Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas nesurinko jokių įrodymų, bando priversti pareiškėją teisintis, atsakyti už nepadarytą, neįvykdytą veiką. Objektyvus pakaltinamumas nesuderinamas su teisinės valstybės ir pagrindiniais žmogaus teisių principais, administracinėje teisėje aplamai nepripažįstamas. Politikavimas paneigia pareiškėjos, kaip laisvos daryti sprendimus ir tik už juos atsakyti asmenybės, sampratą. Pareiškėja be kaltės kalta. Pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, pareiškėjai nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo pareiga, kuri tenka atsakovui.

Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos prokuratūroje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.

Nesutinka su pareiškėjos skundu, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis įtarimais ir spėjimais. Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos prokuratūroje, lojalumu jai, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbu). Manome, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.

Atsakydamas į pareiškėjos teiginį, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos vertinimo priimant Sprendimą nurodo, kad vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėja gimė Rusijoje, (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos piliečio P. R. ir Rusijos Federacijos pilietės E. M. šeimoje. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko gyventi 2022 m. rugsėjo 27 d. (nuo šios datos deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje), turėdama 2022 m. rugpjūčio 30 d. išduotą leidimą laikinai gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui. Pareiškėja Lietuvoje nedirba ir niekada nebuvo įdarbinta. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja yra susituokusi su Rusijos Federacijos piliečiu I. B. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nenurodė turinti nepilnamečių vaikų. Apie asmens šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra.

Taip pat ginčijamas sprendimas yra priimtas atsižvelgiant, kad pareiškėja sąlyginai neseniai dirbo Rusijos Federacijos prokuratūroje. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja per gyvenimo Lietuvoje laikotarpį periodiškai grįžta į Rusiją.

Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

Kaip matyti iš Sprendimo, Departamentas vertino ir pareiškėjos socialinius, ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, kad pareiškėja Lietuvoje nedirba ir niekada nedirbo, yra susituokusi su Rusijos piliečiu, apie pareiškėjos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų taip pat negauta. Be to, kaip nurodyta Sprendime, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu periodiškai lankosi Rusijoje, o tai, VSD vertinimu, papildomai kelia kontržvalgybines rizikas ir ženkliai didina verbavimo veikti prieš Lietuvos Respubliką galimybes.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja 2022 m. birželio 20 d. pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis lietuvių kilmės asmuo).

Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 22S116668 išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi 5 metams.

Atsakydama į klausimyno klausimus, pareiškėja nurodė, kad 2018–2019 m. dirbo Rusijos Federacijos prokuratūroje.

VSD 2024 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 18-4126 atsakovui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė), 2018–2019 m. dirbdama Rusijos prokuratūroje, privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Atsakovas, įvertinęs pateiktą VSD išvadą, priėmė Sprendimą.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamą sprendimą.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja Migracijos departamento pateiktame klausimyne nurodė, jog 2018–2019 m. dirbo Rusijos Federacijos prokuratūroje. VSD išvadoje nurodoma, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos prokuratūroje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėja dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas.

Nors iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas daugiausiai rėmėsi VSD išvada, tačiau nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos vertinimo. Be VSD nustatytų aplinkybių, Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į pareiškėjos šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėja gimė Rusijoje, (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos piliečio P. R. ir Rusijos Federacijos pilietės E. M. šeimoje. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko gyventi 2022 m. rugsėjo 27 d. (nuo šios datos deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje), turėdama 2022 m. rugpjūčio 30 d. išduotą leidimą laikinai gyventi kaip lietuvių kilmės asmeniui. Pareiškėja Lietuvoje nedirba ir niekada nebuvo įdarbinta. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja yra susituokusi su Rusijos Federacijos piliečiu I. B., nepilnamečių vaikų neturi, apie asmens šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra. Atsakovas įvertino ir tai, kad VSAT informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja per gyvenimo Lietuvoje laikotarpį periodiškai grįžta į Rusiją.

Taigi, Migracijos departamentas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvoje, kadangi būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Šiuo atveju Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, atsižvelgiant į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalis), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo atmesti VSD ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą. Pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Taigi, nustatytos aplinkybės neabejotinai suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tai reiškia, jog atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą.

Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. R. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.