Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-237/2007

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-06-12
Bylos Nr.: 3K-3-237/2007
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Janina Januškienė (pirm.), Algis Norkūnas, Antanas Simniškis (pran.)
Suinteresuotas asmuo: A. P., M. V., Lietuvos Respublikos
Pareiškėjas: M. V.

Kategorijos

30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
114.12pavadinimo nepavyko patikrinti
124.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
124.2.9pavadinimo nepavyko patikrinti
128.1pavadinimo nepavyko patikrinti
128.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-237/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 114.12; 124.2.7; 124.2.9; 128.1; 128.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. P. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutarties proceso atnaujinimo klausimais peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. prašymą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys M. V., Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Utenos apskrities viršininko administracija, J. L., V. L., K. L., R. P. L., P. J., J. N., A. P., E. Š., T. V.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja M. V. 1999 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą ir prašė nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. V. iki 1940 m. liepos 22 d. Ignalinos rajone, Linkmenų seniūnijoje, Padumblio kaime, nuosavybės teise valdė 20 ha žemės.

Žemesnės instancijos teismas

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. V. nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. Ignalinos rajono Padumblio kaime valdė 20 ha žemės. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo 1999 m. balandžio 30 d. aktu, Vilniaus apskrities archyvo 1999 m. spalio 13 d. pažyma Nr. V-56.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2005 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 ir 7 punktų pagrindais atnaujinti procesą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą - M. V. pareiškimą atmesti. Prašyme nurodoma, Ignalinos rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimas buvo priimtas nesant pakankamai įrodymų apie J. V. nuosavybės teisę į 20 ha žemės sklypą Ignalinos rajone, Padumblio kaime, o bylą nagrinėjęs teismas pažeidė 1964 m. CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjo nuomone, Ignalinos rajono apylinkės teismas nenustatė nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo, tuo tarpu byloje yra įrodymų, paneigiančių pareiškėjos prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų - A.P., P. J., J. N., K. L., P. L. yra pretendentai atkurti nuosavybės teises natūra į buvusių savininkų turėtą žemę Padumblio kaime.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2005 m. spalio 19 d. nutartimi procesą atnaujino.

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2006 m. liepos 24 d. nutartimi netenkino generalinio prokuroro prašymo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Teismas nurodė, kad Vilniaus mokesčių rūmų ančdėlinis lapas Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities žemės savininko V. V. Padumblės dvaro, už kurį reikia sumokėti rinkliavą į vietinį iždą už 1872 m., iždo kvitai patvirtina, kad žemę Padumblio kaime valdė V. V.; iš valstybinio iždo kvito už 1893 metų pirmą pusmetį matyti, kad pinigai buvo gauti iš A. V. Giminystės santykius ir nuosavybės faktą patvirtina Švenčionių apskrities antrojo padalinio taikos teisėjo 1883 m. spalio 27 d. nutarimas bei suinteresuoto asmens T. V. paaiškinimai. Teismo vertinimu, faktą, kad J. V. iki 1938 m. gyveno Padumblio kaime, patvirtina leidimas turėti ginklą, o faktą, kad J. V. iki 1940 m. valdė žemę Padumblės kaime, patvirtina liudytojų Z. M., J. S., V. V., E. M., V. R., M. D., O. P., G. B., O. S. parodymai, suinteresuotų asmenų T. V. bei M. V. paaiškinimai. Teismas nurodė, kad Švenčionių apskrities vietovių sąrašas, sudarytas 1929 m. kovo mėnesį, patvirtina, jog Padumblės kaimas turėjo 29,40 desencinų arba 32,12 ha žemės, tai atitinka ir šiuo metu nustatytą šio kaimo žemės plotą. Teismas padarė išvadą, kad rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, suinteresuotų asmenų paaiškinimai patvirtina, kad J. V. iki 1940 m. liepos mėnesio gyveno Padumblio kaime ir valdė 20 ha žemės. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo gauta įrodymų, paneigiančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tai, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendime nenurodytas J. V. nuosavybės teisių į žemę atsiradimo pagrindas, teismo vertinimu, nėra priežastis naikinti teismo sprendimą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens A. P. atskirąjį skundą, 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, pažymėjo, kad tai, jog pagal 1923 m. liepos 1 d. duomenis sudarytame asmenų, gyvenančių seniūnijos ribose ir turinčių turto, sąraše kaip turto turintis Padumblio gyventojas neįrašytas A. V., neįrodo, kad jis tais metais nebebuvo 20 dešimtinių žemės sklypo šioje gyvenvietėje savininkas, nes šiame dokumente nurodytų savininkų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotas, kuris sudaro 8 ha, neatitinka faktinio Padumblio kaimo ploto, kuris buvo daug didesnis. Kolegija nurodė, kad, A. V. mirus 1933 m. rugsėjo 12 d., atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. Kolegija pažymėjo, kad pagal Rusijos Imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnį palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jeigu įpėdinis jį priimdavo, o 1261 straipsnyje pripažintas faktinis palikimo priėmimas, t. y. palikimo turėjimas ir naudojimas savo asmens pelnui. Remdamasi byloje esančiais įrodymais, kolegija sprendė, kad būtent J. V. po savo tėvo A. V. mirties 1933 m. priėmė palikimą. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog J. V. po 1929 m. būtų gyvenęs Padumblio kaime esančiame ūkyje ar po tėvo mirties būtų priėmęs šio palikimo dalį faktiškai pradėdamas jį valdyti. Kolegija atmetė kaip nepagrįstą apelianto argumentą, jog A. V., įsigydamas nuosavybėn žemės sklypą Naujasodyje, dalį jo vertės padengė parduodamas Padumblio kaime esantį žemės sklypą. Kolegija sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog po A. V. mirties Padumblio kaime esantį ūkį, kaip paveldimą turtą, priėmė J. V., toliau ten gyvendamas iki nacionalizacijos ir po to. Kolegija nesutiko, kad Kaltanėnų valsčiaus metrikinės apylinkės 1944 m. birželio 27 d. išduotas gimimo metrikų išrašas patvirtina, jog reali J. V. ir jo šeimos gyvenamoji vieta buvo Naujasodžio kaime, nes, kolegijos vertinimu, šis dokumentas patvirtina tik J. V. sūnaus Č. gimimo vietą. Kolegija konstatavo, kad liudytojų parodymų prieštaravimas dėl J. V. nuosavybės teisių į 20 ha žemės sklypą atsiradimo pagrindo neturi reikšmės, nes ši aplinkybė gali būti nustatyta iš byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių kelių V. kartų nuosavybės teisių į šį žemės sklypą tęstinumą. Kolegijos vertinimu, nacionalizacijos metu buvęs mažas liudytojų amžius nepaneigia jų galimybės žinoti šiai bylai reikšmingos, su žemės valdymo nuosavybės teise faktu susijusios informacijos, ypač atsižvelgiant į tai, kad, apklausus nemažą liudytojų skaičių, jų visų parodymai sutapo. Pažymėjusi, kad žemės sklypo, turėto rėžiais, valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, o ne nustatant, ar pakanka žemės į ją pretenduojantiems asmenims, kolegija atmetė apelianto argumentą, jog žemės trūkumas lemia išvadą dėl konkretaus asmens nuosavybės teisių neturėjimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. P. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kadangi atnaujintoje byloje buvo tikrinama, ar 2000 metais nepadaryta aiški teisės taikymo klaida ir ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, tai, kasatoriaus nuomone, nebuvo galima vadovautis galiojančio CPK V dalies normomis ir plėsti bylos nagrinėjimą. Anot kasatoriaus, Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nenumatyta, kaip turi būti elgiamasi bylose, kuriose procesas atnaujintas, todėl pagal analogiją reikia taikyti nurodyto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, t. y. byla turėjo būti išnagrinėta pagal 1964 m. CPK normas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, turi būti naikinamas, nes kilo ginčas dėl teisės, be to, jame nuspręsta dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų.

2. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kokių įrodymų pagrindu atkuriamos nuosavybės teisės kitiems šioje byloje dalyvaujantiems asmenims. Teismai to nepadarė ir taip pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas itin laisvai interpretavo byloje surinktus įrodymus dėl nuosavybės teisių į Padumblio kaimo žemę, kurią iki 1912 metų turėjo V. šeima. Liudytojos Z. M. parodymų (kad J. V. Padumblio kaime žemę pirko prieš karą iš kunigo, ją dirbo ir turėjo 20 ha) ignoravimas reiškia galimą objektyvaus įrodymo ignoravimą. Kasatoriaus teigimu, pareiškėja pretenduoja ne į tą vietą, kurioje jos senelis buvo nupirkęs žemę. Teismai netinkamai vertino ir gimimo metrikų išrašą - oficialų dokumentą, turintį didesnę įrodomąją galią, kuriame nurodyta, kad 1928 metais J. V. gyveno Naujasodžio kaime. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai rėmėsi tik pareiškėjai palankiais įrodymais ir taip pažeidė CPK 183, 185 straipsnius bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ nuostatas.

3. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pasirinko bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka ir taip apribojo skundą teikusių asmenų galimybę viešame teismo procese pasisakyti dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir pirmosios instancijos teismo veiksmų, siekiant apriboti A. P. teisę teikti į bylą įrodymus, ypač dėl Palūšės parapijos žemės ribų, kurias nustačius yra aišku, kad žemėtvarkos pareigūnai be pagrindo didina Padumblio kaimo plotą iki 32 hektarų.

4. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad žemės sklypo, turėto rėžiais, valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas nuosavybę patvirtinančiais dokumentais, o ne nustatant, ar pakanka žemės į ją pretenduojantiems asmenims, kasatoriaus teigimu, neteisingai traktavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23 punktą. Kasatorius nurodo, kad Padumblio kaimo plotas yra apie 26 hektarai, tuo tarpu pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą reikia apie 42 ha žemės. Kadangi kaimo ribos po 1940 metų nebuvo pakeistos, tai, anot kasatoriaus, akivaizdu, kad tarp pretendentų yra asmuo ar asmenys, teikiantys tikrovės neatitinkančią informaciją apie nuosavybės teisinius santykius, buvusius iki 1940 metų. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju, prieš nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, pretendentas į tokio fakto nustatymą turi ginčo teisena įrodyti, kurie kiti pretendentai nepagrįstai siekia nuosavybės teisių atkūrimo, ir tik susiformavus 20 ha laisvos žemės fondui Padumblio kaime yra galimas pareiškėjos A. V. prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas.

5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Padumblio kaimas praeityje ribojosi su Palūšės parapijos žeme. Šiuo metu Palūšės parapijos žemė yra valstybinės žemės fonde, tačiau byloje oficialaus bažnyčios atsisakymo nuo savo teisių į žemę nėra. Nagrinėjamoje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai, anot kasatoriaus, gali turėti įtakos Lietuvos katalikų bažnyčios teisėms ir pareigoms. Pripažinus, kad bažnyčios dalyvavimas byloje procesine prasme buvo būtinas, pripažintina, kad yra absoliutus procesinių sprendimų naikinimo pagrindas (Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutarties Dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų 10 straipsnis, CPK 47 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nors procesas civilinėje byloje buvo atnaujintas generalinio prokuroro prašymu, tačiau nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, nes teismui išnagrinėjus atnaujintą civilinę bylą buvo pašalinti pažeidimai, dėl kurių buvo prašoma atnaujinti procesą. Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad iki CPK įsigaliojimo priimti prašymai atnaujinti procesą nagrinėjami pagal procesinės teisės normas, galiojusias iki šio kodekso įsigaliojimo, taigi prašymas atnaujinti procesą, priimtas nagrinėti įsigaliojus 2002 m. CPK, nagrinėjamas pagal šį kodeksą. Įstatymuose neįtvirtintos teisės bažnyčiai atkurti nuosavybės teises. Šioje byloje priimti teismų sprendimas ir nutartis negali turėti jokios įtakos Lietuvos katalikų bažnyčios teisėms ir pareigoms.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo M. V. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas. Suinteresuoto asmens M. V. teigimu, byloje nėra duomenų, kad pretendentams reikėtų susigrąžinti 41 ha žemės ar kad į tą patį žemės sklypą pretenduotų keli asmenys, kita vertus, net jeigu dėl kažkokių objektyvių priežasčių žemės ir trūktų, tai nėra pagrindas riboti nuosavybę teisėtam savininkui - įstatyme tokiu atveju nustatyti trūkstamos žemės kompensavimo būdai. Atsiliepime pažymima, kad nėra jokio teisinio pagrindo tam, kad byla būtų nagrinėjama pagal 1964 m. CPK normas. Be to, kasatorius susirūpinęs kitų asmenų neva pažeistomis teisėmis, tačiau, kaip nurodoma atsiliepime, joks kitas suinteresuotas asmuo neskundžia teismų procesinių sprendimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2007 m. kovo 2 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto asmens Utenos apskrities viršininko administracijos atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

A. V. Ignalinos rajone Padumblio kaime nuosavybės teisė valdė 20 dešimtinių žemės, kuri jam buvo perėjusi iš jo tėvo V. V.. A. V. 1933 m. rugsėjo 12 d. mirus, Padumblio kaime esantį ūkį, kaip paveldimą turtą, priėmė jo sūnus J. V., kuris tam ūkyje gyveno ir iki žemės nacionalizavimo 1940 m. nuosavybės teise Padumblio kaime valdė 20 ha žemės.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Be to, CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Dėl to bylą nagrinėjant kasacine tvarka nagrinėtini tik tie A. P. kasacinio skundo argumentai, kuriuose keliami teisės klausimai, ir neatsižvelgtina į prie A. P. prašymo, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gauto 2007 m. kovo 22 d., pridėtus naujus įrodymus.

Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad prašymai atnaujinti procesą, priimti iki CPK įsigaliojimo, nagrinėjami pagal procesines normas, galiojusias iki šio kodekso įsigaliojimo. 2002 m. CPK įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Šio CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Taigi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymas atnaujinti procesą byloje, priimtas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartimi (T. 3, b. l. 1-6), bei atnaujinta byla nagrinėtina taikant nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio CPK normas. Kasacinio skundo argumentas, kad byla turėjo būti nagrinėjama pagal 1964 m. CPK normas, taikant Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies analogiją, pripažintinas nepagrįstu.

CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės; suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu CPK V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais. Nagrinėjamoje byloje atnaujinus procesą, procesas byloje buvo pakartotas ir byloje dalyvaujantys asmenys galėjo pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis. Dėl to, taikant nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio CPK normas, atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad, kilus ginčui dėl teisės, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, turi būti naikinamas. Be to, negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teisės. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja M. V. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos senelis J. V. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 20 ha žemės, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad koks nors kitas asmuo pretenduotų atkurti nuosavybės teises į J. V. žemę, teigtų apie tokios teisės turėjimą ir šiuo aspektu ginčytų pareiškėjos M. V. nurodomą turimą materialiąją teisę. Aplinkybė, kad, kasatoriaus teigimu, Padumblio kaime neužtenka žemės visiems pretendentams nuosavybės teisėms į žemę atkurti, atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo buvusiuose rėžiniuose kaimuose specifiką, nelaikytina ginču dėl teisės. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad žemės sklypo, turėto rėžiais, valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, o ne nustatant, ar pakanka žemės į ją pretenduojantiems asmenims. Atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, jos nagrinėjimo dalyką, kasacinio skundo argumentus, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai traktavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23 punktą. Kasatoriaus teiginys, kad nagrinėjamos bylos atveju, prieš nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, pretendentas į tokio fakto nustatymą turi ginčo teisena įrodyti, kurie kiti pretendentai nepagrįstai siekia nuosavybės teisių atkūrimo, ir tik susiformavus 20 ha laisvos žemės fondui Padumblio kaime yra galimas pareiškėjos M. V. prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, nepagrįstas įstatymu ir neatitinka CPK XXV, XXVI skyrių normų.

Atnaujinus bylos nagrinėjimą dėl to, kad buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, ši byla buvo išnagrinėta pakartotinai visa apimtimi. Ją pakartotinai nagrinėjant, anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtraukti asmenys buvo įtraukti suinteresuotais asmenimis ir turėjo galimybę pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis. Tokiu būdu buvo eliminuotas ankstesnio bylos proceso trūkumas - kad teismas sprendime nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Teismo teisės išnagrinėjus bylą, kurioje procesas buvo atnaujintas, reglamentuotos CPK 371 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjus bylą, teismas turi teisę prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimas turėjo būti panaikintas vien dėl to, kad jame nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

CPK 336 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Tai reiškia, kad skirti atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra šį skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Kita vertus, skirti žodinį atskirojo skundo nagrinėjimą ar ne, yra skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą rašytinio proceso tvarka, nepažeidė proceso teisės normų.

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo suinteresuotais asmenimis įtraukiami tik tie asmenys, kurie turi teisinį interesą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Jeigu priimtas teismo sprendimas neturės įtakos atitinkamo asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms, toks asmuo (fizinis ar juridinis), net kai yra pareiškėjo prašymas jį įtraukti, neįtraukiamas dalyvauti suinteresuotu asmeniu byloje. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismas dalyvaujančiu byloje asmeniu turėjo įtraukti Lietuvos katalikų bažnyčią, nes Padumblio kaimas praeityje ribojosi su Palūšės parapijos žeme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama jau vien į tai, kad įstatymuose neįtvirtinta teisė bažnyčiai atkurti nuosavybės teises, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai neturi įtakos Lietuvių katalikų bažnyčios materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl nebuvo teisinio pagrindo ją įtraukti byloje suinteresuotu asmeniu. Bylą nagrinėję teismai šiuo aspektu nepažeidė proceso teisės normų. Kartu pažymėtina ir tai, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kokių įrodymų pagrindu atkuriamos nuosavybės teisės kitiems šioje byloje dalyvaujantiems asmenims, ir taip pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį. Šie įrodymai byloje yra pateikti, bylą nagrinėję teismai juos nagrinėjo ir tyrė bei, teisėjų kolegijos vertinimu, į juos buvo atsižvelgta priimant apskųstus teismų procesinius sprendimus. Šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

Kasatorius teisingai nurodo, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog A. V. žemę Naujasodyje pirko 1912 m. sausio 31 d. (T. 4, b. l. 29-37, 44, 45), o ne 1929 m. liepos 18 d., kaip klaidingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Ši apeliacinės instancijos teismo padaryta klaida ištaisytina, konstatuojant, kad minėtas pirkimo-pardavimo aktas buvo sudarytas 1912 m. sausio 31 d. Aptarta apeliacinės instancijos teismo klaida nepripažintina proceso teisės normų pažeidimu. Ji neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kaip neįrodytą atmetė kasatoriaus teiginį, kad A. V., įsigydamas nuosavybėn žemės sklypą Naujasodyje, dalį jo vertės padengė parduodamas Padumblės kaime esantį žemės sklypą (CPK 177, 185 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos duomenys, jos nagrinėjimo eiga, apskųstų procesinių sprendimų turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, įgalina padaryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismų išvados atitinka byloje surinktus įrodymus. Bylos faktiniai duomenys bei kasacinio skundo argumentai neduoda teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė kasatoriaus nurodomas proceso teisės normas - CPK 183, 185 straipsnius, 197 straipsnio 2 dalį. Vien tai, kad apskųstuose procesiniuose sprendimuose teismai neišdėstė savo argumentų dėl kiekvieno iš byloje surinktų įrodymų įvertinimo, neduoda teisinio pagrindo pripažinti, kad yra pažeistos kasatoriaus nurodomos proceso teisės normos, įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo taisyklės. Atsižvelgiant į faktinius bylos duomenis, jų pakankamumą, patikimumą bei tarpusavio ryšį, liudytojos Z. M. parodymai nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų padarytų išvadų. Kasatoriaus nurodomas gimimo metrikų išrašas, išduotas 1944 m. birželio 27 d. (T. 1, b. l. 7) šios bylos kontekste tinkamai įvertintas kaip patvirtinantis J. V. sūnaus Č. gimimo vietą.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstas nutartis, konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo jas pakeisti ar panaikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 24 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina JanuškienėAlgis NorkūnasAntanas Simniškis