai veiksnus tam tikroje srityje asmuo.
14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.240 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad globėjas ir rūpintojas yra savo globotinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo.
15. Byloje pateikti duomenys, kad dokumentų, kurie įrodytų, kad buvo paskirtas G. K. globėju, t.y. atstovu pagal įstatymą, nėra, tai patvirtina Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos bei Didvydžių socialinės globos namų raštai (b.l. 91, 93). Iš byloje pateikto Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-285/2000, matyti, kad pareiškėjas šioje byloje buvo Didvydžių pensionatas. Tačiau Lietuvos Respublikos Marijampolės apskrities viršininko administracijos Didvydžių pensionato direktorės S. G. G. 2002 m. vasario 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijai pateiktoje pažymoje Nr. 92 „Dėl G. K. gyvenamosios vietos ir šeimos narių“, nurodoma, kad „G. K. gyvena Didvydžių pensionate nuo 1986 metų. yra II grupės invalidė ir dalinai valstybės išlaikoma. Už gyvenimą pensionate G. K. moka 80 % gaunamos šalpos pensijos, šeimos narių neturi“. Teismas iš tokios susiklosčiusios situacijos daro išvadą, kad faktinis G. K. globėjas buvo Didvydžių pensionatas.
16. Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas, pripažinus G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymą negaliojančiu, siekia atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą, tačiau Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 52/19398, G. K. nuosavybės teisės į buvusio savininko J. V. nuosavybe valdytą turtą, atkurtos išmokant kompensaciją pinigais ir šis sprendimas nėra nuginčytas ar ginčijamas, į tai dėmesį atsiliepime atkreipė ir atsakovė. Ieškovas byloje naudojasi advokato pagalba.
17. Net ir patenkinus ieškovo ieškinį jis būtų tik aplinkybė, kuri gali tapti pagrindu kitai bylai užvesti. Iš esmės toks sprendimas, kaip pats savaime ieškovui jokių teisnių padarinių nesukurs, tik bus kaip pagrindas kitai bylai – dėl 2005 m. gegužės 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 52/19398 panaikinimo.
18. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 52/19398, kuriuo pilietei G. K. atkurtos nuosavybės teisės yra administracinis aktas, kuriam vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, turi būti taikomas ABTĮ 33 str. įtvirtintas vieno mėnesio procesines teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013.
19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėjo, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai ABTĮ redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XI1-2399 redakcija), iš esmės pakito praleistų skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminų atnaujinimo teisinis reglamentavimas. Šiuo metu galiojančios redakcijos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016).
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016).
21. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 52/19398, kuriuo pilietei G. K. atkurtos nuosavybės teisės, kuris nėra ginčijamas yra priimtas 2005 metais. Taigi nuo sprendimo priėmimo dienos praėjo daugiau nei 10 metų. Atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčijamas Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas, net ir pripažinus G. K. 2000 m. spalio 3 d. prašymą negaliojančiu, nesukels ieškovui pasekmių.
22. Taip pat teismas įvertina ir ieškovo argumentą dėl mirusios G. K. valios išreiškimo. Teismo nuomone visų pirma reikia išsiaiškinti, ar G. K. valia atitiko jos interesus rašant prašymą už grąžinamą žemę išmokėti kompensaciją pinigais. Teismas iš surinktų byloje įrodymų daro išvadą, kad jos teisės bei teisėti interesai išreiškiant valią už grąžintiną žemę išmokėti pinigus pažeisti nebuvo, priešingai, ši valia buvo labiausiai atitinkanti jos teisėtus interesus. Kaip matyti iš pateiktų byloje aukščiau nurodytų įrodymų, G. K. buvo vieniša, ją realiai globojo ir ja rūpinosi tik Didvydžių pensionatas, jokių artimų asmenų, kurie atstovautų jos interesus, pagelbėtų ar kitaip ja rūpintųsi nebuvo. Kad ja būtų rūpinęsis neteigia ir pats ieškovas, priešingai nurodo, kad net nežinojo turintis tokią tetą G. K., su ja nebendravo nei jis nei jo tėvai. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. K. pensionatui už išlaikymą mokėjo 80 procentų gaunamos šalpos pensijos. Taigi tikėtina, kad kompensacija pinigais tuo metu labiausiai atitiko jos interesus, nes tai buvo papildomos lėšos, už kurias ji būtų galėjusi tenkinti daugiau savo poreikių nei tik suteikiamas pensionato paslaugas. Be to, žemę grąžinus natūra, ja reikėtų papildomai, atitinkamai pagal jos paskirtį rūpintis, mokėti mokesčius ir kt., o tuo tarpu G. K. iš esmės buvo invalidė, senyvo amžiaus ir tikėtina, kad be artimųjų pagalbos to nebūtų galėjusi padaryti. Pensionatą tokios veiklos taip pat apsunkintų, todėl tuo metu pasirinkta kompensacija pinigais labiausiai atitiko G. K. teises bei teisėtus interesus.
23. Pats faktas, kad G. K. buvo pripažinta neveiksnia rašant prašymą išmokėti kompensaciją pinigais už grąžintiną žemę jos interesų nepažeidė (tai nebuvo savo nuosavybės atsisakymas), tai buvo vienas iš kompensavimo būdų atkuriant nuosavybę į turėtą turtą, kuris buvo numatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4,16 str., taigi, įstatymas ir G. K. teisės pažeisti nebuvo. Vien tai, kad buvo pasirinktas alternatyvus nuosavybės teisių atkūrimo būdas numatytas įstatyme, teismo įsitikinimu, G. K. interesų nepažeidė, kadangi minėtame įstatyme buvo numatyta, kad atlyginama laikantis proporcingumo principo, atlyginimas pinigais apskaičiuojamas atsižvelgiant į realią išperkamo turto vertę.
24. Teismas taip pat daro išvadą, kad faktiškai G. K. buvo globojama Didvydžių pensionato, t. y. nebuvo niekieno neglobojamas ir aplinkoje nesiorentuojantis asmuo, ji turėjo globėją, kuris ją faktiškai globojo, jos teisės bei teisėti interesai buvo įgyvendinami ir užtikrinti. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-285/2000 , b.l. 13 (teismo psichiatrinės ekspertizės akto) matyti, kad G. K. suvokimo patologijos nėra, gerai orientuojasi savy, laike ir vietoje, atmintis nebloga, dėmesį fiksuoja gerai. Atsižvelgiant į įstatymų pasikeitimus neveiksnumo srityje, tikėtina, kad šiuo metu ji neveiksnia būtų pripažinta tik iš dalies, kadangi iš ekspertizės akto aprašomosios dalies yra pakankamai orientuota, gebanti iš dalies savimi pasirūpinti.
25. Teismas daro išvadą, kad ieškovas kreipėsi į teismą tik todėl, kad laiko, kad šiai dienai žemės, už kurią buvo paprašyta kompensacija pinigais, vertė yra pasikeitusi. Tačiau teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovas niekada nesirūpino G. K., su ja nebendravo, net nežinojo, kad toks asmuo yra, jos nelaidojo, ir negali įrodyti, kad jos valia gauti už žemę piniginę kompensaciją neatitiko jos interesų (CPK 177, 178 str.). Tai, kad žemės vertė yra pasikeitusi po daugelio metų, teismas sutinka, tačiau taip pat laiko, kad šioje byloje esminė aplinkybė – ar buvo pažeisti G. K., o ne ieškovo interesai. Jis tik paveldi turtą, kuris priklausė mirusiajai G. K..
26. Pats ieškovas ieškinyje nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką, yra nurodęs, kad pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės (iki 2002 m. balandžio 19 d. - valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą), gali ne tik tas asmuo, kuris buvo išreiškęs tokią valią, bet ir tas asmuo, kuriam teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo vėliau perduota paveldėjimo ar kitu įstatymo numatytu teisių perdavimo būdu. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir gali būti paveldima. Tokią išvadą pagrindžia ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi kartu su šiomis teisėmis įpėdiniai įgyja ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisę keisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės.
27. Teismas atkreipia dėmesį, kad šie ieškovo argumentai atmestini, kadangi čia akcentuojama paveldima teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, t.y. dar nuosavybės teisų neatkūrus, o vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Šiuo atveju jau paveldimas tik konkretus turtas į kurį nuosavybės teisės yra atkurtos.
28. Taigi iš visų surinktų byloje įrodymų teismas daro išvadą, kad ir G. K. teisės, prašant atkurti nuosavybės teises išmokant už žemę kompensaciją pinigais, pažeistos nebuvo.
29. Teismas vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais sprendžia, kad nesant pažeistos G. K. teisės bei įstatymų išreiškiant jos valią dėl nuosavybės atkūrimo formos, taip pat atsižvelgiant į argumentus dėl 2005 m. gegužės 25 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr.52/19398 ginčijimo (jis nėra ginčijamas) ieškinys kaip nepagrįstas bei neįrodytas atmestinas (CPK 177, 178 str.).
30. Atmetus ieškinį iš ieškovo valstybei priteistina 6,59 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsniu, 185 straipsniu, 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo G. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 6,59 Eur (šešių Eur 59 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, į. k. 188659752, į gavėjo sąskaitą bet kuriame mokėtojo pasirinktame Lietuvos Respublikoje veikiančiame banke, nurodant įmokos kodą 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.