- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-14
- Bylos Nr.
- N-575-2191-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00240-2010-7
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutarties V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – ir Utenos apskrities VPK Kelių policijos skyrius) vyresnysis tyrėjas 2010 m. liepos 8 d. nutarimu (b. l. 5) V. B. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 131 straipsnio 4 dalies pažeidimą paskyrė įspėjimą, nes jis 2010 m. birželio 26 d. vakare paliko be priežiūros jam priklausantį arklį, kuris išbėgo į kelią Utenos r., kelyje Kaunas – Zarasai 120 kilometre ir apie 23 val. 45 min. buvo nutrenktas automobilio „Škoda Fabia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio V. P.. Eismo įvykio metu apgadintas automobilis ir mirtinai sužalotas arklys.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi 2010 m. liepos 8 d. nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad grandinė, kuria buvo pririštas arklys, buvo paveikta korozijos ir padilusi (b. l. 30), o objektyvių įrodymų, kad arklio ganymosi vietoje vyko medžioklė ir kad arklys galėjo būti pabaidytas šūvių, byloje nesurinkta. Teismas konstatavo, kad arklio savininkas netinkamai įvykdė savo pareigą nepalikti gyvulio ant kelio arba greta jo be priežiūros, nustatytą Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 77.1 punkte.
Šalies argumentai
V. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 37-38) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir paskirti ekspertizę ir nustatyti, ar grandinė, kuria buvo pririštas arklys, buvo tinkama. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad grandinė, kuria buvo pririštas arklys, paveikta korozijos – teigia grandinę pirkęs likus mėnesiui iki įvykio, o grandinės fotonuotrauka daryta praėjus trims mėnesiams po įvykio. Policijos pareigūnai iškart po įvykio neapklausė liudytojų, neapžiūrėjo grandinės. Apeliantas mano, kad teismas nepakankamai įvertino liudytojų A. K., T. K., L. R. pateiktus paaiškinimus apie galimai prieš įvykį vykusią medžioklę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliantas administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 131 straipsnio 4 dalies pažeidimą, t. y. už tai, kad 2010 m. birželio 26 d. vakare paliko be priežiūros jam priklausantį arklį, kuris išbėgo į kelią Utenos r., kelyje Kaunas – Zarasai 120 kilometre, ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis ir mirtinai sužalotas arklys.
ATPK 131 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 19 d.) numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų padarytas KET pažeidimas, sukėlęs transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą nuo vieno šimto iki vieno šimto penkiasdešimties litų. KET 77.1 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) draudžia palikti gyvulius ar paukščius ant kelio arba greta jo be priežiūros.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įvykio įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus bei neskyrė grandinės, kuria buvo pririštas gyvulys, ekspertizės. Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Kaip matyti iš nutarties turinio ir teismo posėdžio protokolo, teismas vertino visų liudytojų parodymus, o apelianto nurodytus liudytojus – A. K., T. K., L. R. – apklausė teismo posėdžio metu (b. l. 22-23), teismas taip pat vertino aplinkybes, susijusias su galima medžiokle prieš eismo įvykį. Kolegija sprendžia, kad teismas panaudojo visas protingas priemones įrodymams rinkti, juos analizavo, vertino prieštaringus liudytojų parodymus: liudytojai, teigę girdėję šūvius, nurodo skirtingą galimai buvusių šūvių laiką (R. T. teigė šūvius girdėjusi apie 23 val. 30 min., L. R. šūvius nurodė girdėjusi tarp 21 val. ir 21 val. 40 min.), medžiotojų būrelio „Sungailiškis“ atstovas nurodė, kad šaudoma tą vakarą nebuvo. Kolegija pažymi, kad viena iš administracinės atsakomybės sąlygų – kaltė, kuri gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Vadovaujantis ATPK 11 straipsniu, administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Kolegija iš byloje pateiktos medžiagos sprendžia, jog medžiotojų šūviai vietovėje nebuvo retas ar neįprastas reiškinys. Dėl šios priežasties arklio savininkui V. B. bet kuriuo atveju kilo pareiga atsižvelgti į visus galimus poveikio faktorius, gyvulį tinkamai pririšti ir nepalikti be priežiūros šalia kelio, kad, gyvuliui pasibaidžius, nebūtų keliamas pavojaus eismo saugumui. V. B., pririšdamas arklį netvirta grandine, veikė neatsargiai, t. y. nenumatė, kad arklys gali nutrūkti, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti. Kolegijos manymu, skirti grandinės ekspertizę nėra objektyvios būtinybės, kadangi šios ekspertizės išvados neturėtų esminės reikšmės įvykio aplinkybių vertinimui.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ar keisti teismo nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.