Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Juozapo Surblio, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir M. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-01-09 nuosprendžio, kuriuo A. S. ir M. S. nuteisti pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams, bausmes skirta atlikti pataisos namuose, bausmių pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Nuosprendžiu iš nuteistųjų A. S. ir M. S. solidariai priteista 320 litų turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. ir M. S. nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą ir atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis: 2006 m. vasario 16 d. apie 03 val. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užpuolė M. A. ir A. K. - M. S. sugriebė už M. A. striukės krašto ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, iš M. A. pareikalavo pinigų, mobilaus ryšio telefono ir striukės, o nukentėjusiajam atsisakius atiduoti turtą, apieškojo M. A. kišenes ir jose surado mobilaus ryšio telefoną, kurį traukiant iš kišenes, jis iškrito ant žemės. M. A. pasilenkus paimti telefoną, M. S. ne mažiau trijų kartų spyrė jam į galvą, o nukentėjusiajam parkritus ant žemės, ne mažiau 6-7 kartų spyrė gulinčiam M. A. į įvairias kūno vietas, padarydamas daugybinius paviršinius veido ir kūno sumušimus ir, tokiu būdu atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė V. A. priklausantį 290 litų vertės mobilaus ryšio telefoną "Nokia 3310", kuriame buvo dvi SIM kortelės "Tele 2 Pildyk". Tuo pat metu A. S., grasindamas fiziniu susidorojimu, iš A. K. pareikalavo pinigų, mobilaus ryšio telefono, o nukentėjusiajam atsisakius atiduoti turtą, du kartus kumščiu smogė jam į veidą, padarydamas veido ir nosies sumušimą, bei dar ne mažiau 2-3 kartų smogė pastarajam į veidą, tačiau A. K. nuo suduotų smūgių apsigynė rankomis ir iš įvykio vietos pasišalino.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jų veikas pagal BK 180 str. 1 d. kaip plėšimą. Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų A. K. ir M. A. parodymais, jog 2006-02-16 naktį prie jų, einančių Kretingos gatve, ties namu Nr. 25 priėjo nuteistieji, vienas iš jų, M. S., vilkėjęs raudonos spalvos sportiniu švarku, sugriebė M. A. už striukės, stumtelėjo atgal ir taip atskyrė nuo A. K., o pastarąjį į šalį nusivedė kitas nuteistasis, A. S., vilkėjęs mėlynos spalvos sportiniu švarku. M. S., grasindamas fiziniu susidorojimu, iš M. A. pareikalavo, jog pastarasis atiduotų pinigus, mobilų telefoną, striukę, po to įkišo ranką į M. A. striukės kišenę, kur jis laikė mobilaus ryšio telefoną "Nokia 3310", betraukiant telefoną, jis iškrito ant žemės. Kai M. A. lenkėsi nuo žemės pasiimti iškritusį telefoną, M. S. jam ne mažiau trijų kartų spyrė į galvą, nuo smūgių jis bandė apsisaugoti, veidą prisidengdamas dešine ranka. Po šių smūgių M. A. parkritus ant žemės, M. S. ne mažiau 6-7 kartų įspyrė jam į įvairias kūno vietas. Tuo metu nuteistasis A. S. pareikalavo iš nukentėjusiojo A. K. atiduoti pinigus ir iškart smogė jam kumščiu į veidą, po to, grasindamas sumušimu, iš A. K. pareikalavo atiduoti mobilaus ryšio telefoną, šiam atsakius, kad telefono neturi, kumščiu smogė jam į smilkinį. A. K., rankomis atrėmęs kelis smūgius ir nustūmęs užpuoliką pabėgo, bėgdamas sušuko M. A., kad ir jis bėgtų, nes prie jo artinasi antrasis užpuolikas. Išgirdęs šį šūksnį, M. A. pakilo nuo žemės ir nubėgo prie savo namų. Susitikę M. A. namuose, nukentėjusieji apie įvykį pasakojo M. A. tėvams ir visi kartu automobiliu išvyko ieškoti užpuolikų. Liepojos gatvėje, kuri buvo gerai apšviesta, jie pastebėjo ir atpažino užpuolikus, kuriuos kartu su tėvais sulaikė ir perdavė policijos pareigūnams. Nukentėjusiųjų parodymus dėl jų atžvilgiu pavartoto fizinio smurto pobūdžio visiškai patvirtina byloje esantys išrašai iš Klaipėdos ligoninės ir Klaipėdos vaikų ligoninės, į kurias nukentėjusieji kreipėsi tą pačią nusikaltimo dieną, medicininių dokumentų, iš kurių matosi, kad nukentėjusiajam M. A. diagnozuoti daugybiniai kūno sužalojimai, o nukentėjusiajam A. K. veido ir nosies sumušimas (1 t., b. l. 28, 39).

Nors apeliantai, bandydami sukelti abejones dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo akcentuoja, jog nukentėjusieji juos atpažino naktį ir tik iš rūbų, kuriuos taipogi nurodė neteisingai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad abu nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai, be jokių dvejonių ir vienodai parodė, kad gerai įsidėmėjo abu užpuolikus: asmuo, vilkėjęs tamsiu mėlynos spalvos treninginiu švarku, buvo apie 180 cm ūgio, normalaus kūno sudėjimo, apie 27 metų amžiaus, tamsiais trumpai kirptais plaukais, kaulėto veido, įdubusiais skruostikauliais, asmuo, vilkėjęs raudonos spalvos treninginiu švarku, buvo apie 185 cm ūgio, pagal kūno sudėjimą liesesnis už pirmąjį, apie 22-23 metų amžiaus, gelsvai rusvais trumpai kirptais plaukais, šie asmenys kalbėdami žemaičiavo ir buvo neblaivūs (1 t., b. l. 27, 32). Kaip matyti iš liudytojo K. A. parodymų, pastarajam du kartus (pirmą kartą sekant nuteistuosius automobilyje, antrą kartą jau būnant netoli nuteistųjų) paklausus nukentėjusiųjų, ar tai tie patys ieškomi asmenys, nukentėjusieji taip pat nedvejodami patvirtino, kad prieš juos yra tie patys juos apiplėšę asmenys. Be to, liudytojai V. A. ir K. A., dalyvavę nuteistųjų sulaikyme parodė, kad sulaikant nuteistieji buvo apsirengę būtent tokiais rūbais, kaip nurodė nukentėjusieji, tą patį patvirtino ir į įvykio vietą atvykę liudytojai policijos pareigūnai L. L. ir T. L., beje, šie liudytojai patvirtino, kad nuteistieji neturėjo jokių pretenzijų, kad sulaikant būtų dingę jų striukės ar kiti drabužiai. Taigi kolegijai nekyla abejonių, jog nukentėjusieji pagal gerai įsidėmėtus bendrus bruožus ir vilkėtus drabužius atpažino ir kartu su M. A. tėvais sulaikė būtent juos užpuolusius ir apiplėšusius asmenis. Nukentėjusieji, taip pat apklausti liudytojais vieno iš jų tėvai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, patvirtindami ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus neneigė, jog sulaikydami nuteistuosius prieš juos panaudojo fizinio smurto veiksmus, todėl nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentu, neva nukentėjusieji juos apkalba, siekdami patys išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl jų atžvilgiu pavartoto fizinio smurto.

Apeliantų kaltės dėl įvykdyto nusikaltimo nepaneigia ir aplinkybė, jog sulaikant pas juos nebuvo rastas pagrobtas telefonas. Nukentėjusysis M. A. parodė, kad M. S. traukiant iš jo kišenės telefoną šis nukrito ant žemės, po ko jis bandė telefoną paimti, tačiau buvo suspardytas, o po smūgių atsikėlęs pabėgo. Tą aplinkybę, jog nuteistieji buvo užvaldę pas M. A. buvusį mobilaus ryšio telefoną, akivaizdžiai patvirtina abiejų nukentėjusiųjų ir liudytojo K. A. parodymai apie tai, kad tuo metu, kai nuteistieji juos pastebėjo, vienas iš jų kitam pasakė "čia tie patys, dėl mobilaus, bėgam". Įvertinant mobilaus ryšio telefono dydį ir aplinkybę, kad nuteistųjų gaudynės vyko tamsiu paros metu, tarp namų, akivaizdu, jog nuteistieji turėjo pakankamai laiko ir galimybių bet kokiu momentu išmesti telefoną to nematant juos besivejantiems asmenims. Todėl paties pagrobto telefono neradimo faktas neduoda pagrindo abejoti nuosekliais, išsamiais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymaiss, jog telefoną pagrobė būtent nuteistieji.

Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistieji nebuvo pajėgūs įvykdyti nusikaltimą dėl girtumo, o jo dalyvavimą nusikaltime neva paneigia aplinkybė, jog ant jo rankų nerasta sužalojimų, kurie turėjo atsirasti, jeigu jis būtų smūgiavęs nukentėjusiajam. Iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad įvykio metu nebuvo stebimi kokie nors išskirtiniai nuteistųjų elgesio sutrikimai, dėl kurių būtų galima suabejoti jų fiziniu pajėgumu ar gebėjimais adekvačiai vertinti situaciją, patys nuteistieji taipogi neneigia, kad girtumas nesukliudė jiems akimirksniu įvertinti iškilusią grėsmę būti sulaikytiems ir pakankamai ilgą atstumą bėgti nuo juos atpažinusių nukentėjusiųjų. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 795/06(03) tiriamosios dalies (1 t., b. l. 143) po nusikaltimo nuteistasis M. S. buvo nuvežtas į Klaipėdos ligoninę, ir šios įstaigos ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje M. S. apžiūrėjęs neurochirurgas pažymėjo, jog pacientas yra sąmoningas ir orientuotas, kritiškas, beje, M. S. iš ligoninės priėmimo skyriaus pabėgo (1 t., b. l. 140). Pažymėtina ir tai, jog anaiptol ne kiekvienas smūginis poveikis į žmogaus kūną gali sukelti sužalojimus nukentėjusiajam, o tuo labiau pačiam smūgiuojančiajam, todėl aplinkybė, jog ant nuteistojo A. S. rankų nerasta sužalojimų, pati savaime jokiu būdu negali būti vertinama kaip paneigianti smūgių sudavimo faktą.

Negalima sutikti ir su nuteistojo M. S. apeliacinio skundo teiginiu, jog nukentėjusieji melagingai nurodė, kad jis grasino jiems peiliu. Nukentėjusysis M. A. teisme nurodė, kad M. S. jiems grasino peiliu, patvirtindamas abiejų nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nuteistasis M. S. jau sulaikomas po apiplėšimo liepė nukentėjusiesiems nesiartinti prie jo, nes kairėje rankoje turi peilį. Kaip matyti iš tolimesnių nukentėjusiųjų parodymų, po kiek laiko jie vis dėlto įsitikino, kad M. S. jokio peilio neturi, ir jį sulaikė. Sugretinus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nukentėjusiųjų parodymus akivaizdu, kad nukentėjusysis M. A. ir teisme, nurodydamas apie M. S. grasinimus peiliu, kalbėjo apie jau aptartą situaciją sulaikant M. S. po nusikaltimo, kurioje pats nuteistasis, siekdamas išvengti sulaikymo, melagingai teigė, kad jis turi peilį, todėl kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais ir šioje dalyje. Pažymėtina, kad nuteistieji net ir nebuvo kaltinami plėšimo metu panaudoję peilį.

Taigi nuteistųjų A. S. ir M. S. kaltė dėl plėšimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina abiejų nuteistųjų kaltę padarius plėšimą. Apeliacinio skundo argumentai nuteistųjų kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Pagal BK 180 str. 1 d. numatytą plėšimo nusikaltimo sudėtį svetimas turtas gali būti pagrobiamas trimis alternatyviais būdais: panaudojant fizinį smurtą, grasinant panaudoti fizinį smurtą, kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 "Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose" 13 punkte išaiškinta, kad kitoks atėmimas galimybės priešintis, numatytas BK 180 straipsnyje, yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos "fizinio smurto panaudojimas" ar "grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą", tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Taigi smurto panaudojimas ar grasinimas jį panaudoti, sukėlęs nukentėjusiajam baimę ir dėl to sąlygiškai apribojęs jo galimybę priešintis, nelaikomas atėmimu galimybės priešintis ir pagal šį požymį veikos atskirai nekvalifikuotinos.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantai sudavė nukentėjusiesiems smūgius ir atėmė vieno iš nukentėjusiųjų telefoną. Teismas tokius apeliantų veiksmus įvertino kaip plėšimą pagal du BK 180 str. numatytus plėšimo požymius – fizinio smurto panaudojimą ir atėmimą galimybės priešintis. Kolegija laiko, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantų padaryti veiksmai (daugybiniai smūgiai rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas) atitinka fizinio smurto panaudojimo plėšimo požymį. Nukentėjusiųjų mušimas užvaldant jų turtą laikomas fizinio smurto panaudojimu. Iš kitos pusės kolegija laiko, kad apylinkės teismas be pagrindo inkriminavo apeliantams kitą plėšimo sudėties požymį - „atėmimą galimybės nukentėjusiajam priešintis“, nes nuteistieji atliko tik akivaizdžiai smurtiniais vertintinus veiksmus, sukėlusius fizinį skausmą, ir šiais veiksmais neįgyvendino dviejų skirtingų plėšimo nusikaltimo sudėties požymių. Apeliantų padaryti veiksmai neatitinka požymio „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ aiškinimo baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje. Todėl iš dalies tenkinant apeliacinius skundus, minėto plėšimo sudėties požymio inkriminavimas šalintinas iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, jog nuteistieji A. S. ir M. S. pagrobė svetimą turtą "ir atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis".

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.