- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-216-135-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-23-3-00035-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Vidmantas Mylė, Klavdija Kruminienė
- Nuteistasis
- V. T.
- Nukentėjusysis
- V. T.
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-135/2011
Teisėjas Vidmantas Rudaitis Teisminio proceso Nr. 1-23-3-00035-2010-0
2011 m. birželio 16 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Nuosprendžiu priteista iš V. T. V. T. 3630 Lt (trys tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. T. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 23 d. apie 17 val., (duomenys neskelbtini), L. L. priklausančios sodybos pirties pastate tyčia vieną kartą sudavė ranka į veidą, suėmęs rankomis už kaklo purtė ir pargriovė ant žemės nukentėjusiąją V. T., ir jai dėl pargriaunat padaryto odos nubrozdinimo kairio kelio priekiniame paviršiuje buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-03-08 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas ir surašytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, o jo padarytos išvados nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Nurodo, kad teismas įrodinėjimo naštos negali perkelti kaltinamajam, o teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos.
Apelianto nuomone, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei neteisingai juos įvertino, ir tai turėjo įtakos neteisingam sprendimui priimti. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad apeliantas padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl kaltės, nenustatė galbūt padarytos nusikalstamos veikos motyvų, kurie, nuteistojo teigimu, būtini nusikalstamos veikos subjektyviajai pusei.
Nurodo, kad teisėtvarkos organams visada aiškino vienodas aplinkybes, jos nesikeitė ir teisiamajame posėdyje. Teigia, kad jau nuo 2008 m. vidurio jo (nuteistojo) ir nukentėjusiosios santykiai buvo įtempti, tuo metu jau jie gyveno atskirai, jis (nuteistasis) – (duomenys neskelbtini), o V. T. su sūnumi – bute (duomenys neskelbtini), šeima buvo iširusi, santuokos nutraukimo, turto padalijimo bei klausimus dėl sūnaus dar nebuvo išsprendęs teismas. Nuteistojo teigimu, V. T. jau nuo 2008 m. buvo pikta ant nuteistojo, kad jis negyveno su ja, rezgė įvairius keršto planus.
Nurodo, kad įvykio metu, 2008-10-23 apie 17 val. jam parvykus į namus, t. y. į (duomenys neskelbtini), juose rado atvykusius nukentėjusiąją su sūnumi, iš matymo jam pažįstamą policijos pareigūnę O. M. bei sodybos sargą A. U. Nuteistasis nesutinka su teismo padaryta išvada, kad A. U., duodamas parodymus, galėjo būti suinteresuotas padėti nuteistajam, kadangi tuo metu sodyba oficialiai nuteistajam dar nepriklausė. Nuteistojo nuomone, dėl to, kad jis tuo metu sodyboje gyveno, turėjo teisę reikalauti, kad sodyboje nesilankytų jam nepageidaujami asmenys, tarp jų ir nukentėjusioji. Nurodo, kad paprašius visų išvažiuoti iš sodybos, V. T. to daryti nesutiko ir pradėjo nuteistąjį įžeidinėti, todėl nuteistasis suprato, kad V. T. turi negerų tikslų. Po to ji pašoko nuo sofos ir sudavė nuteistajam per veidą, paskui išbėgo į lauką šaukdama ant nuteistojo „debilas", pradėjo verkti ir šaukdama jų sūnui pasakė, kad nuteistasis ją sumušė, sūnus išsigando ir labai susijaudino, o ji lauke dar kurį laiką rėkė, keikėsi, o tada su O. M. įsėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiosios atvykimas pas jį į namus su menkai pažįstama moterimi, kuri dirba Kelmės policijoje, su kuria praktiškai anksčiau ji nebendravo, nuteistajam sukėlė įtarimą, ir jis pasitvirtino.
Apelianto nuomone, V. T. nesąžiningumas matyti iš to, kad ji bandė simuliuoti galvos smegenų sukrėtimą ir gydytis ilgą laiką, kad būtų nustatytas sunkesnis sveikatos sutrikdymas, nei buvo nustatytas 2008 m. spalio 24 d. specialisto išvadoje. Apeliantui kelia abejonių ir tai, kuo remiantis V. T. buvo nustatytas odos nubrozdinimas kairio kelio priekiniame paviršiuje, kurio iš karto po tariamo įvykio Kelmės ligoninės priėmimo skyriaus medikai, apžiūrėję V. T., nenustatė, ir jis buvo nustatytas 2008 m. spalio 24 d. teismo medicinos specialisto, kuris nurodė, kad sužalojimas galėjo atsirasti ir aplinkybėse nurodytu laiku, tačiau tiksliai neakcentavo, kad tai tikrai yra toks sužalojimas, kuris tikrai buvo padarytas 2008 m. spalio 23 d., t. y. prieš dieną iki jos apžiūros. Teigia, kad minėtas specialistas savo išvadoje nurodė ir tai, kad V. T. buvo ir galvos sumušimas, tai paneigė 2009 m. spalio 26 d. teismo medicinos specialistai, patvirtindami, jog tas sužalojimas nepagrįstas objektyviais neurologiniais požymiais, o paremtas tik subjektyviais pacientės nusiskundimais galvos skausmais. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji įvykio metu vilkėjo ilgas kelnes ir, kaip ji teigė teismui, jos sugadintos po įvykio nebuvo.
Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji V. T. į konfliktą su juo įvėlė mažametį sūnų, kuris tuo metu buvo tik 5 metų, todėl besąlygiškai klausė mamos, kadangi su ja gyveno. V. T. teigimu, teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad jis, įėjęs į pirtį, liepė V. T. pasilikti, o iš pačios nukentėjusiosios 2008-10-23 paaiškinimo matyti, kad ji nurodo, kad jis (nuteistasis), įėjęs į pirtį piktu tonu liepė V. T. ir jos draugei per kelias minutes išvykti, po to iš patalpos išėjo jos draugė, o ji pasiliko pati, niekieno neprašoma. Taip pat nurodė, kad V. T. 2008-10-23 paaiškinime nurodo, kad jai pasilikus jis (nuteistasis) sudavė per veidą, o įbėgus sūnui, ji su juo išbėgo, tačiau aplinkybės, kad ji būtų buvusi pergriauta ar pastumta ant žemės, V. T. nenurodė. Nurodo, kad V. T. parodymai kiekvienoje apklausoje buvo skirtingi, dėl to jie turėtų būti vertinami kritiškai.
Nurodo, kad 2008-10-24 policijos pareigūnei imant paaiškinimus iš mažamečio jų sūnaus, specialistas apklausoje nedalyvavo, o dalyvavo tik V. T., kuri suinteresuota bylos baigtimi ir turi didžiulę įtaką sūnui. Nurodo, kad medžiagą prieš nuteistąjį rinko O. M. artimi draugai ir kolegos, o O. M. taip pat buvo parašiusi pareiškimą, kad nuteistasis ją išvadino necenzūriniais žodžiais, tačiau atsakomybėn jis (nuteistasis) nebuvo patrauktas.
Nurodo, kad teisiamojo posėdžio 2011-02-24 metu apklausiamas apie 2008-10-23 aplinkybes jo sūnus kitoje teismo patalpoje kartu su močiute (mamos mama) verkė ir jaudinosi. Nuteistojo nuomone, mažametis negali gerai prisiminti įvykių, kurie įvyko prieš daugiau nei du metus, sekos, jeigu jam nebūtų tai priminta ir jis nebūtų išmokytas ką sakyti. Tai, nuteistojo teigimu, buvo galima suprasti iš sūnaus kalbos, minčių dėstymo, judesių ir kt. Nurodo, kad jų sūnus bijo mamos, jos besąlygiškai klauso.
Nurodo, kad O. M. parodymai taip pat skirtingi, o teismas nepašalino jos parodymų skirtumų ir neatsižvelgė į tai, kad ji yra nukentėjusiosios pažįstama, todėl, nuteistojo nuomone, šios liudytojos parodymai kelia abejones ir jais negalima remtis apkaltinamajame nuosprendyje, kadangi O. M. yra pikta ant nuteistojo ir suinteresuota, kad jis būtų nuteistas, todėl ir davė parodymus, naudingus nukentėjusiajai.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, policijos darbuotojos D. D. parodymai, kad, apklausiant vaiką policijoje dalyvavo jo motina, kuri vaikui jokios įtakos nedarė, kelia abejones, kadangi pareigūnas, atlikęs atitinkamą veiksmą, nepripažins, kad buvo padaryi apklausos pažeidimų, kuriuos jis pats ir padarė.
Nurodo, kad teismas neturėjo teisės visai nevertinti nuteistojo parodymų, kadangi tai pažeidžia LR BPK 20 str.
Nurodo, kad įvykio metu jis buvo supykęs ant V. T., kad ji atvyko į jo namus ir šeimininkauja, tačiau pirtyje V. T. pasiliko pati, niekieno neverčiama ir neprašoma, siekdama įrodyti, kad ji yra šeimininkė.
Nurodo, kad įvykio vietos apžiūra buvo atlikta praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio ir per tą laiką patalpoje buvo pasikeitęs baldų išdėstymas, o lauke prie lango, pro kurį sūnus nurodė matęs įvykius tarp nuteistojo ir jo mamos, buvo padėtas suoliukas. Nurodo, kad nuosprendyje nėra nurodytos aplinkybės, kurias nustatė teismas, išvykęs 2011-02-24 į įvykio vietą.
Apeliantas nesupranta, kodėl teismas iš kaltinimo pašalino tai, kad jis (nuteistasis) smaugė ir daužė nukentėjusiosios galvą į sieną, ką nuolat tvirtino V. T., t. y. kodėl teismas netiki viena dalimi nukentėjusiosios parodymų, o kita dalimi tiki. Nuteistojo teigimu, nuosprendis paremtas abejonėmis, teismo šališkumu, noru padėti nukentėjusiai, todėl yra neteisėtas, neteisingas ir neobjektyvus.
Nuteistasis nesutinka ir su teismo priteista išlaidų suma advokato pagalbai, taip pat su motyvu, kad nukentėjusiosios advokatas iš Klaipėdos. Nurodo tai, jog nukentėjusioji taip pat iš Klaipėdos, todėl, nuteistojo nuomone, ji, vykdama į teismo posėdžius savo transportu, galėjo padėti atvykti ir advokatui. Taip pat nurodo, kad sprendimas motyvuojamas turtine nuteistojo padėtimi, tačiau nenurodyta, kokia ji. Taip pat nuteistajam nesuprantamas teismo motyvuose priteisiant nukentėjusiosios turėtas išlaidas atstovo pagalbai, nurodytas skirtingas sužalojimo laipsnių nustatymas.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismo surinkti įrodymai yra išvestiniai ir jų nepakanka, kad jis būtų pripažintas kaltu, o byloje buvo vadovaujamasi tik jį kaltinančiais įrodymais, teismas neįsigilino į pačią įvykio situaciją, nenustatė, kas inicijavo konfliktą, kam iš tiesų tai buvo naudinga, ar turėjo nuteistasis bent kokį nusikalstamą motyvą, ir tai rodo, kad teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir netinkamai jas įvertino, nepašalino prieštaravimų tarp bylos įrodymų. Nuteistojo nuomone, teismas pažeidė jo sūnaus apklausos procedūrą, todėl jo paaiškinimai negalėjo būti pripažinti įrodymais. Nurodo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, o abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis kaltinamojo kaltę.
Nukentėjusioji V. T. apeliacinės instancijos teismui pateikė atsikirtimus į nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuose nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, todėl mano, kad jis yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ištyrė, motyvuotai įvertino byloje esančius duomenis ir teisingai kvalifikavo V. T. veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Nurodo, kad nusikalstamos veikos motyvas yra fakultatyvinis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis ir įrodinėjamas tik tada, kai yra aprašytas BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, o BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nėra aprašytas veikos motyvas, todėl jo įrodinėti ir nereikia. Nurodo, kad byloje yra trys specialistų išvados, kuriose neginčijamai nustatyta, kad V. T. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o skundo teiginys, kad specialisto išvadoje daroma tik prielaida, jog V. T. sužalojimai buvo padaryti 2008-10-23 įvykio metu, nepaneigia pateiktų išvadų objektyvumo, kadangi ištirtų įrodymu visuma patvirtina, kad sužalojimai buvo padaryti 2008-10-23, o ne kitu laiku. Nukentėjusiosios teigimu, jos nurodytos aplinkybės buvo nuoseklios viso baudžiamojo proceso metu ir atitinka byloje surinktus įrodymus, todėl prašo nuteistojo teiginius vertinti kaip pasirinktą gynybos versiją. Teigia, kad apeliantas nepagrįstai 2011-10-24 jo sūnaus apklausos protokolą prašo vertinti kritiškai.
Nurodo, kad atmestinas apelianto argumentas, kad teismas vadovavosi tik apeliantą kaltinančiais įrodymais, kadangi bylos metu buvo apklausti visi asmenys, kurie 2008-10-23 buvo sodyboje, nustatyta, kad esminių prieštaravimų tarp parodymų nėra, įvertinti ir paties nuteistojo parodymai.
Teigia, kad vadovaujantis LR BPK 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiosios V. T. turėtos išlaidos pagrįstai buvo pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo V. T.
Atsikirtimu V. T. prašo pripažinti nukentėjusiosios patirtas išlaidas už atstovo suteiktą pagalbą bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai, taip pat prašo V. T. apeliacinį skundą atmesti ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-03-08 nuosprendį palikti nepakeistą.
Teismo posėdyje nuteistasis V. T. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji V. T. ir jos atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas tenkintinas.
Apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie neabejotinai patvirtina kaltininko kaltų veiksmų padarymą, duomenys, kurie kelia abejonę, negali būti vertinami kaip įrodymai, patikimai patvirtinantys nagrinėjamą kaltinimą.
Iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų yra žinoma, kad tarp nukentėjusiosios V. T. ir nuteistojo V. T. tiriamo įvykio metu vyko skyrybų procesas, abi šalys konfliktavo, dėl to, nesant įrodymų, patvirtinančių vienos ar kitos pusės nurodytas aplinkybes, jų parodymais besąlygiškai tikėti nėra pagrindo, nes tiek vienas, tiek kitas gali būti suinteresuotas palankia bylos baigtimi. Apylinkės teismas, besąlygiškai vertinęs nukentėjusiosios V. T., jos draugės O. M., sūnaus N. T. bei pareigūnės D. D., kuri kolegijos paprašyta, apklausė mažametį N. T., parodymus kaip patikimą įrodymų šaltinį, neįvertino kitų aplinkybių, kurios leidžia abejoti tokių įrodymų patikimumu.
Nagrinėjamu atveju privati kaltintoja, nukentėjusioji, V. T. iškėlė privatų kaltinimą nuteistajam V. T., nurodydama, kad jis 2008-10-23 16 val. (duomenys neskelbtini), pirties pastate sudavė jai vieną smūgį delnu į veidą, griebė už kaklo, ėmė smaugti ir daužyti į sieną, po to parvertė ant žemės. Ekspertai įvertinę padarytų sužalojimų mastą, konstatavo nežymų sveikatos sutrikdymo laipsnį (2 t., 1 b. l.).
Nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl viešos tvarkos pažeidimo ir sumušimo metu nukentėjusioji V. T. 2008-10-23 paaiškinime nurodė, kad 2008-10-23, jai būnant sodybos pirties pastate su sūnumi, drauge Ornanda, sargu A. U., V. T., įėjęs į pirties poilsio salę, piktai pareikalavo visiems išeiti iš poilsio salės, išskyrus ją (V. T.), nes norėjo pakalbėti, visiems išėjus, V. T. atsistojo nuo fotelio, priėjo prie jos ir vieną kartą rankos delnu stipriai trenkė jai per veidą, o pamatęs pro langą žiūrintį ir verkianti sūnų, atsitraukė nuo jos, o tuo metu jai (V. T.) atsistojus ir norint išeiti praeinant pro V. T., jis abiem rankom griebė ją už kaklo ir prispaudė prie sienos (1 t., 16 b.l.). 2009-04-30 apklausoje nukentėjusioji parodė labai panašias aplinkybes, tik nurodė, kad V. T. pagriebęs už kaklo iš priekio, ėmė ją smaugti ir daužyti į sieną (1 t., 42 b. l.), daužė tol, kol įbėgo sūnus, tada V. T. ją numetė ant žemės (1 t., 16, 42 b. l.). 2010-05-12 taikinamajame posėdyje nukentėjusioji V. T. parodė, kad V. T., įėjęs į pirtį įsakmiu tonu liepė visiems išeiti, o ji (V. T.), išėjus iš pirties sargui ir sūnui, paprašė draugės išeiti ir palikti juos vienus, V. T. klausė, ko ji (V. T.) čia atvažinėja, trenkė delnu per skruostą, o V. T. norint išeiti pas sūnų, V. T. ją griebė už kaklo ir trenkė į sieną, įbėgus sūnui, V. T. nukentėjusiąją paleido, ji griuvo ant žemės ir susižalojo kelį (2 t., 45 b. l.). 2010-10-21 teismo posėdyje nukentėjusioji tvirtino, kad V. T., visus išvaręs iš pirties, jai liepė pasilikti, po to priėjęs trenkė delnu į veidą, o atsistojus eiti pas verkiantį sūnų, V. T. griebė nukentėjusiąją už kaklo ir kelis kartus trenkė į sieną, į sieną atsitrenkė pakaušiu, o nukritusi ant žemės ji į plyteles nusibrozdino kojos kelią, bet kurios kojos neprisimena (2 t., 99–100 b. l.).
Nuteistasis V. T. nutraukto ikiteisminio tyrimo metu dėl viešosios tvarkos pažeidimo (1 t., 52 b. l.), 2010-05-12 taikinamajame posėdyje (2 t., 46 b. l.), 2010-11-26 teisiamajame posėdyje (2 t., 116 b. l.) neneigė, jog tą dieną konfliktavo su nukentėjusiąja, tačiau nurodė, kad kilus konfliktui, V. T. pašoko nuo sofos, sudavė jam per veidą ir išlėkė iš priepirčio šaukdama ,,debilas“.
Apklausti liudytojais nutraukto ikiteisminio tyrimo metu O. M. ir A. U. parodė, kad konflikto metu tarp V. T. ir V. T. pirtyje jie nebuvo, ką jie ten darė, jie nieko nežino ir nieko nematė (1 t., 21, 25, 46, 47, 48, 49 b. l.). Apklausta teisiamojo posėdžio metu, O. M. patvirtino, kad, kas vyko pirties viduje, ji nematė ir negirdėjo (2 t., 111 b. l.).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi mažamečio nukentėjusiosios ir nuteistojo sūnaus N. T. parodymais, kuris vienintelis galimai tiesiogiai matė per pirties langą, kaip nuteistasis, paėmęs V. T. už kaklo, trankė ir purtė, o jam (N. T.) įėjus į vidų, jis pamatė mamą gulinčią ant žemės (2 t., 183 b. l.). Nutraukto ikiteisminio tyrimo byloje mažametis, duodamas 2008-10-24 paaiškinimus, nurodė, kad pro langą jis matė, ,,kaip tėvelis paėmė mamytę už kaklo ir prispaudė prie sienos, o paskui numetė ant žemės“ (1 t., 17 b. l.). Tyrėjai imant mažamečio paaiškinimus, kartu dalyvavo mažamečio mama. Nagrinėjant privataus kaltinimo bylą 2010-11-26 teismo posėdyje teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tėvai nepageidavo, kad teismo posėdyje būtų apklaustas jų mažametis sūnus, priėmė protokolinę nutartį posėdyje neapklausti mažamečio N. T. (2 t., 115 b. l.). 2011-02-24 teisiamojo posėdžio metu teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisme buvo įrengtas visus reikalavimus atitinkantis vaiko apklausos kambarys, nusprendė iškviesti į posėdį ir apklausti mažametį N. T. (2 t., 167 b. l.).
BPK 186 straipsnis numato pagrindinius nepilnamečių apklausos ikiteisminio tyrimo metu ypatumus – paprastai juos apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas, apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, apklausoje turi dalyvauti nepilnamečio įstatyminis atstovas, proceso dalyvių prašymu ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva į apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgiant į jo psichologinę ir socialinę brandą. BPK 280 straipsnis numato nepilnamečio liudytojo apklausos teisme ypatumus, kuriuose taip pat numatyta, kad apklausoje dalyvauja vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas ar psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, jei nepilnamečiui liudytojui dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme perskaitomi jo parodymai.
Susipažinus su skundui nagrinėti pateikta medžiaga, matyti, kad šiuo atveju vaiko parodymai yra vienas iš pagrindinių tiesioginių įrodymų, kuriuo teismas grindė išvadą dėl pareikšto kaltinimo V. T.. Tačiau pažymėtina tai, kad mažamečio N. T. apklausos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo atliktos vadovaujantis BPK 186 straipsnyje bei BPK 280 straipsnyje numatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu vaiko paaiškinimus 2008-10-24 užfiksavo tyrėja dalyvaujant tik nukentėjusiajai, mažamečio mamai. Ir nors tyrėja, apklausta teismo posėdyje, nurodė, kad nukentėjusioji nedarė įtakos mažamečio parodymams, teismui kyla abejonės dėl minėtų parodymų objektyvumo. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis BPK 280 straipsnio nuostatomis, apklausiant nepilnametį teismo posėdyje liudytoju, privaloma šaukti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą. Tačiau 2011-02-24 teismo posėdžio protokole, kuriame užfiksuota mažamečio N. T. apklausa, tarp teismo posėdyje dalyvaujančių asmenų nėra nurodyta, kad dalyvauja kas nors iš prieš tai nurodytų asmenų (2 t., 167 b. l.), o tik iš paties protokolo teksto matyti, kad teisėjas nepilnamečiam vaikui paaiškina, kad su juo kambaryje yra vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotoja (2 t., 168 b. l.). Bylos medžiagoje nėra nurodytas minėtos darbuotojos nei vardas, nei pavardė, taip nėra dokumento, patvirtinančio jo teisę teisme atstovauti vaiko teisių apsaugos instituciją.
Kolegija, atsižvelgdama į mažamečio N. T. apklausas, atliktas iš dalies pažeidžiant BPK 186 ir 280 straipsnio nuostatas, pažymi, kad šiuo atveju nuteistojo kaltė negali būti grindžiama N. T. parodymais.
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino specialistų išvadas apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus. Įvykio tyrimo metu dėl V. T. padaryto sužalojimo buvo gautos trys specialistų išvados. Iškart po 2008-10-23 įvykio nukentėjusioji kreipėsi į Kelmės ligoninės priėmimo skyrių (2 t., 24 b. l.), kur apskaitos kortelėje buvo užfiksuota, kad išoriškai sumušimo žymių nėra, kur, atsižvelgiant į pačios nukentėjusiosios parodymus, jai buvo diagnozuotas galvos sumušimas. 2008-10-24 specialisto išvadoje Nr. G 1692/08(04) nukentėjusiajai dėl galvos sumušimo ir kairio kelio priekinio paviršiaus nubrozdinimo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 11 b. l.). 2009-10-26 specialisto išvadoje Nr. KG 197/09(01) nurodyta, kad nustatytas odos nubrozdinimas kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje galėjo atsirasti griūnant ir kairio kelio sąnario sritimi atsitrenkiant į kietą buką paviršių, o galvos smegenų sukrėtimas nepagrįstas objektyviais neurologiniais požymiais, ilgalaikis gydymas pagrįstas subjektyviais pacientės nusiskundimais (galvos skausmais) ir taip pat neatitinka sužalojimo pobūdžio (1 t., 112 b. l.). Teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad įvykio metu buvo su ilgomis kelnėmis, iškart po įvykio nuvykusi pas Kelmės medikus kelio sužalojimo nepastebėjo, kelio nubrozdinimą pamatė tik vakare namie (2 t., 100 b. l.).
Iš aptartų įrodymų matyti, kad privačios kaltintojos, nukentėjusiosios, V. T. versijos, kad jai 2010-10-23 apie 17 val. sodybos pirties pastate V. T. tyčia vieną kartą sudavė ranka į veidą, suėmęs rankomis už kaklo purtė ir pargriovė ant žemės, be jos pačios parodymų, byloje nėra patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios V. T. iškeltas kaltinimas dėl nuteistojo smurtavimo prieš ją 2010-10-23, yra grindžiamas abejotinais įrodymais, t. y. nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl įvykio aplinkybių nebuvo nuoseklūs, vienuose parodymuose ji nurodo, kad nuteistasis, sudavęs per veidą, ją pagavo už kaklo ir prispaudė prie sienos, kituose parodymuose ji nurodo, kad nuteistasis, pagavęs už kaklo, ją smaugė ir daužė galvą į sieną, taip pat nukentėjusioji netiksliai nurodė ir tai, ar ją nuteistasis numetė ant žemės, ar, nuteistajam nukentėjusiąją paleidus, ji pati nukrito ir susižalojo kelią, juolab, kad 2008-10-23 nukentėjusiosios prašyme Kelmės rajono PK Viršininkui sudrausminti V. T., ji nurodė, kad V. T. mažamečio sūnaus akivaizdoje ją pastūmė, sudavė į veidą ir koneveikė necenzūriniais žodžiais (1 t., 15 b. l.), čia nėra užsiminta apie smaugimą, galvos daužymą į sieną. Taip pat kaltinimas buvo grindžiamas parodymais liudytojų, kurie tiesiogiai paties smurtavimo fakto nematė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytoja O. M. yra nukentėjusiosios draugė, todėl jos parodymai, nesant kitų patikimų jos parodymus patvirtinančių duomenų, negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, neabejotinai patvirtinantys nuteistojo kaltus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Ir nors 2009-10-26 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KG 197/09(01) nurodyta, kad nustatytas odos nubrozdinimas kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje galėjo atsirasti griūnant, tačiau bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, jog šis sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas V. T. veiksmais.
Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad V. T. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bylos faktiniais duomenimis neįrodyta, todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nuosprendis naikintinas Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis V. T. atžvilgiu. V. T. išteisinus, kaip neįrodžius jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 straipsnio 1 dalyje, V. T. neturi pareigos atlyginti nukentėjusiajai jos patirtas advokato atstovavimo išlaidas, kurios buvo priteistos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, taip pat neturi pareigos atlyginti ir advokato pagalbos išlaidas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
nuteistojo V. T. apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: V. T., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisinti neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Nuosprendis galutinis ir kasacine tvarka neskundžiamas.