Šiaulių apygardos teismo nutartis

veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) teismo 2025 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-10259-1089/2025 pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmetamas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą - 2025 m. vasario 18 d. gydytojų psichiatrų ir administracijos atstovo konsiliumo išvadą.

13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą.

14. Akivaizdu, kad šis įrodymas negalėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis priimtas po proceso pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėja turi pagrindą teikti jį apeliacinės instancijos teismui. Pateiktas įrodymas turi esminės reikšmės sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido apeliantą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas priima pareiškėjos kartu su atsiliepimu pateiktą naują įrodymą.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

15. Apeliantas atskirajame skunde prašo apeliacinės instancijos bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir teismo posėdyje išklausyti jo paaiškinimus.

16. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Ši procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojanti taisyklė taikoma ir paduodant bei nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka turi būti motyvuotas.

17. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013).

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir suinteresuotas asmuo (apeliantas) turėjo galimybę pasisakyti dėl pareikšto prašymo, bei tai, kad atskirajame skunde apeliantas yra aiškiai išdėstęs savo argumentus dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, sprendžia, jog nėra pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad apeliantas prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenurodė jokių konkrečių argumentų, kokias aplinkybes siekia paaiškinti.

19. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 7, 322, 336 ir 338 straipsniai).

Dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo

20. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad šiuo metu jo sveikata yra pagerėjusi, jis jaučiasi visiškai sveikas ir šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, kad jo priverstinis hospitalizavimas ir gydymas turėtų būti nutrauktas pagerėjus sveikatai. Apelianto teigimu, šiuo metu išnyko priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybės.

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

22. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Remiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalimi, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.

23. Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) atvežtas 2025 m. vasario 6 d., lydint policijai, dėl (duomenys neskelbtini) (dieną prieš hospitalizaciją lašinosi į akis citrinos rūgštį, atsisakinėjo valgyti). Atvykus sutikimą gydytis patvirtino raštu, tačiau 2025 m. vasario 10 d. raštiškai atsisakė stacionarinio gydymo. Gydomas yra pakartotinai, paskutinį kartą priverstinai gydytas 2023 m. liepos 26 d. – 2023 m. rugpjūčio 25 d. E-sveikatos duomenimis, (duomenys neskelbtini) sveikatos specialistų rekomendacijų tiek dėl gydymo, tiek dėl tyrimų, atsisakinėja, nesilaiko.

24. 2025 m. vasario 18 d. gydytojų psichiatrų konsiliumo išvadoje nurodyta, kad konsiliumo metu stebima (duomenys neskelbtini). Pokalbio metu išsėdi nejudėdamas, kiek palinkęs į priekį, akių kontakto nepalaiko, žvilgsnis įbestas į save. (duomenys neskelbtini). Fiksuotas į tai, kad nesutinka, jog yra svarių priežasčių gydytis ligoninėje, mėgina argumentuoti, jog prieš hospitalizaciją buvę veiksmai nekėlė grėsmės jam ar aplinkiniams, kaip antai citrinos rūgšties lašinimąsis į akis tebuvo „absurdas“ ir niekaip negalėjo fiziškai pakenkti jo akiai. Nevertina viso kito buvusio elgesio kaip neįprasto ir neadekvataus. Akcentuoja, jog turi būti artimiausiu metu išrašytas iš ligoninės, nes reikia pateikti dokumentus į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) studijoms tęsti, mano, kad dabartinė būsena netrukdys studijuoti. (duomenys neskelbtini).

25. Iš pirmosios instancijos teisme nagrinėjant prašymą teismo posėdžio metu duotų apelianto paaiškinimų ir atskirojo skundo turinio nustatyta, kad apeliantas nekritiškas savo sveikatos būklės ir elgesio atžvilgiu, atsisako vartoti vaistus ir nesutinka, kad yra pagrindas jį hospitalizuoti. Atskirajame skunde apeliantas akcentuoja, jog jis nekelia grėsmės nei sau, nei aplinkiniams; nors ir maudėsi po šaltu vandeniu, būdamas apsivilkęs švarką, arba kad lašinosi citrinos rūgšties lašus į akis, tai savaime neturėjo būti pagrindu jį priverstinai hospitalizuoti.

26. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti byloje esančia gydytojų išvada, kurioje gydytojų komisija patvirtino, kad apeliantas yra nekritiškas savo ligos, būsenos, buvusio elgesio atžvilgiu. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog byloje nėra duomenų apie jo keliamą grėsmę sau ar aplinkiniams. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, kad nėra duomenų, ar po rūgšties lašinimosi į akis neliko pasekmių: esminę reikšmę turi tai, kad pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl priverstinės hospitalizacijos taikymo, apeliantas buvo tokios psichikos būklės, kad jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuotas ir gydomas, gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. 2025 m. vasario 18 d. Gydytojų konsiliumo išvadoje nurodoma, kad apeliantas yra priešiškas medikamentų ir gydymo atžvilgiu, nesilaiko (duomenys neskelbtini) medicinos gydytojų rekomendacijų, savo nuožiūra pavartoja nelegaliai psichoaktyviąsias medžiagas, siejamas su realia grėsme (duomenys neskelbtini) funkcijai; visa tai lemtų paciento būsenos pablogėjimą išvykus iš ligoninės, dėl to yra reali grėsmė, kad pacientas savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminę žalą savo sveikatai ir gyvybei, todėl stebimos indikacijos tęsti priverstinį gydymą ir hospitalizaciją.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, gydytojų išvadą, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik apelianto teiginiai, kad priverstinis gydymas jam nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, kad (duomenys neskelbtini) dėl dabartinės psichikos sveikatos būklės gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių gyvybei, sveikatai ir / ar turtui. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui (duomenys neskelbtini) skyriuje.

28. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas sąlygas nurodytas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje – jog apeliantui konstatuotas (duomenys neskelbtini), apeliantas atsisakė tolimesnio stacionarinio gydymo bei yra reali grėsmė, kad apeliantas dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, – ir skundžiama nutartimi pagrįstai leido apeliantą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti dėl jo būklės ir keliamos realios grėsmės savo sveikatai ir gyvybei.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Apibendrinus šios apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

(duomenys neskelbtini) 2025 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.