Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjo M. A. (M. A.) atstovei advokatei Fainai Kuklianski, atsakovo atstovei L. L., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei V. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą grindžia Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990-03-11, laikomas iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990-03-11 išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990-03-11 jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Akcentavo, kad Migracijos departamentui buvo pateikti dokumentai, jog jo senelė D. A. pasitraukė iš Lietuvos, nes buvo evakuota nacistinės okupacijos Lietuvoje metu. Akivaizdu, kad ji turėjo bijoti persekiojimų dėl savo (duomenys neskelbtini) kilmės, jai grėsė ne tik visų pagrindinių teisių apribojimas, bet ir mirtis. Be to, pateikti dokumentai, anot pareiškėjo, taip pat įrodo, kad jo senelė negyveno 1990-03-11 Lietuvoje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes mano, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatas, pagal kurias Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu, bei to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą turi asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės ir neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

Mano, kad Migracijos departamentas teikime Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui peržengė savo diskrecijos ribas savavališkai interpretuodamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras šio teikimo pagrindu priėmė neteisėtą įsakymą.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas taip pat prašo teismo įpareigoti vidaus reikalų ministrą tenkinti pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pastebėjęs, jog administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Tai sąlygoja „valdžių padalijimo“ principas, kuris reiškia valstybės valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę, (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio mėn. 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2667-12 ir kt.) Tai reiškia, kad teismas negali priimti sprendimo už viešojo administravimo subjektą, tik gali jį įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (19-21 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Migracijos departamente 2013-06-05 buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (26-31 b. l.). Prašyme pateikė informaciją, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, iki 1940-06-15 nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Taip pat nurodė, kad jo tėvai ir seneliai iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Tėvai pasitraukė iš Lietuvos iki 1990-03-11 į Rusiją. Būdami persekiojami dėl (duomenys neskelbtini) kilmės, 1943 m. evakuoti iš Lietuvos, neteko visų politinių ir žmogaus teisių.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei kartu pateiktus dokumentus, įvertinęs gautą informaciją bei atsakymą dėl Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 punkte nurodytų aplinkybių (86-87 b. l. ), 2014-08-05 teikimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. (15/3-9)13P-977 siūlė vidaus reikalų ministrui netenkinti M. A. (M. A.), gim. (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kadangi jis negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu (88-91 b. l.).

Vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Migracijos departamento teikimą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. (15/3-9)13P-977 bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, 2014-09-19 įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. 1V-621 nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (92 b. l.). Įsakymas paskelbtas Teisės aktų registre 2014-09-19, Nr. 2014-12528 (93 b. l.).

Pareiškėjo teigimu, jam Lietuvos Respublikos pilietybė turėjo būti atkurta vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 4 punktu.

Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą reglamentuoja Pilietybės įstatymo 9 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (t. y. asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena) Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 4 punktą reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmeniui, kuris yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ar asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis (pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis).

Pagal Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 dalį prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėja ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (Migracijos departamentas). Šio įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, bei tai, kad ginčijamame vidaus reikalų ministro įsakyme nėra nurodytas faktinis jo priėmimo pagrindas, o remiamasi Migracijos departamento 2014-08-05 teikimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. (15/3-9)13P-977, kuriame pateikiamas išsamus pareiškėjo pateiktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių aprašymas ir vertinimas, laikytina, kad šis teikimas yra neatskiriama ginčijamo įsakymo dalis. Dėl to teismas, vertindamas ginčijamo atsakovo įsakymo teisėtumą, toliau pasisakys dėl minėtame teikime nustatytų faktų ir argumentų.

Iš Migracijos departamento teikimo turinio bei remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas M. A. gimė (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyvena (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietis - tai patvirtina (duomenys neskelbtini) pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini) (26-31, 32 b. l.). Kauno apskrities archyvo 2013-07-15 Pažymos dėl pilietybės Nr. V10-1766 duomenimis, pareiškėjo senelė D. A. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė (44, 45 b. l.). Taigi, pareiškėjas pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jis yra asmens, kuris iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, t. y. pagal pateiktus dokumentus pareiškėjo senelė D. A. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jei jis atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygas.

Byloje esanti išvykimo viza M-I Nr. (duomenys neskelbtini), išduota (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išvykimui nuolatiniam gyvenimui į (duomenys neskelbtini), P. T., patvirtina, kad pareiškėjas iš Lietuvos išvyko po 1990-03-11. Išvykimo vizos M-I Nr. (duomenys neskelbtini) ir M-I Nr. (duomenys neskelbtini) , išduotos (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išvykimui nuolatiniam gyvenimui į (duomenys neskelbtini) P. T., patvirtina, kad pareiškėjo tėvai S. A. (S. A.), gimęs (duomenys neskelbtini), ir M. A. (M. F.), gimusi (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos taip pat išvyko po 1990-03-11 Tai rodo, kad tiek pareiškėjo, tiek abiejų jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta 1990-03-11 buvo Lietuvoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis atitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pagrindą, kuriam esant asmuo turi teisę būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiu, kadangi pareiškėjo senelė iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir pasitraukė iš Lietuvos, nes buvo evakuota nacistinės okupacijos Lietuvoje metu, o 1990-03-11 Lietuvoje negyveno.

Iš teikimo turinio matyti, kad siūlymas neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės grindžiamas nustatymis faktinėmis aplinkybėmis, kad M. A. tėvo S. A. evakuacija į Rusiją iki 1990-03-11 ir M. A. senelės D. A. evakuacija į Rusiją iki 1990-03-11 negali būti laikoma S. A. ir D. A. pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990-03-11 ir jie negali būti laikomi pasitraukusiais iš Lietuvos iki 1990-03-11, kadangi pareiškėjo tėvas S. A. ir senelė D. A., pasibaigus evakuacijai, sugrįžo į Lietuvą (tai patvirtina pareiškėjo M. A. gimimas (duomenys neskelbtini) Vilniuje; D. A. mirtis (duomenys neskelbtini) Vilniuje), o išvyko iš Lietuvos po 1990-03-11 (tai patvirtina išvykimo S. A. ir M. A. išvykimo vizos atitinkamai M-I Nr. (duomenys neskelbtini) ir M-I Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išvykimui nuolatiniam gyvenimui į (duomenys neskelbtini) , P. T., todėl M. A. neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstvbės piliečiu, bei Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakę kitos valstybės pilietybės.

Pažymėtina, kad nusistovėjusioje LVAT praktikoje suformuotas reikalavimas nacionalinės teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų lingvistines formuluotes, bet ir į kontekstą bei teisinio reglamentavimo, kurio dalis jos yra, tikslus bei bendrą struktūrą (LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012). Todėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatas nagrinėjamu atveju reikia suprasti ir aiškinti atsižvelgiant ne tik į lingvistinį, bet ir vadovaujantis sisteminiu, loginiu, teleologiniu, bendrųjų teisės principų, įstatymų leidėjo ketinimų metodais.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990-03-11 laikomas iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990-03-11 išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 199-03-11 jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. LVAT savo praktikoje aiškindamas asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. sampratą, pažymėjo, kad ši teisinė konstrukcija yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi, Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kurią išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Teisėjų kolegija, įvertinusi formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, konstatavo, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Tokio požiūrio nepatvirtina nei Pilietybės įstatymo nuostatų sisteminis, nei teleologinis aiškinimas, nei juolab oficialioji konstitucinė doktrina, aiškinanti dvigubos pilietybės sampratą. Atsižvelgus į paminėtą, sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11, reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990-03-11 bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. LVAT pabrėžė, kad ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę,inter alia tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais (žr. adm. bylas Nr. A756-1967/2013; Nr. A858-349/2014; Nr. A756-1204/2014).

M. A. prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė, kad jo tėvai išvyko 1943 m., nes buvo persekiojami kaip (duomenys neskelbtini) ir buvo evakuoti iš Lietuvos, netekę visų politinių ir žmogaus teisių. S. A. paaiškinime nurodė, kad jis su motina D. A. pasitraukė iš Lietuvos, okupuotos nacistinės Vokietijos, prasidėjus Vokietijos karui prieš Sovietų Sąjungą. Šiame paaiškinime jis taip pat nurodė, kad jeigu jie būtų likę Lietuvoje, juos būtų nužudę kaip ir kitus (duomenys neskelbtini) . Šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013-08-21 pažymą Nr. R4-983, kurioje nurodyta, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžioje iš Lietuvos į TSRS evakavusių asmenų 1942 m. sąrašų byloje, (duomenys neskelbtini) gyvenusių asmenų sąraše įrašyta D. A., G., gim. (duomenys neskelbtini) , namų šeimininkė, iki evakuacijos gyvenusi (duomenys neskelbtini) ; sąrašo skiltyse „Adresas“, „Kas iš šeimos narių mobilizuotas“ ir „Mobilizuoto šeima“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini) , „Du sūnūs“ ir „Tėvai“ (72 b. l.). Tai rodo, kad pareiškėjo senelė D. A. Lietuvos teritoriją iki 1990-03-11 paliko ne savo noru, o buvo evakuota į Sovietų Sąjungos teritoriją. Evakuacija - gyventojų išgabenimas iš vietovės, dėl tam tikros jiems kilusios grėsmės.

Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2013-07-23 pažyma Nr. P6-455/P10-1335 nustatyta, kad pareiškėjo senelė D. A., būdama 76 m. amžiaus, mirė (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Pastaroji faktinė aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo senelė D. A. galėjo ir grįžo į Lietuvą, t. y. nebijojo ir neturėjo realaus pagrindo bijoti grįžti į Lietuvą dėl jai kilsiančios grėsmės. Įvertinęs aukščiau paminėtą LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo senelės D. A. išvykimas iš Lietuvos teritorijos iki 1990-03-11 nelaikytinas pasitraukimu iš Lietuvos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 7 straipsnio 2 ar 3 punkto nuostatas, t. y., kad jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (2 p.) ar, kad jis yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.). Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, nebuvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11, nebuvo pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11, iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) pastoviam gyvenimui išvyko (duomenys neskelbtini) .

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas vidaus reikalų ministro įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Įstatymo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Dėl šios priežastiess ši pareiškėjo skundo dalis atmestina, kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas skundu taip pat prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą tenkinti jo prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Šis pareiškėjo reikalavimas laikytinas išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo – panaikinti individualų administracinį aktą. Teismui netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį, todėl ši skundo dalis taip pat atmestina, kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

M. A. (M. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.