Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-129-315/2014

Teisėja A. K. Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-02097-2010-8

2014 m. gegužės 7 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. R. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Viačeslavo Jevmenovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. išteisintas, nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1dalyje, sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. buvo kaltinamas padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent tuo, kad 2010-11-06, apie 3.30 val., prie įėjimo į UAB „Lounge and Restaurants“ priklausantį klubą „Olialia“, esantį Gynėjų g. 14, Vilniuje, R. M. tyčia sudavė vieną kartą kumščiu V. R. į kaklo sritį taip padarydamas pastarajam muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, nuo ko V. R. krito aukštielninkas, atsitrenkdamas galva į grindinį, dėl ko jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. kairės pusės smilkininės – momeninės (pakaušio dalies) sričių stiprus sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva kairėje momeninėje srityje su subfascijine kraujosruva kairėje smilkininėje srityje, kairiojo smilkinkaulio žvyno įstrižinis linijinis lūžis, einantis link pleištkaulio didžiojo sparno, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje smilkininėje srityje, galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kontuziniais židiniais dešinės pusės smilkininėje ir kaktinėje bei kairės pusės smilkininėje skiltyse.

Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendį grindė iš esmės tik kaltinamajam R. M. palankia įrodymų dalimi, neatsižvelgdamas ir nevertindamas baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumos. Liudytojų duoti parodymai nebuvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti. Teismas formaliai konstatavo, kad byloje esantys prieštaravimai nepanaikinti ir objektyviais duomenimis negali būti pašalinti. Su tokia pozicija sunku sutikti, nes būtent visų įrodymų byloje seka, visuma ir sąsaja tarpusavyje atskleidžia nusikalstamos veikos mechanizmą, seka ir asmenį, kuris tai padarė, t.y. R. M..

Nukentėjusiojo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad R. M. niekada neneigė ir tai patvirtino teisme, kad sudavė nukentėjusiajam smūgį į barzdą ar lūpą, būtent po šio smūgio jis nugriuvo. Tai iš esmės patvirtina ir ekspertų išvada, kurioje nurodyta, kad žaizda apatinėje lūpos dalyje yra muštinė ir nebūdinga savęs sužalojimui. R. M. teiginys, kad tai buvo tik stumtelėjimas, yra paneigtas tiek liudytojo S. M., tiek M. Ž. parodymais, kurie nurodė, kad po smūgio R. M. krumpliai buvo kruvini ir užklijuoti pleistru. Logišką tolimesnę įvykių seką patvirtina ir liudytojas V. K., kuris nurodė, kad po darbo M. Ž. visiems pasakė, kad lauke R. kažkam trenkė ir kad geriau būtų panaudojęs pipirines dujas. Liudytojas S. M. parodė, kad įvykio vietoje buvo šalia ir kad po savaitės buvo nuvažiavęs pas R. M. į namus atiduoti pinigus už to vakaro darbą. Į S. M. klausimą, kodėl jis taip padarė, pastarasis atsakė, kad V. R. buvo girtas ir „rovėsi“, todėl taip ir turėjo būti. S. M. nurodė, kad iš R. M. pažįstamų vėliau sužinojo, kad pastarasis mėgsta pasimušti ir yra „muštukas“ bei melagis. Atkreiptinas dėmesys, kad R. M. tai padarė tyčia, visiškai suprasdamas savo galimybes kaip buvęs boksininkas.

Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad liudytojas E. P. taip pat dirbęs tą vakarą patvirtino, kad liudytojas M. Ž. jam tą patį vakarą pasakė, kad R. nukentėjusįjį daužė. Teismas taip pat sureikšmino įvykio nemačiusio liudytojo V. G. parodymus, kurie buvo daugiau jausmingi ir vertinantys M. Ž. asmenybę.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras Viačeslavas Jevmenovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 1 d. ir skirti jam 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, klaidingai vertino faktines bylos aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl įrodymų vertinimo. Teismas nurodė, kad M. Ž. parodymai yra prieštaringi, vieni kitus paneigiantys, tačiau neatkreipė dėmesio, kad jo parodymai buvo duodami nuo 2010-11-03, kai jis buvo apklaustas liudytoju, ir vėliau 2010-12-08 bei 2010-12-13, kai jis buvo apklaustas įtariamuoju. Jo parodymai pagal procesinę padėtį kaip liudytojo, įtariamojo iš esmės nesikeitė: jis parodė, kad nukentėjusiajam V. R. sudavė į kairę kaklo pusę, o ne į kairę veido pusę. Be to, M. Ž. teigimu, tai buvo ne smūgis, o kontaktas siekiant atsistumti nuo V. R.. 2012-04-13, kai M. Ž. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 140 str. 1 d., jis parodė, kad nukentėjusįjį nustūmė nuo savęs delnu į krūtinę, taip jį išstumdamas pro duris. Tokie prieštaravimai iš esmės nepaneigia, kad būtent jis sudavė smūgį nukentėjusiajam į viršutinę lūpą, nuo kurio nukentėjusysis galėjo nugriūti.

Teigia, kad išteisintojo R. M. parodymai taip pat nėra nuoseklūs, nes jis 2010-12-10 ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo vietoje ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo nurodė visai skirtingas aplinkybes ir tik 2013-04-24 teismo posėdžio metu prisipažino, kad galėjo suduoti nukentėjusiajam V. R. į viršutinę lūpos sritį, todėl darytina išvada, kad visi R. M. ir M. Ž. parodymai nėra nuoseklūs, ir kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, yra prieštaringi bei jų prieštaravimų atskirai pašalinti nepavyko.

Pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog 2012-03-21 ekspertizės akte Nr. EKG 103-12(01) nurodyta, kad V. R. nustatyta muštinė viršutinės lūpos žaizda, kuri atsirado kaip smūgio pasekmė. Ji padaryta trauminiu poveikiu kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu. Teismas nuosprendyje neteisingai įvertino ekspertizės akto teiginius ir jame padarytas išvadas bei neteisingai įvertino R. M. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kuriuose jis aiškino, kad galėjo suduoti ar sudavė nukentėjusiajam V. R. į viršutinę lūpos dalį ar barzdą, kas būtent ir buvo jo veiksmų priežastinio ryšio pasekmė, o ne kaip teismas įvertino, jog nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado kaip savaiminio griuvimo pasekmė. Prokuroro nuomone, negalima sutikti su teismo teiginiu, jog išnaudotos visos teisėtos galimybės įvykio aplinkybėms nustatyti, nes nebuvo apklaustas liudytoja S. Z., kuri tuo metu buvo išvykusi į Olandiją. Teismas, paskelbdamas bylos medžiagą, visiškai neatkreipė dėmesio į S. Z. duotus parodymus: ji nurodė, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis V. R. po konflikto šalia klubo ir restorano „Livelounge“ bei apsauginių veiksmus. Taip pat teismas neįvertino ir liudytojo E. P. parodymų.

Skunde taip pat nurodoma, kad yra pagrindo manyti, jog liudytojas V. G., duodamas parodymus teismo posėdžio metu, vadovavosi subjektyviu 2010-11-06 situacijos vertinimu bei visuomenės nuomone, kuri buvo suformuota žiniasklaidos, o taip pat kitų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo rezultatais. Darytina išvada, kad teismas nuosprendyje rėmėsi tik subjektyviais liudytojų V. G., S. M., nemačiusių įvykio, parodymais bei nevertino R. M., liudytojo E. P. bei komisijinės medicinos ekspertizės išvados.

Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo ir prokuroro skundus tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti R. M. padarius jam inkriminuotą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d numatytą nusikaltimą ir jį pagrįstai išteisino.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai, sprendžiant bylą, patikimai nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir apylinkės teismo priimto nuosprendžio, teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

Baudžiamosios bylos medžiagos duomenimis neginčijamai nustatytas tik faktas, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t.y. 2010-11-06, apie 3.30 val., prie įėjimo į UAB „Lounge and Restaurants“ priklausantį klubą „Olialia“, esantį Gynėjų g. 14, Vilniuje, V. R. krito aukštielninkas, atsitrenkdamas galva į grindinį, dėl ko jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. kairės pusės smilkininės – momeninės (pakaušio dalies) sričių stiprus sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva kairėje momeninėje srityje su subfascijine kraujosruva kairėje smilkininėje srityje, kairiojo smilkinkaulio žvyno įstrižinis linijinis lūžis, einantis link pleištkaulio didžiojo sparno, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje smilkininėje srityje, galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs kontuziniais židiniais dešinės pusės smilkininėje ir kaktinėje bei kairės pusės smilkininėje skiltyse.

Kaltinimas R. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiamas liudytojų S. Z., S. M., E. P., M. Ž. parodymais, iš dalies nukentėjusiojo V. R. parodymais, tačiau nuo ikiteisminio tyrimo pradžios R. M. savo kaltę neigė.

Nukentėjusysis V. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010-11-05 apie 23.00 val. kartu su J. S. nuėjo į klubą „Metelica“, kuriame išgėrė ir neilgai pabuvo. Vėliau J. S. išėjo namo, o jis nuėjo į „Olialia“ kluba, adresu Gynėjų g. 14, Vilniuje, kuris yra jo namo pastato pirmame aukšte. Antrame aukšte rūbinėje paliko paltą ir nuėjo prie baro, užsisakė išgerti. Prie baro buvo vienas, su niekuo nebendravo. Po to tik pamena, kaip apsaugos darbuotojai vedė jį link laiptų į apačią. Po to jis nieko neatsimena, atgavo sąmonę tik po reanimacijos. Kaip patyrė traumą, neprisimena. Atpažinti apsaugos darbuotojų, kurie vedė jį nuo baro iki laiptų, negali.

Skunde teigiama, kad jei teismas neatsižvelgė į tai, kad R. M. niekada neneigė ir tai patvirtino teisme, kad sudavė nukentėjusiajam smūgį į barzdą ar lūpą, būtent po šio smūgio jis nugriuvo. Tai iš esmės patvirtina ir ekspertų išvada, kurioje nurodyta, kad žaizda apatinėje lūpos dalyje yra muštinė ir nebūdinga savęs sužalojimui. R. M. teiginys, kad tai buvo tik stumtelėjimas, yra paneigtas tiek liudytojo S. M., tiek M. Ž. parodymais, kurie nurodė, kad po smūgio R. M. krumpliai buvo kruvini ir užklijuoti pleistru. Logišką tolimesnę įvykių seką patvirtina ir liudytojas V. K., kuris nurodė, kad po darbo M. Ž. visiems pasakė, kad lauke R. kažkam trenkė ir kad geriau būtų panaudojęs pipirines dujas. Liudytojas S. M. parodė, kad įvykio vietoje buvo šalia ir kad po savaitės buvo nuvažiavęs pas R. M. į namus atiduoti pinigus už to vakaro darbą. Į S. M. klausimą, kodėl jis taip padarė, pastarasis atsakė, kad V. R. buvo girtas ir „rovėsi“, todėl taip ir turėjo būti. S. M. nurodė, kad iš R. M. pažįstamų vėliau sužinojo, kad pastarasis mėgsta pasimušti ir yra „muštukas“ bei melagis. Atkreiptinas dėmesys, kad R. M. tai padarė tyčia, visiškai suprasdamas savo galimybes kaip buvęs boksininkas.

Apeliacinio skundo motyvai atmestini, kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintasis neginčijo to, kad sudavė nukentėjusiajam smūgį į barzdą ar lūpą, tačiau parodė, kad tai nebuvo smūgis. Be to, byloje nesurinkta jokių duomenų, kad būtent po minėto kontakto nukentėjusysis nugriuvo. 2012-03-21 atlikta komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurios akte konstatuota, jog sunki V. R. galvos smegenų trauma įvyko nuo griuvimo, bei galvos kairės pusės smilkininės-momeninės (pakaušio dalies) srities atsitrenkimo į kietą buką neribotą paviršių. Bet koks smūgio sudavimas į kairę smilkininę sritį yra atmetamas.

Apylinkės teismas taip pat visiškai pagrįstai, išanalizavęs liudytojų parodymus, iš kurių dalis buvo apklausti net kelis kartus, pagrįstai konstatavo, kad liudytojo M. Ž. parodymai yra prieštaringi. Jis keitė savo duotus parodymus, o atlikus parodymų patikrinimą vietoje M. Ž. nurodytos jo buvimo vietos įvykio metu ir jo nurodomos apklausų metų nesutapo. 2011-10-25 apklausimas įtariamuoju M. Ž. jau parodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, tačiau nurodė, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė ne į kairę veido pusę, bet į kairiąją kaklo pusę. Jo teigimu, tai buvo tikslu atsistumti nuo nukentėjusiojo V. R.. 2012-04-13 M. Ž. parodė dar kitas aplinkybes, t.y. tai, kad nukentėjusysis išvedamas į lauką per klubo duris, griebė liudytojui už švarko atlapo, jis pats nebuvo išėjęs į lauką, bet paėmė dešine ranka klientui už sprando ir už rankos išstūmė jį per duris, kita ranka laikydamas duris, kad jos neužsitrenktų.

Įvertinant liudytojo S. M. parodymus, matyti, kad pastarasis taip pat nebuvo nuoseklus duodamas parodymus. Apie tai, kad nukentėjusysis V. R. į lauką išėjo tuo metu, kai laukė rūkė R. M. bei tą aplinkybę, jog R. M. grįžus jo dešinės rankos krumpliai buvo prakirsti.

Tai liudytojas parodė tik papildomos apklausos metu. Kitos apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, t. y. tai, jog M. po savaitės buvo nuvažiavęs pas R. M. į namus atiduoti pinigus už to vakaro darbą, o į S. M. klausimą, kodėl jis taip padarė, pastarasis atsakė, kad V. R. buvo girtas ir „rovėsi“, todėl taip ir turėjo būti, be to, S. M. nurodė, kad iš R. M. pažįstamų vėliau sužinojo, kad pastarasis mėgsta pasimušti ir yra „muštukas“ bei melagis, taip pat vertintinos kritiškai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apie tai, kad kalbėjosi po įvykio su R. M. liudytojas parodė tik 2012-04-17 apklausos metu, t.y. praėjus beveik pusantrų metų po įvykio. Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, liudytojas S. M. nukentėjusiojo V. R. motinai ne tik nenurodė, kad matė kaip V. R. sužalojo R. M., tačiau ir nepaminėjo pastarojo išvardindamas tą vakarą klube dirbusius asmenis. Taip pat pažymėtina, kad tiek M. Ž., tiek S. M. teigė, jog apie nukentėjusiojo sužalojimą ir šio įvykio aplinkybes sužinojo vienas iš kito, tačiau jų parodymai yra skirtingi. Nors nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojas E. P. taip pat dirbęs tą vakarą patvirtino, kad liudytojas M. Ž. jam tą patį vakarą pasakė, kad R. nukentėjusįjį daužė, šis skundo argumentas taip pat atmestinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklaustas teisiamajame posėdyje E. P. parodė, kad tą dieną dirbo klube „Olialia“, konkrečiai paties įvykio nematė. Jis palydėjo nukentėjusįjį iš viršaus į apačią, tačiau viduryje laiptų jį pasitiko M. Ž.. Tuomet liudytojas pakilo į viršų. Vėliau M. Ž. per raciją pasakė, kad žmogus lauke guli. Nuėjo pažiūrėti, iškvietė greitąją pagalbą. Tą pačią dieną jis kalbėjo su M. Ž., kuris sakė, kad R. nukentėjusįjį sudaužė. Taigi, kaip matyti iš liudytojo E. P. parodymų, pastarasis paties konflikto nematė.

Kiti ištirti baudžiamosios bylos duomenys – rašytiniai įrodymai, iškilusių abejonių dėl nukentėjusio sužalojimo aplinkybių nepašalino. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos nusikalstamos veikos pasekmės, tačiau nustatyti konflikto iniciatoriaus nepavyko. Taip pat nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp išteisintojo R. M. ir liudytojo M. Ž. parodymų. Kaltinimas R. M. iš esmės buvo grindžiamas tarpusavyje nesutampančiais ir, kaip minėta aukščiau, prieštaringais liudytojų S. M. ir M. Ž. parodymais. Paminėtos aplinkybės, vertinant jas visumoje su ištirtais rašytiniais bylos įrodymais (specialisto išvada ir kt.), jokia apimtimi negali būti įvardintos kaip netiesioginiai įrodymai. Šie įrodymai tarpusavyje yra prieštaringi ir vieni kitų nepapildantys.

Ekspertė J. Gincman-Dorošenko apeliacinės instancijos teisme parodė, kad muštinę žaizdą padarant reikalinga jėga. Teismo medicininiu požiūriu ją vertina kaip smūgį, kaip smūgio sudavimą. Dėl muštinės žaizdos viršutinėje lūpoje paaiškino, kad visi sužalojimai, kurie buvo nustatyti V. R., yra padaryti dviejų traumų pasekoje. Todėl tie trauminiai poveikiai buvo išskirti. Tai nereiškia, kad smūgis į lūpų sritį būtent privalėjo sukelti griuvimą, nes išskirti mechanizmą sunkios galvos smegenų traumos, ar tai buvo pastūmimo metu, ar tai smūgio metu, ar tai nugriuvimo, objektyvių aplinkybių išskirti kaip tas griuvimas vyko, griuvimo priežastis nėra galimybės. Galėjo būti nuo smūgio, bet galėjo būti ne nuo smūgio. Konkrečiai pasakyti nėra objektyvių aplinkybių. Nėra metodikos nustatyti griuvimo priežastį. Jėga turėjo būti, nes tai yra muštinė žaizda, nes jeigu priliečia ranką prie lūpų ir tiesiog stumia, jei yra kažkoks nedidelis jėgos poveikis, suteikiama daugių daugiausia kraujosruva, bet tam, kad padaryti muštinę žaizdą, turėjo būti didesnės jėgos, todėl traktuotinas kaip smūgio sudavimas. Su kuo tai buvo padaryta negali išskirti – ranka ar koja. Tai yra bukas, riboto paviršiaus daiktas, plačios priklausomybės daiktai. Išskirti konkrečiai, kuo tai buvo padaryta, ranka, kumščiu ar delnu, negali. Veido atstūmimas yra kontaktas, tai buvo jėga. Ar buvo labai stiprus smūgis ,apie kurį paaiškino M. Ž. ji patvirtinti negalėtų. Jėgos jie nenustatinėja. Tačiau atsižvelgiant į trauminio poveikio pasekmes, tai buvo muštinė žaizda lūpoje, o ne žandikaulio lūžis, kai galėtų kalbėti apie didesnio smūgio jėgą. Šiuo atveju, didelės jėgos tam sužalojimo padarymui nereikėjo. Iš trauminio poveikio pasekmių yra muštinė žaizda. Muštinei žaizdai lūpoje padarymui didesnės jėgos nereikia. Jei kalbėtų apie stiprų smūgį, tai turėtų ir atitinkamas pasekmes, t. y., daugybiniai dantų, viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos ar paties žandikaulio, apatinio ar viršutinio lūžiai, tuomet suduota didele jėga. Sužalojimų į kaklo, peties sritį nebuvo fiksuota medicininiuose dokumentuose. Pats nukentėjusysis nebuvo apžiūrėtas. Todėl visas tyrimas, tiek pirminis eksperto V. K., tiek jos, buvo padarytas pagal medicininius dokumentus. Įrašų apie sužalojimus kitose kūno vietose nėra. Darytina išvada , kad jų nebuvo. Nesutinka su eksperto V. K. surašyta išvada. Ji davė savo išvadą ir ją argumentavo. Dėl galvos sužalojimo negali išskirti, ar tai buvo suteiktas papildomas griuvimo pagreitis. Žmogus galėjo ir pats nugriūti. Jokios metodinės medžiagos, nei objektyvių kriterijų, ar sunki galvos smegenų trauma galėjo įvykti pačiam nugriūnant ar reikėjo papildomos jėgos – pastūmimo ar smūgio sudavimo, šiuo atveju, išskirti negali. Pats mechanizmas yra griuvimas. Dėl atsitrenkimo paaiškino ,kad buvo griūvama aukštielninku, kadangi sužalojimo vieta yra kairės momeninė sritis, pakaušio dalyje. Žalojančio daikto veikimo vieta buvo kairė momeninė sritis, nes tai rodo pačių kontuzinių židinių išsidėstymas priešsmūginėje pusėje. Kontuziniai židiniai, kurie buvo didesne apimtimi negu kairėje smilkininėje srityje, buvo ir dešinėje smilkininėje ir dešinėje kaktinėje srityje, tai rodė, kad trauminio poveikio jėga yra iš užpakalio priekin. Kadangi yra daugiau smilkinkaulio, ar momenkaulio sritis, vertinant turėjo būti ir momenkaulio lūžis. Bet jo kompiuterinėse tomogramose nesimatė. Atsižvelgiant į tai, kaip buvo išsidėstę kontuziniai židiniai, sprendžiama, kad lokalizacija, pati veikimo vieta ,buvo daugiau iš pakaušinės pusės, tai yra momenkaulis. Dėl momenkaulio, smilkinkaulio lūžio šiuo konkrečiu atveju, kriterijų nėra, mokslinių tyrimų nėra.Todėl, negali išskirti, ar tai buvo tam griuvimui suteiktas papildomas pagreitis , ar jo nebuvo.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. reglamentuoja, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas, spręsdamas ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtį sudaro keturi tarp savęs organiškai susiję elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo objektyviąją pusę apibrėžia teisės normos dispozicija – nusikalstama veika ir objektas, į ką šia neteisėta veika yra kėsinamasi. Subjektyviosios pusės požymiai, kurių buvimas, taip pat yra būtinas patraukti asmenį atsakomybėn, yra subjektas ir jo veiksmų vidinės paskatos. Būtinas ir pagrindinis subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Iš byloje esančių įrodymų, nagrinėjamu atveju, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veikoje nustatytas tik vienintelis inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis - objektas, teisinis gėris, į kurį buvo kėsinamasi neteisėta veika, t.y. nukentėjusiojo sveikata. Visi kiti būtini asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal kaltinime nurodytą BK straipsnį objektyviosios pusės būtini požymiai nebuvo nustatyti ir įrodyti: nėra byloje surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad V. R. sveikatą sunkiai sutrikdė būtent R. M.. Taigi, nesant įrodyta, kad nusikalstamus veiksmus atliko kaltinamasis, nėra pagrindo kalbėti ir apie subjektyviosios pusės požymių buvimą.

Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinkta medžiaga neįrodyta, kad kaltinamasis R. M. padarė šią nusikalstamą veiką, todėl jį išteisino BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendis, kuriuo R. M. išteisintas pagal BK 135 str. 1 d., yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais ir panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nukentėjusiojo V. R. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Viačeslavo Jevmenovo apeliacinius skundus atmesti.