- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-523-238-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-32-1-00175-2008-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- T. V., T. K.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė, Vaclovas Kaminskis
Teisėja E. Lapinskienė Teisminio proceso Nr. 1-32-1-00175-2008-0;
2011 m. rugsėjo 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam T. V., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nuteistojo T. K. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. K. ir T. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 178 straipsnio 1 dalį (A. S. turto vagystė) laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį (J. Š. turto vagystė panaudojant fizinį smurtą) - laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus V. B. sveikatos sutrikdymas) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams;
pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį (M. S. sužalojimas) - laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių;
pagal LR BK 165 straipsnio 1dalį (netesėtas įsibrovimas į butą) - laisvės apribojimu keturiems mėnesiams;
pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį (V. B. turto vagystė) – laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu prie griežčiausios bausmės, paskirtos už LR BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš dalies pridėtos švelnesnės bausmės ir galutinė subendrinta bausmė skirta - laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 7 punktu, paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas vienų metų laikotarpiui, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per vienus metus atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą.
T. K. pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
T. V. nuteistas pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus V. B. sveikatos sutrikdymas) – laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;
pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį (M. S. sužalojimas) - laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 165 straipsnio 1dalį (netesėtas įsibrovimas į butą) - laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams;
pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį (V. B. turto vagystė) – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš dalies pridėtos švelnesnės bausmės ir galutinė subendrinta bausmė skirta T. V. laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.
T. V. pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Iš T. K. ir T. V. solidariai priteista 2061,90 Lt Klaipėdos teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti.
Iš T. K. bei T. V. solidariai priteista 4750 Lt V. B. turtinei žalai atlyginti.
Nuosprendžiu taip pat nuteistas V. B., o D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. K. pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2005 m. birželio 3 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, kabinete Nr. 302, nuo palangės pagrobė nukentėjusiajai A. S. priklausančią 40 Lt vertės rankinę, kurioje buvo: 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 3310“ su trimis išankstinio apmokėjimo kortelėmis: 6 Lt vertės - „Ežys“, 19 Lt vertės - „Omnitel“, 5 Lt vertės - „Labas“; kosmetikos priemonės: 16 Lt vertės lūpų dažai „Oriflame“, 14 Lt vertės akių tušas „Maybellin“, 4,50 Lt vertės pieštukas akims; 3 vnt. raktų, kurių bendra vertė 305 Lt, bei 7 Lt vertės piniginė „Rafaello“, kurioje buvo 107 Lt. Taigi, T. K. pagrobė nukentėjusiajai A. S. priklausantį turtą, kurio bendra vertė - 823,50 Lt.
T. K. pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis ir D. S. bei V. B. pagrobė svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą, o būtent: 2005 m. rugsėjo 28 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, T. K., D. S. ir V. B. priėjo prie nukentėjusiojo J. Š. ir D. S. pareikalavęs nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefono, tačiau nukentėjusiajam atsakius, jog mobiliojo ryšio telefono jis neturįs, T. K. sugriebė nukentėjusįjį J. Š. už kairės rankos, o V. B. tuo tarpu sugriebė nukentėjusįjį už dešinės rankos riešo ir pradėjo jį sukti į priešingą pusę, po to, nukentėjusiajam bandant ištrūkti, V. B. 1 kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į smakrą, tai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, po to, D. S. iš kelnių kišenės ištraukė 475 Lt vertės nukentėjusiajam S. Š. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung X120“. Tokiu būdu T. K., D. S. ir V. B. pagrobė (duomenys neskelbtini)priklausantį turtą, kurio vertė 475 Lt.
T. K. ir T. V. pagal LR BK 165 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad neteisėtai prieš asmens valią įsibrovė į butą, t. y. 2008 m. vasario 23 d., apie 08.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, paskambinus į buto duris ir nukentėjusiajam K. B. jas pravėrus, kaltinamieji T. K. ir T. V. prieš nukentėjusiojo K. B. valią įsibrovė į butą.
T. K. ir T. V. pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad jie nesunkiai ir nežymiai sužalojo asmenis, t.y. 2008 m. vasario 23 d., apie 08.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovę į butą, T. K. ir T. V. tyčia kumščiais sudavė nukentėjusiajam K. B. smūgius į veidą, T. V. į įvairias veido vietas - ne mažiau 20 kartų, o T. K. - 2 kartus, po ko nukentėjusysis K. B. iš buto išbėgo, tačiau, pasivijęs laiptinėje T. V. nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas sudavė ne mažiau 8 smūgius, tuo padarydami nukentėjusiajam K. B. galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimais kairio smilkinio, kairio skruosto srityse, galvos smegenų sukrėtimą, kairės plaštakos I piršto metakarpalinio sąnario kapsulės plyšimą, stuburo juosminės dalies sumušimą, kas nukentėjusiajam K. B. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po ko, T. V. grįžęs į butą, viename iš kambarių buvusiam M. S. 2 kartus spyrė ir 7 kartus kumščiu sudavė į galvą. Po ko priėjęs T. K. rankoje laikytu laikrodžiu tyčią 3 kartus sudavė nukentėjusiajam M. S. į veidą, o jam bandant atsistoti 1 kartą spyrė į galvą, tokiu būdu, padarydami nukentėjusiajam M. S. galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimais, odos nubrozdinimais kairio smilkinio, kairio skruosto bei apatinio žandikaulio kairės pusės srityse, galvos smegenų sukrėtimą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu T. K. ir T. V. nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį K. B. ir nežymiai sužalojo nukentėjusįjį M. S..
T. K. ir T. V. pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t.y. 2008 m. vasario 23 d., apie 08.30 val., Klaipėdos m., Veterinarijos g. 29-43, veikdami bendrininkų grupe, T. K. ir T. V. iš prieškambario pagrobė nukentėjusiajam V. B. priklausančią 3650 Lt vertės auksinę grandinėlę. Tokiu būdu, T. K. ir T. V. pagrobė nukentėjusiajam V. B. priklausantį turtą, kurio vertė 3650 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį dėl kaltinimo pagal LR BK 165 straipsnio 1 dalį dėl įsibrovimo į būstą bei pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį –dėl V. B. priklausančio turto grobimo, nes nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę; pakeisti nuosprendžio dalį dėl priteisto civilinio ieškinio Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, nustatant, kad T. K. turi sumokėti 1030,95 Lt; iš nuosprendžio aprašomosios dalies, epizode dėl J. Š. priklausančio turto grobimo, pašalinti aplinkybę, jog darant nusikaltimą dalyvavo ir T. V.; už veikas, dėl kurių apeliantas kaltę pripažino, skirti mažesnę bausmę ir bausmės vykdymą atidėti. Nurodo, jog nusikaltime J. Š. atžvilgiu T. V. nedalyvavo, todėl prašo šią aplinkybę iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti. Dėl įsibrovimo į būstą prieš asmens valią kaltės nepripažįsta, teigia, jog palaikė draugiją T. V., jokio išankstinio susitarimo nebuvo, teigia, jog nesuprato, ar T. V. buvo pakviestas, K. B. atidarius duris, ar įėjo prieš nukentėjusiojo valią, kadangi buvo kartu su juo, užėjo ir apeliantas. Todėl mano, kad jis neteisėto įsibrovimo į būstą nedarė. Taip pat nurodo, jog smurto prieš K. B. nevartojo, jokios apgaulės nenaudojo, todėl pagal LR BK 165 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas.
K. B. ir M. S. sužalojimo epizode kaltę pripažįsta, prašo atsižvelgti į tai, kad T. V. suduoti smūgiai buvo intensyvesni, be to, T. V. nuteistas dar kitoje byloje, jam priteistas didelis civilinis ieškinys, ir dėl to mano, jog šiuo nuosprendžiu solidariai priteistos žalos teritorinei ligonių kasai T. V. negalės atlyginti, apeliantui dėl ekonominės krizės atlyginti visą priteistą žalą bus sudėtinga, todėl prašo nustatyti žalą atlyginti lygiomis dalimis, t. y. po 1030,95 Lt iš kiekvieno.
Dėl kaltinimo pavogus V. B. grandinėlę, apeliantas nurodo, jog kaltę nuosekliai neigė, su teismo nurodytais motyvais nesutinka, mano, kad tai tik prielaidos. Be to, nurodo, jog V. B. parodymai dėl šios grandinėlės svorio, pobūdžio ir vertės nebuvo nuoseklūs, grandinėlės įsigijimo dokumentai nepateikti, neišaiškinta, kur tiksliai buvo grandinėlė, netirti jokie pirštų antspaudai, T. V. taip pat neigia ją pagrobęs. Dėl šių aplinkybių T. K. pagal šį kaltinimą prašo jį išteisinti. Teismui netenkinus prašymo dėl išteisinimo, prašo civilinį ieškinį dėl grandinėlės vagystės 3650 Lt vertės perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas tiek jis, tiek ir T. V.. Nors teismas aprašomoje dalyje nurodė, jog V. B. civilinis ieškinys mažintinas iki 3650 Lt, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog priteisiamas visas V. B. civilinis ieškinys, todėl civilinį ieškinį prašo perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog po paskutinio nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo trys metai, per tą laikotarpį jokių nusikalstamų veikų nepadarė, ruošiasi kurti šeimą, todėl prašo už tas nusikalstamas veikas, dėl kurių kaltę pripažino, skirti švelnesnę galutinę bausmę.
Nuteistasis T. V. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teigia, jog nagrinėjant bylą padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, neteisingai paskirta bausmė. Teigia, jog neįrodytas auksinės grandinėlės vagystės iš V. B. buto faktas. Teigia, jog byloje nėra įrodymų, kad V. B. šią grandinėlę turėjo, bei nėra įrodymų, kas ją paėmė, be to, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Taip pat apeliantas teigia, jog teismas jį išteisino dėl kaltinimo pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį, tačiau neteisėtai solidariai iš apelianto ir T. K. priteisė 1100 Lt V. B. turtinei žalai atlyginti už turto sugadinimą bei neteisėtai priteisė 3650 litų už auksinę grandinėlę.
Nuteistasis taip pat mano, jog teismas netinkami pritaikė LR BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas ir skyrė per griežtą subendrintą bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstamas veikas apeliantas padarė būdamas nepilnamečiu.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis, gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Nuteistųjų T. K. ir T. V. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai T. K. bei T. V. pripažino kaltais už LR BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą ir skyrė jiems bausmes. Nuteistieji T. K. ir T. V. neginčija nuosprendžio dalies, kur jie nuteisti pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 1 dalį, o T. K. ir pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį.
Nuteistieji T. K. ir T. V. ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jų kaltė dėl LR BK 178 straipsnyje 1 dalyje numatytos veikos padarymo, vertinimą. T. K. taip pat ginčija ir įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė dėl LR BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, vertinimą.
Kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės padarius LR BK 165 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas įsibrovimas į butą) , BK 178 straipsnio 1 dalyje (V. B. turto vagystė) numatytus nusikaltimus. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistųjų argumentus dėl nekaltumo. Nuosprendyje teismas įrodymų vertinimą atliko tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas dėl apeliantų kaltės klaidų nepadarė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teismo išvados, kad T. K. padarė LR BK 165 str. 1 d. numatytą nusikaltimą (neteisėtai įsibrovė į butą), o taip pat jis ir T. V. padarė LR BK 178 str. 1 d. numatytą nusikalstamą, t .y. pagrobė V. B. priklausantį turtą-auksinę grandinėlę yra pagrįstos.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog T. K. kaltė neteisėtai įsibrovus į K. B. butą įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo K. B. parodymais, iš dalies T. V. parodymais. Nukentėjusysis K. B. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu aiškino, jog jis duris kaltinamiesiems atidaręs, tačiau valios, kad jie patektų į butą, neišreiškęs. Be to, byloje nustatyta, kad vos nukentėjusiajam atidarius duris, T. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam, ir būtent tokiu būdu po panaudoto fizinio smurto pateko į butą. Taip pat byloje nustatyta, kad smurtaujant T. V., šalia jo buvo T. K., jis tokiems bendrininko (T. V.) veiksmams pritarė ir po T. V. panaudoto smurto kartu su juo neteisėtai pateko į butą. Taigi byloje nustatyta aplinkybė, kad nuteistieji T. K. ir T. V. į butą pateko prieš nukentėjusiojo valią ir jam nedavus sutikimo, nuteistieji į butą pateko po panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį ir smurtas panaudotas tam, kad nukentėjusysis netrukdytų jiems patekti į butą. Taip pat teismo pagrįstai ir tinkamai įvertinta aplinkybė, kad K. B. nurodė, jog su T. V. tuo metu buvo susipykęs. Tai taip pat duoda pagrindą tikėti K. B. parodymais, kad jis neturėjo noro ir valios įsileisti į butą nuteistųjų. Tai, kad T. V. nukentėjusiajam sudavė dar neįėjus butą, patvirtino ir T. K.. Nuteistasis T. K. nurodė, jog K. B. atidarius duris, T. V. kažką pasakė nukentėjusiajam ir jie susigrūmė, tada T. V. sudavė nukentėjusiajam smūgius. Nors T. K. teigia, jog jis tik palaikė T. V. draugiją, jokio išankstinio susitarimo įsibrauti į butą nebuvo, tačiau iš jo anksčiau aptartų parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, jog T. K. matė ir suprato, jog tiek T. V., tiek ir jis, t. y. T. K., paskui T. V. į butą pateko prieš nukentėjusiojo valią, nes matė, kad nukentėjusysis ir T. V. iš karto atidarius duris susigrūmė, T. V. smogė nukentėjusiajam, po to į butą užėjo ir smurtą vartojo K. B. ir kito nukentėjusiojo M. S. atžvilgiu, ir pats T. K.. Todėl nors ir nebuvo aiškaus išankstinio susitarimo dėl neteisėto patekimo į butą, tačiau byloje nustatyta, jog T. K. suprato neteisėtą T. V. veikimą, suprato, jog T. V. į butą patenka prieš nukentėjusiojo valią, suvokė, kad į butą taip pat patenka neteisėtai ir jis pats (T. K.), kuris įėjo iš karto paskui T. V. ir vartojo smurtą prieš kitus asmenis. Todėl tai patvirtina ir tą aplinkybę, kad T. K. ne tik suprato neteisėtus T. V. veiksmus, tačiau taip pat suprato ir savo veikos pavojingumą, suprato, kad jis veikia bendrai su T. V. ir taip norėjo veikti, t. y. nuteistieji veikė bendrininkaudami. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, jog T. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl LR BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Teismo išvados dėl T. K. veikos pagrįstos išsamiai byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų analize, jų visumos vertinimu, todėl tiek dėl nusikaltimo įvykio faktinių aplinkybių, tiek ir dėl nuteistojo kaltės yra teisėtos ir pagrįstos. Teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių.
Skunduose tiek T. K., tiek ir T. V. nesutinka su ta nuosprendžio dalimi, kuria jie pripažinti kaltais dėl V. B. turto – auksinės grandinėlės vagystės, teigia, jog byloje nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių jų kaltę.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundų argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Pažymėtina, jog nukentėjusysis V. B. nuosekliai tvirtino, jog iš karto po nuteistųjų įsiveržimo iš namų dingo auksinė grandinėlė. Protokole pareiškime nukentėjusysis V. B. nurodė, kad po įsiveržimo į butą dingo grandinėlė (t. 2, b. l. 1), ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nukentėjusysis taip pat nurodė, jog iš buto dingo 28 gr. auksinė grandinėlė (t. 2, b. l. 16-18), papildomai apklausus nurodė, jog grandinėlė buvo moteriška (t. 2, b. l. 19-20), apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog pasigedo žmonos auksinės grandinėlės (t. 5, b. l. 80). Nukentėjusiojo V. B. parodymai dėl šios aplinkybės (iš buto dingusios grandinėlės po nuteistųjų įsibrovimo į butą dienos) buvo nuoseklūs. V. B. nuosekliai tvirtino, jog grandinėlės pasigedo būtent po to, kai sūnus paskambino ir pranešė, kad jį užpuolė nuteistieji. Byloje nėra duomenų, kad grandinėlę būtų galėję paimti kitas nukentėjusysis – M. S., įvykio metu buvęs nukentėjusiojo bute, todėl netikėti nukentėjusiojo V. B. nuosekliais parodymais apie turto – grandinėlės dingimo faktą 2008-02-23 teismas neturėjo pagrindo. Teismas pagrįstai įvertino tą aplinkybę, kad įvykio metu T. K. buvo girtas ir visų aplinkybių neprisiminė, todėl ir turto pagrobimo fakto jis gali neprisiminti.
Pažymėtina, jog V. B. nuosekliai tvirtino, jog būtent po kaltinamųjų įsiveržimo dingo grandinėlė, tačiau jo parodymai dėl grandinėlės vertės nėra nuoseklūs. Protokole –pareiškime (t. 2, b. l. 1) nukentėjusysis nurodė, jog grandinėlės vertė 2 800 Lt, vėliau ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jos vertė 3 650 Lt (t. 2, b. l. 18), apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad grandinėlės vertė apie 3 000 Lt (t. 5, b. l. 80). Kadangi dėl grandinėlė vertės V. B. parodymų dalis nėra nuosekli, jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių faktinę grandinėlės vertę byloje nėra, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog ši nukentėjusiojo parodymų dalis nuosekli. Šiuo atveju teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, jos padarytos pažeidžiant LR BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bei nuostatos, jog visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Dėl šių aplinkybių teismas nepagrįstai nustatė pagrobtos grandinėlė vertę 3650 Lt. Pirmosios instancijos teismo padarytos įrodymų vertinimo klaidos ištaisytinos apeliacinės instancijos teisme. Ši nuosprendžio dalis keistina LR BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus įrodymus bei į tai, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuojama, jog yra pagrindas daryti išvadą, kad T. K. ir T. V. pagrobė V. B. priklausančią grandinėlę, kurios vertė 2 800 Lt, tai yra tokios vertės, kurią nukentėjusysis nurodė pradiniame pareiškime.
Teisėjų kolegijos manymu, bausmės T. K. ir T. V. už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinės subendrintos bausmės skirtos teisingai.
Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Teismas, skirdamas ir individualizuodamas bausmes, nurodė konkrečius ir išsamius bausmių skyrimo motyvus. Teismas kiekvienu atveju įvertino visas LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes – nuteistųjų asmenybę, padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą, stadiją, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių santykį dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Parinkdamas bausmės rūšį nuteistiesiems teismas atsižvelgė į tai, kad T. K. yra jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, dirba, padarė šešias tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių tik viena priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, kitos-nesunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį, pagrįstai manė, jog bausmės tikslai šio nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti už nesunkius nusikaltimus skiriant laisvės apribojimo bausmę, už apysunkį tyčinį nusikaltimą- laisvės atėmimo bausmę. T. K. atžvilgiu teismas taikė BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo.
Skirdamas bausmę T. V. teismas atsižvelgė ir įvertino tai, kad T. V. nusikalto būdamas jauno amžiaus, būdamas nepilnamečiu, padarė keturias tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau T. V. teisiamas jau trečią kartą, be to, T. V. atžvilgiu buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas, ir pagrįstai sprendė, jog T. V. linkęs nusikalsti, išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro. Teisėjų kolegijos manymu, teismas, skirdamas bausmę teisingai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Taigi teismas turėjo pagrindo manyti, kad nuteistojo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka kitos rūšies bausmės nei laisvės atėmimas. T. V. pagrįstai skirta reali laisvės atėmimo bausmė, net ir įvertinus tai, kad T. V. šias nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnamečiu, nes tik šios rūšies bausmė, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, gali padėti pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.
Nustatydamas bausmių dydžius T. K. ir T. V., pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos manymu, tinkamai atsižvelgė į LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes. LR BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmių dydžius, teisėjų kolegijos manymu, šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę nustatant bausmių dydžius ir pagrįstai T. K. skyrė laisvės atėmimo bausmę už LR BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, žymiai mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, o laisvės apribojimo bausmes už nesunkius nusikaltimus – mažesnes nei šios bausmės rūšies vidurkis, o T. V. skyrė laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes nei straipsnių sankcijoje numatyti šios bausmės rūšies vidurkiai ir artimas savo dydžiais minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui.
Subendrindamas skirtąsias bausmes, bausmių bendrinimo taisyklių teismas nepažeidė. Pagrįstai vadovavosi LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bei 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu ir T. K. paskirtąsias bausmes iš dalies sudėjo, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėdamas švelnesnes bausmes, ir skyrė galutinę bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pavojingumą, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas skyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę ir pagrįstai jos vykdymą atidėjo, nes T. K. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, teisiamas pirmą kartą, padarytos nusikalstamos veikos nepriskiriamos prie sunkių, dirba, todėl teismas turėjo pagrindo manyti, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą T. K. įmanoma pasiekti, jog jis daugiau nenusikalstų ir nedarytų kitų teisės pažeidimų bei laikytųsi įstatymų.
Subendrindamas T. V. skirtąsias bausmes pirmosios instancijos teismas bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į visas LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes ir vadovaudamasis LR BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėjo švelnesnes bausmes ir skyrė T. V. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Paskirtoji galutinė subendrinta bausmė atitinka nuteistojo bei jo padarytų veikų pavojingumą, yra būtina ir pakankama pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, todėl nėra aiškiai per griežta.
Nuteistieji T. V. ir T. K. nesutinka su teismo nuosprendžio dalimi, kuria visiškai patenkintas nukentėjusiojo V. B. ieškinys ir nukentėjusiajam priteista 4750 Lt turtinei žalai atlyginti solidariai iš T. K. ir T. V.. Nuteistieji teigia, kad dėl turto sugadinimo jie išteisinti, todėl neprivalo atlyginti sugadinto turto vertės. Ši apeliacinių skundų dalis pagrįsta. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo nuosprendžiu T. K. ir T. V. dėl kaltinimo pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį (V. B. turto sugadinimas) išteisinti. Be to, nuosprendyje nurodyta ir motyvuota, jog V. B. civilinis ieškinys mažintinas (dėl sugadinto turto), solidariai iš kaltinamųjų priteisiant tik grandinėlės vertę - 3650 Lt. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje iš apeliantų priteista 4750 Lt (1100 Lt už sugadintą turtą ir 3650 Lt už pagrobtą grandinėlę).
Byloje nustatyta, jog V. B. pateikė teismui 4750 litų civilinį ieškinį dėl sugadintų baldų, laminato, tapetų bei pagrobtos grandinėlės (t. 2, b. l. 22). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog 4750 litų civilinį ieškinį sudaro: grandinėlės vertė, apie 3000 litų, baldų sutvarkymas - apie 1000 litų ir nuo 100 litų ieškinio atsisakė, nes butą pardavė, laminato netvarkė. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje T. K. ir T. V. išteisino dėl svetimo turto sugadinimo, t. y. V. B. turto sugadinimo, bei nurodė, jog nukentėjusiojo 4650 litų civilinis ieškinys mažintinas 1000 litų, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodė, jog V. B. civilinis ieškinys tenkinamas visiškai ir priteisė V. B. iš apeliantų 4750 litų solidariai turtinei žalai atlyginti. Kadangi šios teismo nuosprendžio išvados prieštaringos bei prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas keičia faktinę aplinkybę dėl auksinės grandinėlės vertės, nustatant, jog jos vertė yra 2800 litų, todėl iki 2800 Lt mažintinas ir priteistas civilinis ieškinys. Ši nuosprendžio dalis dėl V. B. turto pagrobimo (grandinėlės vertės) ir civilinio ieškinio dydžio keistina LR BPK 328 straipsnio 3, 4 punktuose nurodytais pagrindais.
Nuteistojo T. K. apeliacinio skundo argumentas, kad Valstybinei ligonių kasai išlaidas už K. B. ir M. S. gydymą priteisti ne solidariai, tačiau nustatant kiekvienam atlyginti savo dalį žalos, nes T. V., nuteistojo manymu, negalės šios žalos atlyginti, nepagrįstas, todėl atmetamas. Teismas pažymi, jog LR CK 6.279 straipsnis nustato, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam atsako solidariai. T. K. neneigia, jog žalą padarė kartu su T. V., savo kaltę pripažįsta bei sutinka atlyginti savo dalį žalos, tačiau prašo nustatyti žalą atlyginti kiekvienam lygiomis dalimis. Atsižvelgiant į LR CK 6.279 straipsnio nuostatas šis prašymas negali būti tenkinamas. Be to, T. K. argumentas, jog T. V. negalės atlyginti žalos yra tik subjektyvus manymas, nepagrįstas objektyvais duomenimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistojo T. K. skundo argumentas atmetamas.
T. K. skunde taip pat nurodo, jog nepagrįstai nuosprendyje J. Š. plėšimo epizode nurodyta, kad dalyvavo T. V., ir prašo šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti. Šis skundo argumentas iš dalies pagrįstas.
Nustatyta, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kuomet teismas aprašė ir išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, teisingai nurodė, jog J. Š. atžvilgiu nusikaltimą įvykdė D. S., T. K. ir V. B., t. y. T. K. ir V. B. sugriebus už rankų J. Š. bei V. B. sudavus kumščiu į smakrą, D. S. iš J. Š. kelnių kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną.
Tuo tarpu išdėstydamas veikos kvalifikavimo motyvus, įrodymų vertinimą, teismas nurodo, jog J. Š. už rankų laikė T. K. ir T. V., taip pat nurodo, jog dalyvavo trys asmenys: T. K., T. V. ir V. B.. Motyvuose nurodyti T. V. veiksmai atitinka V. B. veiksmus, T. V. šioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, todėl vertinat šią aplinkybę viso nuosprendžio kontekste darytina išvada, jog teismas padarė rašymo klaidą, nurodydamas vietoj V. B. - T. V.. Ši klaida nuosprendžio esmės nekeičia. Išdėstant nusikalstamos veikos aplinkybes bei asmenis pripažįstant kaltais, klaidų nepadaryta, todėl apelianto prašymas pašalinti iš kaltinimo šią aplinkybę netenkinamas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių, tai yra netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės - V. B. turto - grandinėlės vertės bei netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutarė:
Nuteistųjų T. K. ir T. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį iš dalies pakeisti.
Nuosprendžio aprašomoje dalyje patikslinti pagrobto turto vertę, nurodant, kad T. K. ir T. V. pagrobė V. B. turtą - grandinėlę, kurios vertė 2800 litų.
Nuosprendžio dalį dėl V. B. civilinio ieškinio pakeisti, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant, kad V. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, iš T. K. ir T. V. solidariai priteisti V. B. 2800 (du tūkstančius aštuonis šimtus) litų turtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.