Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-02-09 · Administracinė byla Nr. A-63-192-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-09
Bylos Nr.
A-63-192-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus
Administracinė byla Nr. A63 – 192/2009Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Laimės Baltrūnaitės ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,atsakovų atstovams Mariui Vainauskui, Birutei Cicilijai Petrauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (E.) Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. (E.) Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Vilniaus 2-iesiems pataisos namams dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2006 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 28-777 jam paskirtą nuobaudą, prašydamas įpareigoti Vilniaus 2?uosius pataisos namus (toliau – ir Pataisos namai) nutraukti jam daromą poveikį iškeltose baudžiamosiose bylose, kuriose jis yra pripažintas nukentėjusiu asmeniu, siekiant priversti jį keisti parodymus, duotus tyrėjams, bei prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 500 litų neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint Pataisos namuose jų administratorius nepatenkintas jo visuomenine veikla, reikšdamas asmeninį priešiškumą dėl gaunamos korespondencijos, platinamų knygų, dėl kreipimosi į Seimo kontrolierių ir Valstybės kontrolierių dėl Pataisos namuose vykdymų finansinių ir ūkinių piktnaudžiavimų, jį įvairiomis formomis persekioja, o tai yra šiurkštus jo teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose, pažeidimas. Paaiškino, kad Pataisos namų darbuotojai jam daro poveikį iškeltose baudžiamosiose bylose, kuriose jis yra pripažintas nukentėjusiu asmeniu, siekdami priversti jį keisti parodymus, duotus tyrėjams. Nurodė, kad dėl 2006 m. liepos 7 d. įvykio nebuvo atliktas tarnybinis tyrimas, neištirtos įvykio aplinkybės, neišklausyti paaiškinimai ir jam nepagrįstai paskirta nuobauda – uždraudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktus Pataisos namų parduotuvėje. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) formaliai ir šališkai išnagrinėjo jo skundą dėl nepagrįstos nuobaudos skyrimo ir skundą atmetė.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 28 – 29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos įtvirtina nuteistųjų pareigą laikytis įstatymų reikalavimų ir jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmės vykdymo institucijos pareigūnų teisėti nurodymai nuteistiesiems yra privalomi, o jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Paaiškino, kad 2006 m. liepos 7 d. buvo gautas prižiūrėtojų S. P. ir M. U. (M. U. ) tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2006 m. liepos 7 d. apie 9.45 val. pareiškėjas, atliekantis nuobaudą baudos izoliatoriuje, buvo išvestas pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį. Apie 10.05 val. nuteistasis akivaizdžiai prieš prižiūrėtojus pradėjo šlapintis pasivaikščiojimo kiemelyje. Į reikalavimą nutraukti šlapinimąsi nuteistasis visiškai nereagavo ir toliau šlapinosi, todėl nuteistojo pasivaikščiojimas buvo nutrauktas. Pažymėjo, kad gavus tarnybinį pranešimą, nuteistojo buvo paprašyta pateikti raštišką pasiaiškinimą, tačiau nuteistasis pasiaiškinti raštu atsisakė. Nuteistajam atsisakius pasiaiškinti, buvo surašytas protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu. Nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog nuteistasis pažeidė BVK reikalavimus, nuteistajam 2007 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 28-777 buvo paskirta nuobauda – uždraudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Paaiškino, kad nuteistojo prašymas atlyginti 500 litų neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi skunde nuteistasis nenurodo, kuo grindžiamas neturtinės žalos dydis ir kokiu būdu žala pasireiškė. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos yra žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Pagal minėto kodekso 6.271 straipsnį valstybė privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisydama konkretaus valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teigė, kad veikė tinkamai ir nuteistajam nepadarė jokios žalos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip jų veiksmai ar priimti sprendimai dėl skunde nurodytų faktų jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 35 – 36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad remdamasis surinkta nuobaudos skyrimo medžiaga 2006 m. liepos 26 d. raštu Nr. 2S-992 informavo pareiškėją, kad minėta nuobauda jam paskirta pagrįstai ir teisėtai, nes pareiškėjas 2006 m. liepos 7 d. pasivaikščiojimo metu neleistinoje vietoje kiemelyje šlapinosi, tuo pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis numato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pažymėjo, kad kaip centrinė viešojo administravimo institucija į pareiškėjo skundą atsakė laiku, atsakymą pagrindė galiojančiais įstatymais, teisingai nurodė priimto spendimo apskundimo tvarką, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 156 – 159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos įtvirtina nuteistųjų pareigą laikytis įstatymų reikalavimų ir jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmės vykdymo institucijos pareigūnų teisėti nurodymai nuteistiesiems yra privalomi, o jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Teismas padarė išvadą, kad Pataisos namai pagrįstai skyrė pareiškėjui nuobaudą už jo neteisėtus veiksmus, t. y. atmetė pareiškėjo tvirtinimus, jog jis minėtą dieną bei minėtu laiku pasivaikščiojimo kiemelyje nesišlapino, kadangi pareiškėjas minėtus argumentus grindžia tik prielaidomis ir samprotavimais, nepateikdamas jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus, o šiuos pareiškėjo paaiškinimus visiškai paneigia liudytojų M. U. bei S. P. parodymai, kurie yra objektyvūs ir teisingi ir kuriais nėra jokio pagrindo netikėti. Teismas pareiškėjo argumentus, jog Pataisos namai ginčo nutarime nenurodė tikslios tariamo pažeidimo teisės normos, jog tyrimas dėl minėto įvykio buvo atliktas neišsamiai, jog jam nebuvo suteikta galimybė tinkamai pasiaiškinti, ir, be to, nėra niekur įvardinta, kad pasivaikščiojimo kiemelyje negalima šlapintis, atmetė, kadangi pareiškėjas minėtus argumentus grindžia prielaidomis, spėjimais ir samprotavimais, nepateikdamas jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus, o šiuos pareiškėjo paaiškinimus paneigia tiek liudytojų M. U. bei S. P. parodymai, kurie yra objektyvūs ir teisingi ir kuriais nėra jokio pagrindo netikėti, tiek M. U. bei S. P. tarnybinis pranešimas, patvirtinantis pareiškėjo neteisėtą veiką, tiek protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu, patvirtinantis, kad pareiškėjas atsisakė duoti paaiškinimus dėl minėto įvykio. Teismas padarė išvadą, kad Pataisos namai tinkamai ištyrė minėto įvykio aplinkybes, pagrįstai vadovavosi ir ginčo nutarime nurodė teisės normas, kurias pareiškėjas pažeidė, kad bendros visuotinai žinomos higienos normos apsprendžia tam tikrą bendražmogišką asmenų elgesį bei atitinkamus draudimus (tame tarpe ir draudimą šlapintis laisvės atėmimo vietos pasivaikščiojimo kiemelyje), todėl Pataisos namų nutarimas dėl pareiškėjo nubaudimo yra teisėtas. Teismas padarė išvadą, kad yra nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Pataisos namus nutraukti jam daromą poveikį iškeltose baudžiamosiose bylose, kuriose jis yra pripažintas nukentėjusiu asmeniu, siekiant priversti jį keisti parodymus, duotus tyrėjams, kadangi pareiškėjas minėtą reikalavimą grindžia tik samprotavimais, nepateikdamas jokių objektyvių įrodymų. Pabrėžė, jog atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas dėl valstybės atsakomybės, teismas konstatavo, kad valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, jog valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas nurodė, kad, sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar valstybės pareigūnai, t. y. Pataisos namų pareigūnai, skirdami pareiškėjui nuobaudą, veikė teisėtai. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti Pataisos namų pareigūnų padarytą žalą, remiasi tik samprotavimais bei prielaidomis, kad jis nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Pataisos namų pareigūnai elgėsi neteisėtai, ir kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas akcentavo, kad Pataisos namų pareigūnai pagrįstai skyrė pareiškėjui nuobaudą už BVK pažeidimą, kad Pataisos namų pareigūnų veiksmai, susiję su minėtos nuobaudos skyrimu, buvo teisėti, šie veiksmai buvo atlikti, tinkamai vadovaujantis galiojančiomis teisės normomis, kad valstybės pareigūnų veiksmuose nėra nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų: žalos fakto, neteisėtos veikos, priežastinio ryšio tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltės, t. y. valstybės pareigūnai veikė taip, kaip pagal įstatymus bei kitas galiojančias teisės normas privalėjo veikti. Remdamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Vilniaus 2-iesiems pataisos namams dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, kad Lietuvos valstybė bei Pataisos namai tinkamai atliko savo pareigas pareiškėjo atžvilgiu ir Valstybės pareigūnų veiksmuose nėra nustatyta civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 164 – 166) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo ir neišreikalavo iš administracinės bylos Nr. I-4-843/04 dokumento nuorašo, kuris yra svarbus vertinant atsakovo veiksmus.

2. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo veiksmų siekiant priversti pareiškėją pakeisti parodymus baudžiamojoje byloje.

3. Teismas nevertino protokolo dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu, kuriame melagingai tvirtinama, jog pareiškėjas atsisakė parašyti pasiaiškinimą.

4. Teismas neišreikalavo skundo, pateikto Pataisos namų administracijai, dėl S. P. veiksmų, tuo teismas suvaržė teisę teikti įrodymus.

5. Teismas neteisingai įvertino liudytojo S. P. parodymus.

6. Teismas neįvertino Kalėjimų departamento veiksmų, nors jo skundas Kalėjimų departamente buvo išnagrinėtas formaliai ir neobjektyviai, neištyrus visų aplinkybių.

7. Teismas byloje rėmėsi tik atsakovų parodymais, nors šie nepateikė nešališkų ir neobjektyvių įrodymų, patvirtinančių jam inkriminuoto pažeidimo padarymą.

8. Teismas byloje rėmėsi BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, nors šios normos yra blanketinės, nereglamentuoja konkrečių elgesio taisyklių. Sprendime nenurodoma, kokios konkrečios elgesio taisyklės buvo pažeistos. Teismas nesivadovavo Europos kalinimo taisyklių nuostatomis.

9. BVK 116 straipsnis nustato reikalavimą, kad nuteistieji pasirašytinai būtų supažindinti su draudimais, už kuriuos taikomos nuobaudos. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas buvo supažindintas su tokiais draudimais.

10. Teismas ignoravo tai, kad atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170 – 171) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pataisos namai atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, nurodo, kad bausmės vykdymo institucijos pareigūnų teisėti nurodymai nuteistiesiems yra privalomi, o jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Pažymi, kad pareiškėjas 2004 m. balandžio 5 d. susipažino su vidaus tvarkos taisyklėmis.

Lietuvos valstybę atstovaujantis Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172 – 173) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus. Mano, kad teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo prieštaringos, nepatvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais, nurodyti faktai paneigiami byloje esančia medžiaga ir liudytojų parodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paskirta nuobauda už pažeidimus numatytus BVK 110 str.. 1 d. 1 ir 2 p.( šlapinosi pasivaikščiojimo kiemelyje ir nevykdė prižiūrėtojo nurodymų). Pareiškėjo veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus.

Kaip matyti iš Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų, šios normos yra blanketinio pobūdžio, todėl, baudžiant nuteistąjį už šių normų pažeidimą, turi būti nurodytos ir kitų teisės aktų nuostatos, numatančios detalesnes nuteistųjų elgesio taisykles, kurių konkretus atsakomybėn traukiamas nuteistasis nesilaikė. Nagrinėjamu atveju, skiriant nuobaudą pareiškėjui nors ir nebuvo nurodyta jokių papildomų teisės aktų, kurių reikalavimus pareiškėjas pažeidė, tačiau kaip pagrįstai sprendime nurodė teismas, bendros visuotinai žinomos higienos normos apsprendžia tam tikrą bendražmogišką asmenų elgesį bei atitinkamus draudimus( šiuo atveju draudimą šlapintis laisvės atėmimo vietos pasivaikščiojimo kiemelyje), todėl pareiškėjas už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų nesilaikymą buvo nubaustas pagrįstai.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pažeidimas įrodytas bylos medžiaga bei teisme apklaustų liudytojų parodymais.

Taigi, darytina išvada, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo patrauktas atsakomybėn ir jam pagrįstai buvo paskirta nuobauda.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus įpareigoti atsakovą nutraukti jam daromą poveikį iškeltose baudžiamosiose bylose, kuriose pareiškėjas yra pripažintas nukentėjusiuoju, siekiant jį priversti pakeisti parodymus, nes pareiškėjas reikalavimą grindė bendro pobūdžio samprotavimais, nepateikdamas objektyvių įrodymų.

Žala atlyginama tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms t.y. turi būti padaryta žala, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtos veikos bei žalą padariusio asmens kaltė. Civilinio kodekso 6.271 str. nustato, kad žala , atsiradusi dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginama nepriklausomai nuo konkretaus valstybės valdžios institucijų darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. nustato kiekvieno asmens( taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais( veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė, o įstatymu numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovo pareigūnai elgėsi neteisėtai, todėl pagrįstai šį pareiškėjo reikalavimą atmetė.

Pareiškėjo teiginiai apie tai, jog atsakovai jį terorizuoja, persekioja, piktybiškai jam skyrė nepagrįstą nuobaudą, yra tik nepagrįsti bendro pobūdžio samprotavimai, kurie negali būti pagrindu atmesti bylose esančius įrodymus.

Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Kalėjimų departamentas procedūriškai netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Kalėjimų departamentas iš esmės atsakė į visus esminius pareiškėjo skunde iškeltus klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi visą bylą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. (E.) Č. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėLaimė BaltrūnaitėStasys Gagys