Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 3 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejų metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 3 d. už tai, kad jis 2012-12-12 apie 10.00 val., turėdamas miško kirtimo atliekų ruošimui leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą girininko R. B., kartu su O. V. (O. V.) atvažiavo į mišką, esantį (duomenys neskelbtini) ribose, kur leido O. V., su kuriuo nesieja jokie darbo santykiai ir kuris neturėjo šiam darbui numatytų apsauginių drabužių bei reikiamos profesinės kvalifikacijos, nupjauti šakas ir tam tikslui davė pastarajam savo benzopjūklą STIHL, kuriuo O. V. perpjovė sau koją, padarydamas pjautinį kairės šlaunies sužalojimą su šlaunies arterijos ir venos pažeidimais, kas komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, dėl ko pastarasis mirė, tokiu būdu N. B. pažeidė Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96, patvirtintų 1996-11-25 LR miškų ministerijos įsakymu Nr. 208 (toliau – Taisyklės), 6 punktą, nurodantį, kad „asmenims, neturintiems reikiamos profesinės kvalifikacijos, neturint tam darbui numatytų apsauginių drabužių bei kitų apsaugos priemonių, draudžiama leisti dirbti“.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnis reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Lietuvos Respublikos BPK 23 straipsnyje numatyta, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis šią veiką. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos procesinis dokumentas, nuo kurio surašymo priklauso tolimesnis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, todėl jis turi būti surašomas itin kruopščiai tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, siekiant išvengti esminių trūkumų. Kaltinamojo akto turinį nustato BPK 219 straipsnis, kuriame numatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes.

Pažymima, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais, byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą visame bylos kontekste, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kas sukliudė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Šiuo atveju yra aktuali Lietuvos Respublikos BK 132 str. 3 d. nuostata, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-389/2012 ir kt.).

Iš N. B. pareikšto kaltinimo matyti, kad jis buvo kaltinamas tuo, jog kartu su O. V. atvažiavo į mišką, esantį (duomenys neskelbtini) ribose, kur leido O. V. nupjauti šakas ir tam tikslui davė pastarajam savo benzopjūklą STIHL, kuriuo O. V. perpjovė sau koją, dėl ko mirė, tokiu būdu N. B. pažeidė Taisyklių 6 punktą, nurodantį, kad „asmenims, neturintiems reikiamos profesinės kvalifikacijos, neturint tam darbui numatytų apsauginių drabužių bei kitų apsaugos priemonių, draudžiama leisti dirbti“.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas nurodė tokias pačias bylos aplinkybes, tai yra, kad N. B. leido O. V. nupjauti šakas ir tam tikslui davė pastarajam asmeniui savo benzopjūklą STIHL, kuriuo O. V. perpjovė sau koją, dėl ko mirė, tokiu būdu N. B. pažeidė minėtą Taisyklių 6 punktą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad N. B. veika pasireiškė veikimu, ir kad buvo pažeistas Taisyklių 6 punktas. Tačiau, nurodydamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, nesilaikė šios savo pozicijos ir prieštaringai sprendė, kad N. B. veika pasireiškė neveikimu, tai yra, kad jis tinkamai neprižiūrėjo pavojingo įrenginio (benzopjūklo) ir tokiu būdu savo neveikimu leido nukentėjusiajam juo pasinaudoti, taip tarp N. B. neveikimo ir veikos padarinių (O. V. mirties) pripažino esant priežastinį ryšį.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog kaltinimas N. B. dėl faktinės aplinkybės, kad N. B. leido O. V., su kuriuo nesieja jokie darbo santykiai ir kuris neturėjo šiam darbui numatytų apsauginių drabužių bei reikiamos profesinės kvalifikacijos, nupjauti šakas ir tam tikslui davė pastarajam savo benzopjūklą STIHL, suformuluotas nepakankamai tiksliai. Įvertinęs tai, kad nagrinėjant bylą teisme proceso dalyviai neprašė patikslinti veikos kvalifikavimo, posėdžių metu buvo kalbama ne apie tai, kad N. B. davė nukentėjusiajam benzopjūklą, o apie tai, kad tinkamai neprižiūrėjo pavojingo įrenginio ir tokiu būdu savo neveikimu leido nukentėjusiajam juo pasinaudoti, sprendė, kad, nors teisme nustatytosios faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo kaltinime suformuluotų aplinkybių, tačiau nusikalstamos veikos kvalifikavimui jos esminės reikšmės neturi, kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinimas buvo palaikomas būtent pagal teisme nustatytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka ir atkreipia dėmesį tai, kad BK 132 straipsnio 3 dalies dispozicija yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl ją taikant būtina nurodyti konkrečius teisės aktų reikalavimus, kuriuos kaltininkas pažeidė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su kaltinimu, kad N. B. leido O. V. nupjauti šakas bei tam tikslui davė pastarajam asmeniui savo benzopjūklą STIHL ir tuo pažeidė Taisyklių 6 punktą, ir nustatęs, kad N. B., palikęs benzopjūklą be priežiūros, savo neveikimu leido nukentėjusiajam juo pasinaudoti, nepagrįstai nekonkretizavo, koks teisės aktas (jo punktas) reglamentuoja tokią buvusią N. B. pareigą. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aptarė Taisyklių 1 bei 65 punktų reikalavimus, iš kurių pirmasis yra tik bendro pobūdžio nurodymas (Taisyklių 1 punkte numatyta, kad taisyklės reglamentuoja pagrindinius miško darbų saugos reikalavimus. Jos privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims), o 65 punkto reikalavimas yra susijęs su vyrams būtinu darbui motorpjūkliu amžiumi, reikalinga kvalifikacija ir tai patvirtinančiu dokumentu, tačiau nenumato pareigos užtikrinti įrenginio (benzopjūklo) priežiūrą atliekant miško darbus. Pabrėžtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai bei sudaryti logišką visumą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek N. B. pareikštas kaltinimas, tiek pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės buvo grindžiami N. B. parodymais, taip pat nukentėjusiosios G. V., liudytojų J. S., R. B., G. J. parodymais, specialisto išvada. Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas vertino, jog nuteistojo J. B. parodymai yra patikimi, vis tik šio asmens parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Būtent, kaip matyti iš 2013-03-26 liudytojo apklausos protokolo (b.l. 52), pirminės apklausos metu N. B. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2012-12-12 miško kvartale, esančiame netoli (duomenys neskelbtini), ruošiant malkas benzopjūklu „Stihl“ jis kartu su O. V. dirbo „dviese paeiliui“. Jokių alkoholinių gėrimų nevartojo, su savimi apsauginio šalmo, veido ir akinių apsaugos, darbinių kelnių su specialia apsauga bei medicininės vaistinėlės neturėjo. Pjaunant medžius benzopjūklu baigėsi kuras, jis į benzopjūklą įpylė specialiai iš anksto paruošto kuro, o pats nuėjo į šalį atlikti „gamtinius reikalus“. Tuo metu išgirdo, kaip „jo porininkas“ O. V. užsivedė benzopjūklą ir pradėjo pjauti lazdyną. Netrukus išgirdo O. V. šauksmus ir, priėjęs prie jo pastebėjo, kad pastarasis benzopjūklu persipjovė sau koją ir guli ant žemės. Tada perrišo jam koją ir nubėgo kviesti pagalbos. Vėliau buvo konstatuota O. V. mirtis (b.l. 52). Po pranešimo apie įtarimą įteikimo 2013-08-27 apklausiamas įtariamuoju N. B. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2012-12-12 dirbo su O. V. miške. Benzopjūklu dirbo tik jis, O. V. neleido imti pjūklo. Tačiau, nuėjęs atlikti „gamtinius reikalus“, išgirdo, kad O. V. užsivedė pjūklą. Grįždamas išgirdo pastarojo riksmą „aj“ ir priėjęs pamatė, kad pastarasis guli ant žemės, prie kojų gulėjo benzopjūklas. Jis išjungė pjūklą ir numetė į šoną. Pamatė, kad O. V. iš kojos bėga kraujas. Perrišo pastarajam koją, šis nekalbėjo, sunkiai kvėpavo, bandė kažką sakyti, tačiau jam nepavyko. Palikęs O. V., nubėgo į (duomenys neskelbtini) kaimą kviesti pagalbą. Vėliau buvo konstatuota O. V. mirtis (b.l. 55 antra pusė). Teisminio bylos nagrinėjimo metu N. B. parodė, kad 2012-12-12 apie 9 val. jis kartu su O. V. miške pradėjo pjauti malkas. Jis pjovė, o O. V. tik tempė nukirstus medžius ir dėjo į krūvas. Kai benzopjūkle baigėsi benzinas, jis pripylė į pjūklą benzino ir po to pasiūlė O. V. pavalgyti. Nuėjęs išgirdo, kad benzopjūklas „užsivedė“, o vėliau išgirdo šauksmą. Pamatė gulintį O. V., prie jo iš dešinės pusės gulėjo benzopjūklas. Jis išjungė pjūklą ir paklausė O. V., kas atsitiko. Pastarasis nieko negalėjo atsakyti. Diržu suveržęs O. V. koją, jis nubėgo kviesti pagalbos. Vėliau buvo konstatuota O. V. mirtis (b.l. 92). Taigi, iš viso proceso metu duotų nuteistojo N. B. parodymų matyti, kad jis iš pradžių pripažino, jog benzopjūklu dirbo kartu su O. V. „paeiliui“, o apklausiamas įtariamuoju bei bylos teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad su benzopjūklu dirbo jis vienas, O. V. jam tik padėjo – tempė nukirstus medžius ir dėjo į krūvas. Nors, kaip minėta, N. B. pirminiai parodymai skyrėsi nuo vėliau jo duotų parodymų, tačiau apklaustas įtariamuoju bei bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jis tvirtino, kad su benzopjūklu dirbo vienas, O. V. pats savavališkai paėmė benzopjūklą ir juo susižalojo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad šioje byloje nustatyta, jog N. B. laikinai pasišalino iš medžių kirtimo vietos ir paliko benzopjūklą be priežiūros. Šios aplinkybės savo apeliaciniame skunde neneigia ir nuteistasis N. B.. Pastebėtina, kad Taisyklių 13 punkto 28 ir 29 papunkčiuose yra apibrėžta, kas laikytina technikos priemone ir jos operatoriumi. Būtent, technikos priemonė yra įrankis, įtaisas, mechanizmas, mašina, agregatas (Taisyklių 13 punkto 28 papunktis), o technikos priemonės operatorius - darbininkas, valdantis technikos priemonę (Taisyklių 13 punktas 29 papunktis). Šių Taisyklių 21 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad operatorius, palikdamas darbo vietą, turi užtikrinti, kad technikos priemonės negalėtų paleisti pašaliniai asmenys. Pastarosios minėto teisės akto nuostatos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinamos.

Apeliacinės instancijos teismui nėra pateiktas prokuroro apeliacinis skundas ištaisyti minėtus pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, šiuo atveju yra nagrinėjamas nuteistojo apeliacinis skundas, kuriame prašoma jį išteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas neturi galimybės ištaisyti N. B. neteisingai suformuluoto kaltinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtąsias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą sukliudė tai, kad nagrinėjamu atveju buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kadangi jame neteisingai nurodytos esminės nusikalstamos veikos sudėčiai ir veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, todėl skundžiamas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.). Kadangi nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama prokurorui, apeliacinio skundo motyvai dėl kaltės iš esmės nenagrinėjami.

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

nuteistojo N. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui.