- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- AS-380-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00489-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (1.23E) 7R-477 ir įpareigoti atsakovą pakeisti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų pavadinimą, kad pataisos įstaigoje veikianti parduotuvė galėtų išimti licenciją prekiauti tabako gaminiais ir jų priedais; 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 20.5.6 papunktį, kuris draudžia turėti tabako gaminius ir jų priedus pilnamečiams asmenims, laikomiems nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose; 3) priteisti iš atsakovo 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, nes jis negalintis susimokėti žyminio mokesčio dėl sunkios finansinės padėties.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 vasario 20 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą iki 2020 m. kovo 5 d. trūkumams pašalinti – sumokėti 10 Eur žyminį mokestį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. kovo 6 (išsiųstas kovo 5 d.) pateikė prašymą dėl trūkumų šalinimo, žyminio mokesčio nesumokėjo, nurodė, kad jo pinigų likutis kalinimo įstaigos asmeninėje sąskaitoje paskutinį mėnesį nesiekė 10 Eur, todėl nepajėgus jų sumokėti, pateikė sąskaitų išrašus.
Teismas įvertino, kad į bylą gauti duomenys iš registrų apie pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį ir registruotą kilnojamąjį turtą, patvirtina, kad pareiškėjui priklauso statiniai ir žemės sklypas, kurių registre nurodoma vidutinė rinkos vertė yra 38 182 Eur, taip pat automobilis Mazda 626 (iš išrašo apie areštuotą turtą). Pagal registro duomenis įregistruoto turto arešto (pranešimas Nr. 2018-042014) mastas yra 830,20 Eur. Tai rodė, kad pareiškėjo turtinė padėtis leidžia jam sumokėti 10 Eur žyminį mokestį. Todėl teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi konstatavo, kad trūkumai nepašalinti (žyminis mokestis nesumokėtas) ir laikė, kad skundas nepaduotas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. balandžio 3 d. pateikė atskirąjį skundą dėl 2020 m. kovo 19 d. nutarties. Pareiškėjas nurodė, kad nekilnojamojo turto savininke registre nurodyta jo mama O. S., o automobilis parduotas, tik ši aplinkybė tinkamai neįforminta. Be to, minėtas turtas buvo areštuotas skolai išieškoti. Taigi turtinė padėtis neleido sumokėti 10 Eur žyminio mokesčio. Taip pat nurodė, kad dalis skundo (dėl žalos atlyginimo) galėjo būti priimta ir be žyminio mokesčio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino 2020 m. kovo 19 d. nutartį šioje byloje ir išsprendė pareiškėjo J. S. skundo priėmimo klausimą iš naujo: 1) skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2020 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (1.23E) 7R-477 ir įpareigoti atsakovą pakeisti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų pavadinimą, kad pataisos įstaigoje veikianti parduotuvė galėtų išimti licenciją prekiauti tabako gaminiais ir jų priedais, laikė nepaduotu; 2) skundo dalį dėl įpareigojimo Teisingumo ministeriją panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 20.5.6 papunktį, kuris draudžia turėti tabako gaminius ir jų priedus pilnamečiams asmenims, laikomiems nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, atsisakė priimti; 3) skundo dalį dėl žalos atlyginimo atsisakė priimti, išaiškindamas pareiškėjui, kad su tokiu reikalavimu jis gali kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą.
Teismas nesutiko su pareikėjo argumentais dėl turtinės padėties, nes iš registro išrašo matėsi juridinio fakto įrašas apie nekilnojamojo turto dovanojimą pareiškėjui. Tai, kad jis neįregistravo šio sandorio teisės aktų nustatyta tarka, priklausė nuo jo paties valios ir nepaneigė, kad turi galimybes sumokėti 10 Eur žyminį mokestį. Todėl teismas darė išvadą, kad 2020 m. kovo 19 d. nutartyje teisingai konstatuota, kad trūkumas sumokėti žyminį mokestį nepašalintas. Kadangi pareiškėjas skundo trūkumų iki teismo nurodyto termino nepašalino, todėl jo skundas laikytas nepaduotu.
Teismas nurodė, kad iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas norėtų, kad skundo dalis dėl žalos atlyginimo būtų priimta. Teismas sutiko su pareiškėju, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą skundai dėl žalos atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Taigi skundo dalį dėl žalos atlyginimo galima būtų priimti ir nesumokėjus žyminio mokesčio. Teismo vertinimu, jeigu skundo dalyku nelieka Teisingumo ministerijos 2020 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. (1.23E) 7R-477 (atsakymo pareiškėjui) ir įpareigojimas atlikti veiksmus, spręstina ir dėl tinkamų bylos šalių (jų atstovų). Pareiškėjas kelia ginčą dėl tabako gaminių prieinamumo jam atliekant bausmę Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (toliau – ir Kauno NTI-PN). Su Teisingumo ministerija susijusi aplinkybė yra jos minėtas atsakymas ir galimi vėlesni veiksmai (dėl įpareigojimo atlikti veiksmus). Taigi iš skundo turinio matėsi, kad pareiškėjas iš esmės skundžiasi dėl kalinimo sąlygų Kauno NTI-PN. Todėl, teismo vertinimu, šioje byloje, jeigu liktų tik reikalavimas dėl žalos atlyginimo, atsakovu reikėtų laikyti Lietuvos valstybę, o jos atstovu Kauno NTI-PN. Pagal ABTĮ 31 straipsnio 2 dalį, toks skundas pagal teritorinį teismingumą būtų teismingas Regionų apygardos administraciniam teismui.
Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 20.5.6 papunktį, nurodė, kad savo esme toks reikalavimas yra abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, numatytas ABTĮ 112 straipsnyje, nes kreipiasi ne teismas, nagrinėdamas individualų ginčą. ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis nustato specialų subjektų ratą, kurie gali kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio akto teisėtumo. Pareiškėjas nėra vienas iš šių subjektų (Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas). Be to pagal ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą tokius prašymus nagrinėja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjas su analogišku prašymu pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo galėtų prašyti jo individualią bylą nagrinėjantį teismą (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis).
III.
Pareiškėjas J. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartį ir išspręsti iš esmės klausimus, keliamus pareiškėjo skunde.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos nagrinėdamas pareiškėjo 2020 m. balandžio 1 d. skundą, viršijo savo įgaliojimus nesilaikydamas ABTĮ 153 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo.
Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu dėl pareiškėjui priklausančio turto, jog jam priklauso statiniai ir žemės sklypas, kurių registre nurodoma vidutinė rinkos vertė yra 38 182 Eur, taip pat automobilis Mazda 626, nes tai neatitinka tikrovės. Pažymi, kad iš Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašo matyti, jog nekilnojamąjį turtą iš tiesų valdo ir nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą turi pareiškėjo mama O. S. Be to, automobilis Mazda 626 yra areštuotas ir pareiškėjui nepriklauso, bei teigia, kad jis yra parduotas, tačiau nėra tinkamai sutvarkytas šio automobilio pirkimo / pardavimo faktas. Taip pat nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėse bylose Nr. 1-5729-189/2016, Nr. 1-8186-535/2016, Nr. 1-6887-244/2016, Nr. 1-7801-244/2016, Nr. 1-1009-629/2017, Nr. 1-1445-821/2017, Nr. 1-427-821/2017, Nr. 1-1761-473/2017, Nr. 1-4466-171/2017 ir kt. atleisdavo pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, dėl sunkios turtinės padėties, nors jis ir tuo metu turėjo minėtus tariamai jam priklausančius statinius ir žemės sklypą, ir kurių tikroji savininkė yra O. S., taip pat automobilį Mazda 626 (iš išrašo apie areštuotą turtą). Pareiškėjo teigimu, iš jo nurodytų aplinkybių matyti, kad jis nėra pajėgus sumokėti reikalaujamo žyminio mokesčio.
Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nėra prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą tam, kad būtų patikrinta, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 20.5.6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau yra prašoma įpareigoti atsakovą panaikinti minėtą įsakymo punktą, kuris draudžia turėti tabako gaminius ir jų priedus pilnamečiams asmenims, laikomiems nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose arba jį panaikinti pačiam teismui. Pareiškėjo teigimu, atsisakymas priimti jo reikalavimus dėl nurodyto įsakymo aiškiai nepagrįstas.
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir išaiškino, kad su tokiu reikalavimu gali kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą, kadangi tokie pirmosios instancijos teismo samprotavimai yra nesuprantami. Pareiškėjo teigimu, jis neturtinę žalą patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o ne dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl šiuo atveju, atsakovu dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atsakovas ir skundas paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o ne Regionų apygardos administraciniam teismui.
Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 153 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties, teismas nesutiko su pareiškėjo 2020 m. balandžio 1 d. atskiruoju skundu, tačiau vietoj to, kad laikydamasis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo – persiųsti pareiškėjo bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui, pirmosios instancijos teismas priėmė naują nutartį, kuria vis tiek iš esmės atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo nuomone, iš pirmosios instancijos teismo nutarčių ir veiksmų galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai nenori priimti jo skundo ir tokiu būdu užkerta pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo objektas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria teismas išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš naujo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi: 1) skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2020 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (1.23E) 7R-477 ir įpareigoti atsakovą pakeisti Kauno NTI-PN pavadinimą, kad pataisos įstaigoje veikianti parduotuvė galėtų išimti licenciją prekiauti tabako gaminiais ir jų priedais, laikė nepaduota dėl to, kad nepašalintas trūkumas sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 33 str. 1 d.); 2) skundo dalį dėl įpareigojimo Teisingumo ministeriją panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 20.5.6 papunktį, kuris draudžia turėti tabako gaminius ir jų priedus pilnamečiams asmenims, laikomiems nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, atsisakė priimti dėl to, kad neteisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.); 3) skundo dalį dėl žalos atlyginimo atsisakė priimti dėl to, kad byla neteisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, išaiškinant pareiškėjui, kad su tokiu reikalavimu jis gali kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigdamas, kad teismas nepagrįstai jį įpareigojo sumokėti žyminį mokestį, nors jis neturi galimybių jo sumokėti, taip pat teigia, kad teismo nebuvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad būtų patikrinta, ar skundžiamas Įsakymo punktas neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes jis neturtinę žalą patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 153 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-52-756/2020)
ABTĮ aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. Taigi žyminio mokesčio sumokėjimas ir duomenų apie tai pateikimas teismui paprastai yra viena iš visumos teisinių prielaidų, būtinų priimti pareiškėjo skundą nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-698/2011; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-52-756/2020).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2020 vasario 20 d. nutartyje, įpareigodamas pareiškėją pašalinti skundo trūkumus, sprendė, jog nėra pagrindo atleisti jo nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ABTĮ 37 str.) ir nustatė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti. Teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi konstatavo, kad trūkumai nepašalinti (žyminis mokestis nesumokėtas), ir laikė, kad į bylą gauti duomenys iš registrų apie pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį ir registruotą kilnojamąjį turtą, patvirtina, jog pagal juos pareiškėjui priklauso statiniai ir žemės sklypas, kurių registre nurodoma vidutinė rinkos vertė yra 38 182 Eur, taip pat automobilis Mazda 626 (iš išrašo apie areštuotą turtą). Pagal registro duomenis įregistruoto turto arešto (pranešimas Nr. 2018-042014) mastas yra 830,20 Eur. Tai, teismo vertinimu, rodė, kad pareiškėjo turtinė padėtis leidžia jam sumokėti 10 Eur žyminį mokestį.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis priimta 2020 m. balandžio 3 d. gavus pareiškėjo 2020 m. balandžio 1 d. atskirąjį skundą dėl 2020 m. kovo 19 d. nutarties, bei vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris darbo dienas po jo gavimo: 1) sutikdamas su atskiruoju skundu ir jeigu šis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų šio įstatymo 103 straipsnyje nurodytais atvejais, be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir išsiunčia priimtos šiuo klausimu nutarties patvirtintą kopiją (nuorašą, skaitmeninę kopiją) proceso dalyviams; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui; 3) atsisako priimti atskirąjį skundą ir grąžina jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti skundžiama atskiruoju skundu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2020 m. balandžio 1 d. atskiruoju skundu prašė teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį ir klausimą, keliamą skunde, išspręsti iš esmės – atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl sunkios turtinės padėties ir priimti jo skundą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, skundžiama 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pa(si)naikino 2020 m. kovo 19 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą išsprendė iš esmės.
Teisėjų kolegija, vertindama minėtų nutarčių turinį, pažymi, kad 2020 m. balandžio 8 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas pasisakė ne tik dėl žyminio mokesčio, bet ir dėl atsisakymo priimti kitus skundo reikalavimus, ko nebuvo padaręs 2020 m. kovo 19 d. nutartyje. Pastebėtina, jog tokiu būdu buvo užtikrinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai, nes buvo pasisakyta visų reikalavimų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstas pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo 2020 m. balandžio 1 d. atskirąjį skundą, viršijo savo įgaliojimus nesilaikydamas ABTĮ 153 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl jo galimybės sumokėti žyminį mokestį, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo turtinę padėtį. Nekilnojamojo turto registro išrašas pavirtina nekilnojamojo turto dovanojimo pareiškėjui juridinį faktą. Nors nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir yra įregistruotos pareiškėjo motinos vardu, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai, jog pareiškėjas neįregistravo dovanojimo sandorio teisės aktų nustatyta tarka, priklauso nuo jo paties valios ir nepaneigia, kad pareiškėjas turi galimybes sumokėti 10 Eur žyminį mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ir automobilio pardavimo sandorio tinkamas neįregistravimas irgi priklauso tik nuo pareiškėjo valios. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog trūkumas sumokėti žyminį mokestį nebuvo pašalintas. Kadangi pareiškėjas skundo trūkumų iki teismo nurodyto termino nepašalino, todėl jo skundas ir laikytinas nepaduotu.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl įpareigojimo Teisingumo ministeriją panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 20.5.6 papunktį, kuris draudžia turėti tabako gaminius ir jų priedus pilnamečiams asmenims, laikomiems nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti dėl to, kad šis reikalavimas neteismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.), visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad savo esme toks reikalavimas yra abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, numatytas ABTĮ 112 straipsnyje. Pareiškėjas nėra vienas iš ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatytų specialių subjektų rato, kurie gali kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio akto teisėtumo. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas minėtą pareiškėjo reikalavimą pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p).
Pareiškėjo tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė jo skundo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nurodydamas, kad byla neteisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bei išaiškindamas pareiškėjui, kad su tokiu reikalavimu jis gali kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsisakius priimti nagrinėti kitus pareiškėjo skundo reikalavimus liktų tik reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuris yra kildinamas iš neteisėtų institucijos veiksmų dėl tabako gaminių prieinamumo jam atliekant bausmę Kauno NTI-PN. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis pataisos namuose ir todėl tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno NTI-PN, tokiu atveju skundas pagal teritorinį teismingumą būtų teismingas Regionų apygardos administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiama nutartimi nebuvo apribota pareiškėjo teisė, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje. Kaip minėta, teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos laikytis įstatymų nustatytos tvarkos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį naikinti. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.