Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-01 · Administracinė byla Nr. P-143-119-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-01
Bylos Nr.
P-143-119-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virgilijus Valančius
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos, Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
Pareiškėjas
D. A.
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143 – 119/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2010 m. spalio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. A. (toliau – pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir atsakovai) 361 814,32 Lt neteisėtai neapskaičiuoto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. ir atlyginimo skirtumą iki teismo sprendimo priėmimo; 2) priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos mokėti jai atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau –Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689).

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. VIII-1059 buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja nuo 1999 m. vasario 11 d. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. atlyginimas jai buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir kuriuo atlyginimų koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75. Pareiškėjos nuomone, tokiais veiksmais atsakovai pažeidžia jos teises ir įstatymų saugomus interesus, Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Pareiškėja nurodė, kad, pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos, turi teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas. Pareiškėjos nuomone, paskyrus ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, ji įgijo teisę pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 gauti nustatyto dydžio atlyginimą, kurio neteisėtą mažinimą draudžia Konstitucija, o atsižvelgiant į tai, jog atsakovų veiksmai, kuriais sumažintas jai mokamas atlyginimas, neatitinka Konstitucijos normų ir principų, jos teisė gauti nustatyto dydžio atlyginimą turi būti apginta nuo pažeidimo tiesiogiai taikant Konstituciją. Pagal Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose ir 2001 m. sausio 12 d. sprendime, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; teisėjų atlyginimus mažinti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, t. y. kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik vienai valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei – teisėjams. Kitiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims atlyginimai nebuvo sumažinti. Toks teisėjų atlyginimų mažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, neatitinkantis Konstitucinio Teismo formuluojamos doktrinos. Be to, atlyginimų sumažinimas tik vienai, palyginus neskaitlingai, valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei leidžia pagrįstai abejoti, ar toks atlyginimų mažinimas buvo sąlygotas itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo buvo sumažintas teisėjų atlyginimų koeficientas, nebuvo konstatuota itin sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis. Joks įstatymas šiuo klausimu taip pat nebuvo priimtas. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą teisėjų atlyginimai, net ir esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės padėčiai, gali būti mažinami tik laikinai, tačiau teisėjų atlyginimai nėra tinkamai sureglamentuoti įstatymu ir šiuo metu, o jai, pažeidžiant Konstitucijos nuostatas, ir toliau mokamas sumažintas atlyginimas. Neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas lėmė tai, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. jai nepriskaičiuotas ir neišmokėtas 361 814,32 Lt atlyginimas už atliktą darbą. Todėl, pareiškėjos nuomone, jai priteistina ši suma ir, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1 straipsnio 2 dalies, 6.37 straipsnio 2 dalies bei 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, – 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. – 148 330,68 Lt ir nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. – 35 867,59 Lt (iš viso: 184 198,27 Lt) ir įpareigojo šį atsakovą mokėti pareiškėjai teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, jog pagal Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, taip pat 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Vadovaujantis aukščiau nurodytu Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis, iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) atlyginimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo iš dalies buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir kuriuo buvo sumažinti teisėjų atlyginimų koeficientai, buvo laikino pobūdžio – jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 neteko galios įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui. Todėl po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju taikytina Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, ir DK 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei DK nenumato, kad turi būti kompensuojami tokio pobūdžio nuostoliai. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė tokio pobūdžio nuostolius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo DK 207 straipsnio 1 dalies ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo pagrindu. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai dėl atlyginimo priteisimo tenkintini iš dalies ir jai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. – 148 330,68 Lt ir nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. – 35 867,59 Lt (iš viso: 184 198,27 Lt). Teismas pažymėjo, kad ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams, o ne iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Teismas taip pat pažymėjo, kad neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis pareiškėjai priteistina su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą: 1) sumažino pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies sumą iki 150 701,40 Lt; 2) panaikino sprendimo dalį, kuria atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, įpareigotas mokėti pareiškėjai teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, o kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; teismas atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Teismas atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą.

Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, kuriuo tam tikros Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį, nuo 2001 m. liepos 18 d. Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 yra konstatavęs, jog 1999 m., t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriame išdėstytos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo, kurios taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), pažymėjo, jog taip pat laikosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių. Todėl toje nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. šiai administracinei bylai yra reikšminga. Be to, 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatomis (2008 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.) iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Taigi aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Teismas nurodė, kad DK 298 straipsnio taikymo klausimas taip pat yra aptartas anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790/2009), kuri iš esmės yra panaši su nagrinėjama byla. Pagal DK 298 straipsnį, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose, yra pagrįsta. Tačiau pirmosios instancijos teismas, visiškai nemotyvavęs ir prieštaraudamas savo išvadai, pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalį priteisė ne už trejus metus, o už trejus metus ir aštuonis mėnesius. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normą, ir tai yra pagrindas teismo sprendimą pakeisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 143 str.). Teismas padarė išvadą, kad, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles ir atsižvelgiant į pareiškėjos papildomame skunde išdėstytą reikalavimą priteisti jai nesumokėto darbo užmokesčio dalį iki teismo sprendimo priėmimo bei į byloje esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymas) apie pareiškėjai neišmokėto atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio trejus metus. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Tačiau laikotarpis nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojamas, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie šį laikotarpį pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Taikydamas nurodytus pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, teismas konstatavo, kad pareiškėjai priteistina 150 701,40 Lt suma (114 833,81 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. + 35 867,59 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.). Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, sumažinant pareiškėjai priteistą nesumokėto darbo užmokesčio dalį. Teismas sutiko su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas patenkino pareiškėjos reikalavimą įpareigoti šį atsakovą toliau mokėti jai atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, neteisėtumo. Toks reikalavimas prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstas. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjai nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina. Teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašymas priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas yra nepagrįstas. Pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Teismas atsižvelgė į CK 1.1 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas dėl šio kodekso taikymo. Teigė, jog specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (DK 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, jog įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodoma pareiškėjai priskaičiuota darbo užmokesčio suma. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas. Teismas, įvertinęs, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams.

IV.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Lietuvos valstybė nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis buvo priimti remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotomis pažymomis, kurios, atlikus vidaus auditą, buvo pripažintos nepagrįstomis ir neteisingomis. Jomis remiantis pareiškėjai buvo priteista 150 701,40 Lt, nors suma, apskaičiuota pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, sudaro 97 071,19 Lt, t. y. pareiškėjai buvo priteista 53 630,21 Lt daugiau nei priklauso. Šią aplinkybę sužinojo tik tada, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje iš Nacionalinės teismų administracijos buvo gauta 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitos Nr. 1VA-01-(8.3) santrauka, t. y. 2010 m. sausio 29 d. Terminas paduoti prašymą atnaujinti procesą nepraleistas ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad apie naujai paaiškėjusią aplinkybę sužinojo 2009 m. gruodžio 15 d. vykusio teismo posėdžio metu.

Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad teismai, patenkindami pareiškėjos reikalavimus dėl piniginių išmokų, rėmėsi įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (2.1K)-11K-213, 2008 m. birželio 5 d. pažyma Nr. (2.1K)-11K-189 ir 2008 m. liepos 31 d. pažyma Nr. (2.1K)-11K-204 apie darbo užmokestį), kuriuose buvo nurodyti klaidingi duomenys (padaryta klaida darbo užmokesčio skaičiavimo formulėje). Audito išvadų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpius, už kuriuos jai buvo priteista, buvo ne 150 701,40 Lt, o 97 071,19 Lt, t. y. 53 630,21 Lt mažiau nei pareiškėjai buvo priteista šioje byloje. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas pareiškėjos reikalavimas dėl piniginių išmokų, kurios priteistos iš valstybės. Proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės paaiškėjo 2010 m. sausio 11 d. patvirtinus vidaus audito ataskaitą Nr. 1VA-01-(8.3).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas atnaujintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Atsakovai prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovai grindžia tuo, kad, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atlikus vidaus auditą, nustatyta, jog pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotos pažymos apie darbo užmokestį yra neteisingos. Šių pažymų pagrindu pareiškėjai priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Vidaus audito rezultatai įforminti Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. 1VA-01-(8.3).

Iš bylos matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi (b. l. 196 – 204) pakeisdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-213 (b. l. 6), 2008 m. birželio 5 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-189 (b. l. 54) ir 2008 m. liepos 31 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-204 (b. l. 140), pareiškėjai priteisė 150 701,40 Lt nesumokėto darbo užmokesčio. Remiantis Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaita Nr. 1VA-01-(8.3), pareiškėjai pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina suma yra 97 071,19 Lt.

Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl piniginių išmokų priteisimo galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Kadangi atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįsti įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisVirgilijus Valančius