Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-12-16 · Administracinė byla Nr. I-8500-426/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-05-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-16Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-16
Bylos Nr.
I-8500-426/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07778-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
IĮ „Almasta“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Prezidento kanceliarijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8500-426/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07778-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovui V. S. (V. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos IĮ „Almasta“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Prezidento kanceliarijos, dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja IĮ „Almasta“ kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslindama bei galutinai formuluodama savo reikalavimus prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, 450 000 000 000 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1, 26, 59).

Pirmajame skunde IĮ „Almasta“ vadovas V. S. nurodė, jog 2001 m. jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Prezidento dekretu prašymas patenkintas. Paaiškino, kad dekretas asmeniškai nebuvo įteiktas, taip pat nespręstas klausimas dėl IĮ „Almasta“ nuosavybės ir įmonės egzistavimo. Pareiškėja skunde akcentuoja, kad atsakovė nuo 2001 iki 2013 m naudojosi IĮ „Almasta“ turtu ir pavadinimu, dėl to neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

Patikslinusi skundą (b. l. 26), pareiškėja papildomai nurodė, jog IĮ „Almasta“ vadovas, 2001 m. atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir atidavęs Lietuvos Respublikos piliečio pasą, nebuvo informuotas apie priimtą sprendimą. 2003 m. V. S. kreipėsi į atitinkamą instituciją VFR ir paprašė suteikti VFR pilietybę. Dėl to, kad pastarasis neturėjo asmens dokumento ir dokumento, patvirtinančio, jog atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, kitos šalies pilietybės suteikimo procesas buvo nutrauktas. Pareiškėjos vadovas 2004-04-21 kreipėsi su prašymu išduoti dokumentą išvykimui iš šalies, grąžinti IĮ „Almasta“ savininkui asmens nuosavybės teise priklausantį turtą. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, pasak pareiškėjos, 2004-04-28 išdavė dekreto išrašą iš „Valstybės žinių“.

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 34–36) nurodo, jog pareiškėja neginčija Lietuvos Respublikos Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501, kuriuo tenkintas pareiškėjos IĮ „Almasta“ vadovo V. S. prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo. Atsakovo įgaliota institucija paaiškina, kad pareiškėjos vadovas pripažįsta, jog Lietuvos Respublikos Prezidento priimtas sprendimas dėl jo pateikto prašymo buvo teisėtas, priimtas remiantis pareiškėjo laisva valia pateiktu prašymu.

Atsakovo atsiliepime pabrėžiama, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas, priimdamas sprendimą tenkinti fizinio asmens prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, sprendžia klausimą tik dėl pilietybės netekimo, nesprendžia dėl juridinio asmens, kurio vadovas atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės, statuso, teisių bei pareigų. Lietuvos Respublikos Prezidentas negalėjo ir nepriėmė sprendimų dėl IĮ „Almasta“ statuso, teisių ir pareigų. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad jos vadovui atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės, pastarasis negalėjo veikti įmonės vardu, buvo atskirtas nuo jos vardo ir turto, kad dėl to pareiškėja negalėjo vykdyti veiklos, patyrė neturtinę žalą.

Atsakovė nurodo, jog V. S. 2004-04-28 pakartotinai buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 išrašas, o dėl tariamos žalos atlyginimo kreipėsi tik 2014-06-16, praėjus dešimt metų nuo Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Mano, kad skundas nepagrįstas ir paduotas praleidus jo padavimo terminą. Prašo skundą atmesti. Atsakovės įgaliota institucija prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 58).

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos prezidento 2001-10-03 dekretu Nr. 1501, be kita ko, buvo patenkintas V. S. prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės (b. l. 3–4).

Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja skundo reikalavimus pagrindė tuo, jog Lietuvos Respublikos prezidento 2001-10-03 dekretas Nr. 1501 V. S. nebuvo tinkamai įteiktas, todėl jis negalėjo veikti įmonės vardu, o IĮ „Almasta“ nuo 2001 iki šiol jokios veiklos nevykdė. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 išrašas V. S. buvo išduotas tik 2004-04-28.

Taigi, pareiškėja savo teisių pažeidimą, taip pat skundo reikalavimų pagrįstumą sieja su aplinkybe, kad Lietuvos Respublikos prezidento 2001-10-03 dekretas Nr. 1501 V. S. nebuvo įteiktas iš karto po jo priėmimo ir tai apribojo IĮ „Almasta“ veiklą.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija pareiškėjos skundo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį.

Pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, kuris išsprendžiamas analizuojant byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Juridinio asmens reikalavimui ieškinio senaties termino eiga pagal bendrąją taisyklę prasideda nuo dienos, kai juridinis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Be to, juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-01 nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-317/2008; 2013-06-28 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-356/2013 ir kt.).

Kaip minėta, pareiškėjos atstovo V. S. teigimu, nuo 2001 m. dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos veiksmų (netinkamo dekretas Nr. 1501 įteikimo) jis negalėjo tinkamai rūpintis IĮ „Almasta“ veikla ir tokiu būdu šiai įmonei buvo padaryta neturtinė žala.

Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad apie savo teisių pažeidimą IĮ „Almasta“ sužinojo ne vėliau kaip 2001 m., tuo tarpu skundas teismui pateiktas tik 2013-12-13, t. y. gerokai praleidus Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovės atstovė (b. l. 1). Darytina išvada, jog V. S., būdamas IĮ „Almasta“ savininku, nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą su skundu dėl kompensacijos neturtinei žalai atlyginti priteisimo. Be to, iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad V. S. ieškinio senaties termino eigos metu buvo aktyvus, gynė savo teises, reikšdamas ieškinius VFR teismuose (b. l. 49–54). Jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo IĮ „Almasta“ valios nepriklausiusių priežasčių, skunde teismui nenurodė ir pareiškėja. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkintinas.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 str. 1 d., ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-01-09 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-124/2014 ir kt.). Teismui konstatavus, kad pareiškėjos skundo reikalavimams taikytinas ieškinio senaties terminas, skunde nurodyti motyvų bei argumentų vertinimas nėra teisiškai reikšmingas.

Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, pareiškėjos IĮ „Almasta“ skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėja

nusprendė:

Pareiškėjos IĮ „Almasta“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė