- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-09-24
- Bylos Nr.
- 1A-390/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė (pirm.), Linas Šiukšta (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- P. N.
- Nukentėjusysis
- A. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo
P. N. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 8 metams, pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiais, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., P. N. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Iš nuteistojo P. N. priteista 430 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. M. ir 3878,62 Lt nukentėjusiosios gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
P. N. nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir už pasikėsinimą padaryti plėšimą įsibrovus į patalpą bei panaudojus peilį. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
P. N. 2009 m. gruodžio 15 d., apie 18 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įsibraudamas į (duomenys neskelbtini) esančios įmonės ,,T.“ patalpas, sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius peiliu A. M., padarydamas nukentėjusiajai kairės kaklo pusės, kairio peties, kairio žasto, kairės šlaunies ir krūtinės ląstos dešinės ir kairės pusių žaizdas, nuo to dėl dešinės krūtinės ląstos kiaurinės žaizdos į krūtinplėvės ertmes pateko oras bei išsiliejo kraujas, ir tokiu būdu tyčia, dėl savanaudiškų paskatų sunkiai sutrikdė A. M. sveikatą, o taip pat pasikėsino pagrobti A. M. turtą: 70 Lt vertės rankinę, 130 Lt vertės piniginę, pinigus – 610 Lt, 600 JAV dolerių (1560 Lt), įmonės ,,T.“ Swedbank mokėjimo kortelę ,,Visa Electron“, išduotą A. M., taip pat šios nukentėjusiosios vardu išduotas Swedbank mokėjimo kortelę, asmens tapatybės kortelę, neįgaliojo pažymėjimą, pensijos gavėjo pažymėjimą, socialinio draudimo pažymėjimą, vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registracijos liudijimą, 10 Lt vertės ,,Deliuvio“ degalinės nuolaidų kortelę, 3 Lt vertės ,,Medaus“ kortelę, 5 Lt vertės ,,Norfos“ nuolaidų kortelę ir 5 Lt vertės ,,Gintarinės vaistinės“ nuolaidų kortelę, tokiu būdu pasikėsindamas pagrobti iš viso 2393 Lt vertės svetimą turtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl paskirtos per griežtos bausmės ir dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, pritaikymo. Jam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra laisvės atėmimas 9 metams, o pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. buvo nuteistas laisvės atėmimu 8 metams. Tačiau BK 135 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo 2 iki 12 metų ir šios sankcijos vidurkis yra 7 metai. Kad padarė šį nusikaltimą, jis visiškai prisipažino kaltu nuo jo sulaikymo dienos, dėl to nuoširdžiai gailisi ir nevilkino bylos tyrimo. Be to, paskutinės bausmės atlikimo vietoje buvo charakterizuojamas tik teigiamai. Todėl, vadovaujantis BK 59 str. 1 d. nuostatomis, jam negalėjo būti paskirta bausmė, didesnė už sankcijos vidurkį. Teismas negalėjo jam paskirti griežtesnės už sankcijos vidurkį bausmės ir vadovaujantis BK 56 str. 2 d. nuostatomis, nes jos taikomos tik asmeniui, pripažintam pavojingu recidyvistu. Tuo tarpu jis paskutiniuoju 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiu pavojingu recidyvistu nebuvo pripažintas. Skiriant jam bausmę buvo pagrindas vadovautis tik BK 56 str. 1 d., tačiau joje apie griežtesnės už sankcijos vidurkį bausmės skyrimą nenurodoma. Ankstesniais nuosprendžiais jis nebuvo pripažintas pavojingu recidyvistu taikant BK 27 str. 2 d., be to, tie ankstesni teistumai buvo už nusikalstamas veikas, nepriskiriamas sunkiems arba labai sunkiems nusikaltimams. Jis prašo išnagrinėti šį jo apeliacinį skundą ir patikrinti, ar skiriant bausmę teismas pagrįstai vadovavosi BK 56 str. 2 d. nuostatomis. Taip pat prašo taikyti BK 59 str. 1 d. ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis P. N. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti nuteistajam P. N. paskirtą bausmę. Prokurorė nuteistojo P. N. apeliacinį skundą prašo atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.), nes skiriant nuteistajam P. N. galutinę subendrintą bausmę teismas netinkamai pritaikė BK 63 str. nuostatas.
Iš nuosprendžio matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino P. N. kaltu, o kvalifikuojant jo padarytas nusikalstamas veikas tinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. P. N. kaltę patvirtina nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kiti nuosprendyje išdėstyti bei įvertinti įrodymai. Savo kaltę pripažįsta ir pats nuteistasis P. N., teisme parodęs, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tikrai įsibrovė į įmonės ,,T.“ patalpas, užpuolė ten buvusią nukentėjusiąją, bandė atimti iš jos rankinę, o nukentėjusiajai pasipriešinus, sudavė jai keletą smūgių peiliu. Nukentėjusiajai ir jam pačiam iš patalpos išbėgus į gatvę, ten jį sulaikė pašaliniai žmonės ir po to atvykusi policija. Pripažintas įrodytomis P. N. nusikalstamas veikas teismas pagrįstai įvertino kaip pasikėsinimą padaryti plėšimą įsibraunant į patalpą bei panaudojant peilį, o taip pat kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų. Šios nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. ir pagal BK 135 str. 2 d. 9 p.
Visų šių aplinkybių, savo kaltės bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo nuteistasis neginčija ir savo apeliaciniame skunde, jame apeliantas nesutinka tik su jam paskirta bausme ir kai kurių BK bendrosios dalies normų taikymu. Todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, byla ir nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas apeliacine tvarka patikrinami būtent šioje dalyje ir tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis ne tik prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, bet ir nurodo, kad teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskirdamas jam didesnes už sankcijų vidurkius bausmes, nepagrįstai vadovavosi BK 56 str. 2 d. nuostatomis. Apelianto nuomone, šiomis nuostatomis teismas negalėjo vadovautis, nes ankstesniais nuosprendžiais jis pavojingu recidyvistu nebuvo pripažintas, be to, anksčiau buvo teistas tik už nusikaltimus, kurie nepriskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad P. N. ne tik buvo nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. bei BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., tačiau teismas jį dar ir pripažino pavojingu recidyvistu. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad P. N. pripažįstamas pavojingu recidyvistu vadovaujantis BK 27 str. 2 d., tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstyti tokio teismo sprendimo priėmimo motyvai, nuteistojo pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindas nurodytas aiškiai ir konkrečiai, P. N. pavojingu recidyvistu teismas pripažino vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p. Paties teismo sprendimo pripažinti jį pavojingu recidyvistu apeliantas tiesiogiai neginčija ir skunde naikinti šią nuosprendžio dalį neprašo, tačiau apeliacinio skundo argumentai dėl BK 56 str. 2 d. nuostatų taikymo tiesiogiai susiję būtent su teismo sprendimu pripažinti asmenį pavojingu recidyvistu ir su kito baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 27 str., taikymu. Iš bylos matosi, kad šį įstatymą teismas pritaikė tinkamai. BK 27 str. 1 d. nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Tuo tarpu BK 27 str. 2 d. yra įtvirtinti pavojingo nusikaltimų recidyvo ir pavojingo recidyvisto institutai, šioje straipsnio dalyje yra išvardinti nusikaltimų, už kuriuos asmuo jau yra nuteistas bei naujai jo padarytų nusikaltimų (nusikaltimo) deriniai, sukuriantys pavojingo nusikaltimų recidyvo situaciją. Nusikalstamų veikų, kurios vertinamos kaip pavojingas nusikaltimų recidyvas, konstatavimo pagrindai kartu yra ir veiką padariusio asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrindai. BK 27 str. 2 d. 2 p. nurodytu pagrindu nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. BK 27 str. 1 d. numatyto nusikaltimų recidyvo atveju jį padaręs asmuo jau savaime laikomas recidyvistu ir teismas šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima. Tuo tarpu pavojingu recidyvistu asmuo pripažįstamas teismo sprendimu. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti tokio sprendimo motyvus. BPK 27 str. 3 d. nurodyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. To paties BPK straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomybės nenumato.
Nuteistasis P. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nebuvo pripažintas pavojingu recidyvistu nei paskutiniuoju 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiu, nei dar ankstesniais nuosprendžiais, be to, anksčiau nebuvo teistas už nusikaltimus, kurie priskiriami sunkių ar labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Tačiau tai negalėjo būti kliūtimi pripažinti P. N. pavojingu recidyvistu skundžiamu nuosprendžiu, be to, apelianto nurodomi kai kurie duomenys apie jo ankstesnius teistumus neatitinka bylos aplinkybių. Iš bylos (t. 1, b. l. 132-137, 151, 152-155, 156, 161-164, 189-190, 192-194, 196-197, 198-203) matosi, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo P. N. anksčiau jau buvo teistas iš viso 12 kartų. Nusikaltimus, už kuriuos buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, P. N. padarė dar iki dviejų Panevėžio m. apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžių priėmimo, o pirmasis P. N. 1978 m. lapkričio 17 d. teistumas išnykęs, todėl į šiuos tris teistumus, sprendžiant klausimą dėl jo pripažinimo pavojingu recidyvistu negalėjo būti atsižvelgiama. Tačiau nuo 1985 m. liepos 6 d. iki 2007 m. gegužės 10 d. imtinai P. N. buvo teistas dar 9 kartus. Visus šiuos 9 kartus jis buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, šie jo teistumai neišnykę ir nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka, be to, visus nusikaltimus, už kuriuos buvo nuteistas šiais nuosprendžiais, P. N. padarė būdamas pilnametis. Beveik visi P. N. ankstesni teistumai yra už nusikaltimus nuosavybei, vagystes ir plėšimus. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad ankstesni jo teistumai buvo tik už nusikaltimus, nepriskiriamus sunkiems ar labai sunkiems, nes iš bylos matosi, kad P. N. kelis kartus buvo teistas ir už kvalifikuotus plėšimus, paskutinį kartą pagal BK 180 str. 2 d. jis buvo nuteistas Biržų rajono apylinkės teismo vėliau pakeistu 2002 m. vasario 15 d. nuosprendžiu. Nusikaltimai, numatyti BK 180 str. 2 d., priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 p.). Tačiau pažymėtina ir tai, kad pripažįstant BK 27 str. 1 d. numatytą nusikaltimų recidyvą, asmens teistumai nebūtinai turi būti sunkūs ar labai sunkūs, nes, kaip jau buvo nurodyta, toks nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Skundžiamu nuosprendžiu pripažintus įrodytais naujus tyčinius nusikaltimus P. N. padarė neišnykus ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikinus jo ankstesnių teistumų už tyčinius nusikaltimus, be to, naujus nusikaltimus jis padarė jau būdamas recidyvistas, o vienas iš jo padarytų naujų nusikaltimų, kuris kvalifikuotas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p., priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 p.). Tai reiškia, kad nustatyti pavojingą nusikaltimų recidyvą ir pripažinti nuteistąjį pavojingu recidyvistu tikrai buvo BK 27 str. 2 d. 2 p. nurodytas pagrindas. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad jame teismas išdėstė įtikinančius tokio sprendimo priėmimo motyvus. Teismas šiuo nuosprendžiu pripažino po vieną ir P. N. atsakomybę lengvinančią, ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Galima sutikti ir su tuo, kad prieš padarydamas paskutinius nusikaltimus nuteistasis buvo pakankamai gerai charakterizuojamas. Iš surinktos jį charakterizuojančios medžiagos (t. 1, b. l. 128) matosi, kad gyvendamas Panevėžyje P. N. neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, o dėl jo elgesio skundų iš gyventojų irgi negauta. Nepaisant to, nuteistojo asmenybę pirmiausia ir tik neigiamai apibūdina jau aptarti jo ankstesni teistumai ir tų neišnykusių teistumų skaičius. Pripažindamas P. N. pavojingu recidyvistu, tokį sprendimą nuosprendyje teismas motyvavo tuo, kad nuteistasis jau daug kartų buvo teistas už analogiškus savanaudiškus nusikaltimus, paskutinius nusikaltimus irgi padarė netrukus po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Teismas P. N. asmenybę įvertino kaip socialiai pavojingą, atsižvelgė į tai, kad ankstesnėmis bausmėmis BK 41 str. 2 d. numatyti tikslai pasiekti nebuvo, o nuteistasis P. N., atlikęs jam paskirtąsias bausmes, darė vis naujus ir dar sunkesnius nusikaltimus. Šie teismo išdėstyti motyvai įtikinantys ir pagrįsti, todėl teismo sprendimas pripažinti P. N. pavojingu recidyvistu irgi yra pagrįstas. Baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 27 str. 2 d. 2 p., teismas pritaikė tinkamai.
BK 56 str. 1 d. nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta apie tai, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad taikyti P. N. BK 62 str. ir BK 54 str. 3 d. nuostatas nėra šiuose įstatymuose numatytų aplinkybių bei sąlygų, todėl vadovavosi BK 56 str. 2 d. nuostatomis ir pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. bei BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, griežtesnes negu šių baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkiai. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad BK 56 str. 2 d. nuostatos galėjo būti taikomos tik asmeniui, pavojingu recidyvistu pripažintam ne tuo pačiu, o tik ankstesniu nuosprendžiu, kolegija taip pat atmeta. Šie apelianto argumentai nepagrįsti, nes nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame 2000 m. Baudžiamajame kodekse, skirtingai negu iki tol galiojusiame kodekse, recidyvisto ir pavojingo recidyvisto statutas parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą, o naujojo BK 56 str. numato specialias bausmės recidyvistams ir pavojingiems recidyvistams, padariusiems tyčinius nusikaltimus, skyrimo taisykles. Anksčiau galiojusiame 1961 m. BK nusikaltimų recidyvas buvo kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė arba nusikalstamų veikų sudėtis kvalifikuojantis požymis. Kai padaręs nusikaltimą asmuo pirmiau būdavo padaręs kitą nusikaltimą, tai buvo pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (1961 m. BK 41 str. 1 d. 1 p.), o nusikaltimai, padaryti itin pavojingo recidyvisto (1961 m. BK 26 str.), senojo BK specialiosios dalies straipsniuose buvo numatyti kaip kvalifikuotos tų nusikalstamų veikų sudėtys. Kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką pagal tokius baudžiamuosius įstatymus iš tikrųjų buvo galima tik tais atvejais, kai asmuo tą veiką padarydavo jau būdamas pripažintas itin pavojingu recidyvistu ankstesniu įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Tuo tarpu naujame 2000 m. BK nusikaltimų recidyvas ar pavojingas recidyvas, kaip jau buvo nurodyta, jau nėra nei atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nei nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, o yra tik aplinkybė, apibūdinanti kaltininko asmenybės pavojingumą ir turinti reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui. Todėl įsigaliojus 2000 m. BK, konstatavus nusikaltimų recidyvą ar pavojingą recidyvą, taip pat teismui pripažinus asmenį pavojingu recidyvistu, tame pačiame nuosprendyje teismas skiriant bausmę jau turi vadovautis BK 56 str. nuostatomis. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs P. N. pavojingu recidyvistu, skirdamas šiam nuteistajam bausmes, teismas pagrįstai vadovavosi BK 56 str. 2 d. nuostatomis.
Prašymą sušvelninti paskirtą bausmę nuteistasis apeliaciniame skunde grindžia ir kitais argumentais. Apeliantas nurodo, kad BK 56 str. 1 d. nenumato galimybės skirti bausmę, kuri didesnė už sankcijos vidurkį, nurodo, kad pilnai prisipažino kaltu, dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, nevilkino bylos tyrimo ir yra gerai charakterizuojamas. Apeliantas prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti taikant BK 59 str. 1 d. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Apelianto nurodoma BK 56 str. 1 d. nedraudžia skirti bausmę, griežtesnę už sankcijos vidurkį, o joje nurodoma tik apie tai, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Be to, jau buvo nurodyta apie tai, kad skiriant bausmes R. N. teismas pagrįstai vadovavosi ne BK 56 str. 1-os, o 2-os dalies nuostatomis. Apie skiriamos bausmės rūšį ir dydį nieko nenurodoma ir BK 59 str. 1 d., kurioje yra tik išvardintos įstatymo numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 2 p., teismas pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką arba kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Iš nuosprendžio matosi, kad P. N. prisipažinimą padarius nusikaltimus ir jo nuoširdų gailėjimąsi teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jau pripažino, o jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Tai, kad teisme nuteistasis sutiko su pareikštais civiliniais ieškiniais ir pareiškė, kad stengsis atlyginti padarytą žalą, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe negalėjo būti pripažinta, nes BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina ar pašalina visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Šioje byloje nuteistojo nusikaltimais padaryta žala neatlyginta. Skiriant bausmę teismas atsižvelgia ne tik į atsakomybę lengvinančias, bet ir į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, o iš nuosprendžio matosi, jog R. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad nors jame ir nurodyta, kad bausmės skiriamos pagal BK 56 str. 2 d. nuostatas, iš tikrųjų spręsdamas bausmės skyrimo klausimą teismas taip pat vadovavosi ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Buvo atsižvelgta ne tik į R. N. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, bet ir į visas kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d., taip pat ir į nuteistojo asmenybę. Nors R. N. prisipažino padaręs nusikaltimus ir dėl to nuoširdžiai gailisi, jau nurodytas jo neišnykusių teistumų už tyčinius nusikaltimus skaičius leidžia padaryti išvadą, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o jo antivisuomeninės nuostatos ir polinkis daryti nusikaltimus yra jau nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir ankstesnio jo elgesio padarinys. Pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. teismas paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu ženkliai neviršija šių baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkių. Įvertinus visas jau aptartas bylos aplinkybes, daroma išvada, kad paskirdamas nuteistajam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, teismas nepažeidė nei BK 56 str. 2 d., nei BK 54 str. 2 d. reikalavimų, šios paskirtos bausmės negali būti laikomos per griežtomis ir jas švelninti nėra pagrindo.
Nuteistojo apeliacinį skundą kolegija tenkina iš dalies kitu pagrindu, nes nors už atskiras nusikalstamas veikas bausmės P. N. buvo paskirtos teisingai, teismas netinkamai pritaikė BK 63 str. nuostatas ir neteisingai paskyrė nuteistajam galutinę subendrintą bausmę. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas P. N. bausmes subendrino keliais etapais. Pirmiausia, nustatęs, kad nauji nuteistojo padaryti nusikaltimai sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. paskirtas bausmes teismas pagrįstai subendrino apėmimo būdu ir paskyrė subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Po to, vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su bausmėmis, paskirtomis ankstesniais Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. bei to paties teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiais, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam paskyrė laisvės atėmimą 9 metams. Šioje dalyje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. BK 63 str. 5 d. 2 p. numato, kad bausmių apėmimą teismas taiko ir tais atvejais, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos išvadose pažymėta, kad jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, teismas pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 str. 5 d. 2 p. prasme. Jei nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – nesunkus nusikaltimas, šių veikų pavojingumą kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismai (t. y. palyginami veikų kėsinimosi objektai, dalykai, padarymo būdai, sukelti padariniai ir pan.). Toje pačioje apžvalgoje pažymėta, kad kai priėmus nuosprendį teismai nustato, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Kai bausmes, paskirtas nauju nuosprendžiu, teismai bendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitas bausmes teismai prideda (t. y. subendrina apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra ankstesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė – prideda prie šios bausmės. Išnagrinėjus P. N. bylą, nustatyta, kad šis nuteistasis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo padaręs ir kitas nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas jau nurodytais Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiais. Pirmuoju iš šių nuosprendžių P. N. buvo nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., o antruoju – pagal BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. Visi šie nusikaltimai pagal BK 11 str. priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai. Jau buvo nurodyta, kad skundžiamu nuosprendžiu už naujus nusikaltimus paskirtą subendrintą bausmę su paminėtais ankstesniais nuosprendžiais P. N. paskirtomis bausmėmis teismas subendrino dalinio sudėjimo būdu, tačiau nuosprendyje tokio sprendimo nemotyvavo. Šioje dalyje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Visi nusikaltimai, už kuriuos P. N. nuteistas dviem paminėtais ankstesniais nuosprendžiais, yra apysunkiai, o nauji padaryti nusikaltimai priskiriami sunkių (BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d.) ir labai sunkių (BK 135 str. 2 d. 9 p.) nusikaltimų kategorijoms. Be to, už naujus nusikaltimus paskirtas bausmes pats teismas jau subendrino apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę, o BK 135 str. 2 d. 9 p. numatytas labai sunkus nusikaltimas ir anksčiau P. N. padaryti apysunkiai nusikaltimai ne tik priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 str., bet ir labai skiriasi pagal pavojingumą. Dėl to, kas išdėstyta, nuosprendis keičiamas, o P. N. už naujus nusikaltimus paskirta subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiais, subendrinama apėmimo būdu.
Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl galutinės subendrintos bausmės paskyrimo neatitinka ir kitų įstatymo reikalavimų. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama po dalį neatliktų jau paminėtais Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtų bausmių. Teismo nuoroda apie neatliktų bausmių pridėjimą netinkama ir ydinga, nes visa arba dalis neatliktos bausmės prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės gali būti pridedama tik vadovaujantis BK 64 str., tuo tarpu pagal BK 63 str. nustatytas taisykles yra bendrinama visa ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė nepriklausomai nuo to, ar ji neatlikta, ar iš dalies ar net visiškai atlikta. BK 63 str. 9 d. nurodyta tik apie tai, kad visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį bausmė įskaitoma į pagal šio straipsnio taisykles paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką. Skundžiamame nuosprendyje teismas baudžiamąjį įstatymą netinkamai pritaikė ir šioje dalyje, nes, pažeisdamas BK 63 str. 9 d. reikalavimus, pagal ankstesnius nuosprendžius atliktų bausmių dalies neįskaitė į galutinės subendrintos bausmės laiką. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta tik apie tai, kad į bausmės laiką įskaitomi laikotarpiai nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. birželio 10 d., kuriuos P. N. išbuvo sulaikyme ir suėmime. Tokiu būdu, įskaitydamas į paskirtą bausmę kardomąjį kalinimą, teismas faktiškai pritaikė tik BK 66 str. Tuo tarpu iš bylos matosi, kad dalį nurodyto laikotarpio nuteistasis P. N. jau atlikinėjo ankstesniais 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiais jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Be to, iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio matosi, kad į P. N. pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 66 str., buvo įskaitytas jo sulaikymo laikas nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 15 d. Šis laikas (dvi dienos) skundžiamu nuosprendžiu irgi nebuvo įskaitytas į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką. Nurodytas kardomojo kalinimo laikas yra dalis jau atliktos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., ji į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką turėjo būti įskaityta. Ištaisant šią teismo klaidą, šioje dalyje nuosprendis irgi keičiamas tuo pačiu BPK 328 str. 1 p. numatytu pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teisėjų kolegija
n usprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendį pakeisti.
Nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. paskirta subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam P. N. paskirta laisvės atėmimas 9 metams, - panaikinti.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendžiu nuteistajam P. N. pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. paskirtą subendrintą 8 metų laisvės atėmimo bausmę su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiais, subendrinti apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam P. N. paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, šią bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. Į bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) ir pagal ankstesnius Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. ir 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžius atliktų laisvės atėmimo bausmių laiką nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 24 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.