Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-756-254-07

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-11-15
Bylos Nr.: P-756-254-07
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius

Kategorijos

66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
66.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P16-254/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.11;66.13(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento prašymą dėl proceso atnaujinimo S. G. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N5-1843/2007.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. G. padavė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros (toliau –Institucija) vedėjo 2006-03-27 nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. S. G. skunde nurodė, kad jo veikoje nėra Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51² straipsnio 2 dalyje numatyto teisės pažeidimo sudėties, todėl yra be pagrindo nubaustas už tai, kad jo vadovaujama AB „Lietkabelis“ 2006-01-01 - 2006-01-12 laikotarpiu dirbo, neturėdama taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau tekste – TIPK) leidimo. Mano, kad bendrovė laiku pateikė visus reikalingus dokumentus TIPK leidimui gauti, tačiau jo negavus, 2006-01-01, įmonėje gamybos nestabdė, aplinkos oro tarša buvo netgi sumažinta. Sustabdžius aplinkos oro taršos šaltinius, bendrovė būtų patyrusi didžiulius nuostolius. TIPK leidimo išdavimo terminas priklausė nuo Institucijos pareigūnų, o šie vilkino TIPK leidimo išdavimą bei atliko patikrinimą, dar neišdavę TIPK leidimo, o TIPK leidimą išdavė kitą dieną po patikrinimo. Bendrovės veikla nebuvo sustabdyta dėl būtinojo reikalingumo, todėl toks veikimas nelaikytinas administraciniu teisės pažeidimu. AB „Lietkabelis“ galiojantį TIPK leidimą turėjo iki 2005-12-31. Bendrovė paraišką TIPK leidimui gauti pateikė 2005-06-23, RAAD 2005-07-20 pateikė pastabas dėl paraiškos ir nurodė trūkumų jiems pašalinti terminą. Bendrovė patikslintą paraišką pateikė nustatytu laiku - 2005-08-26. Tačiau Agentūra 2005-11-09 atliko patikrinimą ir nustatė, kad bendrovė emaliavimo stakles perkėlė į kitą vietą, o tai nebuvo nurodyta pateiktoje paraiškoje. AB „Lietkabelis“ patikslino paraišką, reikiamus dokumentus pateikė 2005-11-15. Kadangi bendrovė buvo suderinusi su RAAD patikslintų duomenų pateikimo datą, ji pagrįstai tikėjosi, kad TIPK leidimas bus išduotas iki 2006-01-01. Dėl šios priežasties AB „Lietkabelis“, nors ir neturėjo TIPK leidimo, nuo 2006-01-01 toliau vykdė ūkinę veiklą.

Institucija prašė netenkinti skundo, paaiškino, kad AB „Lietkabelis“, norėdama nuo 2006-01-01 toliau vykdyti ūkinę veiklą, privalėjo gauti TIPK leidimą. Bendrovė paraišką pateikė 2005-08-31, nuo tada buvo pradėta TIPK leidimo rengimo stadija. Tačiau gavus informacijos apie tai, jog bendrovėje perkeltos staklės, buvo atliktas patikrinimas. Jo metu paminėta informacija pasitvirtino, todėl AB „Lietkabelis“ buvo įpareigotas šioje TIPK leidimo rengimo stadijoje dar kartą pateiktą paraišką tikslinti. Tinkama paraiška su pakeitimais galutinai buvo pateikta 2005-11-15, praleidus Tvarkoje nustatytą terminą. Atstovai taip pat nurodė, kad nepagrįsti paaiškinimai, kad RAAD vilkino leidimo išdavimą, nes TIPK leidimas nuo paraiškos gavimo išduodamas per 90 dienų, o RAAD jį išdavė 2006-01-12, nepraleidusi nustatytų terminų. Taip pat nurodė, kad paraiškas TIPK leidimui išduoti nagrinėja bei leidimus išduoda Panevėžio RAAD Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyrius, o 2006-01-11 planinį patikrinimą atliko Panevėžio RAAD Panevėžio m. agentūros pareigūnai. Todėl neatitinka tikrovės S. G. teiginys, kad Panevėžio RAAD Panevėžio m. agentūros pareigūnai, neišdavę leidimo, atliko patikrinimą. Nagrinėjant administracinę bylą, buvo nustatyta S. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl paskirta minimali 1500 Lt numatyta bauda.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartimi skundo netenkino, nutarimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad RAAD Panevėžio miesto agentūros vedėjas 2006-03-27 nutarimu S. G. pagal ATPK 51² straipsnio 2 dalį paskyrė 1500 Lt administracinę baudą už tai, kad, 2006-01-11 atlikus AB „Lietkabelis“ patikrinimą, buvo nustatyta, jog bendrovė nuo 2006-01-01 iki 2006-01-12 dirbo, neturėdama TIPK leidimo, o jos generalinis direktorius S. G. neužtikrino, kad neturint TIPK leidimo, tarša iš bendrovės į aplinką būtų nutraukta. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad S. G. pagrįstai ir teisėtai nubaustas už pažeidimo, numatyto ATPK 51² straipsnio 2 dalyje, padarymą. Teismo vertinimu, S. G. kaltę, įvykdžius nurodytą teisės pažeidimą, patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokolas, liudytojų Z. J. , P. P. parodymai bei kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. TIPK leidimų išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu 2002-02-27 Nr. 80 patvirtintos TIPK leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 26 punktas nustato, kad paraiška TIPK leidimui gauti turi būti pateikta ne vėliau, nei likus 4 mėnesiams iki planuojamos veiklos pradžios, taip pat iki leidime nustatyto atnaujinimo termino ar turimo gamtos išteklių naudojimo leidimo galiojimo termino pabaigos. Taisyklių 33 punktas nustato, kad paraiškos priėmimo data laikoma paraiškos, visų būtinų pateikti duomenų ir dokumentų bei papildomų dokumentų, kuriuos pareiškėjas turi pateikti RAAD nurodymu, pateikimo data.

AB „Lietkabelis“ galiojantį gamtos išteklių naudojimo leidimą turėjo iki 2005-12-31. Įmonės direktorius S. G. 2005-05-25 įsakymu Nr. 32A sudarė darbo grupę parengti paraišką TIPK leidimui, kuriai vadovauti buvo paskirtas įmonės vyriausiasis technologas B. P. . Bendrovės parengta paraiška RAAD buvo pateikta 2005-06-23. Įvertinusi pateiktą medžiagą ir nustačiusi trūkumų, nurodyta institucija 2005-07-20 pateikė pastabas ir nustatė terminą iki 2005-09-01 jiems pašalinti. AB „Lietkabelis“ patikslinta paraiška RAAD buvo pateikta 2005-08-26. Iš esančių ant paraiškos spaudų ir liudytojos Z. J. parodymų, teismas nustatė, kad paraiška 2005-08-31 buvo priimta ir pradėta Taisyklių nustatyta TIPK leidimo rengimo procedūra. Tačiau šioje stadijoje RAAD gavo duomenų apie bendrovės taršos šaltinio – emaliavimo staklių – perkėlimą į kitą vietą, kas nebuvo nurodyta pateiktoje paraiškoje su patikslinimais, todėl RAAD agentūra 2005-11-09 atliko patikrinimą ir nustatė nurodytas aplinkybes. Bendrovė buvo dar kartą įpareigota patikslinti paraišką, kuri galutinai su visais reikiamais dokumentais ir duomenimis buvo pateikta 2005-11-15. RAAD 2006-01-12 AB „Lietkabelis“ išdavė TIPK leidimą Nr. P1-1/044 AB. AB „Lietkabelis“, tik 2005-11-15 pateikusi paraišką ir visus duomenis, dokumentus bei papildomus dokumentus, kuriuos pareiškėjas turi pateikti regiono aplinkos apsaugos departamento nurodymu, pažeidė Taisyklių 26 punkto reikalavimus. Taisyklių 49 punkte nustatyta, kad leidimas Taisyklių 1 priede nurodytiems įrenginiams, kuriems yra priskirti AB „Lietkabelis“ ūkinėje veikloje eksploatuojami įrenginiai, išduodamas arba motyvuotai atsisakoma jį išduoti per 90 dienų.

Įvertinęs teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų Z. J. , vykdžiusios TIPK leidimo rengimo ir išdavimo procedūrą, bei B. P. , organizavusio AB „Lietkabelis“ sudarytos darbo grupės, rengusios paraišką TIPK leidimui gauti, parodymus, teismas konstatavo, kad neturi pagrindo RAAD pareigūnų atliktų veiksmų vertinti kaip TIPK leidimo rengimo ir išdavimo vilkinimo. Iš liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų teismas padarė išvadą, kad AB „Lietkabelis“ direktorius S. G. nesiėmė organizacinių priemonių, kad bendrovės vykdoma ūkinė veikla nevyktų be galiojančio TIPK leidimo. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad S. G. , savo įsakymu sudaręs specialią darbo grupę, būtų sistemingai kontroliavęs jos veiklą, reikalavęs grupės vadovo atliktų darbų rengiant paraišką ataskaitos, davęs nurodymus dėl grupės darbo, TIPK leidimo rengimo ir išdavimo procedūros metu asmeniškai bendradarbiavęs su RAAD šiais klausimais ar tai pavedęs kitiems asmenims. Teismo manymu, aplinkybė, kad su RAAD buvo suderinta pakoreguotos ūkinės veiklos poveikio aplinkos orui vertinimo ataskaitos pateikimo data, nesudarė pagrindo S. G. , kaip įmonės vadovui, tikėtis, kad TIPK leidimas bus išduotas 2006-12-31 ir kad įmonė galės tęsti ūkinę veiklą, turėdama šį leidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog S. G. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Teismo manymu, nors pripažintini pagrįstais teiginiai, jog veikiančio ūkio subjekto sustabdymas sukeltų įmonei žalingų finansinių ir socialinių padarinių ir kad ši žala būtų žymiai didesnė, nei įmonės ūkinės veiklos veikimas be TIPK leidimo, gresiantį pavojų buvo galima pašalinti kitomis priemonėmis, t. y., laiku ir panaudotomis tinkamomis organizacinėmis priemonėmis.

Teismas nurodė, kad S. G. pagrįstai pripažintas pareigūnu, o ne fiziniu asmeniu. S. G. , esantis AB „Lietkabelis“ direktoriumi ir būdamas asmeniu, vykdančiu šioje įmonėje organizacines tvarkomąsias pareigas, pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn kaip pareigūnas. Panevėžio RAAD Panevėžio m. agentūros vedėjas nustatė S. G. lengvinančią aplinkybę – pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas, todėl pagrįstai jam paskyrė minimalią sankcijoje numatytą baudą.

III.

S. G. apeliaciniu skundu prašė panaikinti teismo nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo RAAD nutarimą panaikinti, administracinę bylą nutraukti. Apeliantas nurodė, kad faktinės aplinkybės rodo, jog AB „Lietkabelis“, tinkamai ir laiku įvykdęs visus RAAD nurodymus, susijusius su TIPK leidimo išdavimu, turėjo pagrindą manyti, kad šis leidimas bus išduotas laiku ir galios nuo 2006 m. sausio 1 d. Dėl šios priežasties AB „Lietkabelis“ nepertraukiamai vykdė veiklą. TIPK leidimas dėl neaiškių priežasčių buvo išduotas tik 2006 m. sausio 12 d. RAAD nepateisinamas neveikimas buvo esminė priežastis, nulėmusi tai, kad AB „Lietkabelis“ nuo 2006 m. sausio 1 iki 11 d. veiklą vykdė nesant TIPK leidimo. RAAD pareigūnas į AB „Lietkabelis“ patalpas atvyko 2006 m. sausio 11 d., surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad AB „Lietkabelis“ vykdo veiklą be TIPK leidimo, tačiau sekančią dieną, t. y. 2006 m. sausio 12 d., leidimas buvo išduotas. Apelianto manymu, RAAD pareigūnai veikė nesąžiningai. Apeliantas nurodo, kad teismo motyvai, jog AB „Lietkabelis“, tik 2005-11-15 pateikusi paraišką ir visus duomenis, dokumentus ir papildomus dokumentus, pažeidė Taisyklių 26 punkto reikalavimus, nustatančius, kad paraišką TIPK leidimui gauti veiklos vykdytojas privalo pateikti RAAD likus 4 mėnesiams iki turimo gamtos išteklių naudojimo leidimo galiojimo termino pabaigos, nepagrįsti, nes paraiška buvo pateikta dar 2005 m. birželio 23 d., jos pagrindu buvo išduotas TIPK leidimas. RAAD ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad veikla buvo vykdoma būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl reikia išsiaiškinti tik tai, ar nebuvo jos pažeistos. Apelianto manymu, RAAD nesugebėjo įrodyti, kad būtinojo reikalingumo sąlygos buvo pažeistos. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N17-149-06, pažymi, kad AB „Lietkabelis“ nuo 2006 m. sausio 1 d. sustabdžius veiklą dėl to, kad nebuvo laiku gautas TIPK leidimas, būtų buvusi prarasta virš 4200000 Lt apyvarta, tai būtų palietę bendrovės ir jos daugiau nei 300 darbuotojų interesus, valstybės interesus, kalbant apie atitinkamų mokesčių sumokėjimą. Žala būtų milžiniška, didesnė už tą, kuri buvo padaryta veikiant be TIPK leidimo. Apeliantas abejoja, ar šiuo atveju apskritai buvo padaryta žala, nes įmonės veikla tiek be leidimo, tiek su juo sąlygoja iš esmės tokį pat poveikį aplinkai.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 18 d. nutarimu apeliacinį skundą tenkino. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros vedėjo 2006 m. kovo 27 d. nutarimą panaikino. Administracinio teisės pažeidimo bylą, iškeltą S. G. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 51² straipsnio 2 dalį nutraukė, S. G. veikus būtinojo reikalingumo atveju.

Teismas nurodė, jog ATPK 51² straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už ūkinės ar kitokios veiklos vykdymą, objektų eksploatavimą pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus bei normatyvus. Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad juridiniai asmenys, vykdydami ūkinę veiklą, turėtų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą. Taisyklės, be kita ko, numato aplinkos oro taršos mažinimo priemonių, numatytų atitinkamuose įstatymuose, įgyvendinimą, įtvirtina taršos integruotos prevencijos ir kontrolės sistemą, numato, kad Taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, kuriems pagal šiose Taisyklėse nustatytą tvarką būtina gauti TIPK leidimą. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad AB „Lietkabelis“ pagal Taisykles privalėjo gauti nuo 2006 m. sausio 1 d. galiojantį TIPK leidimą, tačiau išmetė teršalus į aplinkos orą nuo 2006 m. sausio 1 iki 12 d., neturėdama TIPK leidimo. Konstatuotina, kad tuo įmonė pažeidė Taisykles, Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, vykdė veiklą, pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus. Apeliantas, kaip įmonės vadovas, nuo 2006 m. sausio 1 d. įmonės taršos į aplinką nenutraukė, todėl padarė veiką, kurios požymiai atitinka ATPK 51² straipsnio 2 dalyje įtvirtintą administracinį teisės pažeidimą. Tiek institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, sustabdžius aplinkos oro taršos šaltinius, įmonė būtų patyrusi žymiai didesnius nuostolius, nei įmonės ūkinės veiklos veikimas be TIPK leidimo. Tačiau tiek institucija, tiek pirmosios instancijos teismas pripažino, kad teisės pažeidimas buvo padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas. Teismo nutartyje nurodoma, kad šios sąlygos buvo pažeistos, nes gresiantį pavojų (aplinkos oro taršos šaltinių sustabdymą) buvo galima pašalinti kitomis priemonėmis, o būtent, laiku ir tinkamomis organizacinėmis priemonėmis.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog apeliantas kaip įmonės vadovas ėmėsi visų tomis sąlygomis būtinų organizacinių priemonių, siekiant laiku gauti TIPK leidimą. Jo įsakymu buvo sudaryta darbo grupė TIPK leidimo paraiškai parengti, buvo nustatytas terminas parengtą paraišką pateikti iki 2005 m. liepos 1 d. Įmonė paraišką TIPK leidimui gauti RAAD pateikė dar 2005 m. birželio 23 d., nepažeidžiant Taisyklių 26 punkte nurodyto termino, RAAD pastabas dėl paraiškos gavo 2005 m. liepos 22 d., jose nurodyta, kad pašalinus nurodytus trūkumus iki 2005 m. rugsėjo 1 d., leidimas bus išduotas. Patikslinta paraiška buvo pateikta 2005 m. rugpjūčio 26 d. Byloje nėra duomenų, kad per 30 dienų nuo paraiškos gavimo datos, kaip reikalauja Taisyklių 32 punktas, RAAD būtų priėmusi Taisyklių 33 punkte nurodytą sprendimą paraišką laikyti nepriimta ir ją grąžinti pareiškėjui. Priešingai, byloje yra duomenys, kad buvo pradėta leidimo rengimo ir išdavimo procedūra, kuri pagal Taisyklių 49 punktą turėjo būti baigta per 90 dienų. Paraiška 2005 m. lapkričio mėn. buvo koreguojama sutinkant RAAD, ji buvo pateikta 2005 m. lapkričio 15 d., tačiau TIPK leidimas buvo išduotas tik 2006 m. sausio 12 d. Taigi, matyti, kad tai, jog įmonei TIPK leidimas buvo neišduotas iki 2006 m. sausio 1 d., lėmė ir nuo apelianto valios nepriklausę priežastys, RAAD veikla. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas gresiantį pavojų, t. y. aplinkos oro taršos šaltinių sustabdymą, turėjo galimybę pašalinti laiku ir tinkamomis organizacinėmis priemonėmis, nėra pagrįsta, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad galimybės pašalinti gresiantį pavojų tinkamu darbo organizavimu apeliantas nesuvokė ir neturėjo galimybės suvokti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nutarė, kad Institucija ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė būtinojo reikalingumo sąlygų pažeidimą. Apeliantas veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, toks veikimas nelaikomas administraciniu teisės pažeidimu, tai yra aplinkybė, šalinanti administracinę atsakomybę ir daranti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalimą (ATPK 17 straipsnis, 250 straipsnio 4 punktas). Teismas Institucijos nutarimą ir teismo nutartį panaikino, administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukdamas.

V.

2007 m. kovo 16 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento prašymas atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1) Teismas aiškindamas materialinės teisės normas neatkreipė dėmesio į tai, kad leidimo turėjimas ūkinei veiklai vykdyti yra imperatyvus Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-330 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 7 punkte įtvirtinta taip pat imperatyvi nuostata, įpareigojanti veiklos vykdytojus, eksploatuojančius taisyklių priede nurodytus įrenginius, gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą.

2) Teismas neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 80 ,,Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 33 punkto nuostatą dėl paraiškos grąžinimo pareiškėjui. Ši nuostata nereikalauja, kad visais atvejais privaloma grąžinti paraišką pareiškėjui. Paraiška grąžinama, kai yra rasti esminiai trūkumai ir jų vertinimas nėra galimas ir tik tad, kai nepašalinami nurodyti trūkumai. Be to, juk egzistuoja protingumo ir žmogiškumo faktoriai.

3) Būtinojo reikalingumo situacija yra galima tik esant visoms ATPK 17 straipsnyje įvardintoms sąlygoms. Nagrinėjant administracinę bylą šių sąlygų visumos nustatyta nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

4) Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N6-2145/2006 analogišką situaciją išsprendė priešingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje netenkinamas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalį viena iš būtinų sąlygų proceso atnaujinimui yra įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų konstatavimas remiantis prašyme atnaujinti procesą išdėstytais argumentais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas baigtinis pagrindų sąrašas, kuriems esant galimas proceso atnaujinimas administracinėje byloje.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Institucija teigia, kad teismas, aiškindamas materialinės teisės normas, neatkreipė dėmesio į tai, kad leidimo turėjimas ūkinei veiklai vykdyti yra imperatyvus Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-330 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 7 punkte įtvirtinta taip pat imperatyvi nuostata, įpareigojanti veiklos vykdytojus, eksploatuojančius taisyklių priede nurodytus įrenginius, gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą. Tokie prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės. Priešingai Institucijos išdėstytam, Vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad ,,Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad AB ,,Lietkabelis“ pagal Taisykles privalėjo gauti nuo 2006 m. sausio 1 d. galiojantį TIPK leidimą, tačiau išmetė teršalus į aplinkos orą nuo 2006 m. sausio 1 iki 12 d., neturėdamas TIPK leidimo“. Taigi Institucijos ginčijamame teismo nutarime būtinybė vykdant atitinkamą veiklą turėti teisės aktuose numatyta leidimą nėra paneigta, minėtos nuostatos imperatyvumas neginčijamas.

Dėl Taisyklių 33 punkte nustatytos Institucijos teisės vertinti, ar paduota paraiška TIPK leidimui atitinka Taisyklių reikalavimus, kolegija konstatuoja, kad tai kiekvienu atveju susiję su konkrečių aplinkybių vertinimu. Institucija teigia, kad ši nuostata nereikalauja, kad visais atvejais privaloma grąžinti paraišką pareiškėjui. Paraiška grąžinama, kai randami esminiai trūkumai ir jų vertinimas nėra galimas ir tik tada, kai nepašalinami nurodyti trūkumai. Vyriausiasis administracinis teismas nutarime nenurodė, kad Institucija, esant bet kokiem netikslumams paraiškoje, privalo ją grąžinti, tik, vertindamas bylos aplinkybes, konstatavo faktą, jog ginčijamu atveju sprendimas grąžinti pareiškėjui paraišką TIPK leidimui gauti nebuvo priimtas. Prašyme dėl proceso atnaujinimo teigiant, kad paraiška grąžinama tik kai joje randami esminiai trūkumai, o ne visais atvejais, iš esmės keliamas ne materialinės teismo normų aiškinimo ir taikymo, o įrodymų vertinimo klausimas, tačiau toks proceso atnaujinimo pagrindas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje nenumatytas.

Institucijos teigimu, būtinojo reikalingumo situacija yra galima tik esant visoms ATPK 17 straipsnyje įvardintoms sąlygoms. Nagrinėjant administracinę bylą šių sąlygų visumos nustatyta nebuvo. Kolegija konstatuoja, kad spręsti apie atitinkamų aplinkybių nustatymą konkrečioje byloje priklauso bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai. Teismas šią pareigą atlieka vertindamas byloje surinktus įrodymus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutarime nepaneigiama būtinybė, norint konstatuoti atitinkamoje situacijoje asmenį veikus būtinojo reikalingumo sąlygomis, įsitikinti esant visas ATPK 17 straipsnyje numatytas sąlygas. Tačiau šis procesas vėlgi susijęs ne su materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu, o byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, o toks proceso atnaujinimo pagrindas, kaip jau minėta, Administracinių bylų teisenos įstatyme nenumatytas.

Atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, atsakovas prašo, teigdamas, jog nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Institucija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N6-2145/2006 analogišką situaciją išsprendė priešingai.

Kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamos bylos ir Institucijos nurodomos Vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N6-2145/2006 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N6-2145/2006 teismas konstatavo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nerūpestingumą užtikrinant atitinkamo leidimo gavimą. Šioje byloje teismas surinktų įrodymų pagrindu sprendė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Darytina išvada, kad šioje byloje atnaujinti proceso Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, taip pat nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų, procesą administracinio teisės pažeidimo byloje atnaujinti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą S. G. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N5-1843/2007.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė