- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-06
- Bylos Nr.
- I-3391-437/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00819-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- G. Č.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Ivonai Rindzevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. Č. padavė teismui prašymą (b. l. 1–3), kuriame prašo solidariai priteisti jam iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės už priedus ir priemokas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1609,88 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.
Prašyme paaiškina, kad jis dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) Patrulių rinktinės vyriausiuoju patruliu. Pažymi, kad Vilniaus apskr. VPK nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes laikotarpiu nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. už atliktas pareigas jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priedų ir priemokų dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos).
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos.
Nurodo, kad LR Seimas 2007-06-07 priėmė LR valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-01. Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007-06-07 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (25 str. 1 d. 1 p., 2002-04-23 redakcija) ir nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (25 str. 1 d. 5 p., 2007-06-07 redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2008 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Mano, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė pareiškėjo prašymą ir prašė jį tenkinti, remdamasi jame nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pašalinti jį iš atsakovų, nepatenkinus šio prašymo atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą. Pateikė atsiliepimus į prašymą (b. l. 16–18, 21–24), kuriuose paaiškina, kad Vilniaus apskr. VPK apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant pareiškėjui priedų ir priemokų dydžius, buvo pagrįstai taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies nuostatos. Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 dalyje nustatyta, jog Valstybės tarnybos VI skyrius (Darbo užmokestis), reglamentuojantis darbo užmokestį statutiniams valstybės tarnautojams, taikomas be išlygų. Nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). Teigia, kad nepažeidė nė vieno teisės akto, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytą 70 procentų ribojimą priedams ir priemokoms, todėl nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų civilinės atsakomybės pagrindų ir skundas neturėtų būti tenkinamas. Prašo taikyti senaties terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas pateikė atsiliepimą (b. l. 37–38), kuriame su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nesutikimą su pareiškėjo skundu pagrindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą. Pažymi, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Mano, kad Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Rėmėsi teisės aktų nuostatomis dėl žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p., CK 6.271 str.).
Teismo posėdyje atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskr. VPK Patrulių rinktinės vyriausiuoju patruliu (b. l. 4–9, 27–32, 44–59).
Vilniaus apskr. VPK, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal pateiktus darbuotojo darbo užmokesčio suvestinius atsiskaitymo lapelius už 2006–2008 metus ir paaiškinimą pareiškėjui G. Č. neišmokėjo iš viso 1609,88 Lt (b. l. 4–9, 27–32, 106).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsnių nuostatos, kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 str. 3 d.).
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija), kuriuo buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos, tik prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies tiek, kiek joje tiesiogiai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitiktį Konstitucijai, kadangi jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.
Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.
Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010 m. kovo 31 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. Todėl teismas reikalavimo daliai – 372,59 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2007 m. kovo 1 d. taiko ieškinio senatį, ir šioje dalyje pareiškėjo prašymą atmeta (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas taip pat pažymi, kad suvestiniuose lapeliuose nurodytos nepriemokos už 2006 m. pirmą, antrą, trečią ir ketvirtą ketvirčius bei už 2007 m. pirmą ketvirtį buvo papildomai paskaičiuotos atitinkamai 2008 m. rugsėjo mėnesį bei 2007 m. gruodžio mėn. (Vilniaus apskr. VPK 2012-06-07 raštas Nr. 10-S-10301, b. l. 106), todėl pareiškėjas apie jas sužinojo tik jas priskaičius, t. y. 2007 m. gruodžio mėn. ir 2008 m. rugsėjo mėn., todėl senaties terminas šioje dalyje nėra praleistas.
Pažymėtina, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1735/2010, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskr. VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Vilniaus apskr. VPK.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjų ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Pareiškėjo G. Č. 1237,29 Lt prašoma priteisti nepriemokų suma, dėl kurios jis kreipėsi nepažeisdamas senaties termino, susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127, 129 str., teisėjas
nusprendė:
Pareiškėjo G. Č. prašymą patenkinti iš dalies.
Priteisti G. Č. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1237,29 Lt (tūkstantį du šimtus trisdešimt septynis litus ir 29 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitą prašymo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.