- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-20
- Bylos Nr.
- ATP-95-557/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-33-3-00802-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- A. U.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nukentėjusiojo A. U. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 50 str. A. J. atžvilgiu nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. 2011 m. spalio 12 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2011 m. spalio 3 d. apie 11 val. iš Plungės r. Kaušėnų k., sodų bendrijos „Sveikata“ Tujų g. 10 pavogė 50 Lt vertės kopėčias, kurios priklauso A. U., tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 str.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą A. J. atžvilgiu nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 50 str., sudėties motyvuojant tuo, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kad teismas darytų pagrįstą išvadą, jog A. J. padarė jam inkriminuotą pažeidimą. Teismas be kitų reikšmingų aplinkybių nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu Institucija, surašiusi protokolą, teismui pareikalavus pateikė papildomą medžiagą – tarnybinį pranešimą su fotolentelėmis. Ši papildoma medžiaga paneigė nukentėjusiojo argumentus dėl kopėčias individualizuojančių požymių. Papildomos apžiūros metu nustatyta, kad kopėčios yra 3 metrų 87 centimetrų ilgio, jų pakopos sukaltos vinimis - pirma, antra, ketvirta, penkta, septinta ir dešimta pakopos, skaičiuojant nuo kopėčių galo, pritvirtintos po vieną vinį pakopų galuose, kitos pakopos pritvirtintos po dvi vinis pakopų galuose. Tai paneigia nukentėjusiojo paaiškinimus, kad pakopas jis tvirtino medsriegiais varžtais. A. J. veikoje nenustatyta subjektyvioji pažeidimo pusė – nėra nustatyta, kad jis tyčia, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, paėmė jį neatlygintinai. Priešingai, jo paaiškinimai, kad kopėčias siekė išsaugoti R. U. turto paveldėtojams ar jo turtinių teisių perėmėjams, yra logiškos ir nuoseklios. Jo parodymai apie kopėčias individualizuojančius požymius yra tikslūs, priešingai nukentėjusiojo asmens parodymams. Administracinėje teisėje – kaip ir baudžiamojoje – veikia in dubio pro reo principas, reiškiantis, kad kaltinimo pagrįstumą lemia visų aplinkybių įvertinimas ir atsisakymas tų, kurios nėra visiškai aiškios ir tikslios, todėl visi neaiškumai ar netikslumai vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tai ne kartą yra pažymėjęs (LVAT 2004 m. kovo 4 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N12-344/2004). Vadovaujantis teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamajame procese, galioja nekaltumo prezumpcija (LVAT 2007 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N15-156/2007, LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N9-62-677/2006). Nesant administracinio kaltinimo pagrįstumą įrodančių aplinkybių, administracinė teisena byloje nutrauktina.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. U. prašo nutarimą panaikinti ir A. J. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50 str. Nurodo, jog policijos pareigūnai nesurinko visų įrodymų, dėl ko teismas negalėjo teisingai išspręsti bylos. Jis sodo kaimynei B. K. paskolino savo rankų darbo kopėčias. Jų skiriamieji požymiai buvo: ilgis apie 5-5,5 m, pagamintos iš apvalios eglinės medienos, pakopos priveržtos medvaržčiais. Po kopėčių vagystės pas A. J. rastos kopėčios buvo 3,87 m ilgio, o pakopos sukaltos vinimis. Jo atpažinti kopėčių niekas nekvietė. Gali būti, kad A. J. kopėčias nupjovė, taip jas sutrumpindamas, o iš pakopų išsukęs medvaržčius jas sukalė vinimis. Dėl šių priežasčių kopėčios galėjo netekti savo skiriamųjų požymių ir jas atpažinti galėjo tik jis ir asmuo, kuris jomis naudojosi. Policijos pareigūnai, nepakviesdami jo atpažinti kopėčių, neištyrė visų aplinkybių. Atpažinti kopėčių niekas nepakvietė ir B. K., kuri jau daugiau kaip metai jomis naudojosi. Žiemą kopėčios buvo pritvirtintos vinimis prie jos namo sienos, todėl ant jų galėjo likti vinių žymės. Ši aplinkybė taip pat nebuvo patikrinta. Teisminio nagrinėjimo metu A. J. nurodė, kad kopėčias pasiėmė iš B. K. sodo teritorijos ir jos yra R. U., kuris jau yra miręs. Tuo tarpu B. K. kieme buvo ne R. U., o jo (A. U.) kopėčios. Jeigu A. J. pripažįsta ėmęs kopėčias, tai jos negalėjo būti niekieno kito, o tik A. U.. Jis kopėčias B. K. skolino praėjusį rudenį, kai R. U. jau buvo seniai miręs, o jo kopėčių B. K. neturėjo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pagal ATPK 50 str. administracinę atsakomybę užtraukia smulkusis (neviršijantis 1 MGL dydžio sumos) svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu, kai nėra BK 178, 182, 183, 184 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių. Pažymėtina, jog svetimo turto pagrobimas gali būti padarytas tik tyčia, t.y. asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti ( ATPK 10 str.). Šio subjektyviojo administracinio teisės pažeidimo sudėties elemento konstatavimas yra būtinas, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal minėtą straipsnį (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. N62-507/2010, N62-2799/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad A. J. padarė jam inkriminuotą pažeidimą, pastarojo veikoje nenustatyta subjektyvioji pažeidimo pusė, t.y. kad jis tyčia, siekdamas neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, paėmė jį neatlygintinai.
Teismo posėdžio metu A. J. paaiškino, jog kopėčias (dėl kurių šioje byloje kilo ginčas) jis buvo pasiskolinęs iš R. U.. Vėliau kopėčios dingo, o šiais metais kopėčias pastebėjo prie B. K. namo. Kai pastaroji kopėčias pastatė prie obels, jis suprato, kad kopėčios yra jo, todėl pasiėmė ir įsinešė į garažą, kadangi norėjo jas nunešti ten, iš kur ir buvo paėmęs, t.y. prie R. U. namo. Parodė, jog kopėčios yra nesimetriškos, į jų pakopas yra sukalta po vieną vinį, o kopėčių viršus – patašytas. Tokias pačias aplinkybes jis nurodė ir savo 2011 m. spalio 12 paaiškinime (b.l. 5). Liudytojas V. A. posėdžio metu patvirtino, jog R. U. turėjo kopėčias, padarytas iš apvalios medienos, jos buvo apie 4 m ilgio. A. J. su R. U., kai pastarasis dar buvo gyvas, draugavo. Prisimena, jog buvo R. U. pasiūlęs persikalti kopėčias, kad būtų tvirtesnės, siūlė sutvirtinti ir įkalti po vieną vinį.
Nukentėjusysis A. U. bei liudytoja B. K. tiek savo paaiškinimuose (b.l. 8, 9), tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog kopėčios, kurias A. J. paėmė iš B. K. sodo sklypo, priklauso ne mirusiam R. U., o A. U.. Pastarasis posėdžio metu nurodė, jog kopėčias jis buvo pagaminęs iš eglinės apvalios medienos, jų ilgis buvo 5-5,5 m. Kopėčių pakopos nukirstos kirviu ir į jas sukalta arba po vieną vinį ir vieną medvaržtį, arba po dvi vinis. Kopėčių išskirtinis požymis - jos suveržtos medvaržčiais. Liudytojas policijos pareigūnas M. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog A. J. tvirtino, kad kopėčias jis buvo pasiskolinęs iš mirusio kaimyno R. U., o A. U. kopėčias atpažino kaip savo. Kopėčios, kurias apžiūrėjo A. J. garaže, ypatingų žymių neturėjo. Policijos pareigūno M. B. tarnybinis pranešimas (b. l. 28), kuriame aprašyta kopėčių apžiūra, paneigia nukentėjusiojo A. U. argumentus, jog kopėčios, kurias iš B. K. sodo sklypo paėmė A. J., yra jo, kadangi apžiūros metu užfiksuota, jog minėtos kopėčios yra ne 5-5,5 m ilgio, kaip nurodė nukentėjusysis, o 3,87 m, ką posėdžio metu patvirtino liudytojas V. A., jog R. U. kopėčios buvo apie 4 m ilgio. Be to, iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog pas A. J. apžiūrėtų kopėčių pakopos yra pritvirtintos vinimis (po vieną arba dvi), kas užfiksuota ir fotonuotraukose (b.l. 30), o ne medvaržčiais, kaip kad nurodė nukentėjusysis.
Apelianto argumentas, jog galimai A. J. iš pakopų išsuko medvaržčius ir į jų vietą sukalė vinis bei galimai jis kopėčias nupjovė, taip jas sutrumpindamas, nepagrįstas. Pažymėtina, jog policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (b.l. 28), kuriame aprašyta kopėčių apžiūra, neužfiksuota, kad kopėčios galimai nupjautos ar kitaip būtų bandyta pakeisti jų formą ar jas individualizuojančius požymius, t.y. būtų buvę ištraukti medvaržčiai ir į jų vietą sukaltos vinys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu, dar iki kopėčių apžiūros, liudytojas policijos pareigūnas M. B. buvo nurodęs, jog pas A. J. garaže apžiūrėtos kopėčios jokių ypatingų žymių neturėjo. Nepagrįstas ir nukentėjusiojo argumentas, jog policijos pareigūnai, nepakviesdami jo atpažinti kopėčių, neištyrė visų aplinkybių, nebuvo patikrinta aplinkybė, jog ant kopėčių galėjo likti vinių žymės, kadangi jos žiemą buvo vinimis pritvirtintos prie B. K. namo sienos, policijos pareigūnai nesurinko visų įrodymų, dėl ko teismas negalėjo teisingai išspręsti bylos. Apeliacinis teismas pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog policijos pareigūnas M. B., kuris buvo apklaustas teismo posėdžio metu bei atliko kopėčių apžiūrą, gali būti šališkas, tokių aplinkybių, kurios objektyviai pagrįstų pareigūno šališkumą, nenurodė ir nukentėjusysis. Abejoti policijos pareigūno kompetencija ir objektyvumu tiriant įvykį, duodant parodymus, apžiūrint kopėčias, jas aprašant ar fotografuojant, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog iš fotonuotraukose užfiksuoto detalaus kopėčių vaizdo akivaizdu, kad patikrinti nukentėjusiojo versiją apie galimą kopėčiose buvusių varžtų pakeitimą vinimis papildomai apžiūrint kopėčias nėra galimybės, kadangi tokios galimai buvusios manipuliacijos pėdsakai nėra matomi.
Apygardos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, sprendžia, jog jų nepakanka konstatuoti, kad A. J. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, kadangi bylos medžiaga ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai yra prieštaringi, jų visuma nepaneigia A. J. versijos, jog kopėčios, kurias jis 2011 m. spalio 3 d. apie 11val. paėmė iš B. K. sodo sklypo, priklauso R. U.. Nepaneigta ir A. J. versija, jog kopėčias jis paėmė turėdamas tikslą jas sugrąžinti R. U. turto paveldėtojams, todėl jo tyčia, siekiant užvaldyti svetimą turtą, tai pat nenustatyta.
Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamojoje teisėje, galioja nekaltumo prezumpcija, kurią paneigti turi Institucija, iniciavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka Institucijai (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N15-156/2007). Teismo priimto nutarimo, pripažindama jo teisėtumą ir pagrįstumą, pati Institucija apeliacine tvarka neskundžia.
Taigi pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, keisti ar naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo A. U. apeliacinio skundo netenkinti ir Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.