Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-04-17 · Administracinė byla Nr. A-415-418-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-04-17
Bylos Nr.
A-415-418-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius (pran.)
Pareiškėjas
Nacionalinės vandens
Atsakovas
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
Administracinė byla Nr. A7-418-07Procesinio sprendimo kategorija 25 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos atstovui K. G. ,

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovei I. Č. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įpareigojimo pateikti informaciją.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja Nacionalinė vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga (toliau - Lyga) kreipėsi į teismą prašydama pripažinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau - Komisija) veiksmus, atsisakant teikti informaciją motyvais, išdėstytais 2006 m. balandžio 12 d. rašte Nr. R2-422, neteisėtais bei įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją pateikti 2006 m. vasario 8 d. raštu prašomą informaciją (b. 1. 3-7)

Pareiškėja nurodė, kad Komisija 2006 m. vasario 15 d. raštu Nr. R2-224 ir 2006 m. balandžio 12 d. raštu Nr. R2-422 atsisakė teikti savo sprendimus, nurodydama, jog jie yra konfidencialūs. Paaiškino, kad UAB „Ukmergės energija“ generalinis direktorius 2005 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 01-52-2006 nurodė, kad nesutinka, jog minėta informacija ar bet kuri kita 2005 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 104 nurodyta informacija būtų teikiama Lygai. Prašoma informacija sudaro įmonės komercinę (gamybinę) paslaptį, todėl duomenys apie UAB „Ukmergės energija“ atliktas bei numatomas atlikti investicijas, amortizacinių atskaitymų normas, jų konkretaus dydžio įtraukimą skaičiavimuose, finansavimo šaltinius bei jų dydžius ir pan. turi tikrą arba potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jų nežino tretieji asmenys. Šie duomenys negali būti laisvai prieinami.

Pareiškėja teigė, kad jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia privačioms bendrovėms nustatyti ir reikalauti, kad Valstybės institucijai įstatymu priskirtų funkcijų įgyvendinimas būtų įslaptintas. Valstybės institucija, norėdama pripažinti informaciją konfidencialia turi vadovautis Valstybės paslapčių įstatymu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Aukščiausias Teismas yra pripažinęs, kad viešų dokumentų bendrovės sprendimu negalima paskelbti konfidencialia informacija (Civilinė byla Nr.3K-3-228/2004). Prašoma ir kita informacija patenkanti į Valstybinės institucijos dokumentų registrą, kurių pagrindu viešuose posėdžiuose priimami vieši sprendimai liečiantys didelę visuomenės dalį, taikomi ir skirti bendrovėms, kurių veikla yra monopolinė bei remiantis Civiliniu kodeksu, tokių bendrovių veikla yra vieša, negali būti konfidenciali.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir UAB „Ukmergės energija“ nesilaikė ūkio ministro įsakymu „Dėl informacijos, susijusios su energetikos veikla, teikimo valstybės institucijoms ir trečiosioms šalims taisyklių patvirtinimo“ (2004 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 4-136) nustatytos tvarkos, kurioje numatyta, kad ne energijos įmonės nustato kas yra komercinė paslaptis, o tai gali nustatyti tik (įmonės prašymu, norint neteikti informacijos) Valstybinė energetikos inspekcija - Tvarkos 22 punktas. Todėl UAB „Ukmergės energija“ 2005 m. balandžio 29 d. rašte Nr. 104 nurodyta informacija yra vieša, o UAB „Ukmergės energija“ reikalavimai yra neteisėti. Šias aplinkybes privalėjo įvertinti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikiant informaciją Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija yra valstybės institucija, todėl visi jos sprendimai ir susiję priedai yra vieši, o sprendimų motyvai turi būti pateikti ir aiškūs Lietuvos piliečiams.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti (b. 1. 28-31). Atsakovas paaiškino, kad 2006 m. vasario 15 d. raštu Nr. R2-224 ir 2006 m. balandžio 12 d. raštu Nr. R2-422 atsakė pareiškėjai ir tinkamai nurodė, kokiu pagrindu remiantis dalis informacijos yra neteiktina tretiesiems asmenims, tai yra kodėl Komisija iš dalies negali įvykdyti pareiškėjos prašymo. Paaiškino, kad Komisija yra gavusi UAB „Ukmergės energija“ 2005 m. balandžio 29 d. raštą Nr. 105, kuriame nurodyta, kad įmonė Komisijai teikiamą medžiagą dėl ekonominių-techninių rodiklių (šilumos ir karšto vandens bazinių kainų nustatymo, perskaičiavimo, investicijų derinimo ir kt.) laiko konfidencialia ir neleidžia Komisijai jos teikti tretiesiems asmenims be atskiro raštiško sutikimo. Komisija rekomendavo Lygai, kaip vartotojų teises ginančiai organizacijai, pasinaudoti Šilumos ūkio įstatymo 5 straipsnio suteikta teise duomenis apie įmonių veiklą gauti tiesiai iš pačių šilumos tiekėjų ir gamintojų. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2006 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 59-95, kuriame nurodyta, kad informacijos priskyrimas komercinėms paslaptims priklauso nuo informacijos savininko, valdytojo valios, pareiškėjai buvo siunčiama Šilumos skyriaus 2005 m. gruodo 13 d. pažymos Nr. ŠI-89 kopija be UAB „Ukmergės energija“ komercinę paslaptį sudarančių duomenų. Komisija negali atskleisti įmonės komercinės paslapties, nes priešingu atveju būtų pažeisti įstatymų reikalavimai, o pati įmonė atsiradusią žalą galėtų išsiieškoti Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Atsakovas mano, kad trečiųjų asmenų teisė gauti informaciją negali būti laikytina absoliučia teise, kadangi sprendžiant specifinės, konfidencialios informacijos (pagal Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalį) pateikimo kriterijus būtina įvertinti ir tokio pateikimo bei panaudojimo pasekmes, informacijos savininko (valdytojo) interesų pažeidimo ir galimos žalos padarymo aspektą. Nė vienas įstatymas ar kitas teisės aktas neįtvirtina prezumpcijos, kad įmonės konfidencialūs duomenys yra vieši ar laisvai prieinami visiems asmenims, kas tik kreipiasi. Priešingai, teisės aktai saugo subjektų teisę į jiems priklausančios ar valdomos informacijos konfidencialumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: įpareigojo Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2006 m. vasario 8 d. prašymo dalį dėl Komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. posėdžio protokolo pateikimo pareiškėjui, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2006 m. vasario 8 d. kreipėsi į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau - Komisija) prašydama pateikti 2005 m. gruodžio 22 d. protokolinį nutarimą dėl UAB „Ukmergės energija“ perskaičiuotų šilumos ir karšto vandens tiekimo kainų ir su juo susijusį posėdžio protokolą bei Šilumos skyriaus pažymą. Komisija 2006 m. vasario 15 d. raštu Nr. R2-224 iš dalies patenkino pareiškėjos prašymą: pateikė prašomą protokolinį nutarimą, o kitus dokumentus pateikti atsisakė, teigdama, kad jie yra konfidencialūs (b. 1. 22-23).

Komisijos atsisakymą pareiškėja apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri pareiškėjos skundą patenkino ir 2006 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjos prašymą perdavė nagrinėti Komisijai iš naujo.

Komisija, vykdydama Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos 2006 m. vasario 8 d. prašymą ir 2006 m. balandžio 12 d. raštu Nr. R2-442 nurodė, kad pareiškėjos prašymą yra iš dalies patenkinusi, pateikdama protokolinio sprendimo Nr. 03-44 išrašą ir dar kartą informavo, kad UAB „Ukmergės energija“ visą informaciją apie šilumos ir karšto vandens bazinių kainų nustatymą perskaičiavimą ir t.t. yra pripažinusi konfidencialia ir nesutinka, kad ji būtų teikiama tretiesiems asmenims, todėl Lygos prašymas šioje dalyje negali būti tenkinamas.

Šalies argumentai

Pareiškėja prašo Komisijos atsisakymą pripažinti neteisėtu ir įpareigoti pateikti 2006 m. vasario 8 d. rašte nurodytą informaciją.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėja 2006 m. vasario 8 d. raštu prašė pateikti Komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. protokolinį nutarimą dėl UAB „Ukmergės energija“ perskaičiuotų šilumos ir karšto vandens tiekimo kainų bei su minimu Komisijos nutarimu susijusią medžiagą: komisijos posėdžio protokolą ir šilumos skyriaus pažymą. Pirmąjį prašymą - pateikti protokolinį nutarimą - atsakovas patenkino, pateikdamas pareiškėjai komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. protokolo išrašą su protokoliniu nutarimu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, jog su Komisijos nutarimu susijusi medžiaga - šilumos skyriaus pažyma, pareiškėjai nepateikta dėl tos priežasties, kad joje esančius duomenis UAB „Ukmergės energija“ yra patvirtinusi konfidencialia informacija ir nesutinka, kad ji būtų pateikta tretiesiems asmenims.

Sprendime nurodoma, jog Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) platintojams, kitiems asmenims informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privati informacija.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalis nustato, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalis suteikia teisę bendrovės valdybai, o jos nesant, vadovui, nustatyti, kokia informacija laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi.

Komisija, atsisakydama teikti informaciją rėmėsi UAB „Ukmergės energija“ generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 29 d raštu Nr. 104. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą Komisijoje pakartotinai, Komisijos posėdyje dalyvavęs UAB „Ukmergės energija“ atstovas patvirtino, kad prašoma informacija yra komercinė paslaptis ir bendrovė nesutinka, kad ji būtų teikiama tretiesiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog atsakovas teismui pateikė papildomus įrodymus, kad 2006 m. rugpjūčio 30 d. pakartotinai raštu kreipėsi į UAB „Ukmergės energija“ su paklausimu, ar bendrovė sutinka, kad pareiškėjui būtų teikiama prašoma informacija. Bendrovės direktorius 2006 m. rugpjūčio 31 d. raštu pranešė, kad visa informacija apie šilumos bei karšto vandens bazinių kainų nustatymą perskaičiavimą ir investicijų derinimą yra konfidenciali, todėl bendrovė neleidžia minėtos informacijos teikti pareiškėjai (b. 1. 66-90). Teismas nusprendė, jog dėl paminėtų priežasčių, Komisija pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai informaciją, kuri yra bendrovės komercinė paslaptis.

Sprendime nurodoma, jog pareiškėja 2006 m. vasario 8 d. raštu taip pat prašė pateikti ne tik protokolinį nutarimą bet ir 2005 m. gruodžio 22 d. Komisijos posėdžio protokolą. Komisija protokolinį nutarimą pareiškėjai pateikė (protokolo išrašas), tačiau protokolo nepateikė ir iš viso šio klausimo teikti ar neteikti posėdžio protokolą, nesvarstė. Teismo nuomone posėdžio protokolas ir išrašas iš protokolo (protokolinis nutarimas) nėra tapati sąvoka, todėl Komisija, nepasisakydama, kodėl nepateikia prašomo protokolo, neatsakė į pareiškėjo prašymą pateikti šią informaciją, t. y. šio prašymo nesprendė.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos skundas, ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, jog nesutinka su teismo argumentu, kad Valstybinėje institucijoje sukurtas dokumentas, teikiamas viešam posėdžiui, būtų be jokių motyvų ir argumentų, privačios bendrovės direktoriaus sprendimu gali būti pripažintas konfidencialiu dokumentu. Teigia, kad tai prieštarauja Vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai. Iš Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje apibrėžiamos oficialaus dokumento sąvokos matyti, kad oficialaus dokumento atsiradimas, t. y. jo sukūrimas arba gavimas, yra kildinamas iš valstybės ir savivaldybių ištaigu vykdomos veiklos. Kadangi valstybės ir savivaldybių įstaigų veikla įstatymo prasme apima ir vidaus administravimą, valstybės ir savivaldybių įstaigos privalo teikti asmenims oficialius dokumentus ar juose esančią informaciją ir iš veiklos, kurią šios ištaigos vykdo vidaus administravimo atvejais (Administracinė byla Nr. A8-559-2003; bylų kategorija 1).

Apeliantas teigia, kad jokie teisės aktai neleidžia ir nesuteikia teisės privačiai bendrovei nuspręsti, kad valstybinės institucijos sukurtas oficialus dokumentas yra komercinė paslaptis. Gauti oficialų valstybės dokumentą garantuoja Visuomenės informavimo įstatymas ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas.

Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis administracinę procedūrą apibrėžia kaip pagal Viešojo administravimo įstatymą ir kitus įstatymus viešojo administravimo subjektų atliekamus privalomus veiksmus, nagrinėjant asmenų prašymą (pareiškimą žiniasklaidos priemonėse pateiktą informaciją ar tarnybinį valstybės ar savivaldybės tarnautojo pranešimą) bei priimant dėl jo sprendimą. Viešojo administravimo procedūros ir jų metu priimamas administracinis aktas daro įtaką asmenų teisėms ir pareigoms. Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Prašoma informacija yra susijusi su vartotojų teisėmis, todėl ji yra garantuota ne tik Konstitucijos 25 straipsniu (teisė į informaciją), Konstitucijos 46 straipsniu (valstybė gina vartotojus), ES Sutarties 153 straipsniu (teisė į informaciją ir ekonominių interesų gynybą), bet ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsniu (gauti teisingą informaciją apie paslaugas ir prekes bei savo teisių gynybą, gauti valstybės ir savivaldybių institucijų pagalba) ir Vyriausybės 2000 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 445. Netenkindama pareiškėjos skundo, Komisija privalėjo atsižvelgti į šios asociacijos statusą bei į Konstitucijos ir Teises gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo nuostatas, reikalaujančias visais atvejais įsitikinti, kad toks atsisakymas yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir yra svarbesnis už Vartotojų gynimo lygos teisę gauti informaciją.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo 2006 m. vasario 8 d. prašymą Komisija įvykdė. Tai patvirtina pareiškėjui pateikti dokumentai:

1. 2006 m. vasario 15 d. Komisijos raštu Nr. R2-224 pateiktas Komisijos 2005 m. gruodžio 23 d. viešojo posėdžio protokolo Nr. 02-44 išrašas;

2. 2006 m. balandžio 12 d. Komisijos raštu Nr. R2-422 pateikta Komisijos Šilumos skyriaus 2005 m. gruodžio 13 d. pažymos Nr. ŠI-89 kopija be UAB „Ukmergės energija" komercinę paslaptį sudarančių duomenų;

3. 2006 m. spalio 3 d. Komisijos raštu Nr. R2-1283 pateiktas Komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. viešojo posėdžio protokolas Nr. 02-44.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (Žin., 2005, Nr. 139-5008) 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją (žinias, kuriomis įstaiga disponuoja). Tačiau to paties įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje išvardinti atvejai, kada šis įstatymas nėra taikomas. Be kitų šiame straipsnyje išvardintų atvejų neteiktina informacija, kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį.

Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 71-1706; 2006, Nr. 82-3254) 18 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, taip pat kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos neteikia viešosios informacijos rengėjams ir (ar) platintojams, kitiems asmenims informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar banko paslaptis arba yra privati informacija.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A8-559/2003 konstatavo, kad viešąją informaciją sudaro visa informacija, kuria disponuoja valstybės ar savivaldybių įstaigos, išskyrus privačią informaciją apie asmeninį ir šeimos gyvenimą, asmens sveikatą, su asmens garbe ir orumu susijusią informaciją bei informaciją, sudarančią valstybės, tarnybos, profesinę, komercinę ar banko paslaptį.

Energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2005, Nr. 142-5104) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Energetikos įmonės nustatyta tvarka ir mastu teikia informaciją valstybės, savivaldybių institucijoms, įstaigoms, atitinkamoms asociacijoms bei trečiosioms šalims. Šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2003, Nr. 51-2254) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos bei institucijos turi teisę gauti iš šilumos tiekėjų ir gamintojų duomenis apie šilumos tiekimo ir gamybos veiklą ir teikti pasiūlymus valstybės bei savivaldybių institucijoms.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo šių įstatymų nustatyta teise gauti informaciją iš privačios energetikos įmonės, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs savo teise į informaciją. Tokią išvadą padarė ir Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A5-703/2005.

Pažymi, kad Vyriausiasis administracinis teismas byloje tarp tų pačių šalių (bylos Nr. A10 -1091/2006) konstatavo, „kadangi UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą (Komisiją), jog visa informacija apie šilumos ir karšto vandens bazinių kainų nustatymą, perskaičiavimą ir investicijų derinimą yra konfidenciali (...), todėl tokios informacijos atsakovas pagrįstai nepateikė Pareiškėjui ir tai neprieštarauja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 13 straipsnio nuostatoms.“

Komercinė paslaptis bei informacijos tapimas ja apibrėžtas ir detalizuotas Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje ir Akcinių bendrovių įstatymo (Žin., 2000, Nr. 64-1914; 2006, Nr. 82-3252) 34 straipsnio 3 dalyje. Minėtame Civilinio kodekso straipsnyje nustatyta, kad komercinė paslaptis yra informacija, turinti tikrą ar potencialią (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą o pripažinta tokia informacija gali būti bendrovės valdybos arba vadovo sprendimu. Subjektas, įskaitant valstybės institucijas, disponuojantis konfidencialia, komercinės paslapties statusą turinčia informacija, turi pareigą saugoti jam patikėtą informaciją ir neatskleisti jos tretiesiems asmenims.

Komercinėms paslaptims būdingas dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, nes informacijos priskyrimas komercinėms paslaptims priklauso nuo informacijos savininko, valdytojo valios. Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrovės valdyba nustato informaciją kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi. Jeigu valdyba bendrovėje nesudaroma, jos kompetencijai priskirtas funkcijas atlieka bendrovės vadovas (19 straipsnio 4 dalis).

Komercinė paslaptis bei informacijos tapimas ja - tai dalykai, priskirtini civilinių teisinių santykių reglamentavimui, todėl viešojo administravimo institucijos, kurioms tokia pareiga nėra įsakmiai nustatyta įstatyme, neturi teisės vertinti, ar pareiškėjo prašoma informacija iš tiesų yra komercinė paslaptis, ar ne. Vertinimas pažeistų teisėtumo principą reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų (Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis) bei nepiktnaudžiavimo valdžia principą reiškiantį, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų (Viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 4 p.).

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas byloje Akzo Chemie B.V. ir Chemie U.K. LTD. prieš Komisiją (1986 m. birželio 24 d. sprendimas byloje 53/85) pabrėžė, kad „Komisija yra įpareigota saugoti jai perduotą konfidencialią įmonių informaciją. Todėl pareiškėjui jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis negali būti suteikiama konfidenciali įmonės informacija. Bet kokio kitokio traktavimo itin nepageidaujamas rezultatas būtų tai, kad įmonės galėtų bandyti paduoti Komisijai skundą dėl kitos įmonės konkurencijos teisės pažeidimo vien tam, jog galėtų susipažinti su tokio įmonės verslo paslaptimis“.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovas, palaikydamas apeliacinį skundą, prašo jį patenkinti. Jis išdėstė skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti dėl atsiliepime į jį nurodytų motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje 2 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tam tikrais atvejais, nustatytais įstatymu, minėta teisė gali būti ribojama.

Informacijos gavimo iš valstybės institucijų sąlygas ir tvarką reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. To paties straipsnio 3 dalis numato išimtis, kada šis įstatymas netaikomas, t. y. kai informacija pagal šį įstatymą neteikiama. Tarp kitų atvejų numatyta, kad neteikiama informacija, kuri sudaro komercinę paslaptį (6 punktas).

Informacija, kurios gavimo siekia pareiškėjas, yra atsakovo parengto dokumento dalis, kurioje atsispindi esminiai duomenys apie trečiojo suinteresuoto asmens ūkinę komercinę veiklą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsakovui nurodė, kad šie duomenys sudaro komercinę paslaptį ir tretiesiems asmenims neteiktini. Komercinės paslapties samprata pateikta Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje. Tokia paslaptimi pripažįstama informacija, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.

Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi, nustato valdyba. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, jeigu valdyba bendrovėje nesudaroma, jos kompetencijai priskirtas funkcijas atlieka bendrovės vadovas. Ši įstatymo nuostata suponuoja, kad dėl informacijos priskyrimo komercinei paslapčiai sprendžia ne institucija, kuriai ši informacija patikėta pastarajai įgyvendinant jai priskirtas kainų reguliavimo funkcijas, o informacijos savininkas. Šioje byloje nenagrinėtinas klausimas, ar trečiojo suinteresuoto asmens atsakovui patikėta ir pareiškėjo prašoma pateikti informacija pagrįstai pripažinta komercine paslaptimi. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši informacija pareiškėjui neteiktina, atitinka teisinį šių santykių reglamentavimą bei teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje A10-1091/2006, Nr. A2 - 295/2007).

Vertinant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, darytina išvada, jog Visuomenės informavimo įstatymas, nustatantis viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę, šių santykių nereguliuoja ir šiam ginčui spręsti netaikytinas (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 61-63 dalys, 66, 67 dalys).

Energetikos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas energetikos įmonėms savo veikimo teritorijoje pagal kompetenciją energijos vartotojams teikti informaciją apie energijos kainas bei Šilumos ūkio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos bei institucijos turi teisę gauti iš šilumos tiekėjų ir gamintojų duomenis apie šilumos tiekimo ir gamybos veiklą ir teikti pasiūlymus valstybės bei savivaldybių institucijoms, nepaneigia anksčiau paminėto teisinio reglamentavimo dėl ūkio subjektų, tarp jų ir šilumos tiekėjų bei gamintojų, teisių į tam tikrų duomenų, turinčių tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę, pripažinimą komercine paslaptimi ir, taikant viešųjų bei privačių komercinių interesų apsaugos proporcingumo principą, teisinių garantijų apsaugoti tokią informaciją nuo paviešinimo.

Dėl to apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius