Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas E. B. (E. B.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ,,Dėl papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ Nr. (15/6-2)21PR-1 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą prašymą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas nusprendė panaikinti jam suteiktą papildomą apsaugą atsižvelgdamas į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2018 m. sausio 25 d. išvadą Nr. (15/6-2) 14PR-1RN „Dėl papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamo“, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nors šiuo metu jam yra pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 292 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, tačiau Migracijos departamentas 2016 m. liepos 8 d. išvadoje Nr. (15/6-10) 24PR-19RN „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“, kuri buvo priimta tuo metu, kai pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį, nurodytas aplinkybes nelaikė pagrindu išvadai apie jo galimą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

4. Pareiškėjas sutiko, kad faktas, jog Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, sudarė prielaidas neigiamai vertinti jo asmenybę bei atskleidė polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas 2016 m. liepos 8 d. visgi jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. tuo metu nevertino pareiškėjo elgesio kaip galinčio kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Sprendimas laikytinas neproporcinga ir neadekvačia priemone.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad 2014 metais buvo priimti sprendimai, kuriais pareiškėjui suteikta papildoma apsauga ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. liepos 8 d. 2018 m. sausio 2 d., gavęs informacijos iš SIRENE Danijos nacionalinio biuro, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 141 straipsniu ir siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pareiškėjui gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas 2018 m. sausio 4 d. pagal kompetenciją kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamento 2018 m. sausio 16 d. rašte „Dėl E. B.‘o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ buvo nurodyta, kad E. B. elgesys, pasireiškiantis sistemingu nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo nuteistas už keturis sunkius, vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, yra įtariamas padaręs vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas yra recidyvistas, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

7. Atsakovas pabrėžė, kad, priimdamas Sprendimą, neturėjo priežasčių abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neginčijo fakto, jog išvardinti nusikaltimai iš tikrųjų buvo padaryti. Be to, priimant Sprendimą, buvo vadovautasi ne vien tik Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir buvo įvertintas pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdis, mastas, recidyvas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Tiek Policijos departamento pateiktoje išvadoje, tiek Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtino pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Policijos departamento 2016 m. gegužės 27 d. išvadoje Nr. 5-S-4598, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2016 m. birželio 10 d. išvadoje Nr. (21)-1911 buvo nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet atsakovas, įvertinęs faktinių duomenų visumą, nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau tokio leidimo išdavimas negali būti laikomas absoliučiu pagrindu, paneigiančiu pareiškėjo netoleruotiną elgesį. Be to, pareiškėjo manymas, jog jo keliama grėsmė nėra tokios apimties, dėl ko galėtų būti panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra subjektyvaus pobūdžio. Taip pat jis nepagrindė savo socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Analizuojant pareiškėjo elgesį nuo 2016 m. liepos 8 d. (kai buvo išduotas paskutinis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje), matyti, jog jo elgesys nesikeitė, paskirtos bausmės ir nuobaudos savo tikslų nepasiekė, teigiamų tendencijų nėra. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartimi pareiškėjui yra paskirta intensyvi priežiūra iki 2018 m. balandžio 27 d.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2014 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-1 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui E. B.“. Šis sprendimas, kuriuo pareiškėjui neterminuotai suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, buvo grindžiamas Migracijos departamento 2014 m. sausio 8 d. išvada Nr. (15/6-13)13PR-1RN, jog grėsmė (duomenys neskelbtini) kyla dėl jo santykių su A. D.; jog asmenys, bijantys R. K. ar A. D. persekiojimo, negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Policijos departamentas 2016 m. rašte „Dėl E. B. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ nurodė, kad pastarasis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)13PR-19 „Dėl leidimo laikinai gyventi“, kuriuo pareiškėjui išdavė leidimą lakinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2018 m. liepos 8 d. Atsakovas, 2018 m. sausio 2 d. gavęs informacijos iš SIRENE Danijos nacionalinio biuro, vadovaudamasis Įstatymo 141 straipsniu, 2018 m. sausio 4 d. pagal kompetenciją kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamento 2018 m. sausio 15 d. rašte „Dėl E. B.‘o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ buvo nurodyta, kad jo elgesys, pasireiškiantis sistemingu nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.

12. Teismas nurodė, kad dalis pareiškėjo pažeidimų ir nusikalstamų veikų buvo padarytos jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl atsakovas iki leidimo laikinai gyventi išdavimo neturėjo objektyvios galimybės įvertinti tokio pareiškėjo elgesio. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Taigi, papildomos apsaugos suteikimas ir leidimo laikinai gyventi išdavimas nesuteikė teisės pareiškėjui nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, tuo labiau, daryti Lietuvos Respublikoje nusikalstamas veikas ir kitaip pažeisti nustatytą tvarką.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjas buvo nuteistas už keturis sunkius, vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą ir yra įtariamas padaręs vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą (neteisėtas valstybės sienos perėjimas ir neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną, vagystė, disponavimas suklastotu dokumentu), Danijos Karalystėje jis taip pat buvo nuteistas už valstybės tarnautojo užpuolimą panaudojus peilį. Lietuvos Respublikoje jis ne vieną kartą buvo nubaustas už administracinius nusižengimus (nustatyto greičio viršijimą, vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo).

14. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl kelių nusikaltimų padarymo, jis taip pat yra įtariamas dėl kelių nusikaltimų padarymo, buvo nubaustas už kelių administracinių nusižengimų padarymą (nusižengimai vykdyti pakartotinai), pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo išvadai, kad byloje surinkti duomenys apie pareiškėjo elgesį praeityje leido daryti pagrįstą išvadą, jog yra pakankamai rimtas pagrindas manyti, kad šio užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę visuomenei. Teismo vertinimu, šios grėsmės realumą ir akivaizdumą parodė tai, kad pareiškėjas kaltinamas analogiško nusikaltimo, už kurį jis jau buvo nuteistas, padarymu, t. y. neteisėto (duomenys neskelbtini) piliečių valstybės sienos kirtimo organizavimu ir vykdymu. Taigi, pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės (jos yra sisteminės), o paskirtos bausmės tikslo – paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų – nepasiekė.

15. Teismas nevertino situacijos pareiškėjo kilmės šalyje (ar išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga), kadangi šiuo atveju papildoma apsauga buvo panaikinta tuo pagrindu, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos kelia grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 90 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 88 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

III.

16. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šališkai vertino pareiškėjo poziciją, iš esmės remdamasis tik atsakovo argumentais.

18. Pareiškėjo vertinimu, jo padaryti nusikaltimai nėra tokie sunkūs, jog atsvertų baimę grįžti į savo kilmės valstybę bei valstybės įsipareigojimą jokiu būdu neišsiųsti nė vieno prieglobsčio prašytojo į valstybę, kurioje jam gresia kankinimai, nežmoniškas ar žeminantis elgesys. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad išduodamas minėtą leidimą Migracijos departamentas pareiškėjo padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo konstatuoti pareiškėjo galimą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

19. Pripažintina, jog faktas, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, yra pagrindas neigiamai vertinti jo asmenybę, atskleidžia pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų ir ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentas, pareiškėją Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pripažinus kaltu ir nuteisus laisvės atėmimo bausme, 2016 m. liepos 8 d. visgi jam išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. tuo metu nevertino pareiškėjo elgesio kaip galinčio kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjo nuomone, šiuo metu ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas nelaikytinas visiškai proporcinga ir adekvačia priemone pareiškėjo atžvilgiu, juolab, kai 2016 metais leidimas laikinai gyventi išduotas padarius sunkų nusikaltimą (BK 292 str. 3 d.), o BK 300 straipsnio 2 dalyje kvalifikuota nusikalstama veika priskiriama apysunkiams nusikaltimams.

20. Pareiškėjo atžvilgiu pateikti įtarimai padarius atitinkamas nusikalstamas veikas po leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nėra visiškai pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje atsiradusi grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, kai ji realiai egzistuoja laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, todėl ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas pripažintinas nepagrįstu ir naikintinas.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, jog pasikeitus aplinkybėms ir pareiškėjui padarius naujus nusikaltimus bei administracinius nusižengimus, leidimas laikinai gyventi ir papildoma apsauga jam negali būti panaikinti. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neginčijo fakto, jog ginčijamame Sprendime nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateikta Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdį, mastą, recidyvą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Tiek Policijos departamento pateiktoje išvadoje, tiek ginčijamame Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo padaryti nusikaltimai neigiamai charakterizuoja pareiškėją bei rodo, kad jis nėra linkęs laikytis viešosios tvarkos, priešingai, darė smurtinius nusikaltimus, keliančius grėsmę valdymo tvarkai, kitų žmonių nuosavybei, t. y. jo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, o papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas vertintini kaip proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti visuomenės interesus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento 2018 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. Nr. (15/6-2)21PR-1 ,,Dėl papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui E. B. panaikinti suteiktą papildomą apsaugą ir išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad pareiškėjas buvo nuteistas už keturis sunkius, vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, yra įtariamas padaręs vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą, Danijos Karalystėje jis taip pat buvo nuteistas už valstybės tarnautojo užpuolimą panaudojus peilį. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas pritarė atsakovo išvadai, jog byloje surinkti duomenys apie pareiškėjo elgesį praeityje leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę visuomenei.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, kad teismas neįvertino visų raštinių įrodymų, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo suteiktas nepaisant to, kad jis jau buvo Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad Migracijos departamentas 2014 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjui neterminuotai buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, gavęs informacijos iš Danijos nacionalinio biuro, 2018 m. sausio 4 d. kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamentas 2018 m. sausio 15 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu nusikaltimų ir administracinių pažeidimų darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Atsakovas, remdamasis Policijos departamento išvada, 2018 m. sausio 25 d. Sprendimu panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą.

28. Ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas gavus Policijos departamento 2018 m. sausio 15 d. raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 4 straipsnio 6 dalies pagrindu. Be to, priimant ginčijamą Sprendimą buvo remiamasi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktais, 88 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 90 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, 138 straipsniu.

29. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis nustato, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, papildoma arba laikinoji apsauga, kelia grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga, kelia grėsmę visuomenei, užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą. Migracijos departamentas sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo priima ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo duomenų gavimo dienos, gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu. Migracijos departamentui priėmus sprendimą panaikinti pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą, užsieniečiui turi būti išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka.

30. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Migracijos departamentas 2018 m. sausio 17 d. raštu Nr. (15/6-2) 10K-2075 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo“ informavo pareiškėją, kad pradėjo jam suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą ir paprašė pareiškėjo per 5 darbo dienas nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateikti priežastis, jeigu tokių esama, dėl kurių, jo nuomone, suteikta papildoma apsauga neturi būti panaikinta, tačiau jokių pareiškėjo paaiškinimų negavo. Taigi atsakovas tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę teikti paaiškinimus administracinėje procedūroje ir, pareiškėjui nepasinaudojus šia teise, priimdamas ginčijamą Sprendimą be pareiškėjo paaiškinimų, Įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatų nepažeidė.

31. Kaip jau minėta, ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo priimtas pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, gavus Policijos departamento informaciją apie tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Kaip matyti iš ginčijamo atsakovo Sprendimo turinio, jis yra priimtas remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus išvada „Dėl papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuri yra sudėtinė Migracijos departamento 2018 sausio 25 d. sprendimo Nr. (15/6-2) 21 PR-1 dalis. Šioje išvadoje išsamiai yra išdėstyti faktiniai duomenys, kuriais yra grindžiamas Sprendimas. Ginčijamame atsakovo Sprendime yra nurodytos teisės normos, kuriomis vadovaujantis yra priimtas šis Sprendimas.

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą, tinkamai įvertino faktinę padėtį, kuria remiantis padaryta teisinga išvada, kad yra rimtas pagrindą manyti, jog šio užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę visuomenei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę visuomenei, todėl pagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, kad papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytini proporcinga priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

33. Pirmosios instancijos teismo minėtos išvados padarytos išsamiai išanalizavus atsakovo vertintus dokumentus: iki sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 291 straipsnio 1 dalį ir BK 292 straipsnio 3 dalį; po ginčijamo Sprendimo priėmimo Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas E. B. yra kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 3 dalyje, padarymu (teisminio proceso Nr. 1-03-5-00020-2017-1); Danijos Karalystė 2017 m. liepos 31 d. paskelbė pareiškėjui iki 2019 m. balandžio 30 d. draudimą atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi; 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124 straipsnio 6 dalį ir 128 straipsnio 1 dalį; 2017 m. sausio 15 d. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad Sprendimas buvo priimtas nustačius, jog pareiškėjas buvo nuteistas už sunkius, nesunkų ir apysunkį nusikaltimą ir yra įtariamas padaręs vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą (neteisėtas valstybės sienos perėjimas ir neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną, vagystė, disponavimas suklastotu dokumentu), Danijos Karalystėje jis taip pat buvo nuteistas už valstybės tarnautojo užpuolimą panaudojus peilį, ne vieną kartą buvo nubaustas už administracinius nusižengimus (nustatyto greičio viršijimą, vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo).

34. Nustačius, kad užsienietis, kuriam buvo neterminuotai suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl padarytų kelių nusikaltimų, tame tarpe ir analogiškų už kuriuos jau buvo nuteistas, padarymo, nagrinėjamu atveju pagrįstai padaryta išvada, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o minėtos papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytini adekvačia ir būtina priemone siekiamas tikslui pasiekti, taigi pritaikyta priemonė yra proporcinga. Pastebėtina ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjui prieš priimant administracinį sprendimą buvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo ir nenurodė viešojo administravimo subjektui jokių motyvų dėl galimo esminio pareiškėjo teisių pažeidimo, dėl naujų faktinių duomenų, dėl galimos pritaikyti priemonės neproporcingumo.

35. Atsakovas teisingai akcentavo, jog vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (nors pareiškėjas buvo teistas), savaime nereiškia, kad pasikeitus aplinkybėms ir jam padarius naujus nusikaltimus bei administracinius nusižengimus, leidimas laikinai gyventi ir papildoma apsauga negali būti panaikinti. Po minėtų administracinių sprendimų priėmimo keitėsi faktinė padėtis, o tai sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą. Pažymėtina, kad Įstatymas įtvirtina institucijų nagrinėjančių ginčijamus klausimus aiškią jų pareigą priimti naujus sprendimus, jeigu pasikeičia faktinė padėtis (Įstatymo 90 str. 3 d., 4 str. 6 d.). Būtent šios įstatyme įtvirtintos procedūros ir įstatyme įtvirtinti pagrindai suteikė teisę atsakovui priimti administracinius sprendimus, kuriais yra faktiškai naikinami ankstesni sprendimai, pagal kuriuos užsienietis buvo įgijęs tam tikras teises, suteikiančias teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovo sprendimas atitinka teisėtumo principą ir nesudaro jokio pagrindo abejoti dėl galimo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.