Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Laimutė Venckuvienė Baudž. byla Nr. 1A-422-174/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2009 m. spalio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-06-15 nuosprendžio, kuriuo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiojo A. M. (A. M.) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir priteista iš V. K. A. M. 219,17 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista iš V. K. A. M. 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kita A. M. ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Priteista iš V. K. nukentėjusiajam A. M. 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti.

CD laikmeną, saugomą byloje esančiame voke, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų, tai yra jis 2008-07-06, apie 18.00 val., prie Malūnininkų g. l-ojo namo, Klaipėdoje, A. M. sėdint automobilyje „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priėjęs prie pastarojo iš nugaros, smogė kumščiu pro atvirą automobilio langą A. M. į kairę veido pusę. A. M. bandant atidaryti automobilio dureles, jis neleido jų atidaryti ir smogė kumščiu A. M. į galvos kairę pusę dar porą kartų, taigi padarė A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis pateikė teismui kvitus apie neva turėtas išlaidas dėl jo sužalojimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis pirko naujus akinius, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu A. M. teigė, kad automobilyje buvo su akiniais, kurie buvo sulaužyti. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu ši aplinkybė nebuvo nustatyta, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apie tai nekalbėjo.

Apeliantas pažymi, jog nukentėjusiojo sūnus M. nematė, kad jo tėvas A. M. būtų buvęs sužalotas ar jam būtų buvusios kraujosruvos veide. Nukentėjusysis nurodė, neva jis ranka buvo užsidengęs sužalotą veidą, kad nepamatytų sūnus M., tačiau šių aplinkybių nepatvirtino ne tik kaip liudytojas apklaustas A. M. sūnus M., bet ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai R. S. ir A. T. , kurie ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė (b. l. 44–47), jog neprisimena, ar nukentėjusysis buvo sužalotas. Apeliantas V. K. tvirtina, jog vien faktas, kad buvo atvykę policijos pareigūnai, negali būti jo kaltės įrodymu dėl nukentėjusiojo sumušimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas negalėjo remtis liudytojo policijos pareigūno A. T. parodymais kaip jo kaltės dėl nukentėjusiojo sumušimo įrodymu, nes apklausiamas teisme jis iš pradžių teigė, kad neprisimena įvykio aplinkybių, kadangi darbo metu jam tenka nemažai dalyvauti įvairiose konfliktinėse situacijose, tačiau vėliau nurodė, kad gal ir matė kruviną nukentėjusįjį, nors pats nukentėjusysis nurodė, kad kraujo daug nebuvo. Liudytojas A. T. negalėjo tiksliai pasakyti, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, nes įvykio aplinkybių tiksliai neatsiminė.

Nuteistasis V. K. pažymi, kad teismo nuosprendis iš esmės yra pagrįstas vien tik nukentėjusiojo paaiškinimais, kurie nėra nuoseklūs ir logiškai paaiškinami. Nukentėjusysis visą laiką tvirtino, neva jis (V. K.) pilvu prispaudė automobilio dureles, dėl to jis negalėjo išlipti iš automobilio. Tačiau pateikus šiuos nukentėjusiojo parodymus paneigiančius įrodymus, teismo sprendime ši aplinkybė nebuvo nurodyta. Vadinasi, nukentėjusysis galėjo be kliūčių išlipti iš automobilio, priešintis, galų gale ir sulaikyti jį (V. K.) įvykio vietoje, būdamas už jį fiziškai stipresnis, jeigu būtų tikima, kad A. M. buvo sumuštas tuo metu, kai sėdėjo automobilyje.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. M. prašo nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai V. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis smurto prieš A. M. nevartojo, jo nemušė, šį jo teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad V. K. kaltė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl A. M. sumušimo ir nesunkaus jo sveikatos sutrikdymo yra neabejotinai įrodyta nukentėjusiojo A. M., liudytojų A. T. , R. S. parodymais, specialisto išvada.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, remdamasis tik nukentėjusiojo A. M., kuris buvo suinteresuotas bylos baigtimi, prieštaringais parodymais bei specialisto išvada, kuri, apelianto teigimu, tik patvirtina nukentėjusiojo sumušimo faktą, tačiau neįrodo jo kaltės dėl pastarojo sumušimo, nes nukentėjusysis medikams nurodė kad jis buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, neatitinka tikrovės. Nukentėjusysis A. M. įvykio dieną iš karto po įvykio iškvietė policijos pareigūnus, kuriems nurodė, kad jis buvo sumuštas buvusios žmonos sugyventinio V. K. Tą pačią dieną A. M. kreipėsi į medikus nurodydamas, kad jį sumušė V. K. (t. 1, b. l. 1, 3). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, laikėsi savo parodymų (t. 1, b. l. 22–23). Liudytojas V. D. teisme parodė matęs, kad prie automobilio buvo priėjęs V. K. su šunimi, po dešimties minučių atvyko policija. Kaip liudytojai teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti policijos pareigūnai A. T. ir R. S. nurodė matę kruviną A. M. . Pats V. K. iš pradžių apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė: „2008-07-06 apie 18.00 val. kai A. M. atvežė vaiką mano sugyventinei M. M. aš jo nemačiau ir nebuvo jokio konflikto. Tą vakarą aš buvau namie arba išėjęs kur nors, nepamenu, bet su juo konflikto nebuvo. Tarp manęs ir jo konfliktų niekada nebūdavo, aš su juo nebendrauju, net nesisveikinu“ (t. 1, b. l. 59–60). Vėliau teisminio bylos nagrinėjimo metu jis ankstesnius savo parodymus paneigė, aiškino, kad 2008-07-06 vedė į lauką šunį, matė automobilyje sėdintį A. M., kuris šaukė, kad šuo yra be antsnukio, todėl iškvies policiją (t. 1, b. l. 139). Nors nuteistasis nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, kad jis tik atsakinėjo į tyrėjos klausimus ir kalbėdamas apie konfliktus jis turėjo galvoje tai, kad nebuvo jokių muštynių su nukentėjusiuoju ir su tuo susijusių konfliktinių situacijų, tačiau tokia nuteistojo pozicija vertintina kaip jo pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes akivaizdu, kad nuteistojo parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, juos paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu kategoriškai ir nuosekliai tvirtino, kad jį sėdintį automobilyje sumušė būtent V. K., teigdamas, jog pamokys, kaip reikia gyventi, ir po to iš karto pasišalino. Nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes išliko nuoseklūs ir aiškūs viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, juos patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada (t. 1,. b. l. 13–15), liudytojo A. T. ir R. S. parodymai. Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo netikėti ir nesiremti nukentėjusiojo parodymais.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes pastarasis medikams nurodė, jog buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, tačiau pats nukentėjusysis šios aplinkybės nepatvirtino, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu į advokato L. Straukos klausimą nurodė: „Aš nesakiau, kad mane sumušė nepažįstamas žmogus.“ (t. 1, b. l. 141–143). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš karto po įvykio nekentėjusysis iškvietė policijos pareigūnus, kuriems nurodė, kad jį sumušė buvusios žmonos sugyventinis V. K., tai nurodyta ir A. M. pareiškime Klaipėdos miesto PK viršininkui (t. 1, b. l. 1). Be to, Klaipėdos miesto 2-ojo PK 2008-07-06 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad gautas pranešimas iš Klaipėdos universitetinės ligoninės apie tai, kad kreipėsi A. M., kuris medikams paaiškino, kad 2008-07-06, apie 18 val., jį sumušė pažįstamas V. K. (t. 1, b. l. 3). Taigi akivaizdu, kad A. M. tą pačią dieną iš karto po įvykio tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tiek medikams nurodė, jog jį sumušė pažįstamas V. K., todėl nepagrįstas apelianto teiginys apie nuteistojo parodymų prieštaringumą nurodant jį sumušusį asmenį.

Apelianto argumentai, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų policijos pareigūnų A. T. ir R. S. parodymus, nes jie nurodė, jog įvykio aplinkybių tiksliai neatsimena, ir iš pradžių teigė nematę sumušto A. M., nepagrįsti. Nors kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai A. T. ir R. S. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad neatsimena, ar nukentėjusysis buvo sumuštas, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojai A. T. ir R. S. nurodė iš karto po įvykio matę kruviną A. M. Tai yra liudytojas R. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė: „buvo kruvinas veidas ties burnos ar nosies sritimi, tiksliai neatsimenu. Marškiniai buvo suplyšę, šviesios spalvos. Jei nebūtų sumuštas, nebūtume ieškoję kaltininko.“ (t. 1, b. l. 145), be to, teigė, jog ikiteisminio tyrimo metu tik nurodė: „Aš nepamenu, ar nukentėjusysis buvo sužeistas – taip sakiau ikiteisminio tyrimo metu. ...mane apklausė tik po 6 mėnesių po įvykio“ (t. 1, b. l. 145–146). Liudytojas A. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė: „Atsimenu, kad buvo jam ant veido kraujas. Kurioje vietoje – neatsimenu. Mums iš karto pranešė, kad laukia sumuštas pilietis..“ (t. 1, b. l. 173). Nukentėjusysis iš karto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad jį sumušė pažįstamas V. K. Nėra pagrindo netikėti liudytojų A. T. ir R. S. parodymais, jie patvirtina A. M. sumušimo faktą.

Nors kaip liudytojas teisme apklaustas nukentėjusiojo sūnus M. M. nurodė nematęs, jog tėtis būtų buvęs sumuštas, tačiau jis nurodė matęs į kiemą atvykusius policijos pareigūnus, vėliau iš tėčio sužinojo, kad Vitalijus jam sudavė (t. 2, b. l. 10). Nukentėjusysis teigė: „Sūnų mačiau 5 sekundes, sakiau, kad eitų namo. Sužalojimai buvo kampe antakio, akinių rėmeliai dideli, gal nesimatė. Aš buvau uždengęs žaizdą ir apie įvykį vaikui nieko nepasakojau“ (t. 1, b. l. 178). Iš pacituotų nukentėjusiojo parodymų matyti, jog A. M. sūnus M matė jį trumpą laiką, nukentėjusysis nurodė, kad slėpė sužalojimus, todėl tikėtina, kad A. M. sūnus galėjo ir nepastebėti, kad tėtis sumuštas, nes, kaip nurodė pats nukentėjusiojo sūnus M, jis iš karto nubėgo žaisti su kiemo draugais. Be to, liudytoja M. M. teismo posėdžio metu parodė: „Važiavau į apklausą su vaiku ir jis prisipažino, kad tėvas po kelių savaičių sakė jam, kad pribėgo V., plekštelėjo ir pabėgo“ (t. 1, b. l. 176); „Vieną savaitgalį vaikas sakė, kad matė tėvą su policininku. Aš pagalvojau, kad jis su draugu policininku kalbasi.“ (t. 1, b. l. 176).

Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi, ar įvykio metu nukentėjusysis buvo su akiniais, nors ši aplinkybė, apelianto V. K. įsitikinimu, yra labai svarbi. Teigia, kad nukentėjusysis nurodė, jog dėl smūgio sudavimo jam akiniai sulūžo ir jis transporto priemonę vairavo be akinių. Tačiau pažymėtina, jog nukentėjusysis šios aplinkybės teisminio bylos nagrinėjimo metu neneigė ir nurodė, kad įvykio metu jis buvo su akiniais, kuriuos po įvykio išmetė (t. 2, b. l. 15–16). Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo sūnus M. M. teisme teigė, kad tėtis posėdžio metu yra su tais pačiais akiniais, tačiau pažymėtina, kad A. M. paaiškino nuolatos nešiojantis tokios pat formos akinius, tai yra teisme jis parodė: „Aš perku tik tokios formos akinius. Namuose nešioju kitus akinius. Aš išmečiau po įvykio tuos akinius“ (t. 2, b. l. 15–16). Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į liudytojo V. D. parodymus, kad įvykio dieną A. M. buvo su akiniais. Tačiau, kaip minėta, A. M. šios aplinkybės neneigė, be to, nurodė: „Tada buvau su kitais akiniais. ..... Aš vieną ratą su mašina apvažiavau, ieškodamas K. Aš važiavau be akinių. Buvau prispaudęs vieną stikliuką.“ (t. 1, b. l. 143–144). Iš pacituotų nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad įvykių dieną jis buvo su akiniais, tačiau važiuodamas ieškoti V. K. , jau buvo be jų. Kuriuo konkrečiai momentu nukentėjusysis nusiėmė akinius, byloje duomenų nėra. Todėl liudytojas V. D. galėjo matyti A. M. tuo metu, kai pastarasis dar buvo su akiniais. Be to, pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra esminė, nes teisme apklaustas ekspertas R. P. P. teigė, kad A. M. galėjo patirti sužalojimus ir būdamas su akiniais, ir be akinių, A. M., pareikšdamas civilinį ieškinį, neprašė atlyginti išlaidų dėl akinių sugadinimo.

Nors apeliantas tvirtina, jog pateikė teismui įrodymus, kad jis negalėjo pilvu užremti automobilio durelių, todėl, V. K. teigimu, nukentėjusysis, būdamas už jį fiziškai stipresnis, galėjo be kliūčių išlipti iš automobilio, priešintis ar sulaikyti jį įvykio vietoje, jeigu būtų tikima, kad jis sudavė smūgius A. M. . Tačiau pažymėtina, jog nukentėjusysis nurodė, kad: „K. sudavė keletą smūgių – 3, 4 kartus. Bandžiau pasislėpti. Išlipti negalėjau, jis laikė dureles, neleido atidaryti, išeiti iš mašinos ir sudavė kelis smūgius. .... Aš iš karto pradėjau skambinti policijai. Jis greitai dingo.“ (t. 1, b. l. 141–143). Šie nukentėjusiojo parodymai, priešingai nei teigia apeliantas, parodo, jog pastarajam buvo sudarytos kliūtys išlipti iš automobilio, V. K. iš karto po smūgių sudavimo iš įvykio vietos pasišalino, atvykę policijos pareigūnai jo nerado. Išvadą pateikęs specialistas nurodė, jog sužalojimai padaryti kairėje veido pusėje, todėl nukentėjusysis galėjo sužalojimus patirti sėdėdamas už vairo automobilyje per atidarytą automobilio langą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija remiasi ištirtais nukentėjusiojo A. M. parodymais, liudytojų R. S. ir A. T. parodymais, nes jie patvirtina vieni kitus, atitinka kitų įrodymų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su kitais teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai V. K. parodymus, kuriais jis neigė sumušęs nukentėjusįjį A. M., vertino kritiškai, jais nesivadovavo nustatant jo kaltę, atitinkamai juos vertino kaip kaltinamojo pasirinktą gynybos būdą, nes jie prieštarauja anksčiau aptartiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas dėl V. K. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir V. K. išteisinti dėl A. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo nėra jokio teisinio pagrindo.

Iš nuteistojo V. K. nukentėjusiajam A. M. priteistinos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš V. K. A. M. priteisti 500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.