- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-12
- Bylos Nr.
- A-552-432-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01266-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 1.1Teisės aktai viešojo ar vidaus administravimo srityje, jų aiškinimas ir taikymas
- 1.3Socialinė apsauga
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2620 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpį“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5)I-2620); 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyriaus (toliau – ir Trakų skyrius) 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (10.1)3-28476 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 metus“ (toliau – ir sprendimas Nr. (10.1)3-28476); 3) įpareigoti Trakų skyrių apskaičiuoti ir išmokėti neteisingai sumažintą pensijos dalį už 2010–2011 metus; 4) sustabdyti šią administracinę bylą, kol įsigalios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Pareiškėja nurodė, kad Trakų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), 2010–2011 metais pareiškėjai, dirbančiai pensininkei, neteisėtai sumažino paskirtą pensiją. Pareiškėja 2012 m. vasario 18 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių dėl neteisėto pensijos sumažinimo ir grąžinimo, tačiau jai buvo pateiktas neigiamas 2012 m. kovo 16 d. sprendimas, nesant teisinio pagrindo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 metus. Pareiškėja 2012 m. kovo 26 d. dėl neišmokėtos pensijos dalies už 2010–2011 metus grąžinimo kreipėsi į Fondo valdybą, tačiau ir ši institucija priėmė neigiamą sprendimą pareiškėjos atžvilgiu. Skundžiami atsakovų sprendimai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimui, taip pat 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo nuostatoms dėl dirbantiems pensininkams sumažintos pensijos mokėjimo, todėl pareiškėjai dėl pensijos sumažinimo neišmokėti pinigai turi būti grąžinti.
Atsiliepimas
Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (b. l. 13-15, 19-22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai nurodė, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai valstybines socialines draudimo pensijas apskaičiuoja ir moka vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), o nuo 2010 m. sausio 1 d. – taip pat ir Laikinuoju įstatymu. Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti jas, atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktą šis įstatymas taikomas inter alia asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis – 650 Lt, jį viršijančių valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo tvarka įtvirtinta Laikinojo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, o pensijų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarka – 8 straipsnyje. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį senatvės pensija, paskirta turint būtinąjį stažą, perskaičiuojama, padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1771 patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt.
Pažymėjo, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, todėl pensija jai buvo perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iš naujo paskirtos senatvės pensijos dydis buvo 1 084,53 Lt, todėl perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensija buvo 1 003,39 Lt dydžio, o nuo 2011 m. sausio 1 d. iš naujo paskirtos senatvės pensijos dydis buvo 1 105,97 Lt, todėl perskaičiuotos pensijos dydis – 1 022,56 Lt. Remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius perskaičiuotų pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 2010–211 metais jai teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjai išduotoje Trakų skyriaus 2012 m. balandžio 13 d. pažymoje apie asmens gautas išmokas Nr. 4-10-1536 (toliau – ir Pažyma) nurodyti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu apskaičiuoti ir išmokėti senatvės pensijos dydžiai.
Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2012 m. kovo 26 d. prašymą, priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (6.5)I-2620 ir konstatavo, jog Trakų skyrius pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiavo ir mokėjo pareiškėjai senatvės pensiją. Pareiškėjai taip pat išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Be to, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas nėra oficialiai paskelbtas. Teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Taigi, nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 metų laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį, o taip pat nėra pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas pareiškėjos nurodytame 2010 m. balandžio 20 d. sprendime nenagrinėjo Laikinojo įstatymo ar jo dalies atitikties Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ data – 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, Laikinasis įstatymas yra galiojantis ir privalomas vykdyti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Dėl prašymo sustabdyti administracinę bylą, kol įsigalios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nurodė, kad teismas turėtų spręsti savo nuožiūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 44-51) pareiškėjos A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Trakų skyrius 2009 m. sausio 30 d. sprendime Nr. 13PP-690 (toliau – ir sprendimas Nr. 13PP-690) (b. l. 23), skyrė pareiškėjai 1 059,05 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2009 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos. Trakų skyrius 2010 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 13PP-217 (toliau – ir sprendimas Nr. 13PP-217) (b. l. 24) skyrė pareiškėjai 1 084,53 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos. Trakų skyrius 2011 m. sausio 14 d. sprendime Nr. 13PP-120 (toliau – ir sprendimas Nr. 13PP-120) (b. l. 25) skyrė pareiškėjai 1 105,97 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2011 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėja pateikė Trakų skyriui 2012 m. vasario 18 d. prašymą (b. l. 26), kuriame prašė grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 metus, nurodė, jog jai, kaip dirbančiai pensininkei, pensija pagal Konstitucinio Teismo pripažinimą sumažinta neteisėtai ir neproporcingai. Trakų skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2012 m. vasario 18 d. prašymą, 2012 m. kovo 16 d. sprendime Nr. (10.1)3-28476 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 metus“ atsisakė grąžinti pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 metus, nes tam nėra teisinio pagrindo. Sprendime Nr. (10.1)3-28476, be kita ko, nurodyta, jog remiantis Laikinuoju įstatymu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai mokėta laikinai sumažinta senatvės pensija, nes, būdama valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėja, pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. kovo 26 d. apskundė Trakų skyriaus atsakymą Fondo valdybai, kuri 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2620 „Dėl atsisakymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010-01-01–2011-12-31 laikotarpį“ skundo netenkino.
Teismas pabrėžė, kad pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama, padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos (bazinė pensija – 360 Lt), kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt. Pensija pareiškėjai paskirta jai turint būtinąjį stažą, o pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir jos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 003,39 Lt, nuo 2011 m. sausio 1 d. – 1 022,56 Lt. Be to, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų, buvo mokama perskaičiuotos pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundžiamais sprendimais buvo atsisakyta grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010-2011 m. ir tai padaryta pagrįstai, nes 2010 m. ir 2011 m. pareiškėjai buvo taikomos tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tada, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas), todėl, nepaisant to, jog Laikinojo įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau nesant nuginčytiems Trakų skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendimui Nr. 13PP-217 bei Trakų skyriaus 2011 m. sausio 14 d. sprendimui Nr. 13PP-120, kurie šiai dienai laikytini teisėtais ir kuriuose aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka, pareiškėjos prašymų panaikinti Fondo valdybos 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2620, Trakų skyriaus 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (10.1)3-28476 bei įpareigoti Trakų skyrių apskaičiuoti ir išmokėti neteisingai sumažintą pensijos dalį už 2010–2011 metus tenkinti negalima.
III.
Pareiškėja A. A. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57-58), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą patenkinti. Iš esmės pakartojo skunde išdėstytą poziciją.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad pats laikinasis pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, tačiau prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos nuostatos, kuriomis pensijos dirbantiems asmenims buvo sumažintos daugiau negu nedirbantiems. Todėl mano, kad Fondo valdyba ir Trakų skyrius ginčijamais sprendimai nepagrįstai atsisakė grąžinti apeliantei neišmokėtą, t. y. neteisėtai sumažintą pensijos dalį.Remiantis Pensijų įstatymo 42 straipsniu, apeliantė po pensijos paskyrimo dirbo ir įgijo reikalaujamą stažą pensijai skirti iš naujo. Trakų skyrius, remdamasis jos prašymais bei atsižvelgdamas į įgytą didesnį stažą bei naujas draudžiamąsias pajamas, 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 13PP-217 nuo 2010 m. sausio 1 d. ir 2011 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 13PP-120 nuo 2011 m. sausio l d. paskyrė apeliantei naujo dydžio senatvės pensiją. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad jai skiriant senatvės pensiją iš naujo tiek 2010 m., tiek 2011 m. buvo teisingai apskaičiuoti apeliantės įgytas stažas, draudžiamųjų pajamų koeficientai ir pensijos dydis, skųsti šių sprendimų neturėjo pagrindo. Nei viename iš minėtų sprendimų nebuvo nurodyta, kad pensijos dydis apeliantei bus mažinamas atsižvelgiant į jos gaunamas darbines pajamas.
Atsiliepimas
Atsakovas Trakų skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 63-64) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus motyvus.
Nesutikimas grindžiamas tokiais pagrindiniais motyvais:
Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės prašomi panaikinti sprendimai dėl atsisakymo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010 ir 2011 metais negautą pensijos dalį yra teisėti ir pagrįsti, nes pareiškėjai paskirta pensija 2010 ir 2011 metais buvo perskaičiuota ir mokama pagal tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tada, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas (t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.), o Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai. Todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti apeliantei dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010 ir 2011 metais negautą pensijos dalį.Laikinasis įstatymas nustatė nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuoti (laikinai sumažinti) jau paskirtas pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį, taip pat mokėti jas, atsižvelgiant į gavėjo turimas draudžiamąsias pajamas. Todėl Fondo valdybos teritoriniuose skyriuose sprendimai dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nebuvo priimami, o pensijos buvo perskaičiuojamos programiniu būdu.Ginčijami VSDFV Trakų skyriaus sprendimai dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo apeliantei buvo priimti ne dėl pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo pagal Laikinąjį įstatymą, o dėl pensijos skyrimo iš naujo pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatas (įgijus papildomą 1 metų stažą), o šiais sprendimais paskirta pensija buvo perskaičiuota ir mokama taikant Laikinojo įstatymo nuostatas nepriimant atskirų sprendimų. Tuo tarpu ginčo dėl šių sprendimų (t. y. sprendimų dėl pensijos skyrimo) teisėtumo ir pagrįstumo nėra.
Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 68-70) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus motyvus bei palaikė atsakovo Trakų skyriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies už 2010–2011 metus, susidariusios dėl 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyto valstybinio socialinio draudimo pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjos skundžiamais sprendimais buvo atsisakyta grąžinti neišmokėtą pensijos dalį už 2010-2011 m. ir tai padaryta pagrįstai, nes pareiškėjai buvo taikomos tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tada, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos nuostatos, kuriomis pensijos dirbantiems asmenims buvo sumažintos daugiau negu nedirbantiems, todėl manoma, kad ginčijamais sprendimais atsakovai nepagrįstai atsisakė grąžinti apeliantei neteisėtai sumažintą pensijos dalį.
Dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti atsakovų priimtus sprendimus teisėjų kolegija pažymi, kad mokant pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo pensiją ginčo laikotarpiu, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis galiojo ir galėjo būti taikoma. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino 2013 m. sausio 10 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A502-683/2013, šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą panaikinti skundžiamus atsakovų aktus.
Spręsdama klausimą dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą, kolegija atkreipia dėmesį, kad kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui.
Taigi pareiškėja dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl tokios pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Į Trakų skyrių pareiškėja kreipėsi 2012 m. vasario 28 d., į Fondo Valdybą – 2012 m. kovo 26 d., į teismą – 2012 m. gegužės 4 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 1). Taigi, nustačius, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeidusi trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, bei paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų, kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėja turėjo teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos pensijos nepriemoka ir tai padarė nepažeisdama kreipimosi į teismą tvarkos bei terminų.
Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.
Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų taip pat matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad atsakovai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad šioje nutartyje aptartu būdu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.
Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegijos įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.
Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).
Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepagrįstais laiko atsakovų argumentus, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (t. y. įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti apeliantei 2010 ir 2011 metais negautą pensijos dalį. Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas, numatytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, riboti pareiškėjai mokėtinos pensijos dydį išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų riboti pensijos dydį nebuvo, todėl pareiškėjos reikalavimas išmokėti jai neišmokėtą pensijos dalį yra tenkintinas.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais, pensijos nepriemokos dydžio neribojo. Priešingai – nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką ir pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šis pareiškėjos teisių gynimo būdas nepaprastai svarbus tam, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.
Byloje esančios pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensiją (b. l. 4-6, 20-21) patvirtina, kad dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, ginčo laikotarpiu (2010 m. – 2011 m.) pareiškėjai nebuvo išmokėta 13 386,06 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo pensijos dalis ( po 596,58 Lt už 2010 m. sausio – liepos mėnesius (viso 4 176,06 Lt) + 600,09 Lt už 2010 m. rugpjūčio mėnesį + 609,12 Lt už 2010 m. rugsėjo mėnesį + po 518,32 Lt už 2010 m. spalio – gruodžio mėnesius (viso 1 554,96 Lt) + 528,94 Lt už 2011 m. sausio – liepos mėnesius (viso 3 702,58 Lt) + 505,28 Lt už 2011 m. rugpjūčio mėnesį + 549,6 Lt už 2011 m. rugsėjo mėnesį + po 562,79 Lt už 2011 m. spalio – gruodžio mėnesius (viso 1 688 Lt) = 13 386,06 Lt). Pažymėtina, kad pažymose pareiškėjai apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo pensijos bei neišmokėtos jos dalies sumų atsakovas neginčija.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pareiškėjos A. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas keistinas ir atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyrius įpareigotinas pareiškėjai išmokėti 13 386,06 Lt valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesius.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjos A. A. skundą patenkinti iš dalies ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Trakų skyrių įpareigoti išmokėti A. A. 13 386,06 Lt (trylika tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt šešis litus šešis centus) valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesius.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria atmesti A. A. reikalavimai panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2620 ir VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyriaus 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (10.1)3-28476, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.