- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-300/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Viktoras Kažys, Linas Šiukšta (pran.)
- Kaltinamasis
- V. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir civilinio ieškovo bendros Lietuvos-Vokietijos-Lenkijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Merwal“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo
V. P. pagal BK 184 str. 2 d išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Bendros Lietuvos-Vokietijos-Lenkijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Merwal“ civilinis ieškinys atmestas. Taip pat atmestas ir civilinio ieškovo atstovės prašymas priteisti civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, ir šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis pagal 2005 m. spalio 20 d. darbo sutartį Nr.84D-051020 dirbdamas BĮ UAB „Merwal“, įmonės kodas 110030516, esančioje Vilniaus m., Justiniškių g. 126, vairuotoju, remiantis BĮ UAB „Merwal“ generalinio direktoriaus R. A. 2005 m. spalio 21 d. įsakymu komandiruotas į Olandiją, ten, remiantis 2005 m. spalio 22 d. vilkiko priėmimo-perdavimo aktu, priėmė automobilį „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei kuro korteles AS-24 Nr. 1022 ir Nr. 3022, skirtas atsiskaityti tik už darbo reikmėms reikalingą kurą, laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 21 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. įvairiose Ispanijos, Belgijos, Olandijos ir Lenkijos degalinėse tyčia ir neturėdamas tam pagrindo, atsiskaitęs nurodytomis kuro kortelėmis AS-24 Nr. 1022 ir Nr. 3022, įsipylė 12069,45 litro dyzelinio kuro už 36689,76 Lt daugiau, negu būtų reikėję to kuro sunaudoti pervežant krovinius pagal įmonės nustatytas kuro sunaudojimo normas. Tokiu būdu jis iššvaistė BĮ UAB „Merwal“ turto už 36689,76 Lt. Iš bylos matosi, kad kaltinamajame akte iššvaistyto svetimo turto vertė buvo nurodyta 32250,66 Lt, tačiau bylos teisminio nagrinėjimo metu prokuroras, vadovaujantis BPK 256 str., pateikė rašytinį prašymą kaltinimą pakeisti jame nurodant, kad iššvaistyto svetimo turto vertė buvo 36689,76 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas šioje byloje priėmė išteisinamąjį nuosprendį, jo aprašomojoje dalyje išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimo motyvus ir teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo. Nuosprendyje nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vienu iš būtinų įrodinėjimo dalykų buvo nurodyti nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punkto išaiškinimu apie tai, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nuosprendyje nurodyta, kad V. P. sutarčių pagrindu buvo patikėtas vilkikas „Iveco“ bei kuro kortelės, šis turtas buvo jo teisėtame valdyme, tačiau siekiant įrodyti, kad kaltinamasis šį svetimą turtą iššvaistė, buvo būtina įrodyti to turto perleidimo tretiesiems asmenims momentą. Tuo tarpu teismas padarė išvadą, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. P. dyzelinį kurą neteisėtu būdu perleidinėjo tretiesiems asmenims, o galimybė, kad jis galėjo atlikti tokius veiksmus, yra tik abstrakčios prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad byloje nenustatytos kliūtys BĮ UAB „Merval“ padarytą žalą atlyginti remiantis civilinės arba darbo teisės normomis. Teismas padarė išvadą, jog yra neįrodyta, kad V. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl jis turi būti išteisintas, o byloje pareikštas civilinis ieškinys atmestas. Tokie sprendimai nurodyti ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Teismas V. P. pagal 184 str. 2 d. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, BĮ UAB „Merwal“ civilinį ieškinį atmetė, taip pat atmetė ir šio civilinio ieškovo atstovės prašymą priteisti civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo išvados, dėl kurių buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, yra nepagrįstos. Iš nuosprendžio matosi, jog teismas nustatė, kad pati nusikalstama veika buvo padaryta, o tik neįrodyta, kad padarant šią nusikalstamą veiką dalyvavo V. P. . Tačiau bylos aplinkybės patvirtina, kad BĮ UAB „Merwal“ turto niekas kitas, išskyrus V. P. , iššvaistyti negalėjo. Įrodyta, kad kuro kortelės buvo perduotos V. P. ir jomis tik jis galėjo atsiskaitinėti už perkamą kurą. Tai pripažįsta ir pats V. P. , kuris nurodo tik apie tai, kad jam patikėtas automobilis sunaudodavo daug daugiau kuro, negu buvo nustatyta BĮ UAB „Merwal“ normomis. Visas jo įsipiltas kuras buvo sunaudotas tik krovinių pervežimams. Byloje nustatyta, kad vilkiku „Iveco“ V. P. nuvažiavo 23260 km, kuro likutis iki išvykstant į komandiruotę buvo 860 litrų, o grįžus iš jos – 293 litrai. Komandiruotės metu V. P. įsipylė 19527,15 litro kuro. Jo vairuojamas vilkikas 100 km vidutiniškai sunaudoja apie 34,5 litro kuro, todėl pagal nustatytą normatyvą komandiruotės metu iš viso turėjo būti sunaudota 8025 litrai kuro. Tuo tarpu buhalteriniais apskaičiavimais buvo nustatyta, kad buvo sunaudoti 20094 litrai dyzelino. Tą kurą V. P. pylėsi keliose valstybėse. Nustatyta, kad Lenkijoje 2005 m. gruodžio 30 d. dienos bėgyje jis įsipylė iš viso net 2670,08 litro kuro, nors į vilkiko kuro baką telpa tik 1200 litrų. Šios aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu V. P. negalėjo paaiškinti. Jis tik aiškino, kad vilkikas naudojo daug kuro, o Lenkijoje jis pastebėjo, kad kurą praleidžia vilkiko degalų bakas. Tačiau toks jo aiškinimas nelogiškas ir nepagrįstas, nes tikint šia versija, Lenkijoje 2005 m. gruodžio 30 d. iš automobilio bako turėjo išlašėti net apie 1,5 tonos dyzelinio kuro. Visa tai patvirtina, kad dyzelinis kuras neabejotinai buvo panaudotas ne įmonės „Merwal“ reikmėms, nors jis buvo įsigytas už šios įmonės lėšas. Tai reiškia, kad V. P. , nepagrįstai sumokėdamas įmonės „Merwal“ lėšomis už į jo vairuojamo automobilio baką netelpantį kurą, iššvaistė įmonės turtą, nes tai galėjo padaryti tik savo paties arba trečiųjų asmenų naudai. Dėl kitos kuro dalies iššvaistymo teisme apklaustas specialistas V. Mickūnaitis parodė, kad kuro normos vilkikams gali svyruoti priklausomai nuo eksploatacijos ir darbo sąlygų. Jeigu automobilis yra techniškai netvarkingas, kuro sąnaudos gali padidėti 10-30 procentų. V. Mickūnaitis tik abstrakčiai nurodė, kad teoriškai dėl gedimų kuro sąnaudos gali būti gerokai didesnės, tačiau konkrečių tų sąnaudų ribų jis nurodyti negalėjo. Tuo tarpu BĮ UAB „Merwal“ vyr. mechanikas liudytojas A. K. parodė, kad automobilio „Iveco“ kuro sąnaudos negalėjo padidėti daugiau negu dvigubai ir 70-90 litrų kuro 100 km sunaudoti yra nerealu. Šis liudytojas parodė, kad V. P. vairuotas automobilis naudojo apie 35 litrus kuro 100 km, galėjo sunaudoti 2 litrais dar daugiau, taip dar 2 litrais daugiau dėl gedimų, tačiau tai būtų jau didžiausias kuro sąnaudų normos viršijimas pačiam seniausiam automobiliui. Didesnių sąnaudų negalėjo būti, kadangi tuo atveju automobilis dėl techninės būklės iš viso negalėtų važiuoti. Netikėti šiais liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo. Kitas liudytojas J. S. , dirbantis BĮ UAB „Merwal“ vairuotoju, parodė, kad tuo pačiu automobiliu „Iveco“ jis dirbo 2005 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Jis pripažino, kad vilkiko techninė būklė buvo prasta, iš kitų vairuotojų girdėjo, kad tas automobilis buvo patyręs avariją. Tačiau priklausomai nuo vežamo krovinio svorio, automobilis sunaudodavo iki 35 litrų degalų 100 km. Tokios kuro sąnaudos būdavo, kai su tuo automobiliu dirbo jis pats. Liudytojas dar parodė, kad nurodyto automobilio kuro bake telpa 1,2 tonos kuro, o su tokiu kuro kiekiu galima nuvažiuoti apie 4000 km. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad jeigu automobilis, kurį vairavo V. P. , sunaudojo ir 2 ar 3 litrais kuro daugiau negu buvo nustatyta 34,5 litro kuro sąnaudų norma, tai įvertinus kiek tas automobilis nuvažiavo 2005 m. spalio-gruodžio mėn., padarytos žalos dydis pasikeistų tik keliais šimtais litų, vis tiek būtų didelės vertės svetimo turto iššvaistymas ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas dėl to nepasikeistų. Iš nuosprendžio taip pat matosi, jog teismas šioje byloje nusikaltimo dalyku laikė dyzelinį kurą. Tačiau iš tikrųjų V. P. buvo patikėtas ne kuras, o atsiskaitymo kortelės, naudojamos atsiskaityti už kurą. Tai reiškia, kad jam buvo patikėtos UAB „Merwal“ piniginės lėšos, kurios galėjo būti naudojamos tik kurui pirkti. Byloje nustatyta, kad V. P. nepagrįstai įmonės lėšomis sumokėjo už kurą, kuris nebuvo naudojamas įmonės reikmėms, todėl papildomai įrodinėti, kad kuras buvo perleistas tretiesiems asmenims, nebuvo reikalinga. Išteisinęs V. P. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, teismas, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 1 p., taip pat ir atmetė byloje pareikštą civilinį ieškinį. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad BĮ UAB „Merwal“ gali prisiteisti žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka, nes V. P. išteisinus nuosprendyje nurodytu pagrindu ir civilinį ieškinį atmetus, pagal BPK 112 str. 4 d. nuostatas civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl nuosprendyje tokia civilinio ieškovo teisė buvo pripažinta nepagrįstai. Be to, V. P. išteisinus neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagal BPK 303 str. 6 d. nuostatas po nuosprendžio įsiteisėjimo byla turėtų būti perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusio asmens nustatymui. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį. V. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d., ir paskirti jam 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją nustatant atlikti pataisos namuose.
Civilinio ieškovo bendros Lietuvos-Vokietijos-Lenkijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Merwal“ atstovas, šios įmonės generalinis direktorius R. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai V. P. išteisino, atmetė civilinį ieškinį ir nepriteisė įmonei bylinėjimosi išlaidų. Priėmęs tokį nuosprendį, teismas užkirto kelią įmonei „Merwal“ kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo netgi civilinio proceso tvarka. Byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir pažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normas. Nuosprendyje netinkamai įvertinti įrodymai, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 str. reikalavimų. Teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje teismas nurodė, jog siekiant įrodyti, kad V. P. iššvaistė svetimą turtą, būtina įrodyti šio turto perleidimo tretiesiems asmenims momentą. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. neteisėtai perleidinėjo dyzelinį kurą tretiesiems asmenims, ir tokia galimybė yra tik abstrakti prielaida. Tačiau tokiu atveju, t. y. nesant įrodymų apie turto perleidimą tretiesiems asmenims, V. P. nusikalstama veika turėjo būti perkvalifikuota į BK 183 str. 2 d. kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas arba į BK 178 str. 3 d. kaip vagystė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 p. išaiškinta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. To paties nutarimo 10 punkte išaiškinta ir apie tai, kad patikėtas turtas yra užimamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Kaltinamajam V. P. sutarčių pagrindu buvo patikėtas vilkikas „Iveco“ ir kuro kortelės AS-24 Nr. 1022 ir Nr. 3022. Neteisėtai pasinaudojus šiomis kortelėmis BĮ UAB „Merwal“ buvo padaryta žala ir tai konstatavo pats teismas. Be to, jau nurodyto LAT nutarimo 11 punkte išaiškinta, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tai reiškia, kad šiuo atveju byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, jog V. P. pasisavino didelės vertės svetimą turtą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d. Teismas turėjo įvertinti dar ir tai, kad kaltinamojo veika galėjo atitikti ir BK 178 str. 3 d. numatytą vagystės sudėtį. To paties LAT senato nutarimo 10 p. nurodyta, kad kaip vagystė kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai kaltininkas laikinai gauna pasinaudoti turtu (pasimatuoti, pavažiuoti ir pan.) ar atlikti su juo tik technines operacijas (pasaugoti, panešti ir pan.) ir neteisėtai jį pasisavina. Taigi paaiškėjus, kad prokuroras šioje byloje nenustatė kai kurių aplinkybių, kurios vėliau buvo nustatytos teisiamajame posėdyje ir netiksliai suformulavus kaltinimą, pats teismas turėjo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti ir pritaikyti tinkamą baudžiamąjį įstatymą. Tačiau teismas to padarė ir nepagrįstai priėmė byloje išteisinamąjį nuosprendį. Toks nuosprendis grindžiamas tik ta aplinkybe, kad nėra duomenų apie turto perleidimą tretiesiems asmenims. Tačiau kiti išnagrinėti įrodymai, t. y. liudytojų J. S. , R. A. ir A. K. parodymai bei specialistės M. Šarutienės išvada, patvirtina, kad nusikaltimas ir žala BĮ UAB „Merwal“ vis dėlto buvo padaryti. Kaltininkas tyčia pasisavino didelės vertės svetimą turtą. Tuo tarpu nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymai ir specialistės išvada nurodomi kaip iš viso jokių svarbių bylos aplinkybių nepatvirtinantys duomenys. Teismo išvada, kad nėra įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, padaryta todėl, kad surinktų įrodymų teismas neįvertino sistemiškai. Iš tikrųjų tuos įrodymus įvertinus tinkamai, jų pakaktų ir V. P. pripažinimui kaltu, ir civilinio ieškinio patenkinimui. Byloje pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir turėjo būti patenkintas, nes tam irgi buvo nustatytos visos būtinos sąlygos. Juridiniam asmeniui BĮ UAB „Merwal“ buvo padaryta turtinė žala, kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo požymių, o tarp V. P. veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, paskirti kaltinamajam bausmę ir patenkinti BĮ UAB „Merwal“ civilinį ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir civilinio ieškovo bendros Lietuvos – Vokietijos – Lenkijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Merwal“ apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintasis V. P. ir jo gynėjai prašo abu šiuos apeliacinius skundus atmesti.
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo, tačiau šis pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl dalies nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 3, 4 p.). Teismas neteisingai nustatė V. P. išteisinimo pagrindą ir netinkamai išsprendė byloje pareikšto BĮ UAB „Merwal“ civilinio ieškinio klausimą.
Kaltinimo, dėl kurio ši byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė, taip pat teisminio nagrinėjimo metu prokuroro pateikto rašytinio prašymo pakeisti šį kaltinimą esmė nuosprendyje ir šioje nutartyje jau buvo išdėstyti. Iš byloje surašyto kaltinamojo akto matosi, kad kaltinimas V. P. dėl patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymo pagal BK 184 str. 2 d. buvo grindžiamas paties kaltinamojo V. P. ir liudytojų R. A. bei J. S. parodymais, specialistės M. Šarutienės išvada, V. P. darbo ir jo individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartimis, o taip pat kitais BĮ UAB „Merwal“ pateiktais ir prie bylos pridėtais dokumentais, patvirtinančiais V. P. komandiruotę ir duomenis apie už įmonės „Merwal“ lėšomis įgyto ir sunaudoto dyzelinio kuro kiekius. Visi šie įrodymai buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, teismas dar išnagrinėjo ir kitus įrodymus: apklausė dar vieną liudytoją A. K. , specialistus M. Š. ir V. Mickūnaitį, ištyrė iš BĮ UAB „Merwal“ išreikalautus papildomus dokumentus apie kaltinime nurodytu laikotarpiu nustatytus vilkiko „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gedimus ir remontą. Prašymų išnagrinėti kokius nors papildomus įrodymus teisminio nagrinėjimo dalyviai nepareiškė, prašymų atlikti įrodymų tyrimą nebuvo pareikšta ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Visi išnagrinėti įrodymai yra išdėstyti išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas šių įrodymų tinkamai neįvertino, o BĮ UAB „Merwal“ skunde taip pat nurodoma, kad tie įrodymai nebuvo įvertinti sistemiškai. Kolegijos nuomone, su šiais argumentais galima sutikti tik iš dalies. Iš nuosprendžio matosi, kad jame tikrai nepakankamai išsamiai išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai, nes teismas pagrindinį dėmesį skyrė tik įrodymams, patvirtinantiems ar paneigiantiems V. P. patikėto turto perleidimo tretiesiems asmenims galimybę. Pašalinant šiuos trūkumus, išnagrinėti įrodymai dar bus aptarti bei įvertinti šioje nutartyje. Tačiau abiejų apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad išnagrinėtų įrodymų visumos pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti ir V. P. pripažinti kaltu dėl patikėto svetimo turto iššvaistymo arba kitokios nusikalstamos veikos padarymo, kolegija atmeta.
Išnagrinėti bylos dokumentai patvirtino, kad išteisintasis V. P. 2005 m. spalio 20 d. su BĮ UAB „Merwal“ sudarė darbo sutartį ir buvo priimtas į darbą šioje įmonėje vairuotoju. Tą pačią dieną su juo buvo sudaryta sutartis dėl darbuotojo individualios visiškos materialinės atsakomybės. Įmonės vadovo R. A. 2005 m. spalio 21 d. įsakymu V. P. buvo įpareigotas vykti į komandiruotę į Olandiją iki 2005 m. gruodžio 30 d. 2005 m. spalio 22 d. priėmimo perdavimo aktu kitas tos pačios įmonės vairuotojas J. S. Olandijoje perdavė V. P. vilkiką „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš rašytinio J. S. paaiškinimo matosi, kad kartu su vilkiku jis V. P. perdavė ir kuro korteles AS24 Nr. 1022 ir Nr. 3022. To neginčija ir išteisintasis V. P. . Iš kito, 2006 m. sausio 3 d. priėmimo perdavimo akto matosi, kad nurodytą dieną Kaune V. P. tą patį vilkiką „Iveco“ ir abi kuro korteles perdavė kitam vairuotojui D. P. . BĮ UAB „Merwal“ buhalteriniais dokumentais ir specialisto išvada buvo nustatyta, kad komandiruotės metu V. P. vilkiku „Iveco“ nuvažiavo 23 260 km, Ispanijos, Belgijos, Olandijos bei Lenkijos degalinėse įsipylė 19527,15 litro degalų, o įvertinus kuro likučius degalų bake vilkiko perdavimų metu, iš viso faktiškai sunaudojo 20 094,15 litro dyzelinio kuro. Pagal įmonės „Merwal“ nustatytą šiam vilkikui 34,5 litro 100 km kuro sunaudojimo normą nuvažiuojant nurodytą atstumą turėjo būti sunaudota tik 8024,70 litro degalų, todėl 12069,45 litro degalų buvo pereikvota. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti, kur buvo panaudoti 12069,45 litro degalų, nėra galimybės, o sunaudodamas virš nustatytos normos šį kuro kiekį V. P. įmonei liko skolingas 10617,50 eurų (32250,66 Lt). Teismo posėdyje specialistė M. Šarutienė savo išvadą patikslino ir parodė, kad dėl kuro pereikvojimo buvo padaryta 36660,10Lt žala. Tuo tarpu pakeistame kaltinime prokuroras jau rėmėsi BĮ UAB „Merwal“ nurodyta 3,04 Lt už litrą dyzelinio kuro kaina ir kaltinime nurodė iš viso 36 689,76 Lt žalos dydį.
Išteisintasis V. P. teisme kaltu dėl svetimo turto iššvaistymo neprisipažino. Jis parodė, kad komandiruotės metu užsienyje degalinėse, atsiskaitydamas kuro kortelėmis, tikrai įsipylė kaltinime nurodytą degalų kiekį, tačiau šio kuro nepasisavino, neperleido jo jokiems kitiems asmenims, o visą kurą panaudojo pagal tiesioginę paskirtį kroviniams pervežti. Vilkikas naudojo labai daug degalų dėl įvairių gedimų ir kitų aplinkybių. Nors įmonės direktorius R. A. žadėjo duoti jam naują automobilį, tačiau nuvykus į Olandiją kitas vairuotojas J. S. perdavė jam seną „Iveco“ ir pats pripažino, kad vilkikas prastos būklės. Automobilis buvo po avarijos, sudaužyti langai, matėsi daug kitokių apgadinimų. Iš pradžių jis atsisakė imti šį vilkiką, skambino dėl to įmonės direktoriui, tačiau šis liepė automobilį remontuoti, važiuoti ir gabenti krovinius. Priėmimo-perdavimo akte buvo išvardinti tik išoriniai matomi defektai, o vidiniai gedimai nebuvo žinomi, apie juos jis suprato jau vėliau. Jo manymu, tuos gedimus automobilį jam perdavęs J. S. specialiai nuslėpė. Automobilis naudojo labai daug kuro dėl techninės būklės ir gedimų, komandiruotės metu jį teko keletą kartų remontuoti autoservisuose. Apie įmonės „Merwal“ nustatytą kuro sąnaudų normą tuo metu jis net nežinojo, tačiau mano, kad ta norma buvo nustatyta neatsižvelgus ne tik į vilkiko būklę, bet ir į kitas aplinkybes. Krovinius teko vežti žiemos metu, nepalankiomis oro sąlygomis, teko važiuoti kalnuotomis vietovėmis. Užvažiuoti į kalnus šis vilkikas buvo per silpnas, be to, gabenamų krovinių svoris viršydavo nurodytą dokumentuose svorį ir už tai jam tekdavo mokėti baudas. Važiuojant per Lenkiją jis pastebėjo, kad iš automobilio bėga kuras, vilkike buvo sumontuoti du kuro bakai ir dyzelinas bėgo iš tų bakų sudūrimo vietos. Paskambinęs jis ir apie tai pranešė R. A. , tačiau šis pasakė, kad sustoti negalima, liepė važiuoti toliau ir bandyti grįžti į Lietuvą. Gavęs tokį nurodymą jis pats pabandė užsandarinti bakų sujungimo vietą ir važiavo toliau. Pripažįsta, kad vilkikas sunaudojo daug degalų, tačiau tai įvyko ne dėl jo kaltės, o dėl automobilio techninės būklės ir kitų jo jau nurodytų priežasčių.
BĮ UAB „Merwal“ generalinis direktorius liudytojas R. A. teisme parodė, kad V. P. grįžus iš komandiruotės ir iš kuro tiekėjų gavus atskaitas apie užsienio valstybėse degalinėse įsipilto kuro kiekį, buvo nustatytas didelis kuro normų viršijimas. Automobilis „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo važiavo V. P. , iš tikrųjų buvo įsigytas po avarijos, vilkiko kabina ir kitos dalys buvo apgadintos, tačiau pagrindinės sistemos nebuvo sugadintos. Kapitalinis automobilio remontas nebuvo atliekamas. Sunaudojamo kuro normą nustatė pati įmonė „Merwal“, tačiau ją nustatant buvo vadovaujamasi finansų ministerijos nurodytomis formulėmis, „Iveco“ koncerno nurodomais duomenimis, o taip pat buvo atsižvelgiama į tokių automobilių eksploatavimo praktiką. Kiti vilkikai „Iveco“ 100 km sunaudoja apie 27-29 litrus degalų, kuro sąnaudos neviršydavo 33 litrų. Vilkikas „Iveco“, kuriuo važiavo V. P. , turėjo automatinę pavarų dėžę, jo kuro sąnaudos būdavo ir anksčiau didesnės, todėl įmonė nustatė šiam automobiliui didesnę, t. y. 34 litrų 100 km kuro sąnaudų normą. Tuo tarpu V. P. komandiruotės metu degalų buvo sunaudota daugiau negu du kartus ir tai negalėjo įvykti dėl vilkiko techninės būklės. Be to, iš kuro tiekėjų ataskaitų matosi, kad Lenkijos degalinėse buvo įsipilta apie 2700 litrų kuro, nors į du automobilio degalų bakus galėjo tilpti tik 1,2 – 1,4 tonos degalų. V. P. aiškinimais, kad iš automobilio bėgo kuras, jis netiki, nes užsienio valstybėse automobilį dėl tokio gedimo iš karto būtų sustabdžiusi policija. Komandiruotės metu jam pačiam V. P. telefonu nei karto neskambino ir apie vilkiko gedimus nepranešė, su V. P. , kiek jis žino, kalbėjosi tik įmonės vadybininkai. Po V. P. tą patį vilkiką perdavus kitam vairuotojui, kuro normos jau nebuvo viršijamos. Jis mano, kad dalį pagal kuro korteles įsigyto dyzelinio kuro V. P. tiesiog pasisavino, numano, kuriose Europos valstybėse tai galėjo būti padaryta ir netgi įtaria už kokią kainą tokį pasisavintą kurą vairuotojai pardavinėja.
Liudytojas J. S. teisme parodė, kad įmonėje „Merwal“ dirba vairuotoju, 2005 m. rudenį kelis mėnesius važinėjo su vilkiku „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį po to Olandijoje perdavė V. P. . Šio vilkiko techninė būklė tikrai buvo bloga, jis buvo po avarijos apgadintas, į vairuotojo kabiną bėgdavo vanduo. Tačiau juo važinėjant įvairiomis sąlygomis kuro sąnaudos neviršydavo 35 litrų 100 km. Žiemą naudojantis krosnele, dėl to būdavo sunaudojama dar apie 4 litrus degalų 100 km. Automobilyje buvo sumontuoti du degalų bakai. Šį vilkiką jis perdavė V. P. pagal perdavimo aktą, jame buvo surašyti vizualiai matomi defektai. Perduodant automobilį jis servisuose nebuvo tikrinamas. V. P. iš pradžių nenorėjo perimti iš jo šio vilkiko, bet paskui sutiko. Kodėl jam važinėjant šiuo automobiliu buvo žymiai didesnės kuro sąnaudos, jis nežino.
Liudytojas A. K. teisme parodė, kad dirba BĮ UAB „Merwal“ vyr. mechaniku. Vilkiką „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įmonė įsigijo 2003 m. Jis buvo po avarijos, apgadinta vairuotojo kabina, tačiau tai buvo tik išoriniai defektai. Prisimena, kad keletą kartų automobilis buvo remontuojamas, vieną kartą jis kelyje buvo užgesęs, bet serviso darbuotojai jį suremontavo pakeisdami kuro filtrus. Šis vilkikas buvo senesnės modifikacijos, anksčiau servise buvo atsakyta, kad tikslių jo kuro sąnaudų apskaičiuoti nėra galimybės, todėl būtent šiam automobiliui įmonė ir nustatė didesnę, t. y. 35 litrų, 100 km kuro sąnaudų normą. Ji buvo nustatyta jau įvertinus gabenamo krovinio svorį ir nepalankias oro ir kelio sąlygas. Kokios techninės būklės šis vilkikas buvo perduotas V. P. , jis nežino, nes perdavimo metu pats nedalyvavo. Ar šis vilkikas buvo remontuojamas V. P. juo grįžus iš komandiruotės, gerai neprisimena, tačiau rimti remonto darbai tikrai nebuvo atliekami. Jis negali paneigti, kad dėl techninės vilkiko būklės kuro sąnaudos galėjo padidėti 2-3 litrais 100 km, tačiau dėl gedimų net dvigubai daugiau kuro negalėjo būti sunaudota. Galėjo taip būti, kad tekėjo kuras, tačiau pats vairuotojas yra atsakingas už visų skysčių tekėjimą. Šį gedimą vairuotojas turėjo pastebėti jau pirmą kartą sustojęs degalinėje. Be to, jo nuomone, yra nerealu, kad toks kuro kiekis būtų galėjęs ištekėti. Vilkiko kuro bakų talpa buvo 1250 litrų, todėl per vieną dieną supilti daugiau negu dvi tonas kuro irgi nebuvo įmanoma. Susipažinęs su dokumentais apie šio vilkiko remontus užsienyje jis išskiria kuro sąnaudoms galėjusius turėti reikšmės tik keletą gedimų. Tai filtrų keitimai ir stabdžių kaladėlių gedimas. Dėl stabdžių sistemos ir kaladėlių gedimo kuro sąnaudos galėjo labai padidėti, tačiau ne dvigubai, be to, automobilis su stringančiu ratu galėjo nuvažiuoti tik apie 100-200 km. Būna, kad ir kiti vairuotojai viršija nustatytas kuro normas, tačiau įvertinus vairuotojų paaiškinimus,įmonė kuro nuostolius nurašo. Tačiau šiuo atveju V. P. sunaudotas kuro kiekis normą viršijo labai ženkliai, o vairuotojas dėl to nepateikė jokių paaiškinimų. Tikrinant atvejus dėl kuro pereikvojimo jis visada pirmiausia tikrina dokumentus apie degalų sunaudojimą Lenkijos teritorijoje, nes ten vairuotojai dažniausiai prekiauja degalais. Tačiau konkrečių duomenų apie tai, kad degalus pardavinėjo V. P. , jis neturi.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM specialistės M. Šarutienės išvadose buvo nurodyti šioje nutartyje jau išdėstyti duomenys apie tai, koks buvo V. P. vairuojamo vilkiko „Iveco“ nuvažiuotas atstumas, kiek kuro turėjo būti sunaudota pagal įmonės nustatytas kuro sąnaudų normas ir kiek to kuro sunaudota faktiškai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. P. virš normos sunaudojo iš viso 12069,45 litro dyzelinio kuro, tačiau kur iš tikrųjų buvo panaudoti šie degalai, nustatyti nepavyko. Apklausta teisme specialistė savo išvadas patvirtino ir tik patikslino pereikvoto kuro kainą. Tačiau specialistė M. Šarutienė parodė, kad jos išvados ir visi atlikti skaičiavimai buvo pagrįsti tik įmonės „Merwal“ pateiktais duomenimis ir pažymomis, pati baudžiamoji byla jai nebuvo pateikta. Apskaičiuojant, kiek kuro turėjo sunaudoti V. P. vairuojamas vilkikas, irgi buvo remiamasi pačios įmonės „Merwal“ nustatyta kuro sąnaudų norma. Specialistė teisme pripažino, kad apskaičiuojant kuro sąnaudas reikia atsižvelgti ir į gabenamo krovinio svorį, ir į kelio ir oro sąlygas, tačiau šiuo atveju ji pasikliovė tik pačios įmonės pateiktais duomenimis.
Iš bylos matosi, kad iš dalies patenkinęs išteisintojo V. P. bei jo gynėjų prašymus, teismas iš BĮ UAB „Merwal“ išreikalavo ir išnagrinėjo dar ir papildomus dokumentus apie vilkiko „Iveco“ gedimus ir remontą, o taip pat apklausė dar vieną specialistą V. Mickūnaitį. Iš šių papildomų dokumentų matosi, kad V. P. komandiruotės laikotarpiu vilkikas „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo keletą kartų remontuojamas užsienio valstybių autoservisuose. Tarp automobilio remonto darbų nurodomi šildymo krosnelės remontas, tiekimo siurblio keitimas, tiekimo siurblio ir oro tiekimo žarnelių, esančių tarp vilkiko ir puspriekabės, keitimas, taip pat stabdžių kaladėlių remontas. Buvo nustatyti bei remontuojami ir kiti gedimai. Iš dokumentų taip pat matosi, kad 2005 m. gruodžio 30 d. Lenkijos degalinėse pagal kuro kortelę Nr. 3022, kuria tuo metu naudojosi V. P. , tikrai buvo įsipilta iš viso 2670,08 litro degalų, tačiau šis degalų kiekis, įsipiltas ne per vieną, o per keturis kartus. Teisme apklaustas specialistas V. Mickūnaitis nurodė, kad jis dirba VGTU automobilių transporto katedros docentu, taip pat Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos ekspertu. Jis parodė, kad kuro normos gali būti nustatomos tik techniškai tvarkingiems automobiliams. Vilkikams „Iveco“ kuro normos priklausomai nuo eksploatavimo sąlygų gali svyruoti maždaug nuo 27 iki 34 litrų 100 km. Pradinė kontrolinė norma nustatoma tuščiam automobiliui, o po to pagal nustatytas formules konkreti norma nustatoma taikant koeficientus priklausomai nuo krovinio svorio, važiavimo sąlygų ir kitų aplinkybių. Susipažinęs su bylos dokumentais specialistas V. Mickūnaitis parodė, kad V. P. perduotas vilkikas „Iveco“ nebuvo techniškai tvarkingas, todėl kaltinime nurodytos kuro normos šiam automobiliui negalėjo būti taikomos. Specialistas atkreipė dėmesį į bylos dokumentus, patvirtinančius keletą vilkiko gedimų laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki gruodžio 15 d. Šie gedimai susiję su kuro sistema ir stabdžiais. Jis parodė, kad sugedus netgi tik vienam dyzelinio vilkiko kuro purkštukui degalų sąnaudos jau padidėja 25-30 procentų, dėl stabdžių sistemos gedimo tos sąnaudos galėjo padidėti dar 10-20 procentų. Viename iš dokumentų nurodyta, kad į vilkiko variklį nebuvo tiekiami degalai. Tai reiškia, kad variklis jau visai nedirbo, o automobilio būklė palaipsniui vis blogėjo. Degalų pereikvojimui turėjo įtakos kuro tiekimo siurblio gedimai. Žarnelių keitimai taip pat patvirtina, kad jos buvo nesandarios ir pro jas galėjo bėgti degalai. Faktiškos kuro sąnaudos galėjo būti nustatytos tik atlikus automobilio bandymus. Į prokuroro klausimus specialistas V. Mickūnaitis taip pat atsakė, kad jis negali nurodyti maksimalios vilkiko „Iveco“ kuro sąnaudų ribos, tačiau patvirtino, kad tos sąnaudos tikrai galėjo 100 procentų viršyti tvarkingiems automobiliams nustatytą normą.
Iš nuosprendžio matosi, jog įvertinęs išdėstytus įrodymus teismas nustatė, kad vilkikas „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuro kortelės buvo patikėti V. P. , tačiau šio patikėto kuro iššvaistymas nebuvo įrodytas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. P. perleido dyzelinį kurą tretiesiems asmenims, o galimybė, kad jis atliko panašius veiksmus, yra tik abstrakčios prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Todėl teismas padarė išvadą, jog nėra įrodyta, kad V. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir nusprendė jį išteisinti BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu.
Iš abiejų paduotų apeliacinių skundų turinio matosi, kad pagrindiniai šių skundų argumentai pirmiausia siejami būtent su jau nurodytu teismo nustatytu V. P. išteisinimo pagrindu. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog išteisinęs V. P. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, teismas tokiu būdu pripažino, kad pati nusikalstama veika buvo padaryta, o nebuvo įrodyta tik tai, kad tą veiką padarė būtent V. P. . Tuo remiantis, toliau apeliaciniuose skunduose jau dėstomi argumentai apie tai, kad įmonės „Merwal“ turto iššvaistyti niekas kitas, išskyrus V. P. , negalėjo. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti ir atmetami pirmiausia todėl, kad bylos aplinkybių neatitinka patys apeliantų teiginiai apie tariamai teismo nustatytą nusikalstamos veikos padarymo faktą. Apeliaciniuose skunduose su tuo susijusios teismo išvados tiesiog neteisingai interpretuojamos. Teismas neteisingai nustatė V. P. išteisinimo pagrindą, šioje dalyje nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra prieštaringos, jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir tai šioje nutartyje dar bus aptarta. Tačiau iš paties nuosprendžio matosi, kad nors ir nusprendęs išteisinti V. P. BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu, teismas iš tikrųjų nepadarė išvados, kad nusikalstama veika buvo padaryta. Nuosprendžio motyvuojamosios dalies pabaigoje teismas tiesiog nurodė išteisinimo pagrindą taip, kaip jis yra išdėstytas BPK 303 str. 5 d. 2 p., o prieš tai dar nurodė, jog neįrodyta, kad V. P. dyzelinį kurą perleido tretiesiems asmenims. Jokių išvadų apie tai, kad svetimo turto iššvaistymas arba kitokia nusikalstama veika iš viso buvo padaryta ir kad ją galėjo padaryti kiti asmenys, teismas nepadarė ir apie tai nuosprendyje nėra net jokių užuominų. Todėl apeliantų bandymai interpretuoti teismo išvadas ir jų teiginiai apie neabejotinai nustatytą ir net nereikalaujantį papildomo įrodinėjimo patį nusikalstamos veikos įvykio faktą šiuo atveju yra nepagrįsti. Įvertinusi išnagrinėtų šioje byloje įrodymų visumą kolegija daro išvadą, kad veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, padarymas irgi nebuvo įrodytas. Tokia išvada daroma dėl keleto priežasčių.
Visi jau aptarti rašytiniai įrodymai apie išteisintojo darbo sutartį, jo išvykimą į komandiruotę, vilkiko ir kuro kortelių perdavimus, taip pat duomenys apie nuvažiuotą atstumą ir apie užsienio valstybių degalinėse įsipilto dyzelinio kuro kiekį bei atsiskaitymą už tą kurą įmonės „Merwal“ V. P. perduotomis kuro kortelėmis, jokių abejonių nekelia. Tas pačias aplinkybes patvirtina ir liudytojų R. A. , A. K. , J. S. bei paties išteisintojo V. P. parodymai. Šie įrodymai, o taip pat specialistės M. Šarutienės išvados patvirtina ir tai, kad komandiruotės metu V. P. degalinėse tikrai įsipylė dyzelinio kuro kiekį, kuris žymiai viršija įmonės „Merwal“ nustatytas kuro sąnaudų normas. To neginčija ir pats išteisintasis. Tačiau šie duomenys nepatvirtina patikėto turto iššvaistymo. V. P. visų apklausų metu vienodai parodė, kad visą dyzelinį kurą sunaudojo tik pagal tiesioginę paskirtį krovinių pervežimui ir šie jo parodymai nebuvo paneigti. Byloje nenustatyti ne tik jokie asmenys, kuriems V. P. dyzelinį kurą būtų pardavęs ar kitaip perleidęs. Nėra ir liudytojų, patvirtinančių ar bent ką nors žinančių apie tokius neteisėtus V. P. veiksmus. Jokių tai patvirtinančių kitų įrodymų irgi nėra. Įmonės „Merwal“ generalinis direktorius ir šios įmonės vyr. mechanikas A. K. teisme parodė tik apie savo įtarimus, kad dalis įsipilto dyzelinio kuro galėjo būti pasisavinta ir parduota kitiems asmenims. Liudytojas A. K. netgi parodė, kad ypač įdėmiai nagrinėja ataskaitas apie kuro sunaudojimą Lenkijos teritorijoje, nes ten, šio liudytojo nuomone, vairuotojai dažniausiai pardavinėja degalus. Tačiau nei R. A. ir A. K. , nei kiti liudytojai nieko neparodė apie tai, kad komandiruotės metu dyzelinį kurą kur nors ir kam nors būtų pardavęs V. P. . Iš jų parodymų matosi, kad tokie įtarimai yra grindžiami tik spėliojimais. Todėl nuosprendyje teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. P. dyzelinį kurą perleidinėjo tretiesiems asmenims. Kolegijos nuomone, nėra ir jokių duomenų, patvirtinančių, kad degalinėse įsipiltą kurą V. P. pasisavino, užvaldė pats ir jį sunaudojo savo reikmėms. Komandiruotės užsienyje metu tai buvo neįmanoma. Taip pat nėra jokio pagrindo įtarti, kad išteisintasis pasisavino įmonės „Merwal“ pinigus, atsiskaitydamas kuro kortelėmis pirko ne dyzelinį kurą, o kitokius daiktus arba paslaugas. Byloje nustatyta, ir apie tai nurodyta pačiame kaltinime, kad V. P. patikėtomis kortelėmis buvo įmanoma atsiskaityti tik už kuro konkrečiam automobiliui įsipylimą. Be to, iš pačios įmonės „Merwal“ pateiktų dokumentų matosi, kad pagal tas korteles buvo įsigytas tik konkrečiai nustatytas dyzelinio kuro kiekis.
Visi aptarti bylos duomenys patvirtina, kad jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių dyzelinio kuro iššvaistymą, pasisavinimą arba jo užvaldymą kitokiu būdu, surinkta nebuvo, o įtarimai V. P. buvo grindžiami tik prielaidomis, kuriomis, kaip ir nurodė teismas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Iš bylos ir kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo matosi, kad kaltinimas dėl turto iššvaistymo V. P. buvo grindžiamas vien tik tuo, kad komandiruotės metu išteisintasis pagal įmonės korteles degalinėse įsipylė didesnį dyzelinio kuro kiekį, negu jis buvo reikalingas pagal pačios įmonės nustatytas kuro sąnaudų normas. Tačiau vien tik šis faktas tikrai dar nepatvirtina nei pačios nusikalstamos veikos padarymo, nei, juo labiau, konkrečių faktinių tos nusikalstamos veikos aplinkybių. Tos aplinkybės, beje, neišdėstytos ir kaltinime. Be to, iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu iš viso nebuvo atsižvelgta į paties V. P. parodymus ir nebuvo tikrinamos jo nurodytos aplinkybės, dėl kurių sunaudoto kuro kiekis taip ženkliai viršijo kuro normas. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu V. P. vienodai parodė, kad ypač dideles kuro sąnaudas nulėmė bloga vilkiko „Iveco“ techninė būklė, jo gedimai kelyje, kurie buvo keletą kartų šalinami užsienio valstybių autoservisuose, taip pat kuro sunaudojimui didelės reikšmės turėjo didesnis negu dokumentuose nurodomas gabentų krovinių svoris, maršrutas kalnuotomis vietovėmis ir labai blogos meteorologinės sąlygos (sniegas, vėjas ir kt.). Visos šios išteisintojo nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos, o papildomai teisme išnagrinėti įrodymai tas aplinkybes netgi patvirtino.
Iš bylos matosi, kad kuro normas įmonės automobiliams nustatinėjo pati įmonė „Merwal“. Liudytojai R. A. ir A. K. parodė, kad vilkikui „Iveco“, kuris buvo patikėtas V. P. , buvo nustatyta šiek tiek didesnė 34 – 35 litrų 100 km kuro norma, ji buvo nustatyta atsižvelgiant į anksčiau su šiuo vilkiku dirbusių vairuotojų rekomendacijas, į senesnę automobilio modifikaciją ir į tai, kad vilkikas turėjo automatinę greičių dėžę. Liudytojas J. S. parodė, kad anksčiau dirbant su šiuo vilkiku pavykdavo neviršyti 35 litrų 100 km kuro sunaudojimo ribų. Tačiau įmonės vyr. mechanikas A. K. apklausos metu neatmetė galimybės, kad šis vilkikas galėjo sunaudoti ir šiek tiek didesnį kuro kiekį. Jis parodė, kad kuro galėjo būti sunaudota daugiau maždaug 2 litrais 100 km, dar 2 litrais daugiau galėjo būti sunaudota dėl gedimų, žiemą naudojant krosnelę prie kuro sąnaudų dar prisideda 4,8 litro. Įmonės „Merwal“ pareiškime prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo buvo nurodyta, kad vilkiko „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuro sunaudojimo normą įmonė buvo nustačiusi 34,5 litro 100 km. Remiantis būtent šia norma atlikti ir visi vėlesni skaičiavimai nustatant kuro normų viršijimą V. P. komandiruotės metu. Tačiau jau iš pačių įmonės darbuotojų parodymų matosi, kad jie patys neatmeta galimybės, kad vilkikas dėl įvairių priežasčių galėjo sunaudoti didesnį kuro kiekį, apie pačias didžiausias faktinių kuro sąnaudų ribas parodė įmonės vyr. mechanikas A. K. . Jau vien tik tai, kad kuro normą buvo nustačiusi pati įmonė, kaltinimai grindžiami tik pačios įmonės „Merwal“ pateiktais duomenimis, o ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie tyrimo veiksmai siekiant nustatyti tikrąją vilkiko „Iveco“ techninę būklę ir jo sunaudojamą kuro kiekį, verčia suabejoti, ar kuro normos ir kaltinime nurodomas tų kuro normų viršijimas buvo nustatyti teisingai. Negalima atmesti ir šioje byloje apklaustų liudytojų tam tikro suinteresuotumo galimybės. Vairuotojas J. S. Olandijoje pats perdavė vilkiką V. P. , o išteisintasis šį liudytoją kaip tik ir kaltina nuslėpus tikrąją perduoto automobilio techninę būklę. Tuo tarpu liudytojas R. A. yra įmonės „Merwal“ direktorius, o tuo pačiu ir civilio ieškovo, pareiškusio šioje byloje civilinį ieškinį, atstovas, kiti liudytojai dirba toje pačioje R. A. vadovaujamoje įmonėje. Nepaisant to, netgi ir BĮ UAB „Merwal“ dirbančių asmenų, taip pat ir šios įmonės vadovo, jau išdėstyti parodymai patvirtina, kad V. P. patikėtas vilkikas galėjo naudoti daugiau kuro, negu nustatyta 34,5 litro 100 km norma. Tuo pačiu kyla abejonių ir dėl kaltinime nurodytos įmonei „Merwal“ padarytos žalos dydžio. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad net jeigu vilkikas ir būtų naudojęs 2 – 3 litrais kuro daugiau, įmonei „Merwal“ padaryta žala vis tiek viršytų didelės vertės dydį. Su tuo negalima sutikti. BK 184 str. 2 d. numatytas šį nusikaltimą kvalifikuojantis požymis yra didelės vertės svetimo turto iššvaistymas, o pagal BK 190 str. nuostatas turtas laikomas didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kaltinime nurodytu laikotarpiu ši suma buvo 31250 Lt, tuo tarpu V. P. buvo kaltinamas iššvaistęs turtą, kurio vertė 36689,76 Lt. Įvertinus pačios įmonės „Merwal“ atstovų pripažįstamas galimas kuro sąnaudų paklaidas, teigti, kad virš normos sunaudotų degalų vertė tikrai viršijo jau nurodytą 250 MGL dydžio sumą, nėra pakankamo pagrindo, nepaneigta galimybė, kad žalos dydis buvo mažesnis.
Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad V. P. kaltę iššvaisčius įmonės „Merwal“ turtą patvirtina konkrečiai Lenkijoje įsipilto dyzelinio kuro kiekis. Lenkijoje 2005 m. gruodžio 30 d. V. P. iš viso įsipylė net 2670,08 litro kuro, nors į automobilio baką telpa tik apie 1200 litrų. Apeliantė nurodo, kad šios aplinkybės V. P. negalėjo paaiškinti, o jo versija apie tai, kad Lenkijoje iš kuro bako bėgo dyzelinas, yra nelogiška, nes tokiu atveju iš bako turėjo „išlašėti“ net apie 1,5 tonos degalų. Apie šias aplinkybes apklausų teisme metu parodė ir liudytojai R. A. bei A. K. . Jie parodė, kad tiek kuro iš netvarkingo degalų bako išbėgti negalėjo, o jeigu dyzelinas tikrai būtų bėgęs, tai vilkiką iš karto būtų sulaikiusi policija. Be to, šie liudytojai parodė, kad patikrinti, ar nebėga degalai arba tepalai, buvo paties vairuotojo pareiga, o tokį gedimą V. P. turėjo pastebėti jau pirmą kartą sustojęs degalinėje. Šiuos apeliacinio skundo argumentus ir jau nurodytus liudytojų parodymus kolegija irgi atmeta. Prokurorės apeliaciniame skunde netiksliai nurodyta vilkiko kuro bako talpa. Iš pačios įmonės „Merwal“ pateiktų dokumentų matosi, kad vilkike „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumontuoti ne vienas, o du 900 ir 350 litrų degalų bakai, taigi juose iš viso galėjo tilpti ne 1200, o 1250 litrų kuro. Be to, iš pažymų apie degalų pylimą į V. P. patikėtą vilkiką matosi, kad tą pačią 2005 m. gruodžio 30 d. Lenkijos degalinėse kuras į šį vilkiką buvo pilamas ne vieną, o keturis kartus. Kiekvieną kartą įpiltas kuro kiekis buvo mažesnis už vilkiko degalų bakų talpą. Prokurorės skunde taip pat be pagrindo nurodoma, kad šių aplinkybių išteisintasis negalėjo paaiškinti. V. P. parodė, kad komandiruotės metu vilkiką net keletą kartų remontavo autoservisuose, o važiuojant per Lenkiją pamatė, kad iš degalų bakų sujungimo vietos bėga kuras, jis bėgo srovele. Jis telefonu paskambino ir apie tai pranešė „Merwal“ generaliniam direktoriui R. A. , tačiau šis jam liepė nesandarią vietą kuo nors apvynioti ir važiuoti toliau, o vilkiką pažadėjo remontuoti jam sugrįžus į Lietuvą. Liudytojas R. A. paneigė, kad apie tai kalbėjosi su V. P. telefonu ir šio jų parodymų prieštaravimo pašalinti nepavyko. Vis dėlto atmesti V. P. parodymus nėra pagrindo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nors R. A. ir paneigė savo telefoninius pokalbius su išteisintuoju, tačiau jis pats pripažino, kad su juo telefonu kalbėdavo įmonės vadybininkai. Be to, V. P. nurodytų automobilio gedimų ne tik nepaneigia, bet juos labiau patvirtina kiti duomenys apie vilkiko „Iveco“ remontus komandiruotės metu. Šie duomenys dar bus aptarti plačiau. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai ir liudytojų R. A. bei A. K. abejonės dėl to, ar iš bako galėjo išbėgti toks didelis degalų kiekis niekuo nepagrįsti ir tėra tik spėlionės. Tas pats pasakytina ir apie jau nurodytų liudytojų nuomonę, kad iš bako bėgant degalams automobilį būtų sustabdžiusi policija. Išteisintasis pats pripažino, jog matė, kad iš bakų sudūrimo vietos degalai bėga. Galima svarstyti, ar pastebėjęs tokį gedimą V. P. turėjo važiuoti toliau, ar, nepaisant įmonės vadovų nurodymų, sustoti ir toliau vilkiką remontuoti. Tačiau patys išteisintojo parodymai apie nurodytą vilkiko gedimą ir apie kuro sunaudojimo Lenkijoje aplinkybes paneigti nebuvo.
Šioje nutartyje jau buvo aptartos aplinkybės, dėl kurių kilo ir nebuvo paneigtos abejonės dėl kuro normos vilkikui „Iveco“ nustatymo pagrįstumo dar iki V. P. komandiruotės. Tačiau papildomos ir pagrindinės aplinkybės, iš esmės patvirtinančios išteisintojo V. P. parodymus ir paneigiančios jam pareikštą kaltinimą, buvo nustatytos tik teisminio nagrinėjimo metu. Jau buvo nurodyta apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie tyrimo veiksmai siekiant nustatyti tikrąją V. P. patikėto vilkiko techninę būklę. Jos netikrino ir pati įmonė „Merwal“ dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Iš bylos matosi, kad 2005 m. spalio 20 d. V. P. ir BĮ UAB „Merwal“ sudarius darbo sutartį, jau kitą dieną V. P. buvo komandiruotas į Olandiją ir ten 2005 m. spalio 22 d. kitas vairuotojas J. S. V. P. perdavė vilkiką „Iveco“. Priėmimo-perdavimo akte išvardinti įvairūs vilkiko išoriniai defektai, nurodyta, kad į vairuotojo kabiną lyjant bėga vanduo. Tačiau šio perdavimo metu vilkiko techninė būklė detaliau nebuvo tikrinama, autoservise jo apžiūra nebuvo daroma, apie tai parodė ne tik pats V. P. , bet ir šį vilkiką jam perdavęs J. S. . Jau grįžęs iš komandiruotės į Lietuvą V. P. vilkiką „Iveco“ perdavė dar kitam vairuotojui D. P. . 2006 m. sausio 3 d. priėmimo-perdavimo akte vėl išvardinti tik vizualiai matomi automobilio defektai. Iš bylos taip pat matosi, kad šis vilkikas nebuvo apžiūrėtas nei autoservisuose, nei pačioje įmonėje „Merwal“, o po V. P. komandiruotės tuo vilkiku važinėjo kiti vairuotojai. „Merwal“ vyr. mechanikas liudytojas A. K. parodė, kad jis net gerai neprisimena, ar po V. P. komandiruotės vilkikas buvo remontuojamas, pamena tik tiek, kad rimti remonto darbai atliekami nebuvo. Išvardintos aplinkybės patvirtina, kad nei vilkiko perdavimo V. P. metu, nei V. P. tuo vilkiku grįžus iš komandiruotės, automobilio techninė būklė faktiškai nebuvo tikrinama. Kaltinimai V. P. buvo grindžiami tuo, kad komandiruotės metu buvo sunaudota daugiau kuro, negu buvo nustatyta pagal normas, taikomas techniškai tvarkingam automobiliui. Tačiau ar vilkikas „Iveco“ buvo techniškai tvarkingas ir kiek jis galėjo sunaudoti degalų kaltinime nurodytu laikotarpiu, liko nenustatyta. Tuo tarpu pati įmonė „Merwal“, laiku nepatikrinusi vilkiko techninės būklės, po V. P. komandiruotės iš karto perdavusi vilkiką kitiems vairuotojams, o pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo parašiusi tik 2006 m. gegužės 15 d., t. y. praėjus daugiau negu penkiems mėnesiams laiko, tokiais veiksmais galimybę nustatyti buvusius vilkiko gedimus arba juos paneigti galutinai panaikino. Tuo tarpu išteisintojo parodymus apie daugkartinius vilkiko gedimus komandiruotės metu patvirtino kiti įrodymai. Teisminio nagrinėjimo metu patenkinęs gynėjo prašymą, teismas iš įmonės „Merwal“ išreikalavo papildomus dokumentus apie vilkiko „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gedimus ir remontus būtent kaltinime nurodytu laikotarpiu. Iš tų dokumentų matosi, kad tuo laikotarpiu užsienyje vilkikas buvo remontuojamas net keletą kartų. Iš remonto darbų aprašų matosi, kad buvo keičiami tiekimo siurblys, tiekimo žarnelės, degalų filtrai. Vilkikas buvo remontuojamas ir po to, kai jis neužsivedė prie degalinės. Kitą kartą vilkikas buvo remontuojamas kelyje sudegus stabdžių kaladėlėms. Pažymėtina, kad įmonė „Merwal“ šių duomenų nebuvo pateikusi ikiteisminiam tyrimui, o juos išreikalavo pats teismas. Kaltinimas V. P. buvo grindžiamas dar ir specialistės M. Šarutienės išvada. Tačiau ir iš šios išvados, ir iš pačios M. Šarutienės parodymų teisme matosi, kad ši specialistė išvadoje išdėstė vien tik aritmetinius paskaičiavimus apie sunaudoto kuro kiekius ir kainą, o tie apskaičiavimai buvo atlikti pagal įmonės „Merwal“ pateiktus duomenis ir šios įmonės techniškai tvarkingam automobiliui nustatytą kuro normą. Teisme specialistė M. Šarutienė parodė, kad pasikliovė tik įmonės pateiktais dokumentais ir pateikdama išvadą apie kuro pereikvojimą į vilkiko techninę būklę ir į jo gedimus bei remontus neatsižvelgė. Tuo tarpu teisme apklaustas specialistas V. Mickūnaitis rėmėsi jau visais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinktais bylos duomenimis. Specialisto V. Mickūnaičio parodymai šioje nutartyje jau buvo išdėstyti. V. Mickūnaitis įvertino keletą vilkiko „Iveco“ remonto darbų laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 15 d. ir išskyrė tuos gedimus, kurie turėjo svarbios reikšmės kuro sunaudojimui. Jis parodė, kad pagrindiniai gedimai, padidinę kuro sąnaudas, buvo maitinimo ir stabdžių sistemų gedimai: kuro siurblio ir žarnelių nesandarumas, taip pat stabdžių kaladėlių sudegimas. Taip pat parodė, kad jeigu buvo keista žarnelė, reiškia ji buvo nesandari ir per ją bėgo kuras. Dėl vienų gedimų kuro sąnaudų padidėjimą jis nurodė nuo 10 iki 20, o dėl kitų – nuo 25 iki 30 procentų. Dėl žiemos sąlygų kuro normos koeficientas irgi didinamas 10 procentų. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad specialistas V. Mickūnaitis tik abstrakčiai nurodė apie dar didesnių kuro sąnaudų galimybę, tačiau negalėjo nurodyti tų sąnaudų ribų. Šiuos skundo argumentus kolegija irgi atmeta. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad specialistas V. Mickūnaitis gana konkrečiai nurodė, kiek procentų padidina kuro sunaudojimą kiekvienas iš dokumentais patvirtintų vilkiko „Iveco“ gedimų. Specialistas iš tikrųjų nenurodė, kokios kuro sąnaudos galėjo būti pačios didžiausios, tačiau į paties prokuroro užduotą klausimą aiškiai atsakė, kad vilkikas galėjo sunaudoti 100 procentų, t.y. dvigubai daugiau kuro, negu yra nustatyta pagal normas. Netikėti šiais parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina abejonių nekeliantys duomenys apie vilkiko gedimus ir remontus būtent kaltinime nurodomu laikotarpiu. Specialisto V. Mickūnaičio parodymai patvirtina ir išteisintojo V. P. parodymus apie kuro pereikvojimo priežastis, o taip pat ir jo parodymų dalį apie degalų bėgimą iš vilkiko važiuojant per Lenkiją. Įvertinus išnagrinėtų įrodymų bei jais nustatytų bylos aplinkybių visumą, kolegija daro išvadą, kad V. P. komandiruotės metu degalinėse įsigyto kuro iššvaistymas, pasisavinimas arba kitoks užvaldymas yra neįrodytas, o paties išteisintojo parodymai apie tai, kad visas kuras buvo sunaudotas pagal tiesioginę paskirtį, nepaneigti.
BĮ UAB „Merwal“ apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo bylose“ 9 – 11 punktų išaiškinimais. Šiame nutarime išaiškinta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Tolesni kaltininko veiksmai su šiuo turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Kai kaltininkas gauna laikinai pasinaudoti turtu ar atlikti su juo tik technines operacijas ir tą turtą neteisėtai pasisavina, tokia jo veika kvalifikuojama kaip vagystė. BĮ UAB „Merwal“ apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesprendė ir V. P. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo klausimų. Paaiškėjus, kad nėra įrodymų, patvirtinančių kaltinamajam patikėto turto perleidimą tretiesiems asmenims, taip pat teismo posėdyje paaiškėjus aplinkybėms, kurios nebuvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu arba nustačius, kad kaltinimas V. P. buvo suformuluotas netiksliai, pats teismas turėjo baudžiamąjį įstatymą pritaikyti tinkamai, nusikalstamą veiką įvertinti kaip svetimo turto pasisavinimą arba vagystę ir tą veiką perkvalifikuoti atitinkamai į BK 183 str. 2 d. arba BK 178 str. 3 d. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija irgi atmeta. BPK 255 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tuo tarpu BPK 256 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Gavęs tokius prašymus, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, teismas apie tokią galimybę praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Išdėstytų BPK nuostatų teismas šioje byloje nepažeidė. Ši byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje V. P. kaltinant pagal BK 184 str. 2 d. ir teismas jį pagrįstai išteisino būtent pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Iš bylos taip pat matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu prokuroras pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą tik nežymiai patikslinant iššvaistyto turto vertę. Tuo tarpu pakeisti V. P. kaltinimą pakeičiant jame nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis arba pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, nei prokuroras, nei kiti nagrinėjimo teisme dalyviai nepateikė, teisiamajame posėdyje prokuroras ir civilinio ieškovo atstovai prašė V. P. pripažinti kaltu pagal tą patį kaltinamajame akte nurodytą baudžiamąjį įstatymą, t.y. pagal BK 184 str. 2 d. Todėl svarstyti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 str. nustatyta tvarka teismas neturėjo jokio pagrindo. Kaltinimo pakeitimas iš BK 184 str. 2 d. į BK 183 str. 2 d. arba į BK 178 str. 3 d. būtų reiškęs nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimą iš esmės skirtingomis, todėl toks kaltinimo pakeitimas prokurorui, privačiam kaltintojui arba nukentėjusiajam nepateikus atitinkamo prašymo, pagal BPK 256 str. nuostatas iš viso nebuvo įmanomas. Tuo tarpu pakeisti kaltinimą pritaikant tik baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, pagal BPK 256 str. 2 d. nuostatas yra galimybė ir čia paminėtais kitais atvejais, tai reiškia, kad tai galėjo būti padaryta ir paties teismo iniciatyva. Tačiau šioje byloje pakeisti V. P. kaltinimą bet kuriuo atveju nebuvo jokio pagrindo, nes išnagrinėti įrodymai nepatvirtino ne tik turto iššvaistymo, bet ir jokios kitos nusikalstamos veikos padarymo. Jau aptarti išnagrinėti įrodymai nepatvirtino V. P. kaltės, o faktiškai tik patvirtino jo parodymus apie tai, kad visas dyzelinis kuras buvo panaudotas pagal tiesioginę paskirtį. Todėl pakeisti kaltinimą ir pripažinti V. P. kaltu padarius ne svetimo turto iššvaistymą, o to turto pasisavinimą ir vagystę, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Iš esmės dėl tų pačių priežasčių ir tais pačiais motyvais kolegija atmeta ir dalį prokurorės apeliacinio skundo argumentų. Prokurorė skunde nurodo, kad išteisindamas V. P. teismas nusikaltimo dalyku laikė dyzelinį kurą. Tačiau iš tikrųjų V. P. buvo patikėtas ne kuras, o kuro kortelės, naudojamos tik atsiskaitymui perkant tą kurą. V. P. nepagrįstai atsiskaitė kortelėmis už įsigytą kurą ir tokiu būdu iššvaistė įmonės „Merwal“ pinigus. Apeliantės nuomone, nusikaltimo dalyku laikant įmonės pinigines lėšas, kuro perleidimo tretiesiems asmenims šioje byloje įrodyti nereikėjo. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami. Nors prokurorės skunde nusikaltimo dalyku jau nurodomas ne dyzelinis kuras, o pinigai, tačiau pačiame skunde vis tiek prašoma V. P. pripažinti kaltu padarius turto iššvaistymą ir jo veiką kvalifikuoti pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal BK 184 str. 2 d. Jau buvo išdėstytas LAT senato nutarimo išaiškinimas apie tai, kad turto iššvaistymas yra kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto neteisėtas perleidimas tretiesiems asmenims to turto nepasisavinant, t. y. neužvaldant bent trumpam laikui. Tai reiškia, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir kaltinamąjį pripažįstant kaltu pagal BK 184 str., nepriklausomai nuo to, kas yra tikrasis nusikaltimo dalykas (šiuo atveju – kuras arba pinigai), to dalyko perleidimą tretiesiems asmenims įrodyti yra būtina. Taip pat nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl tikrojo kaltinime nurodyto nusikaltimo dalyko. V. P. įmonė „Merwal“ buvo patikėjusi ne pinigus, o tik vilkiką ir kuro korteles, kuriomis buvo galima atsiskaityti tik už degalinėse įsipiltą kurą. Pačių kuro kortelių išteisintasis niekam neperleido, o atsiskaityti tomis kortelėmis už kitokias prekes arba pasinaudojęs jomis gauti grynuosius pinigus jis iš viso neturėjo galimybės. Degalinėse pagal kuro korteles įsipylus kuro, įmonė „Merwal“ vėliau turėjo tik apmokėti tiekėjų pateiktas sąskaitas. Tai reiškia, kad įmonės piniginės lėšos bet kuriuo atveju negalėjo būti turto iššvaistymo nusikaltimo dalyku, o pinigais galėjo būti įvertinta tik įmonei galimai padaryta turtinė žala. Todėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos dalyku šioje byloje galėjo būti tik V. P. pagal kuro korteles degalinėse įsipiltas dyzelinis kuras. Šioje dalyje taip pat pažymėtina, kad nors prokurorė savo apeliaciniame skunde nurodo apie neteisingas teismo išvadas dėl tikrojo nusikaltimo dalyko, patys šie skundo argumentai prieštarauja šioje byloje nustatytoms ir netgi kaltinamajame akte išdėstytoms aplinkybėms. Pačiame pareiškime prokuratūrai įmonė pareiškė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą ir V. P. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 178 str. 1 d. Pareiškime nurodyta apie tai, kad V. P. degalinėse pylėsi kurą savo reikmėms ir siekdamas iš to pasipelnyti. Jau minėtoje specialistės M. Šarutienės išvadoje irgi nurodyta apie pereikvotą degalų kiekį ir tik apie piniginę tų degalų išraišką. Tuo tarpu kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką buvo nurodyta, kad tyčia ir neturėdamas tam pagrindo, atsiskaitydamas kuro kortelėmis ir degalinėse įsipylęs daugiau dyzelinio kuro nei jo būtų reikėję sunaudoti krovinių pervežimui pagal įmonės nustatytas kuro sunaudojimo normas, V. P. tokiu būdu iššvaistė BĮ UAB „Merwal“ turto už 32250,66Lt. Iš to, kad V. P. buvo kaltinamas turto už tam tikrą pinigų sumą iššvaistymu, galima manyti, kad šis kaltinimas siejamas būtent su dyzelinio kuro, o ne su pinigų iššvaistymu. Tačiau faktiškai kaltinamajame akte nusikalstama veika aprašyta nekonkrečiai ir net sunkiai suprantamai. Nusikaltimo dalykas čia tiesiogiai iš viso nenurodytas, o taip pat neišdėstytos ir kitos BPK 219 str. 3 p. išvardintos aplinkybės. Kaltinime nenurodyti nei tretieji asmenys, kuriems buvo perduotas kaltinamajam patikėtas turtas, nei pats turto iššvaistymo padarymo būdas. Tai reiškia, kad kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 str. 3 p. reikalavimų. Šiuo atveju tai paaiškinama tik tuo, kad bylos duomenys, kuriuos prokuroras privalėjo nurodyti kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiesiog nebuvo surinkti. Tačiau pagrindinė išvardintų prokurorės apeliacinio skundo argumentų atmetimo priežastis yra kita. Šioje byloje iš viso nebuvo įrodyta, kad buvo padarytas ne tik turto iššvaistymas, bet ir kokia nors kita su kaltinimu susijusi nusikalstama veika. Nebuvo paneigta, kad visą dyzelinį kurą V. P. panaudojo tik pagal tiesioginę paskirtį krovinių pervežimui. Todėl, nepriklausomai nuo to, kas galėjo būti nusikaltimo dalyku, kuris kaltinime tiksliai ir nenurodytas, teismas šioje byloje išteisinamąjį nuosprendį priėmė pagrįstai.
Apeliaciniuose skunduose dar nurodoma, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. BĮ UAB „Merwal“ apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, teismas įrodymų neįvertino sistemiškai ir netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus. Be to, nuosprendis buvo surašytas nesilaikant BPK 305 str. reikalavimų. Visus šiuos apeliantų argumentus, išskyrus tuos, kurie susiję su V. P. išteisinimo pagrindu ir civilinio ieškinio klausimo išsprendimu, kolegija atmeta. Apeliantų argumentai nepagrįsti, į daugelį jų šioje nutartyje jau buvo atsakyta ir jų atmetimo motyvai jau buvo išdėstyti. Daugelis šių argumentų neparemti jokiais bylos duomenimis. Bylą nagrinėjusiam teisėjui nušalinimai nebuvo pareikšti, jokių duomenų apie tai, kad teismas buvo šališkas, nėra, todėl apelianto argumentai dėl bylos išnagrinėjimo neobjektyvumo atmetami. Kiti apeliacinių skundų argumentai yra daugiausia susiję su įrodymų vertinimu. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad teisminio nagrinėjimo metu visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos ir niekas iš proceso dalyvių prašymų tirti papildomus įrodymus nepareiškė. Įvertinusi išnagrinėtų įrodymų visumą, kolegija padarė tą pačią išvadą, kad tų įrodymų priimti apkaltinamąjį nuosprendį nepakanka, todėl teismo sprendimas V. P. išteisinti yra pagrįstas. BĮ UAB „Merwal“ apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodyta ir apie tai, kokius baudžiamuosius įstatymus teismas pritaikė netinkamai. Galima spėti, kad šiuo atveju apeliantas nurodo apie tą pačią galimybę V. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 183 str. 2 d. arba 178 str. 3 d., tačiau šie argumentai jau buvo aptarti ir atmesti. Taip pat kolegija jau buvo pripažinusi, kad nuosprendyje teismas nepakankamai išsamiai išdėstė kai kurių įrodymų įvertinimo motyvus, tačiau šis trūkumas jau buvo pašalintas šia nutartimi. Visose kitose dalyse išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. 3 d. reikalavimus. Kolegija taip pat jau buvo nurodžiusi, kad šioje byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas nesilaikant kai kurių BPK 219 str. 3 p. reikalavimų, nes šiame akte aprašant nusikalstamą veiką tiksliai nebuvo nurodytas turto iššvaistymo būdas. Tačiau ir šis kaltinamojo akto trūkumas šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, dėl kurio būtų pagrindas panaikinti jau priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Jau buvo nurodyta, kad kaltinamojo akto trūkumai šiuo atveju paaiškinami tik tuo, kad byloje nebuvo surinkta V. P. kaltės įrodymų, todėl tuos trūkumus ištaisyti tiesiog nėra galimybės. Kita vertus, tie trūkumai neatėmė ir nesuvaržė nei prokuroro, nei civilinio ieškovo teisių, apie tai nenurodoma ir jų apeliaciniuose skunduose. Tai, kad kaltinamasis aktas iš dalies neatitinka BPK 219 str. 3 p. reikalavimų, galėjo suvaržyti tik paties buvusio kaltinamojo V. P. teises, tačiau jis pats nuosprendžio neapskundė ir prašo išteisinamąjį nuosprendį palikti galioti. Jokių kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ yra nurodyta, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Taip pat nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šioje byloje visos galimybės pašalinti tas abejones buvo išnaudotos, įrodymų, neginčijamai patvirtinančių V. P. kaltę, surinkta nebuvo, todėl teismas pagrįstai nusprendė V. P. išteisinti. Naikinti išteisinamąjį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.
Tačiau apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nes teismas neteisingai nustatė V. P. išteisinimo pagrindą ir šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. BPK 307 str. 4 d. 2 p. nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas išteisinti kaltinamąjį ir išteisinimo pagrindas. BPK 303 str. 5 d. 1 ir 2 punktuose nurodyti du išteisinimo pagrindai: pirmuoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o antruoju – jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytas veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nebuvimas reiškia, kad arba jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, visai nebuvo, arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, arba buvo toks įvykis be niekieno kaltės. Tuo tarpu BPK 303 str. 5 d. 2 p. nurodytu pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas tada, kai nustatoma, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau neįrodoma, kad kaltinamasis asmuo dalyvavo tos nusikalstamos veikos padaryme. Šiuo atveju tą nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka neišaiškintas, todėl priėmus išteisinamąjį nuosprendį nurodytu pagrindu, pagal BPK 303 str. 6 d. nuostatas po nuosprendžio įsiteisėjimo teismas perduoda bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Šioje byloje teismas V. P. išteisino BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytu pagrindu ir nuosprendyje nurodė, jog nebuvo įrodyta, kad V. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau tokia teismo išvada dėl išteisinimo pagrindo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, ji prieštarauja netgi kitoms paties teismo nuosprendyje išdėstytoms išvadoms. Jau buvo nurodyta, kad pats teismas šioje byloje nenustatė jokios nei V. P. , nei kitų nenustatytų asmenų padarytos nusikalstamos veikos, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė išvadą tik apie tai, jog nebuvo įrodyta, kad V. P. perleidinėjo dyzelinį kurą tretiesiems asmenims arba kad jis padarė kokius nors kitus su kaltinimu susijusius neteisėtus veiksmus. Nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai patvirtino, kad V. P. komandiruotės metu tikrai įsipylė visą kaltinime nurodytą dyzelinio kuro kiekį, tačiau nebuvo paneigta, kad visas tas kuras nebuvo iššvaistytas, pasisavintas arba kitokiu būdu pagrobtas, o buvo panaudotas pagal tiesioginę paskirtį. Visuma įrodymų nepaneigia galimybės, kad dėl blogos techninės būklės ir gedimų kaltinamojo vairuojamas vilkikas „Iveco“ tikrai galėjo sunaudoti visą kaltinime nurodytą kuro kiekį. Tai reiškia, kad nors dyzelinis kuras pagal kuro korteles buvo įsigytas ir įmonei „Merwal“ už tą kurą pagal kuro tiekėjų pateiktas sąskaitas turėjo sumokėti, jokia nusikalstama veika šiuo atveju nebuvo padaryta. Todėl nuosprendžio dalis dėl išteisinimo pagrindo keičiama nurodant, kad V. P. pagal BK 184 str. 2 d. išteisinamas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Pakeitus V. P. išteisinimo pagrindą tuo pačiu patenkinama ir prokurorės apeliacinio skundo dalis dėl nepagrįsto bylos perdavimo prokurorui nusikalstamą veiką padariusio asmens nustatymui. Nustačius kitą, BPK 303 str 5 d. 1 p. numatytą išteisinimo pagrindą, to paties straipsnio 6 dalies nuostatos nebus taikomos.
Iš bylos matosi, kad neteisingai nustatęs V. P. išteisinimo pagrindą, teismas neteisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą. Teismas BĮ UAB „Merwal“ civilinį ieškinį atmetė, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad šiai įmonei nėra kliūčių išsireikalauti žalos atlyginimą civilinės arba darbo teisės normomis nustatyta tvarka. Apeliaciniuose skunduose pagrįstai nurodoma, kad tokios teismo išvados prieštaringos, o atmetęs įmonės „Merwal“ civilinį ieškinį nuosprendžiu, teismas užkirto įmonei kelią pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl šioje dalyke nuosprendis keičiamas ir dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 3, 4 p.). BPK 115 str. 3 d. 1 p. nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, teismas civilinį ieškinį atmeta. Tokį sprendimą teismas ir priėmė šioje byloje. BPK 112 str. 4 d. nurodyta, kad jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyta išvada, kad įmonė „Merwal“ dar galės pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, yra nepagrįsta ir prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymams. Todėl keičiant V. P. išteisinimo pagrindą, keičiama ir nuosprendžio dalis dėl įmonės „Merwal“ civilinio ieškinio klausimo išsprendimo. Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., šis civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, o tai reiškia, kad civilinis ieškovas dar turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
BĮ UAB“Merwal“ apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepriteisė šios įmonės turėtų bylinėjimosi išlaidų. Šioje dalyje apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad teismas atmeta civilinio ieškovo atstovės prašymą priteisti atstovavimo išlaidas. Tačiau iš bylos matosi, kad iš tikrųjų teisiamajame posėdyje dalyvavusi civilinio ieškovo BĮ UAB „Merwal“ atstovė advokato padėjėja G. J. teismo prašė iš nuteistojo išieškoti ne tik įmonės „Merwal“ turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, bet ir šios įmonės turėtas procesines išlaidas, kurias sudarė vertėjams sumokėti pinigai. Iš bylos matosi, kad įmonė „Merwal“ turėjo išlaidų verčiant į lietuvių kalbą teismui pateiktus bylos dokumentus. Ir nuosprendyje, ir pačiame apeliaciniame skunde visos šios išlaidos netiksliai pavadintos, tačiau jas priteisti įmonei „Merwal“ vis tiek nėra pagrindo. BPK 104 str. 2 d. nurodyta, kad proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad jo turėtos išlaidos, tarp jų ir vertėjams sumokėti pinigai,būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Be to, BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tai reiškia, kad visos nurodytos išlaidos galėjo būti išieškotos tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir tik iš kaltu pripažinto nuteisto asmens. Šioje byloje priimtas išteisinamasis nuosprendis, o V. P. yra ne nuteistasis, o išteisintasis, todėl proceso išlaidos ir civilinio ieškovo išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš jo negali būti išieškomos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3, 4 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendžio dalį dėl V. P. išteisinimo pagrindo ir dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pakeisti.
Pakeisti V. P. išteisinimo pagrindą nuosprendyje nurodant, jog V. P. pagal BK 184 str. 2 d. išteisinamas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Bendros Lietuvos – Vokietijos – Lenkijos įmonės uždarosios akcinės bendrovės „Merwal“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.