Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. U. ieškinį atsakovei I. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas V. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės I. G. 1448,10 EUR skolos, 250,94 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad skola susidarė pagal 2012 m. kovo 15 d. paprastąją vekselį. Teismas 2016 m. rugsėjo 2 d. preliminariu sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti visiškai: priteisti iš atsakovės I. G. ieškovo V. U. naudai 1448,10 Eur skolos, 250,94 Eur palūkanų, iš viso 1699,04 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1699,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 199,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė I. G. pateikė prieštaravimus dėl ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo, kuriais prašė teismo preliminarų sprendimą pakeisti ir atmesti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Nurodė, kad su paskolos sumos, sudarančios 1448,10 Eur, priteisimu sutinka. Atsakovė nurodė, kad buvo susituokusi su ieškovu, jų santuoka nutraukta Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimu. Minėtu teismo sprendimu taip pat buvo patvirtinta ir šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kuria ieškovas, be kita ko, įsipareigojo teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Po vekselio pasirašymo ieškovas visiškai nustojo mokėti išlaikymą vaikams, motyvuodamas tuo, kad atsakovė jam skolinga pagal vekselį. Suėjus vekselio apmokėjimo terminui, šalys sudarė žodinį susitarimą dėl tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo, todėl ieškovas ir nepateikė vekselio apmokėjimui, nes žinojo, kad atsakovė gali pareikalauti jo sumokėti teismo sprendime nurodytas įmokas vaikų išlaikymui, kas gerokai viršytų vekselyje nurodytą sumą. Tik po to, kai teismas išdavė atsakovei vykdomąjį raštą, ieškovas pareiškė ieškinį dėl vekselyje nurodytos skolos priteisimo. Toks ieškovo kreipimosi į teismą laikas patvirtina, kad šis teisminis procesas yra skirtas ne tariamos atsakovės skolos susigrąžinimui.Ieškovas atsiliepime į atsakovės prieštaravimus nurodė, kad atsakovė neginčija fakto, jog pasirašė paprastą neprotestuotiną vekselį, taip pat fakto, kad gavo iš atsakovo vekselyje nurodytą sumą. Ieškovo nuomone, tai patvirtina tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius. Atsakovė prieštaravimuose taip pat pripažino, jog pasiskolintų pinigų ieškovui nėra grąžinusi. Aplinkybė, kad ieškovas ir atsakovė yra šalimis kitoje civilinėje byloje, kurioje yra sprendžiamas vykdomojo rašto išdavimo klausimas, neturi reikšmės šios civilinės bylos nagrinėjimui. Tai, kad atsakovė 2016 m. vasarą kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje Nr. 2-621-845/2012 išdavimo rodo tai, kad kiekviena šalis turi savo reikalavimų, kuriuos reiškia įstatymų nustatytu būdu. Ši aplinkybė nepaneigia atsakovės prievolės grąžinti ieškovui pasiskolintą pinigų sumą su palūkanomis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 17 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą bei iš atsakovės I. G. ieškovo V. U. naudai priteisė 199 Eur.Teismas nurodė, kad atsakovė įsipareigojo sumokėti vekselyje nurodytą paskolos sumą iki 2013 m. vasario 23 d., taigi prievolės įvykdymo terminas yra pasibaigęs, todėl 1448,10 Eur skola pagrįstai priteista iš atsakovės ieškovo naudai teismo preliminariu sprendimu. Šios teismo preliminaraus sprendimo ir ieškovo reikalavimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo atsakovė neginčija, todėl teismas pasisakė tik dėl atsakovės ginčijamos ieškovo reikalavimo dėl palūkanų priteisimo dalies.Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.874 str. numato, kad paskolos gavėjui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje numatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nustato ko kita. Teismas pažymėjo, jog atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nei šalių susitarimą dėl paskolos termino pratęsimo, nei susitarimą, kuris palūkanų skaičiavimą reglamentuotų kitaip, nei minėta teisės norma. Tai, kad ieškovas nesikreipė dėl vekselio sumos išieškojimo ne ginčo tvarka, nepatvirtina paskolos termino pratęsimo. Teismo posėdžio metu ieškovas nepatvirtino paskolos grąžinimo termino pratęsimo, o tik nurodė, jog sutiko nesikreipti įstatymų nustatyta tvarka dėl vekselio sumos išieškojimo, atsižvelgdamas į sunkią atsakovės turtinę padėtį bei į tai, jog jie yra buvę sutuoktiniai. Teismas sprendė, kad tokie ieškovo paaiškinimai patvirtina, jog ieškovas sutiko tam tikram laikotarpiui atidėti savo procesinės teisės išieškoti iš atsakovės paskolos sumą realizavimą, tačiau nepatvirtina paskolos sutarties sąlygų pakeitimo atsakovės nurodytu būdu, t. y. jog ieškovas būtų sutikęs panaikinti paskolos sutarties sąlygą dėl paskolos termino nustatymo. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo laikė pagrįstu bei nurodė, kad atsakovės prieštaravimuose nurodytos aplinkybės ir argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo preliminarų sprendimą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė (atsakovė) I. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-17 galutinį sprendimą panaikinti dalyje dėl 250,94 Eur palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje ieškinio reikalavimus atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais: Šalys 2013 m. buvo sudariusios žodinį susitarimą dėl tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo, ieškovui nereikalaujant perduotos sumos, o atsakovei atitinkamai nereikalaujant atitinkamos ieškovo neįvykdytos prievolės sumokėti alimentus bendrų šalių vaikų išlaikymui. Pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pinigus atsakovei skolino be palūkanų, nei suėjus vekselio apmokėjimo terminui, nei vėliau (iki ieškinio pareiškimo) nereikalavo atsakovės grąžinti jai perduotus pinigus (ieškovas tai motyvavo bloga atsakovės finansine padėtimi); ieškovas buvo informavęs atsakovę, kad nereikalaus nei paskolos, nei jokių palūkanų iš atsakovės (kol nepagerės jos finansinė padėtis). Teismas ignoravo faktą, kad pats ieškovas teismui patvirtino, jog atsakovei suteiktos prievolės įvykdomo terminas (suėjus vekselio apmokėjimo terminui) nebuvo nustatytas, jis pats informavo atsakovę, kad skolos nereikalaus kol nepagerės jos finansinė padėtis, kad paskola beprocentinė. Taigi, atsižvelgiant į tokias ieškovo nurodytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis CK 6.53 straipsnio nuostatas teismas neturėjo jokio pagrindo priteisti ieškovui 250,94 Eur palūkanų. CK 6.53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę. Ieškovas (prieš kreipdamasis į teismą) pirmiausiai privalėjo pareikalauti atsakovės įvykdyti prievolę per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti ir tik tuomet paduoti ieškinį teismui. Atitinkamai ieškovas iš karto padavęs ieškinį teismui (be atskiro reikalavimo įvykdyti prievolę) turi teisę reikalauti tik procesinių palūkanų. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, kuriuo buvo siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinys reiškiamas dėl asmeninės atsakovės I. G. prievolės pagal vekselį ieškovui V. U., o priešieškinis reiškiamas dėl ieškovo V. U. išlaikymo nepilnamečiams vaikams. Teismas ignoravo faktą, kad šalys dar 2011 m. liepos 25 d. parengtame sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių projekte buvo susitarusios dėl išlaikymo dydžio, kuris vėliau buvo patvirtintas ir teismo sprendimu, tačiau ieškovui nevykdant savo pareigos ir neteikiant išlaikymo vaikams, juos iš savo lėšų (įskaitant iš ieškovo pagal vekselį skolintas lėšas) išlaikė būtent atsakovė, kuri atitinkamai įgijo asmeninio reikalavimo teisę į ieškovą. Ieškovas, esant prievolei su nenustatytu įvykdymo terminu, prieš paduodamas ieškinį teismui nesikreipė su atitinkamu reikalavimu tiesiogiai į atsakovę, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos, atsakovė už jas nėra atsakinga.Ieškovas V. U. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-17 galutinį sprendimą palikti nepakeistą ir ieškovo naudai priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodo tokius argumentus: Rašytiniai dokumentai (2015-03-15 vekselis) ir šalių paaiškinimai posėdžio metu liudija, kad tiek kreditorius, tiek skolininkė aiškiai suprato, kad terminas atsakovei sumokėti pinigus ieškovui suėjo 2013-02-23, po šios datos šalys ne kartą tarpusavyje yra kalbėję apie paskolos grąžinimą kaip apie vykdytiną prievolę. Ieškovas niekuomet nebuvo informavęs atsakovės, kad atsisako savo reikalavimo teisės ar kad modifikuoja prievolę, – skirtingai, negu teigiama apeliaciniame skunde. Tai, kad ieškovas delsė įgyvendinti savo reikalavimo teisę, nereiškia, kad šios teisės jis atsisakė. Apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, kad ieškovas turėjo vadovautis CK 6.53 straipsniu, reglamentuojančiu prievoles, kurių vykdymo terminas nenustatytas, ir kreiptis į atsakovę ne teismo būdu, t.y., tokiu būdu nustatyti prievolės vykdymo terminą. Toks argumentavimas nėra teisingas, nes pirmos instancijos teismas nepatvirtino, kad prievolė neterminuota, taigi, CK 6.53 str. netaikytinas. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp šalių 2016 m. vasarą susiklostė konfliktiški santykiai; atsakovė nurodė negrąžinanti paskolos, nes mananti, kad ieškovas jai galimai skolingas. Tuo tarpu ieškovas nesutinka, kad yra neįvykdęs kokių nors prievolių atsakovei. Patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmos instancijos teisme sudaro: 19 Eur žyminis mokestis ir 180 Eur advokato pagalbai apmokėti, iš viso 199 Eur – buvo būtinos norint realizuoti savo teisę atgauti paskolintus pinigus. Jos teismo iš atsakovės priteistos pagrįstai, nes ieškovo reikalavimai buvo tenkinti (CPK 88 str. 6 d., 9 d., 93 str. 1 d.). Tarp šalių buvo sudarytas savarankiškas paskolos sandoris, su konkrečiu terminu. Šiam sandoriui taikytinos visos CK nuostatos dėl paskolos santykių, piniginių prievolių vykdymo, inter alia ir dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo (6.874 str. 1 d., 6.210 str.). Apeliacinis skundas grindžiamas prieštaringais teiginiais: viena vertus, nurodoma, kad ieškovas neva iš viso atsisakė savo reikalavimo teisės, kita vertus – kad šalys 2013 m. neva žodžiu susitarė, kad paskolos grąžinimo terminas nukeliamas iki atsakovės finansinės padėties pagerėjimo, ir kad tai neva reiškia, kad paskola yra su nenustatytu grąžinimo terminu. Tokiems teiginiams byloje nėra jokių įrodymų. Paskolos gražinimo terminas nebuvo nukeltas, šalys suprato, kad jis suėjo 2013-02-23. Kitoks aiškinimas neatitiktų teisinio stabilumo principo, ieškinio senaties instituto tikslų. Šalys suprato paskolinių santykių esmę ir būtų gebėjusios ant vekselio (tapusio skolos rašteliu), padaryti prierašą, kad terminas nukeltas ar kitu būdu raštiškai susitarti dėl paskolos grąžinimo termino atidėjimo. Nesant jokių raštiškų termino nukėlimo įrodymų, teigti, kad toks susitarimas buvo, nėra jokio pagrindo. Apeliacinio skundo reikalavimo – nepriteisti iš atsakovės ieškovui 250,94 Eur kompensacinių palūkanų – teisinis kvalifikavimas niekaip nėra susijęs su kitais ginčais tarp šalių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantė vekselyje nurodytu terminu (iki 2013 m. vasario 23 d.) vekselyje nurodytos sumos nesumokėjo, ginčas kilo dėl palūkanų pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį priteisimo. Apeliantės teigimu, 250,94 Eur palūkanų suma pagal vekselį buvo priteista nepagrįstai, nes ieškovas, vadovaudamasis CK 6.53 str. 2 d., visų pirma, su reikalavimu priteisti palūkanas turėjo kreiptis į apeliantę pareikalaudamas įvykdyti prievolę per septynias dienas nuo tos dienos ir tik tuomet paduoti ieškinį teismui. Ieškovo nuomone, tarp šalių buvo sudarytas savarankiškas paskolos sandoris, su konkrečiu terminu, todėl šiam sandoriui taikytinos visos CK nuostatos dėl paskolos santykių, piniginių prievolių vykdymo ir dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo (6.874 str. 1 d., 6.210 str.).Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, vekselio turėtojui per nustatytą terminą nesikreipus Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 81 str. 1 d. nustatyta tvarka dėl jo kaip vekselio turėtojo reikalavimų patenkinimo, vekselis vertinamas kaip rašytinis įrodymas, patvirtinantis paskolos sutarties sudarymą ir paskolos sumos perdavimą (LR CK 6.871 str. 3 d.). Pagal CK 6.878 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai šio kodekso XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui.Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau –ĮPVĮ) 7 straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vekselyje, mokėtiname jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo, davėjas gali nustatyti sąlygą, kad už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos. Vekseliuose, išrašytuose mokėti kitais terminais, sąlyga dėl palūkanų negalioja. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad palūkanų norma privalo būti nurodyta vekselyje. Jeigu ji nenurodyta, palūkanų mokėjimo sąlyga negalioja. CK 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalies bei 6.873 straipsnio 1 ir dalies normos, reglamentuojančios paskolos sutarties formą ir paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos sumą, neprieštarauja ĮPVĮ normoms. Tačiau palūkanų reikalavimas, vekselyje nenurodžius sąlygos, kad už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos, prieštarautų ĮPVĮ normoms. Pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad CK paskolos santykius reglamentuojančios normos taikomos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui, tačiau į ĮPVĮ nuostatomis nesivadovavo, todėl padarė klaidingą išvadą, kad palūkanos turi būti priteisiamos CK 6.210 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiamas galutinis sprendimas keistinas, panaikinant preliminaraus sprendimo dalį, kuria ieškovo naudai iš apeliantės priteista 250,94 Eur palūkanų suma.Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė jos pateikto priešieškinio nevertinami, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-10 neskundžiama nutartimi klausimas dėl priešieškinio priėmimo buvo išspręstas ir ši nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną. Taip pat nevertinami apeliantės argumentai, susiję su šalių teisiniais santykiais kitose bylose bei vykdomojo rašto išdavimo klausimai kitose bylose, nes jie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos patirtos pirmosios instancijos teisme. CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Byloje nustatyta, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 199 Eur, o apeliantė nėra pateikusi bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Ieškinį tenkinus 85,23 proc., ieškovui priteisima 169,61 Eur bylinėjimosi išlaidų, apeliantei nepateikus jos patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, šios išlaidos jai nėra kompensuojamos. Tenkinus apeliacinį skundą visiškai, apeliantei priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t.y. 6 Eur žyminio mokesčio išlaidų už paduotą apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. galutinį sprendimą pakeisti, panaikinant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. preliminaraus sprendimo dalį, kuria ieškovo V. U. naudai iš atsakovės I. G. priteista 250,94 Eur palūkanų ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Sumažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. galutiniu sprendimu ieškovo V. U. naudai iš atsakovės I. G. priteistą išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą iki 169,61 Eur.

Likusioje dalyje galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. U., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės I. G., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 6 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.