Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2009-11-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-382-50-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-11-12
Bylos Nr.
1A-382-50-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Juozapas Surblys (pirm.), Violeta Miliuvienė, Stasys Valužis
Kaltinamasis
V. K.
Nukentėjusysis
E. K.
Advokatai
Mindaugas Kepenis, Sergejus Buta
Kategorijos

Pranešėjas Juozapas Surblys Baudžiamoji byla Nr.1A-382-50/2009

Teisėjas Erikas Jurgutis Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.10.1; 2.3.6.4.4.; 2.9.1.

(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. lapkričio 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teisėjų Violetos Miliuvienės ir Stasio Valužio,sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,dalyvaujant išteisintajam V. K. ,išteisintųjų gynėjui advokatui Sergejui Butai,nukentėjusiajam E. K. , jo atstovui advokatui Mindaugui Kepeniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. , a. k. (duomenys neskelbtini) R. T. , a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. K. , a. k. (duomenys neskelbtini) išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 str. 1 d., nustačius, kad jie nepadarė veikos, turinčios neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo požymių.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą ir skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. , R. T. ir V. K. buvo kaltinami tuo, kad jie 2009 m. vasario 8 d., apie 1 val., neteisėtai, atvirai pavartodami smurtą prieš E. K. , kaip savininko, valią, įsibrovė į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 165 str. 1d.

Kretingos rajono apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad, ištyrus ir įvertinus byloje surinktus duomenis, neįrodyta M. G. , R. T. ir V. K. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 165 str. 1 d.., padarymo, t. y., kad išteisintieji neteisėtai pažeidė E. K. būsto neliečiamumą. Teismas konstatavo, kad būsto, esančio (duomenys neskelbtini), teritorija nėra saugoma ir į ją galima patekti tiek per nerakinamus sodybos vartelius iš vienos kiemo pusės, tiek ir pro neaptvertą teritorijos dalį kitoje kiemo pusėje. Apylinkės teismas nustatė, kad M. G. atvykimo į sodybą ir patekimo į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), motyvai buvo ne chuliganiški ar savanaudiški, o nukreipti pasiekti konkretų tikslą – surasti draugę ir vaiką, įsitikinti jų saugumu bei išsiaiškinti šeimoje kilusį konfliktą. R. T. bei V. K. į tą pačią vietą atvyko kartu su M. G. , siekdami padėti rasti jo gyvenimo draugę A. Š. bei bendrai auginamą jų vaiką, todėl jie neturėjo tikslo tyčia (tiesiogine) apgaule, smurtu ar kitokiu būdu prieš savininkų ar jų įgaliotų asmenų valią patekti į minėtas patalpas. Be to, teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad R. T. buvo patekęs į lauko durų tarpdurį, bet gyvenamųjų patalpų viduje nebuvo, o V. K. liko taksi automobilyje ir iš jo buvo išlipęs tik parūkyti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, 2009 m. vasario 8 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini), įvykęs konfliktas negali būti vertinamas kaip neteisėtas būsto neliečiamumo pažeidimas baudžiamosios teisės požiūriu. Jis nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 165 str. 1 d., sudėties objektyviosios pusės, todėl M. G. , R. T. , V. K. išteisintini, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis E. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2009-05-25 nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, todėl turi būti panaikintas. E. K. manymu, namas ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise išteisintiesiems nepriklausė, nė vienas iš jų šiame name negyveno, namo ar atskirų patalpų nebuvo išsinuomoję ar subnuomoję, taip pat neturėjo jokio kito teisinio pagrindo neturėdami savininko ar jo įgaliotų asmenų sutikimo patekti į gyvenamąjį namą, kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją, t. y. į gyvenamojo namo kiemą. Taigi M. G. , R. T. ir V. K. į gyvenamąjį namą ir jo saugomą teritoriją įsibrovė neteisėtai, o tokia išvada pagrindžiama susiformavusia teismų praktika. Nukentėjusysis nurodo, kad tai, jog nusikalstamos veikos darymo metu M. G. įtarė, kad šiame name yra jo draugė A. Š. , nesuteikė jam jokio teisėto pagrindo įsibrauti į namą, nes tik namo savininkai turi valią nuspręsti, ką įsileisti į namą. E. K. pažymi, jog būsto neliečiamumas pažeidžiamas ir tais atvejais, kai į jį patenkama remiantis tariamai teisėtu pagrindu, todėl teismo išvada, kad M. G. , R. T. ir V. K. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str., nepadarė, nes tik norėjo įsitikinti, kad M. G. gyvenimo draugė ir vaikas yra saugūs bei išsiaiškinti šeimoje kilusį konfliktą, yra nepagrįsta. Be to, nukentėjusiojo manymu, tai, kad namo durys buvo neužrakintos, negalima laikyti pagrindu, suteikiančiu teisę bet kuriam asmeniui įeiti į namus, nes namo savininkas savo būsto neliečiamybę gali saugoti įvairiais būdais ir nebūtina būstą saugoti užrakinant. Nurodo, kad R. T. iš karto, kai tik įėjo, buvo išvarytas iš namo, jam išėjus, durys iš karto buvo užrakintos, taip parodant, kad jo buvimas name yra nepageidaujamas. Nepaisant to, R. T. , kai M. G. atrakino duris, vėl įsibrovė į būstą ir iš karto ėmė smurtauti prieš R. K. . Nukentėjusysis pažymi, kad V. K. , R. T. bei M. G. būnant kieme ir ten visiems trims mušant R. K. ne kartą buvo nurodyta pasišalinti iš privačios teritorijos, buvo parodytas šaunamasis ginklas, iššauti įspėjamieji šūviai, tačiau ir tai nepaveikė išteisintųjų, kurie ir toliau mušė R. K. bei nepasišalino iš privačios teritorijos. Tik panaudojus šaunamąjį ginklą ir sužeidus M. G. bei atvykus apsaugos darbuotojams, išteisintieji pabėgo iš privačios valdos link taksi automobilio. E. K. manymu, M. G. , R. T. ir V. K. buvo aiškiai nurodyta pasišalinti ir tai buvo sakoma ne tik žodžiu, bet ir fiziniais veiksmais – demonstruojant, o vėliau, esant būtinybei, ir panaudojant šaunamąjį ginklą.

E. K. taip pat nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. G. atvyko į sodybą bei pateko į patalpas ne dėl chuliganiškų ar savanaudiškų motyvų, o siekdamas surasti draugę ir vaiką, įsitikinti jų saugumu bei išsiaiškinti šeimoje kilusį konfliktą. Mano, kad BK 165 str. draudžia be savininko leidimo įsibrauti į būstą ar saugomą teritoriją, net ir turint gerų, kilnių ketinimų, todėl ši aplinkybė galėtų būti nebent jį charakterizuojanti, sprendžiant bausmės skyrimo klausimą. Nukentėjusiojo manymu, neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad neteisėtai, prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į būstą, ir nori taip veikti, o veikos padarymo motyvai neturi jokios reikšmės šio nusikaltimo kvalifikavimui. Be to, pažymi, kad teismas, pripažindamas, jog V. K. nebuvo įėjęs nei į saugomą būsto teritoriją, nei į gyvenamąjį namą, rėmėsi tik kitų dviejų išteisintųjų parodymais ir neišsamiais, prieštaringais kitų liudytojų parodymais.

Nukentėjusysis pažymi, kad išteisintieji nusikalstamą veiką padarė nakties metu, būdami neblaivūs, be to, įsibrovė į gyvenamąjį namą, kuriame tuo metu nakvojo mažamečiai vaikai, ėmė smurtauti, taip sukeldami pavojų mažamečiams vaikams. Be to, nurodo, jog namo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorija buvo aptverta, ir priešingai nei nurodė Apylinkės teismas, būstas ir teritorija buvo saugoma apsaugos tarnybos. Mano, kad Kretingos rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas neišnagrinėjus visų bylai svarbių aplinkybių, kadangi nebuvo vertinami kaip įrodymai liudytojų H. L. ir V. Ž. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusiojo manymu, šių liudytojų parodymai yra reikšmingi tiriant šį nusikaltimą, nes jie patvirtino, kad tarp jo, nukentėjusiojo, ir UAB „G4S“ buvo pasirašyta ir tuo metu galiojo Techninės apsaugos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „G4S“ įsipareigojo ir vykdė gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini) techninę apsaugą. Pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog M. G. atsisakius išeiti iš gyvenamojo namo, buvo nuspaustas pavojaus mygtukas, į kurį sureagavo UAB „G4S“ ir į įvykio vietą išsiuntė apsaugos ekipažą. Be to, po šio įvykio UAB „G4S“ atliko tarnybinį patikrinimą, kurio metu buvo išsiaiškintos įvykio aplinkybės, apklausti greitojo reagavimo grupės ekipažo apsaugos darbuotojai H. L. ir V. Ž. bei taksi automobilio vairuotojas L. S. . E. K. nurodo, kad UAB „G4S“ atstovas A. S. elektroninio susirašinėjimo metu patvirtino, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog atvykę apsaugos ekipažo darbuotojai pamatė link taksi automobilio bėgančius tris asmenis, iš kurių du įlipo į taksi automobilį, o vieną apsaugos darbuotojai sulaikė. Šie duomenys akivaizdžiai prieštarauja išteisintųjų ir liudytojo L. S. teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, todėl yra labai svarbūs bylos nagrinėjimui, siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes ir užkirsti kelią liudytojams duoti melagingus parodymus. Nukentėjusysis pažymi, kad UAB „G4S“ tarnybinio patikrinimo medžiaga nebuvo tirta, o H. L. ir V. Ž. parodymai nevertinti, taigi neištirtos visos svarbios bylai aplinkybės, todėl prašo panaikinti 2009-05-25 Kretingos rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, priteisiant iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų solidariai 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei teismo išlaidas.

Atsikirtime į apeliacinį skundą išteisintųjų M. G. , R. T. ir V. K. gynėjas advokatas S. Buta nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį – kaltinamuosius išteisino. Gynėjo advokato manymu, M. G. neturėjo tikslo tyčia pavartojęs apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu įsibrauti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o jo vienintelis tikslas buvo surasti gyvenimo draugę A. Š. bei bendrai auginamą jų vaiką. Pažymi, kad išteisintasis į minėtas patalpas įėjo pro neužrakintas namo duris ir tam neprieštaravo vieno iš namo savininkų sutuoktinė A. Š.. Gynėjas advokatas mano, kad šioje byloje yra svarbūs A. Š. parodymai dėl išteisintųjų M. G. ir R. T. patekimo į gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurie iš esmės nesiskiria su išteisintųjų parodymais, t. y. ji nurodė, jog žodžiu uždraudė į gyvenamąsias patalpas įeiti tik R. T. , todėl jis į patalpas ir neįėjo, o M. G. nei žodžiu, nei kitokiais veiksmais tokio draudimo neišreiškė. Pažymi, kad kiti nukentėjusiojo liudytojų parodymai prieštarauja ne tik išteisintųjų parodymams, apsaugos darbuotojų ir taksisto parodymams, tačiau ir faktinėms bylos aplinkybėms, kaip pavyzdžiui, kad visi trys išteisintieji kiemo teritorijoje kojomis spardė nukentėjusiojo brolį R. K. , sudavė daug smūgių, iš jų daugumą – į galvą. Tačiau tokie liudytojų parodymai prieštarauja ne tik išteisintųjų ir kitų liudytojų parodymams, bet ir 2009-02-11 specialisto išvadai Nr. G 228/09 (03), kurioje yra nustatyta, kad R. K. sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Mano, jog R. K. nustatyti sužalojimai yra labiau būdingi asmens kritimui, o ne asmenį sumušus. Taip pat pažymi, jog visi nukentėjusiojo kviesti liudytojai yra asmenys, suinteresuoti bylos baigtimi (R. K. yra nukentėjusiojo E. K. brolis, A. Š. yra R. K. sutuoktinė, L. K. yra E. K. sutuoktinė, A. Š. yra nukentėjusiojo brolio R. K. sutuoktinės A. Š. sesuo ir M. G. sugyventinė). Mano, kad A. Š. davė melagingus parodymus kerštaudama M. G. , o nukentėjusysis E. K. siekia sušvelninti savo teisinę padėtį kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jam pareikštas įtarimas dėl M. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl prašo nukentėjusiojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacijos teismo posėdyje nukentėjusysis E. K. ir jo atstovas prašo nuosprendį panaikinti, išteisintasis V. K. , išteisintųjų gynėjas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo skundas iš dalies pagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl M. G. ir R. T. išteisinimo, skundas dėl V. K. išteisinimo atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti kaltinamuosius M. G. ir R. T. , padarė išvadą, kad kaltinamieji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., požymių. Priimtą sprendimą teismas grindė vertindamas kaltinamųjų veikimo motyvus, kad į svetimą patalpą jie siekė patekti nevartodami smurto, apgaulės būdu ir pan., kad veikė turėdami apibrėžtą tikslą – sužinoti, ar nukentėjusiajam priklausiančiame name yra M. G. sugyventinė. Be to, teismas tam tikrą dėmesį skyrė būsto teritorijos charakterizavimui, kad būsto teritorija nėra saugoma ir į ją galima patekti pro nerakinamus sodybos vartelius ir pro neaptvertą kiemo dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytais duomenimis, kitaip vertina įvykio situaciją, byloje nustatytus duomenis vertina kaip įrodymus sprendžiant kaltinamų asmenų kaltumo ar nekaltumo klausimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, priimdamas 2009-03-10 nutartį dėl byloje nurodytų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn privataus kaltinimo tvarka, nurodė, jog nukentėjusiojo skundas perduodamas nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl neteisėto atviro įsibrovimo į gyvenamąjį namą bei neturtinės žalos atlyginimo. Iš to matyti, kad teismas šia nutartimi apibrėžė kaltinimo ribas asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn. Pastebėtina, kad baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už neteisėtą įsibrovimą į tam tikras patalpas ir teritorijas, pavadinimas atspindi apibendrintus atsakomybės požymius, o įstatymo dispozicijoje – konkretesnius neliečiamumo požymius. Todėl, kaip minėta, teismas, perduodamas nukentėjusiojo skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje, pagrįstai apibrėžė kaltinimo ribas, todėl šių ribų negalėjo viršyti pirmosios instancijos teismas, to negali daryti ir apeliacinės instancijos teismas. Baudžiamojo įstatymo dispozicija apibrėžia konkrečius atsakomybės požymius – tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą teritoriją.

Byloje nustatyti duomenys rodo, kad teismo padarytos išvados dėl kaltinamųjų padarytų veiksmų turinio nėra teisingos, nes vien veikimo motyvo vertinimas ir motyvo viršenybės iškėlimas virš kitų svarbių aplinkybių nesudarė pagrindo priimti išteisinamojo nuosprendžio. Teisės pažeidimo, susijusio su neteisėtu asmens būsto neliečiamumo pažeidimu, esmė yra susijusi su neteisėtu įsibrovimu į kito žmogaus būstą, išnagrinėtoje byloje – nukentėjusiojo namą. Iš bylos matyti, kad kaltinamasis M. G. , ieškodamas iš namų išėjusios sugyventinės ir įtardamas, kad ji galėjo būti nukentėjusiojo name, ten ir atvyko. Pats M. G. teisiamajame posėdyje pripažino: „grįžau į (duomenys neskelbtini) gatvę pas (duomenys neskelbtini). Sustojome prie vartų ir aš su R. T. nuėjau į namą ... Aš paskambinau į durų skambutį ir atidariau duris. Durys buvo neužrakintos ir aš įėjau į vidų“. Tokie kaltinamojo teiginiai rodo akivaizdų neteisėtą atvirą įsibrovimą į svetimą būstą – nukentėjusiajam E. K. ir jo motinai priklausantį namą. Nors įstatymas nenumato kokių nors išimčių dėl įsibrovimo laiko (turint galvoje paros laiką), tačiau veikos akivaizdumą, o kartu ir pavojingumą lemia ir tai, kad įsibrauta buvo po vidurnakčio, apie 1 val. Kaltinamasis įsibrovė į namą neteisėtai, be kokio nors, kad ir mažiausio nukentėjusiojo ar jo brolio liudytojo R. K. preteksto, nes šie asmenys savo veiksmais jokios dingsties brautis į namą nedavė. Tai, kad tą naktį name iš tikrųjų buvo pasislėpusi kaltinamojo sugyventinė, nebuvo dingstis kaltinamajam elgtis taip, kaip nori jis, t. y. nepaisyti įstatymų reikalavimo – nepažeidinėti kito asmens būsto neliečiamybę. Kaip minėta, teismas, pripažinęs kaltinamojo įvykdytus veiksmus objektyviąja prasme, nuosprendyje nurodė, kad nusikaltimo sudėties negali būti dėl to, kad nenustatyti veikimo subjektyvieji požymiai – nusikaltimo subjektyvioji pusė, nes kaltinamasis į būstą brovęsis vadovaudamasis visiškai kitais motyvais, t. y. ieškodamas sugyventinės. Be to, jam nebuvę prieštaraujama įeiti į namą, antra, būsto teritorija nebuvo saugoma ir patekti į namą neva nebuvo sudėtinga. Tačiau, kaip matyti iš įvykio aplinkybių, kaltinamajam M. G. niekas nedavė leidimo įeiti į svetimą namą, net priešingai, jis buvo ten nepageidaujamas, nes, kaip parodė liudytojas R. K. , M. G. , neteisėtai patekęs į namą – įėjęs pro duris, net veržėsi į namo vidų giliau – norėjo apieškoti kambarius, siekdamas surasti sugyventinę, todėl jis buvo varomas lauk, dėl to kilo net fizinio pobūdžio konfliktas. Todėl teismo argumentas, kad kaltinamasis į namą įsibrovė neva esant lyg ir pateisinamiems motyvams, nėra tinkamas. Savaime suprantama, kad nagrinėjant tokio pobūdžio nusikalstamas veikas motyvo nustatymas yra svarbus dalykas, tačiau kaltinamojo nurodytas motyvas nėra pateisinamas. Toks motyvas gali būti pateisinamas tik tada, kai tai numato įstatymas (pvz., vykdant operatyvinę veiklą, sulaikant nusikaltėlį ir pan.) ar kai vykdoma pilietinė pareiga (pvz., gelbėjimas nuo gaisro, sunkaus ligonio išgabenimas ir kt.). Todėl vien tik kaltinamojo išgalvotas motyvas, kuris nėra svarbus valstybės ar visuomenės požiūriu, negali būti pateisinamu pretekstu brautis į svetimą būstą, todėl toks įsibrovimas turi būti vertinamas kaip nusikaltimas. Todėl visiškai neturi reikšmės teismo nuosprendyje nurodyti teiginiai, kad kaltinamojo M. G. veiksmai nebuvo chuliganiški ar savanaudiški. Taip pat jokios reikšmės neturi ir nuosprendyje teigtos išvados, jog būsto teritorija nebuvo saugoma, o į ją galima patekti ir per dalį neaptvertos sodybos. Iš bylos matyti, kad būstas, į kurį buvo neteisėtai patekta, yra individualus gyvenamasis namas, kurio teritorija akivaizdžiai apibrėžta ne tik iš dalies aptverta tvora su varteliais, bet ir nuo viešosios erdvės atskiriama kitais požymiais – sutvarkytu kiemu, želdiniais, trinkelėmis grįstais plotais ir pan. Iš teismo nuosprendžio galima būtų suprasti, jeigu sodyba, kurios teritorijoje yra namas, nėra saugoma, nėra lengvai įveikiamų užtvarų, tai į ją, kartu ir į namą, galima brautis nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo. Žmogaus būsto neliečiamumas yra svarbi socialinė vertybė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.).

Todėl M. G. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintinas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. už tai, kad 2009 m. vasario 8 d. naktį, apie 1 val., veikdamas kartu su R. T. , neteisėtai ir atvirai prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus – nukentėjusiojo E. K. – namą, esantį (duomenys neskelbtini), tuo neteisėtai pažeisdamas asmens būsto neliečiamumą.

Sprendžiant kaltinamojo R. T. kaltumo klausimą dėl tos pačios nurodytos veikos, kaip ir M. G. , bei jo padarytą veiką kvalifikuojant pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą, kaip įrodymai vertintini tie patys byloje nustatyti duomenys. Kaip žinoma, R. T. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad jis su M. G. nuėjo prie namo, kur M. G. paskambino į duris ir įėjo į vidų, jis, R. T. , likęs lauke ir į namą neįėjęs. Tačiau nustatytos įvykio aplinkybės patvirtina R. T. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Pirma, R. T. pripažįsta priėjimą prie durų, tai rodo jo veiksmų subjektyviąją pusę – siekimą brautis į svetimą namą. Antra, nukentėjusysis E. K. parodė, kad, M. G. išeinant iš namo, tarpduryje pasirodė R. T. ir abu čiupę R. K. , jį ištempė iš namo į kiemą. Trečia, kad tarpduryje stovėjo R. T. , parodė ir liudytojas R. K. , nes jis ir M. G. jį, R. K. , iš namo ištempė į lauką. Panašius parodymus davė ir liudytojos A. Š. bei A. Š. . Nors šios liudytojos teigia, jog į namą įsibrovė ne tik R. T. , bet ir V. K. , tačiau V. K. kaltumo klausimas svarstytinas atskirai. Bet vertinant liudytojų parodymus dėl R. T. veiksmų – jo įsibrovimą į namą – šių parodymų atmesti jokio pagrindo nėra, nes ir M. G. pripažino, kad R. T. buvo su juo kartu prie pat namo durų, todėl nėra pagrindo netikėti tuo, kad M. G. ir R. T. iš namo ištempė R. K. . Vertinant tai, kad R. T. į namą neįsibrovė tiek, kiek M. G. , o įsibrovė nors ir į tarpdurį, tačiau toks įsibrovimas nešalina baudžiamosios atsakomybės, nes nors ir vieno žingsnio įžengimas į svetimą būstą, esant akivaizdiems subjektyviesiems požymiams bei bendrininkavimui su kitu asmeniu, yra neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmes kaltinamiesiems M. G. ir R. T. , pažymi padaryto nusikaltimo tyčinį pobūdį, tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Abu kaltinamieji charakterizuojami neigiamai, abu kaltinamieji daugybę kartų bausti už administracinius teisės pažeidimus – už nedidelį chuliganizmą, alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose, už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Duomenų, kad kaltinamieji, būdami darbingo amžiaus, kur nors dirbtų, nėra. Tai rodo, jog kaltinamieji nepaiso nei valstybės priimtų įstatymų, nei visuomenėje pripažintų padoraus gyvenimo taisyklių. Todėl siekiant kaltinamuosius teisingai nubausti už padarytą nusikaltimą ir įspėti dėl galbūt naujų teisės pažeidimų darymo, skirtina bausmė, susijusi su laisvės apribojimu, nustatant tikslingus draudimus ir apribojimus.

Dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis prašo iš kaltais pripažintų asmenų priteisti 80 000 Lt dydžio neturtinę žalą.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatomis toks reikalavimas yra pagrįstas, nukentėjusysis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusysis nurodo, kad dėl kaltų asmenų padarytos veikos jam ir jo šeimos nariams sutriko sveikata, atsirado kai kurios psichologinės problemos kasdieniniame gyvenime. Nors nukentėjusysis šių teiginių nepagrindžia kokiais nors konkrečiais reikšmę turinčiais duomenimis, iš dalies su nurodytais teiginiais sutikti galima, nes iš nustatytų aplinkybių matyti, kad dėl kaltais pripažįstamų asmenų nusikalstamų veiksmų buvo sutrikdyta nukentėjusiojo ir jo šeimos narių ramybė nakties metu, tai iš tikrųjų galėjo lemti kai kurių psichologinių problemų kilimą. Tačiau nukentėjusiojo prašoma priteisti neturtinės žalos dydžio suma yra akivaizdžiai per didelė, aiškiai neatitinkanti visuomenės šiandieninių socialinio-ekonominio gyvenimo standartų. Antra, prašoma suma nėra tolygi ir padarytos veikos pavojingumui, nes pati nusikalstama veika tęsėsi palyginti neilgai, kitokia, išskyrus neturtinę, žala padaryta nebuvo. Trečia, atsižvelgtina ir į nusikalstamos veikos motyvus, nes jie vis dėlto, nors ir nepateisinami, bet buvo apibrėžti tam tikrais konkrečiais subjektyvaus pobūdžio ketinimais. Ketvirta, neturtinės žalos atlyginimas, kaip teisinio pobūdžio reiškinys, negali būti vertinamas kaip papildoma bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, ir neturtinės žalos dydis negali būti prilyginamas baudžiamosios atsakomybės griežtinimui. Penkta, atsižvelgtina ir į kaltais pripažįstamų asmenų realias turtines galimybes tokią žalą atlyginti.

Atmetant nukentėjusiojo skundą dėl išteisintojo V. K. pripažinimo kaltu pagal BK 165 str., pažymėtina, kad kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrindų ir priežasčių nėra. Nors kai kurie teismo nuosprendyje nurodyti išteisinimo motyvai neturi teisinės prasmės, pavyzdžiui, kad V. K. atvykimo į sodybą motyvai nebuvo siejami su savanaudiškumu ar chuliganizmu, tačiau esminė teismo išvada dėl to, kad V. K. įvykio vietoje nepadarė veikos, numatytos BK 165 str., yra teisinga. Kad V. K. su kitais minėtu laiku buvo prie nukentėjusiojo namo, yra nustatyta įvykio dalyvių parodymais, tai pripažįsta ir pats išteisintasis. Tačiau nėra pakankamų ir patikimų duomenų, kad V. K. su kitais būtų įsibrovęs į nukentėjusiajam priklausantį namą. Nukentėjusysis E. K. , duodamas parodymus teismui, paaiškino, kad brolį R. K. iš namo ištempė M. G. ir R. T. , tačiau kieme jį mušė trise, t. y. ir V. K. . Tačiau, kaip minėta, bylos nagrinėjimas teisme buvo apibrėžtas tik dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo, o ne dėl smurto vartojimo ar žmogaus sveikatos sutrikdymo. Todėl iš nukentėjusiojo E. K. parodymų negalima daryti išvados, kad į namą buvo įsibrovęs ir V. K. . Pats išteisintasis tai neigia, tą patį parodė ir M. G. bei R. T. . Nors būtų galima manyti, kad šių asmenų parodymai yra suinteresuoto pobūdžio, tačiau liudytojas L. S., taksi vairuotojas, atvežęs V. K. , M. G. ir R. T. prie nukentėjusiojo namo, parodė, kad, atvažiavus prie namo, iš automobilio išlipo ir prie namo nuėjo M. G. ir R. T. (tai atitinka duomenis, kuriais remiantis kaltais pripažįstami M. G. ir R. T. ), o V. K. likęs prie automobilio. Liudytojas nurodo, jog kieme kilus sąmyšiui, V. K. tebebuvęs prie automobilio. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia klausimo, ar V. K. , kieme kilus sąmyšiui, dalyvavo muštynėse ar ne, tačiau minėto liudytojo parodymų esmė yra ta, kad V. K. nebuvo nuėjęs į namą tuo metu, kai į jį brovėsi M. G. ir R. T. . Nors liudytojai A. Š. , R. K. , A. Š. parodė, kad į namą buvo įsiveržę visi trys, tačiau pastebėtina, kad šių liudytojų parodymų turinys yra pernelyg apibendrintas dėl bendro patirto įspūdžio, susijusio su muštynėmis kieme, kur iš tikrųjų buvo pavartotas smurtas prieš R. K. , o po to kilo abipusiai fizinio pobūdžio veiksmai (kaip parodė liudytojas H. L. , iš kiemo į atvykusius jaunuolius, kurie jau buvo išbėgę į gatvę, buvo metami akmenys). Todėl visi minėti duomenys nesudaro pagrindo V. K. pripažinti kaltu pagal BK 165 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d.,

nusprendžia:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. nuosprendį dėl M. G. ir R. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., ir paskirti vienerių metų trukmės laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant per tą laikotarpį lankytis viešojo maitinimo ir pramogų įstaigose, esančiose Kretingos mieste ir rajone bei Palangos mieste, kuriose pardavinėjami alkoholiniai gėrimai; per nurodytą bausmės laikotarpį įpareigoti būti namuose – gyvenamojoje vietoje – nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto; įpareigoti per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose;

R. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., ir paskirti aštuonių mėnesių trukmės laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant per tą laikotarpį lankytis viešojo maitinimo ir pramogų įstaigose, esančiose Kretingos mieste ir rajone bei Palangos mieste, kuriose pardavinėjami alkoholiniai gėrimai; per nurodytą bausmės laikotarpį įpareigoti būti namuose – gyvenamojoje vietoje – nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto; įpareigoti per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose.

Priteisti E. K. neturtinės žalos atlyginimo: 2 000 Lt iš M. G. , 1 000 Lt iš R. T. .

Nukentėjusiojo E. K. skundą dėl V. K. išteisinimo atmesti, iš E. K. priteisti V. K. 1000 Lt advokato išlaidų.

Sprendimus dėl gynybos išlaidų iš E. K. M. G. ir R. T. panaikinti.

Kolegijos pirmininkas Juozapas SurblysTeisėjai Violeta MiliuvienėStasys Valužis